Garsiai apie nebylųjį kiną

Per pastaruosius 40 metų nebylusis kinas tapo labiau prieinamas platesnei auditorijai nei bet kada. Yra žmonių, kurie nuoširdžiai rūpinasi kino istorija ir skiria jai savo gyvenimą. Tai tyrinėtojai, archyvarai, kolekcininkai, kuratoriai, festivalių organizatoriai, akompaniatoriai, žiūrovai ir daugelis kitų profesionalų, kurių darbas ne visada tiesiogiai susijęs su kino paveldu. Kas yra šitie žmonės? Ką jie daro? Kaip atrodo jų kasdienybė? Šiemet „Pirmosios bangos“ rengiamoje konferencijoje bus garsiai kalbama apie nebylųjį kiną ir jį supančius žmones.

Pranešimai ir diskusijos lies animatoriaus Vladislovo Starevičiaus kino paveldą bei jo svarbą tarptautinėje kino bendruomenėje, nepažintą unikalų Japonijos kino paveldą, ankstyvojo kino festivalių programų sudarymą bei kitus ankstyvojo kino entuziastams rūpimus klausimus. Festivalio svečiai ir Lietuvos tyrėjai, atstovaujantys įvairioms kino paveldosaugos ir archyvinio kino rodymo institucijoms, pasidalins tyrimais, susijusiais su programą suformavusiais filmais ir jų tematika, pristatys bei aptars šiuo metu vykdomus su kino istorija bei paveldosauga susijusius projektus ir tyrimus.

Dingusio filmo istorija

Kai kurių filmų pamatyti bei įvertinti paprasčiausiai nėra galimybių – jie laikomi dingusiais, tačiau kartais įvyksta nepaprastų atradimų.

A. Eikevičiūtės nuotr.

„Prieš porą metų sulaukiau netikėto skambučio iš Šiaulių Fotografijos muziejaus. Jie savo fonde aptiko keletą kino juostų su nežinomais kūriniais ir paprašė pagalbos juos identifikuojant. Procesas užtruko keletą metų, bet jo metu paaiškėjo, kad Šiaulių Fotografijos muziejuje saugomi iki šiol dingusiais laikyti filmai“, – neįtikėtina dingusio istorija dalinosi „Pirmosios bangos“ sumanytojas ir vienas iš organizatorių Aleksas Gilaitis.

Apie filmų identifikacijos procesą ir unikalių fragmentų reikšmę bendrame kino istorijos paveiksle A. Gilaitis plačiau papasakos kartu su Šiaulių „Aušros“ muziejaus Fotografijos skyriaus vedėja Vilija Ulinskyte-Balziene ir George‘o Eastmano muziejaus kuratoriumi Peteriu Bagrovu.

V. Starevičiaus anūkė

Lietuvoje karjerą pradėjusio animatoriaus V. Starevičiaus anūkė Léona Béatrice Martin-Starewitch specialiai atvyks ne tik pristatyti „Pirmosios bangos“ rengiamos retrospektyvos seansus, bet ir papasakoti apie savo senelio kino paveldą bei jo svarbą tarptautinėje kino bendruomenėje. Būtent ji šiuo metu rūpinasi V. Starevičiaus filmų išsaugojimu, restauravimu bei platinimu.

Vienas iš nedaugelio profesionalių benshi pasakotojų

Šiemet ankstyvojo kino festivalyje „Pirmoji banga“ dalyvaus vienas nedaugelių iki šiol dirbančių profesionalių benshi pasakotojų – Ichiro Kataoka, o jo pasakojimai lydės du programoje esančius japoniškus nebylius filmus. Jis konferencijos dalyviams pristatys nepažintą Japonijos nebylaus kino akompanavimo būdą, kurį žiūrovai turės progą atrasti festivalio seansuose, bei jo tradicijas.

A. Eikevičiūtės nuotr.

Nebyliojo kino ekspertai

Savo patirtimi taip pat dalinsis Nyderlandų filmų instituto – „Eye“ muziejaus, skirto kinui ir kino istorijai, nebyliojo kino kuratorė Elif Rongen-Kaynakçi, Pordenonės nebyliojo kino festivalio direktorius Jay‘us Wisebergas bei nebyliajam kinui skirtos svetainės silentlondon.co.uk kino kritikė Pamela Hutchinson.

Konferencija yra nemokama ir atvira visiems. Pokalbius moderuos A. Gilaitis. Renginys vyks anglų kalba.

Neatsiejama ankstyvojo kino seansų dalis – nebylius filmus lydinti gyvai atliekama muzika. Specialiai konkrečiam seansui parengtas unikalus garso takelis ir gyvas jo atlikimas sustiprina filmo žiūrėjimo patirtį, atveria platesnius interpretacijų horizontus ir reikšmingai papildo filmo turinį.

„Pirmoji banga“ muzikantams atveria duris į kitus kino festivalius

Pasak „Pirmosios bangos“ sumanytojo ir vieno iš organizatorių, Alekso Gilaičio, kiekvienas ankstyvojo kino festivalis buria ir muzikantų bendruomenę – kinas ir muzika šiame kontekste yra neatsiejami dalykai.

„Smagu matyti, kai pas mus pagroję muzikantai vėliau būna kviečiami akompanuoti kituose kino renginiuose. Nuo antrojo festivalio sezono „Pirmajai bangai“ grojęs pianistas Viktoras Orestas Vagusevičius, pernai buvo pakviestas į vieninteles pasaulyje kino akompaniatoriams skirtas dirbtuves, kurias organizuoja vienas seniausių ir svarbiausių ankstyvojo kino festivalių Pordenonėje, Italijoje. Jis buvo pirmas per visą festivalio istoriją dirbtuvėse dalyvavęs lietuvių muzikantas. Pasibaigus dirbtuvėms, Orestui buvo suteikta galimybė pagroti viename iš festivalio seansų. Ankstesniais metais nebylaus kino seansui „Pirmojoje bangoje“ grojo kolektyvas „Sheep Got Waxed“, kuris po sėkmingo seanso buvo pakviestas akompanuoti filmui prancūzų sinematekoje,“ – džiaugiasi Aleksas Gilaitis.

A. Eikevičiūtės nuotr.

Festivalyje – pasaulinė kino akompanavimo žvaigždė

Muzikavimas filmams reikalauja ne tik kruopštaus pasiruošimo, bet ir specifinių žinių, filmams akompanuojančių muzikantų pasaulyje yra labai nedaug, ir visi jie yra itin paklausūs. Siekiant ugdyti kino muzikantų bendruomenę, šiemet į „Pirmąją bangą“ atvyksta kino akompanavimo žvaigždė Frank Bockius – vienintelis profesionalus kino akompaniatorius, grojantis mušamaisiais. Pasaulinę žvaigždę žiūrovai išvys net trijuose „Pirmosios bangos“ seansuose, kuriems jis akompanuos kartu su lietuvių muzikantais.

„Labai tikimės, kad planas nesikeis, ir šiemet jau tikrai sulauksime Frank Bockius Lietuvoje, kurio vizitą planuojame nuo pernykščio festivalio sezono. Nors dėl pandeminių aplinkybių šis vizitas nusikėlė, tačiau dėl to bus tik dar turiningesnis. Kartu su Lietuvos muzikos ir teatro akademija ruošiame paskaitą, kurios metu svečias kartu su lietuvių pianistu Viktoru Orestu Vagusevičiumi papasakos studentams apie akompanavimo subtilybes XXI a. kontekste. Be to, planuojame vieną arba du studentus pakviesti išbandyti save kino salės scenoje. Atrinktus studentus filmo akompanavimui individualiai ruoš pats Frank Bockius“, – planus vardina A. Gilaitis.

A. Eikevičiūtės nuotr.

Pirmą kartą kino salėje – vargonų gausmas

Šiais metais „Pirmosios bangos“ seansuose pasirodys talentingi lietuvių muzikantai. Nuo pirmojo festivalio sezono akompanuojanti pianistė Simona Zajančauskaitė šiemet gros su Gleb Pyšniak (violončelė) ir Dalia Dedinskaite (smuikas). Kartu jie įgarsins vieną iš garsiausių nebyliojo kino šedevrų, daugelio kritikų vadinamą paskutine didžiąja nebylia komedija – „Generolas“ (angl. The General, 1926, JAV, rež. C.Bruckman, B. Keaton).

Filmui „Kūnas ir siela“ (angl. Body and Soul, 1925, JAV, rež. O. Micheaux) gros rinktinis trejetas – pianistas Egidijus Puožis, smuikininkas Zvignev Levcki ir perkusininkas Frank Bockius.

Dantės Aligjerio „Dieviškosios komedijos“ adaptacija „Pragaras“ (it. L'Inferno, 1911, Italijos karalystė, rež. F. Bertolini, A. Padovan, G. De Liguoro) suskambės Eglės Rudokaitės skambinamais vargonais ir Gabrielės Popovaitės fleita. Organizatoriai atskleidžia – tai bus vienas iš įspūdingiausių šio sezono seansų. „Kiekvienam filmui ieškome tinkamiausio instrumento, tiksliausiai filmo nuotaiką atspindinčio skambesio. O kas geriau gali įgarsinti Dantės pasaulį? Vieningai sutarėme, kad šiam gotikiniam paveikslui muzikaliai tinka ne kas kitas, kaip tik sodrus ir gilus vargonų gausmas“, – priduria A. Gilaitis.

A. Eikevičiūtės nuotr.

Nebylių „Pirmosios bangos“ seansų metu taip pat gros saksofonistas Matas Samulionis, garso režisierius Vidmantas Kazlauskas, pianistai Elžbieta Liepa Dvarionaitė ir Pavlo Pavlosyuk.

Ankstyvojo kino festivalis „Pirmoji banga“ rugsėjo 16–19 dienomis žiūrovų lauks Vilniaus kino centre „Skalvija“. Projektą iš dalies finansuoja Lietuvos kino centras prie Kultūros ministerijos.

Lūkesčiai ir pasikeitimai

Paklausta, kuo nuo ankstesnių gali skirtis šių metų festivalis, viena iš VDFF programų sudarytojų Ona Kotryna Dikavičiūtė teigia, kad dėl susidariusios situacijos teks atsisakyti didelės dalies gyvų susitikimų: „Vis dėlto kelių svečių iš užsienio sulauksime. Kiti susitikimai vyks online erdvėje, įtrauksime ir Lietuvoje gyvenančius bei kuriančius žmones.“

Dar vienos iš šio festivalio programos sudarytojų Eglės Maceinaitės teigimu, dabar didžiausias lūkestis yra paprasčiausia galimybė parodyti filmų programą kino salėje. Pasak jos, prie apribojimų festivalis stengsis prisitaikyti ir rasti kuo įdomesnių sprendimų.

Anot Europos šalių kino forumo „Scanorama“ rengiamo festivalio „Pirmoji banga“ sumanytojo ir organizatoriaus Alekso Gilaičio, visi organizatoriai nusiteikę pozityviai ir tikisi, kad situacija pernelyg nesikeis. „Kiekvienais metais mūsų festivalio lankytojų gretos auga – norėtųsi, kad ši tendencija tęstųsi ir šiemet, juolab kad minėsime kuklų penkerių metų jubiliejų. Baimė nėra geras dalykas, ji suvaržo, neleidžia pajudėti iš vietos. Vis dėlto esame atsargūs ir suprantame, kad ne viską galime kontroliuoti ar tiksliai prognozuoti. Kita vertus, šių metų aplinkybės į mūsų komandą įnešė daugiau disciplinos – žinodami, kad situacija gali keistis greitai ir netikėtai, viską darome anksčiau ir atsargiau. Šiandien, kai kalbamės, jau aišku, kad kino salėje veikiausiai turėsime dėvėti kaukes. Galbūt – riboti žiūrovų skaičių. O gal situacija dar keisis ir nereikės laikytis jokių apribojimų. Jau pripratome būti budrūs ir nepanikuoti dėl kiekvieno pasikeitimo“, – pasakoja jis.

Vilniaus queer festivalio „Kreivės“ vadovas Augustas Čičelis teigia, kad labiausiai kitoks šiais metais yra pats planavimas: „Buvome pristabdę aktyvų ruošimąsi festivaliui labiausiai neapibrėžtu – karantino – laikotarpiu, nes visai nežinojome, kas bus toliau. Dabar bandome pasivyti. Vis dėlto neužtikrintinumas, atsargumas ir toliau jaučiamas. Iki šiol nežinome, kiek iš to, ką planuojame, tikrai galėsime pristatyti. Dalį sumanymų (pavyzdžiui, teminę filmų retrospektyvą) teks atidėti kitiems metams. Dėl galimybės turėti svečių iš užsienio turbūt nebūsime tikri iki pat paskutinės akimirkos. Greičiausiai festivalis bus kompaktiškesnis, tačiau kertinės jo dalys turėtų likti.“

Pasak A.Čičelio, pandemija apsunkino bendravimą, užtęsė sprendimų priėmimą. Jo teigimu, ši situacija privertė išbandyti kitokius organizavimo būdus, permąstyti programas, apsvarstyti alternatyvas.

Viena VDFF organizatorių O.K.Dikavičiūtė teigia, kad nežinia dėl ateities ir antrosios bangos kėlė nerimą, tačiau kartu mobilizavo ir padėjo greitai priimti sprendimą įgyvendinti festivalį tiek gyvai, tiek internetinėje erdvėje – festivalio metu didžiąją dalį filmų bus galima pasižiūrėti ne tik kino teatre, bet ir virtualiojoje erdvėje, ypač pagrindinės programos filmus. Taip pat, pasak jos, karantinas leido daug laiko skirti filmų paieškai, peržiūrai ir atrankai.

A.Gilaitis cituoja mėgstamą festivalių organizatorių posakį: „Baigėsi festivalis, prasideda festivalis“ ir paaiškina, kad nemažai darbų vyksta paskutinį mėnesį, o kartais ir dar vėliau. „Šiemet viską pradėjome daug anksčiau, nes pamatėme, kad procesai vyksta lėčiau, nei įprastai. Įvairiose Europos šalyse paskelbus karantiną, mums aktualios institucijos nedirbo, žmonės pašto netikrino, atsakymai vėlavo. Viskas vyko kitaip“, – prisimena jis.

Kad ir kaip ten būtų, jis džiaugiasi, kad pavyko į programą įtraukti visus norimus filmus be jokių kompromisų programos atžvilgiu. Tačiau, kaip pastebi, užsienio svečių galime sulaukti mažiau, nei planuota, tačiau jų kažkiek bus – laimė, kol kas nepatenkame į rizikingų šalių sąrašą.

Ona Kotryna Dikavičiūtė

Apie festivalių programas

Pasak A.Gilaičio, ankstyvojo kino festivalis „Pirmoji banga“ šiemet parodys vienuolika filmų. „Formuojant programą visuomet orientuojamės į kino istorijai ir raidai reikšmingus kino darbus, retai arba niekada nedemonstruotus Lietuvoje ar net visame Baltijos regione. Nekeičiame tradicijos pusę programos dedikuoti nebyliam, o kitą pusę – garsiniam kinui.  Paprastai festivalyje ne tik rodome filmus, bet ir organizuojame renginius – meistriškumo dirbtuves, profesines diskusijas. Šiemet planuojame seminarą, kurio metu ankstyvojo bei archyvinio kino tyrėjai ir rodytojai pristatys savo pastaruoju metu gvildentas temas ir tyrimus. Kadangi dėl neprognozuojamos situacijos šiemet turėjome sumažinti užsienio svečių skaičių, atradome ne vieną ir ne du archyvinio kino žinovus Lietuvoje. Labai tikimės, kad tyrimų temos sudomins ir plačiąją mūsų festivalio lankytojų auditoriją“, – pasakoja jis.

Pasak A.Čičelio, „Kreivių“ programą sudarys filmų peržiūros, vyks diskusijos, kreivos kūrybos skaitymai. „Išlieka mūsų trumpametražių filmų konkursinė programa, kurią pristatysime keliais seansais. Ji ypač aktuali šiais sudėtingais metais, nes daugiausia dėmesio skiriama jauniems ir mažai įsitvirtinusiems kūrėjams. Ateityje planuojame pradėti daugiau dirbti su LGBT+ archyvais, tai jau atsispindi šių metų filmų programoje. „Atminties“ programa jungia dokumentinius ir hibridinius filmus, išplaukiančius iš asmeninių ir kolektyvinių atsiminimų. Tai bandymai atkurti ir peržiūrėti praeitį, kai ką atkartojant, kai ką praleidžiant, kai ką modifikuojant“, – vardija festivalio organizatorius.

Viena VDFF programos sudarytojų O.K.Dikavičiūtė teigia, kad šių metų programa labai įvairi: „Vyks stipriai politiška Peterio Watkinso retrospektyva, į anapusybę žvelgianti specialioji programa, o pagrindinės programos ašis – meilė, šiluma, žmogiškasis ryšys ir viltis. Šių metų filmai kalba apie didesnius ar mažesnius praradimus, susidūrimus su nežinia. Taip svarstome apie skirtingus neapibrėžtumo, naujų horizontų priėmimo arba aktyvaus kūrimo būdus. Naujovė, kurios labai laukiame, – virtualios realybės instaliacija, kuri taip pat yra ir specialiosios programos dalis. Kviesime žiūrovus į kino ir medijų erdvę „Planeta“ patirti Ajavaskos keliones ir sužinoti daugiau apie šamaniškas ceremonijas.“

VDFF programą kartu su E.Maceinaite ir O.K.Dikavičiūte rengia kino centro „Skalvija“ direktorė Vilma Levickaitė. P.Watkinso retrospektyvos programą rengia režisierė Lina Lužytė.

Aleksas Gilaitis

Ryškiausi filmai

Paklaustas, kokius filmus galėtų rekomenduoti, „Pirmosios bangos“ sumanytojas A.Gilaitis drąsiai tvirtina, kad rekomenduotų visą festivalio programą. Anot jo, nė vienas filmas į ją nepateko atsitiktinai. Tačiau išskirtų tuos filmus, kurie europiniame kontekste rodomi itin retai. „Džiaugiuosi, kad net ir sudėtingomis sąlygomis neapleidome ambicijos parodyti bent keletą visiškai pamirštų, nerestauruotų arba kultūrine prasme labai nuo mūsų nutolusių filmų. Vienas tokių – Europoje pirmą kartą rodomas JAV ir Australijos nebylusis filmas „Vyriškis iš Kengarū“ (The Man from Kangaroo, 1920), režisuotas Holivude kūrusio kanadiečio Wilfredo Lucaso. Tai vienintelis išlikęs šio režisieriaus filmas, nufilmuotas Australijoje. Filmui šiemet sukanka 100 metų – pagarbiai atšvęsime“, – teigia festivalio sumanytojas.

Taip pat jis rekomenduotų Gruzijos nebylių filmų diptiką – Kote Mikaberidzės kone siurrealistinį filmą „Mano močiutė“ (Chemi bebia, 1929) ir vienintelį Siko Palandišvilio „Žužunos kraitis“ (Jujunas mzitevi, 1934). Dėl galimybės rodyti S.Palandišvilio filmą A.Gilaitis nepaprastai džiaugiasi: „Visiškai pamirštas, nerestauruotas ir beveik niekur pasaulyje nerodomas. Net Sakartvelo kino archyvas filmo kopijos neturi. Seansą suksime iš šiais metais neįtikėtinai sunkiai gautos 35 mm juostos. Tai bus itin retas, vienetinis 35 mm juostos nebylusis seansas Lietuvoje.“

Tarp „Pirmosios bangos“ organizatoriaus rekomendacijų – ir dar vienas pamirštas ankstyvojo garsinio kino šedevras – „Dvi sekundės“ (Two Seconds, 1932, JAV, rež. Marvin LeRoy). Tai, kaip pasakoja, trumpa, bet įtampos kupina drama su žymiuoju film-noir aktoriumi Edwardu G.Robinsonu.

Vos išgirdusi klausimą, ką rekomenduotų, VDFF programos sudarytoja O.K.Dikavičiūtė iškart taip pat pabrėžia, kad visi programos filmai buvo atrinkti labai atidžiai, tačiau ji išskirtų kelis, kurie, jos nuomone, reikšmingi kaip esamojo laiko dokumentai. Tai Alejandro Salgado debiutinis filmas „Barzakh“, pasak jos, kviečiantis į mistifikuotą nakties pasaulį, kuriame atšiauriose uolose dega laužai, o aplink juos skamba pabėgėlių atsiminimai, svajonės. Taip pat Heidi Hassan ir Patricios Pérez Fernández susirašinėjimas vaizdo laiškais „Kuždantys laiškai“ – jautrus moteriškos draugystės liudijimas. „Primena apie draugystės, dažnai nustelbiamos romantinių ar šeimyninių santykių dramų, svarbą. Ir galiausiai – Nurios Gimenez „Mano meksikietiškas riestainis“, Tarptautiniame Roterdamo filmų festivalyje šiemet apdovanotas geriausiu archyvinės medžiagos panaudojimo prizu. Laukiu, kol galėsiu riestainėlį pažiūrėti kino teatre dėl netradicinių garsinių sprendimų ir, žinoma, ryškių, vasarą trumpam sugrąžinančių kadrų“, – sako programos sudarytoja.

Kita VDFF programos sudarytoja E.Maceinaitė siūlo pamatyti festivalio atidarymo filmą – Dariaus Žiūros „Gustoniai Gustoniuose“ apie tęstinį menininko projektą – nuo 2001-ųjų filmuojamus Gustonių kaimo gyventojus. Tai, anot programos sudarytojos, stipri patirtis apie laiką, be to, filmas atsiskleidžia ir menininko svarbą bendruomenėje. „Mano favoritas – Oekės Hoogendijk filmas – detektyvas „Mano Rembrantas“ apie meno istorikus ir kolekcininkus ir didžiulę jų meilę menui. Režisierės meistriškumas tikrai įkvepia, o ir smagiai prajuokina. Vienas ypatingesnių filmų – Alexis Delgado Burdalo „Tai filmas apie mane“ – mįslingas ekscentriškos moters portretas. Ekrane tematai baltas sienas, jos veidą, žvilgsnį, girdi jos balsą, po truputį atsiskleidžia jos istorija. Būna tokių filmų, kuriuose kažkas gimsta iš nieko – šitas kaip tik toks“, – rekomenduoja ji.

„Pirmiausia kviečiu į „Kreivių“ atidarymą Patiltėje rugsėjo 9 d. 20 val. Džiaugiamės, kad šį kartą jis nėra apribotas kėdžių skaičiumi ir yra visiškai atviras, o tiltas apsaugos nuo galimo rugsėjo lietaus. Trumpa peržiūra sujungs tiek konkursinę, tiek „Atminties“ programas. Iš „Atminties“ programos dar išskirčiau Valescos Peters „Helmutas Bergeris, mano mama ir aš“ ir Posy Dixon „Klavišų fantazijos: Beverly Glenn-Copeland istorija“ – visiškai skirtingus ilgametražius filmus apie visiškai skirtingas asmenybes praeityje ir dabartyje. O užbaigti festivalį kviečiame į tradicinius kreivus skaitymus su tekstais, performansais ir nauju leidiniu. „Kreivės“ – labai kompaktiškas festivalis. Manome, kad tai didelis pranašumas, nes filmus ir renginius išsirinkti lengva“, – pasakoja Vilniaus queer festivalio organizatorius A.Čičelis.

Augustas Čičelis

Atsarginiai planai

„Kreivių“ organizatoriai atidarymą planuoja lauke. Taip pat jie pasirengę dalį kitų renginių kelti į lauką, jeigu bus toks poreikis. Tačiau A.Čičelis pastebi, kad esminė šio festivalio dalis yra socializacija, buvimas kartu ir tiesioginis bendravimas: „Todėl neplanuojame keltis į interneto erdvę. Jeigu galimybė susitikti bus apribota, planuotume organizuoti daugiau renginių mažoms grupėms. Tam esame numatę erdves. Būsime vieni pirmųjų queer festivalių Europoje, startuojančių po pandemijos pradžios.“

Kaip pasakoja VDFF programos sudarytoja E.Maceinaitė, nuo pat ruošimosi pradžios jie nusprendė turėti galimybę VDFF programą žiūrėti ir kino salėje, ir virtualiai, todėl dar pavasarį pradėjo kurti „Skalvijos“ „Virtualią salę“. „Jei kino teatras veikti negalės, festivalis vis tiek įvyks virtualiai. Tai ir apsisaugojimas, bet yra ir kitų pranašumų – festivalis virtualiai galės vykti ne tik Vilniuje ir kituose didžiuosiuose miestuose, filmai „Virtualioje salėje“ bus pasiekiami ilgesnį laiką“, – apie galimus festivalio planus B ir susiklosčiusios situacijos pranašumus pasakoja ji.

„Pirmosios bangos“ organizatoriai kraustytis iš kino teatro nenusiteikę. Pasak A.Gilaičio, „Pirmoji banga“ rodo filmus ne kaip pasakojamas istorijas ar jų turinį, šio festivalio misija – aprėpti kiną kaip turtingą meno formą, susidedančią ne tik iš užfiksuotų kadrų, bet ir visos kino patirties.

„Mūsų požiūriu, nebylūs filmai neišvengiamai reikalauja ekrano, tamsos, muzikos. Juostos reikalauja autentiškos kino rodymo technikos ir ją prižiūrinčio kino mechaniko. Faktas, kad šių metų įvykiai sukūrė didelę suirutę organizuojant festivalį ir ypač planuojant labai laukiamų užsienio svečių atvykimą. Tačiau kol kas tikimės geriausio ir jeigu kino salės galės priimti žiūrovus – festivalis ten ir vyks“, – užtikrintai teigia jis.

Koks kinas bus po pandemijos?

Paklaustas, ar dabartinė situacija paveiks filmų pasiūlą ir kokybę, ar nepritrūks filmų šiais metais ar ateityje (kūrėjai arba delsia išleisti filmus, o kai kuriose šalyse jų filmavimo darbai yra sustoję ar bent jau sumažėję), „Kreivių“ organizatorius A.Čičelis sutinka, kad prieinamų kokybiškų filmų iš tiesų yra sumažėję. „Jaučiasi, kad festivaliai stipriau konkuruoja dėl jų. Kai kurių filmų premjeros nukeltos. Sudėtingiau vyksta bendravimas su platintojais ir archyvais. Sunku pasakyti dėl ateities, tačiau kitais metais mes esame numatę pristatyti daugiau queer kino klasikos. Apskritai mes mieliau renkamės poros metų senumo filmą nei naujausią, tačiau mažiau kokybišką ar mažiau atitinkantį kitus mūsų programos sudarymo poreikius. Mes dažnai ieškome alternatyvos alternatyvoje ir šis ieškojimas visada yra didelis iššūkis – per pandemiją ar ne per ją“, – teigia jis.

„Pirmosios bangos“ festivalio organizatoriai teigia, kad kadangi jų festivalyje rodomas archyvinis, tam tikro laikotarpio kinas, nuo dabartinės kino industrijos jie nėra priklausomi.

VDFF programos sudarytoja O.K.Dikavičiūtė svarsto, kad dokumentinis kinas atliepia mūsų kasdienes aktualijas, tad, ko gero, galima spėti, jog ateityje padaugės filmų, reflektuojančių izoliaciją, gyvenimą karantine, pandemijos žalą. „Kai ištinka tokio masto krizė, ji neišvengiamai paliečia visas mūsų visuomenės sritis. Kyla poreikis apie tai mąstyti, kartu ir noras ieškoti formų apie tai kalbėti“, – įsitikinusi ji.

Priešingai, tai antrasis pirmosios bangos pikas, penktadienio vakarą Ženevoje žiniasklaidos atstovams sakė PSO skubios pagalbos koordinatorius Michaelis Ryanas.

„Tai, ką dabar matome daugelyje pasaulio šalių, yra antrasis pirmosios bangos pikas ten, kur virusas nebuvo pakankamai suvaldytas, kad būtų užkirstas kelias ligos perdavimui“, – kalbėjo M. Ryanas. Todėl esą tuo labiau būtina toliau nuosekliai laikytis tokių priemonių, kaip rankų higiena, atstumas ir infekuotųjų izoliacija. „Priešingu atveju galime atsidurti situacijoje, kai infekcijos lygis ilgai bus aukštesnis nei mes iš tikrųjų norime“, – pabrėžė PSO pareigūnas.

Tai, ką dabar matome daugelyje pasaulio šalių, yra antrasis pirmosios bangos pikas.

Potencialo antrajai bangai yra, tęsė M. Ryanas, pavyzdžiui, žiemą, kai vėl daugiau žmonių bursis patalpose ir virusas galės lengviau plisti tarp žmonių nei dabar. Esą gali būti, kad virusas reaguoja ir į temperatūrą.

Koronaviruso aukų skaičius pasaulyje viršijo 524 tūkst.

Nuo koronavirusinės infekcijos COVID-19 pasaulyje mirusių žmonių skaičius per 24 valandas iki šeštadienio 8 val. Lietuvos laiku padidėjo 3 379 iki 524 677-ių, rodo Johnso Hopkinso (Džonso Hopkinso) universiteto skelbiami duomenys.

Bendras užsikrėtusiųjų skaičius pasaulyje, universiteto duomenimis, per parą padidėjo 206 890 iki 11 049 505 ir prieaugis buvo gerokai didesnis negu parą anksčiau (148 055).

Po daugiau kaip 1 mln. užsikrėtusiųjų, universiteto duomenimis, nustatyta Jungtinėse Valstijose ir Brazilijoje.

Jungtinėse Valstijose bendras užsikrėtusiųjų skaičius iki šeštadienio 8 val. Lietuvos laiku padidėjo iki 2 793 435, o COVID-19 aukų skaičius išaugo iki 129 432-jų.

Brazilijoje koronavirusinė infekcija nuo pandemijos pradžios buvo diagnozuota 1 539 081 žmogui, o mirė 63 174 gyventojai.

Portalo „Worldometer“ duomenimis, vidutinis mirtingumo nuo koronaviruso rodiklis sudaro 67,9 mirčių milijonui gyventojų. Jungtinėse Valstijose jis sudaro 399 atvejus, o Brazilijoje – 298.

Seniausi festivalio filmai – programoje "Fono-kino-teatras" (pranc. "Phono-Cinéma-Théâtre"), kuri 1900 m. buvo specialiai sukurta Pasaulinėje mugėje dalyvavusios Prancūzijos paviljonui.

Tiltas į praeitį

Apie programos atsiradimą, jos turinį ir ateitį pralenkusią formą pasakoja į "Pirmąją bangą" besiruošianti Prancūzų sinematekos sklaidos kuratorė Emilie Cauquy.

Tad kada gi atsirado garsinis ir spalvinis kinas?

"Fono-kino-teatras" (pranc. Phono-Cinéma-Théâtre) – tai skirtingus laikmečius jungiantis sumanymas, kuris lig šiol kelia nuostabą ir įkvepia. Ši istorinė įdomybė, nukelianti mus į 1900 m. pasaulinę parodą Paryžiuje, yra tarsi išskirtinė gražiosios epochos Paryžiaus diorama, atskleidžianti tuo metu statyto miesto ir kurto naujo meno daugialypę prigimtį. Be to, šis reiškinys paneigia plačiai paplitusius įsitikinimus, kada atsirado garsinis ir spalvinis kinas", – teigė E.Cauguy.

Apie šį laikotarpį ilgą laiką žinojome tik iš nebylių Toulouse-Lautreco plakatų ar Paulio Nadaro nuotraukų. "Fono-kino-teatras" jūsų akims ir ausims pristato žymiausius to meto aktorius, šokėjus, mimus ir klounus, visą kūrėjų žiedyną: tai Sarah Bernhardt, Coquelin l'Aîné, Cléo de Mérode, Félicia Mallet, Réjane, Miss Zambelli, Emilio Cossira, Little Tich. Tai nepaprastas reginys, kuriame kino juosta sinchronizuojama su fonografu (filmai rodomi su garso įrašais – dainomis, monologais, pjesių ištraukomis), ir visa tai vyksta dalyvaujant aukščiausio statuso atlikėjams iš "Comédie-Française", "Opéra Garnier", "Opéra Comique" ir Didžiųjų bulvarų teatrų, miuzikholų ir cirkų. Kino juostose, kurios dažnai būdavo spalvintos ranka, visi šie atlikėjai kalba, dainuoja, juda pagal muziką.

Rankinis sinchronizavimas

1899 m. gruodžio 27 d. inžinierius ir pramonininkas Paulis Decauville’is lengvatinėmis sąlygomis įsigijo apie 210 kv. m plotą Rue de Paris gatvėje, 43 name, prie Invalidų tilto. 1900 m. kovo 2 d. P.Decauville’is įkūrė akcinę bendrovę "Société anonyme du Phono-Cinéma-Théâtre", kurios kapitalas buvo 100 tūkst. frankų (jie įsikūrė netoli "Théatroscope", dar vienos reikšmingos įdomybės, pristatytos pasaulinėje parodoje).

"Pirmoje bangoje" bus parodyta unikali restauruota 2012 m. kopija. Šiuo metu turimos medžiagos trukmė – 77 minutės.

Šio projekto iniciatorė aktorė ir šokėja Marguerite Vrignault tapo meno vadove. Filmavimus režisavo Clément’as Maurice’as, artimas brolių Lumière’ų bičiulis. Buvo naudojama 35 mm kamera su viena centrine arba dviem šoninėmis angomis (Ambroise-François Parnaland’o sistema).

Ant stogo įrengtoje kino studijoje buvo filmuojama likus nedaug laiko iki pasaulinės parodos atidarymo. Filmavimai vyko pagal garso įrašus (vėliau Léon’as Gaumont’as tokiu pat būdu kūrė savo fonoscenas). Naudotas Henri Lioret’o fonografas "L‘Idéal" su dideliais, 22 cm aukščio ir 13 cm skersmens cilindrais, išsaugančiais iki 4 min. trukmės įrašą.

Pirmoji "Fono-kino-teatro" peržiūra įvyko 1900 m. balandžio 28 d. Operatoriai – Georges’as ir Léopoldas Maurice’ai, Clément’o Maurice’o sūnūs. Vaizdo ir garsosinchroną rankiniu būdu užtikrino mechanikai, pagal poreikį lėtinę arba greitinę fonografo cilindro nuskaitymą.

Užmarštis dešimtmečiams

Nepaisant itin žymių aktorių, dainininkų, šokėjų, klounų ir mimų, puikių atsiliepimų spaudoje, nuostabaus François Flamengo plakato, gala vakarų, publikai reginys neįtiko. 1901 m. lapkričio 26 d. bendrovė buvo panaikinta, nors tai nesutrukdė 1901–1902 m. toliau demonstruoti "Fono-kino-teatrą" Paryžiuje, Šveicarijoje, Švedijoje, Ispanijoje, Anglijoje, Vokietijoje, Austrijoje, Italijoje. Vėliau ši pramoga buvo pamiršta ir tik ketvirtajame dešimtmetyje ją atrado iš naujo.

"Pirmoje bangoje" bus parodyta unikali restauruota 2012 m. kopija. Šiuo metu turimos medžiagos trukmė – 77 minutės (išliko 23 filmai iš 41). Festivalyje šiai programai akompanuos pasaulinio masto nebyliojo kino muzikos specialistas ir istorikas Johnas Sweeney, suradęs originalias orkestruotes ir atkūręs trūkstamas repertuaro dalis, taip galutinai sugrąžindamas šiam fin-de-siècle reginiui tikrąjį žavesį ir unikalumą.

Ankstyvojo kino festivalis "Pirmoji banga" vyks rugsėjo 12–15 dienomis Vilniaus kino centre "Skalvija" ir rugsėjo 20–22 dienomis Kaune, kino centre "Romuva".

– Tai kada gi atsirado garsinis ir spalvinis kinas?

– Fono-kino-teatras (pranc. Phono-Cinéma-Théâtre) – tai skirtingus laikmečius jungiantis sumanymas, kuris lig šiol kelia nuostabą ir įkvepia. Ši istorinė įdomybė, nukelianti mus į 1900 m. pasaulinę parodą Paryžiuje, yra tarsi išskirtinė gražiosios epochos Paryžiaus diorama, atskleidžianti tuo metu statyto miesto ir kurto naujo meno daugialypę prigimtį. Be to, šis reiškinys paneigia plačiai paplitusius įsitikinimus, kada atsirado garsinis ir spalvinis kinas.

Apie šį laikotarpį ilgą laiką žinojome tik iš nebylių Toulouse Lautreco plakatų ar Paulio Nadaro nuotraukų. Fono-kino-teatras jūsų akims ir ausims pristato žymiausius to meto aktorius, šokėjus, mimus ir klounus, visą kūrėjų žiedyną: tai Sarah Bernhardt, Coquelin l'Aîné, Cléo de Mérode, Félicia Mallet, Réjane, Miss Zambelli, Emilio Cossira, Little Tich. Tai nepaprastas reginys, kuriame kino juosta sinchronizuojama su fonografu (filmai rodomi su garso įrašais – dainomis, monologais, pjesių ištraukomis), ir visa tai vyksta dalyvaujant aukščiausio statuso atlikėjams iš „Comédie-Française“, „Opéra Garnier“, „Opéra Comique“ ir Didžiųjų bulvarų teatrų, muzikholų ir cirkų. Kino juostose, kurios dažnai būdavo spalvintos ranka, visi šie atlikėjai kalba, dainuoja, juda pagal muziką.

Filmavimai pagal garso įrašus ir rankinis sinchronizavimas

1899 m. gruodžio 27 d. inžinierius ir pramonininkas Paulis Decauville’is lengvatinėmis sąlygomis įsigijo apie 210 kvadratinių metrų plotą Rue de Paris gatvėje, 43 name, prie Invalidų tilto. 1900 m. kovo 2 d. R. de Decauville’is įkūrė akcinę bendrovę „Société anonyme du Phono-Cinéma-Théâtre“, kurios kapitalas buvo 100 000 frankų (jie įsikūrė netoli „Théatroscope“, dar vienos reikšmingos įdomybės, pristatytos pasaulinėje parodoje). Šio projekto iniciatorė  – aktorė ir šokėja Marguerite Vrignault – tapo meno vadove. Filmavimus režisavo Clément’as Maurice’as, artimas brolių Lumière’ų bičiulis. Buvo naudojama 35 mm kamera su viena centrine arba dviem šoninėmis angomis (Ambroise-François Parnaland’o sistema).

Ant stogo įrengtoje kino studijoje buvo filmuojama likus nedaug laiko iki pasaulinės parodos atidarymo. Filmavimai vyko pagal garso įrašus (vėliau Léon’as Gaumont’as tokiu pat būdu kūrė savo fonoscenas). Naudotas Henrio Lioret’o fonografas „L‘Idéal“ su dideliais, 22 cm aukščio ir 13 cm skersmens cilindrais, išsaugančiais iki 4 min. trukmės įrašą. Pirmoji Fono-kino-teatro peržiūra įvyko 1900 m. balandžio 28 d. Operatoriai – Georges’as ir Léopoldas Maurice’ai, Clément’o Maurice’o sūnūs. Vaizdo ir garso sinchroną rankiniu būdu užtikrino mechanikai, pagal poreikį lėtinę arba greitinę fonografo cilindro nuskaitymą.

Po šlovingos premjeros – užmarštis dešimtmečiams

Nepaisant itin žymių aktorių, dainininkų, šokėjų, klounų ir mimų, puikių atsiliepimų spaudoje, nuostabaus François Flamengo plakato, gala vakarų, publikai reginys neįtiko. 1901 m. lapkričio 26 d. bendrovė buvo panaikinta, nors tai nesutrukdė 1901–1902 m. toliau demonstruoti Fono-kino-teatrą Paryžiuje, Šveicarijoje, Švedijoje, Ispanijoje, Anglijoje, Vokietijoje, Austrijoje, Italijoje. Vėliau ši pramoga buvo pamiršta ir tik ketvirtajame dešimtmetyje ją atrado iš naujo.

„Pirmoje bangoje“ bus parodyta unikali restauruota 2012 m. kopija. Šiuo metu turimos medžiagos trukmė – 77 minutės (išliko 23 filmai iš 41). Festivalyje šiai programai akompanuos pasaulinio masto nebyliojo kino muzikos specialistas ir istorikas Johnas Sweeney, suradęs originalias orkestruotes ir atkūręs trūkstamas repertuaro dalis, taip galutinai sugrąžindamas šiam fin-de-siècle reginiui tikrąjį žavesį ir unikalumą.

Ankstyvojo kino festivalis „Pirmoji banga“ vyks rugsėjo 12–15 dienomis Vilniaus kino centre „Skalvija“ ir rugsėjo 20–22 dienomis Kaune, kino centre „Romuva“.

„Vienas iš „Pirmosios bangos“ tikslų yra griauti mitus apie ankstyvąjį kiną. Į mūsų festivalį atėję žiūrovai dažnai nustemba pamatę, kad XX a. pr. filmai nėra tik strakaliojančių nespalvotų paveiksliukų kratiniai. Kartais tai tiesiog genialūs ir laikui nepavaldūs šedevrai. Juk tuo metu nebuvo jokių taisyklių, režisieriai kūrė iš nuojautos, visomis jėgomis bandydami atskirti kino kalbą nuo teatro. Tuo metu viskas buvo originalu, su niekuo nepalyginama, o tai stebina ir įkvepia“, – sako festivalio „Pirmoji banga“ sumanytojas Aleksas Gilaitis.

Programoje – nuo kontroversiško siaubo, homoseksualios meilės iki britiško humoro

„Pirmoji banga“ šiemet į Vilniaus ir Kauno kino sales grąžins vienuolika ankstyvojo kino juostų. Kai kurios jų buvo rodytos Lietuvoje tarpukario laikotarpiu, kitos – visai nematytos arba tik neseniai prikeltos naujam gyvenimui.

Ne vienas „Pirmosios bangos“ filmas savo laiku sulaukė kritikos ar buvo iš viso uždraustas. Vienas tokių – siaubo kino pradininko Todo Browningo filmas „Išsigimėliai“ („Freaks“, 1932 m.). Iš pirmo žvilgsnio savo įtaigumu stebinantys kostiumai, pasirodo, visai ne kostiumai, o fizinių negalių turintys tikri žmonės. Filmas iškart sulaukė neigiamų reakcijų, žiūrovai filmo nepriėmė iki pat 7-ojo dešimtmečio, kai juosta buvo atrasta ir įvertinta iš naujo.

Panašios reakcijos sulaukė ir „Merginos su uniformomis“ („Mädchen in Uniform“, 1931 m.). Kultiniu laikomas revoliucingas filmas, keliantis vienalytės meilės ir feminizmo temas, už nusižengimą moralinėms normoms buvo uždraustas nacistinėje Vokietijoje.

Stop kadras

Festivalyje savo seansą tradiciškai ras ir mažieji žiūrovai. Šiemet jiems numatytas pirmasis ilgametražis animacinis filmas „Princo Achmedo nuotykiai“ („Die Abenteuer des Prinzen Achmed“, 1926 m.), sukurtas pasitelkus iš popieriaus iškarpytus siluetus. 

Linksmų emocijų filmuose ieškantys žiūrovai galės pamatyti  vieną pirmųjų ankstyvųjų britų garsinių komedijų „Lažybos“ („It's a bet“, 1935 m.).

Nebylius seansus įgarsins profesionalūs muzikantai

Visus „Pirmosios bangos“ seansus pristatys ne tik Lietuvos, bet ir užsienio šalių kino profesionalai. Festivalio svečių gretose – Prancūzų sinematekos sklaidos kuratorė Emilie Cauquy, San Francisko nebylaus kino festivalio vadovas Robert'as Byrne'as ir britų kompozitorius, bene žymiausias pasaulio kino pianistas John'as Sweeney'is.

Pastarasis festivalyje akomponuos rekonstruotai programai „Phono-Cinéma-Théâtre“, kuri 1900 m. buvo specialiai sukurta pasaulinėje mugėje dalyvavusios Prancūzijos paviljonui. Kompozitorius šiai programai pats atkūrė autentišką muzikinį takelį, kurį ir atliks žiūrovams. „Phono-Cinéma-Théâtre“ vertinama kaip garsinio kino epochos pradžios užuomazga, nors pirmas tikrai garsinis filmas pasirodė dar tik po kelių dešimtmečių.

Stop kadras

Atskiro paminėjimo vertas filmo „Ragana“ (Häxan, 1922 m.) ir roko grupės „Sraigės efektas“ duetas. Ritmingi ritualiniai muzikiniai eksperimentai, kuriais pasižymi grupės stilistika, puikiai papildys dokumentinės fikcijos ir siaubo filmą, kuris buvo cenzūruotas daugelyje kitų šalių, o JAV iš viso uždraustas. Festivalyje bus parodyta pilna restauruota filmo versija.

Ankstyvojo kino festivalis „Pirmoji banga“ vyks rugsėjo 12-15 dienomis Vilniaus kino centre „Skalvija“ ir rugsėjo 20-22 dienomis Kaune, kino centre „Romuva“. 

Legendiniai "Laimės vaikai"

Festivalis Kaune kvies pamatyti penkis kino istorijoje svarbią vietą užimančius filmus, prisiminti kiną rimtu menu pavertusius kūrėjus. Du filmai iš Kauno programos priskiriami nebyliojo kino laikotarpiui – juos lydės muzikantų duetų akompanimentas.

Dalis "Pirmosios bangos" programos visada yra šiokios tokios retenybės, jie mažiau žinomi, retai kur rodomi, apie juos šiandien nedaug kas rašo. Bet žiūrovas, pasirinkęs šiuos filmus, niekada neapsirinka: tai kūriniai, kurie, nors ir įkalinti labai trapioje, nykstančioje materijoje – kino juostoje, menine prasme beveik nepavaldūs laikui, tad žiūrovų patirtį galima prilyginti ėjimui į muziejų žiūrėti senosios dailės meistrų.

Festivalį atidarys vienintelė visoje programoje komedija ir vienintelis vokiškas filmas "Laimės vaikai" ("Glückskinder", 1936 m.). Tai Trečiojo reicho laikų UFA kino studijos filmas, tačiau jame išvengta nacistinės cenzūros ir propagandos, tai  tuometės holivudinės komedijos (screwballo) perdirbinys.

Režisieriaus Paulo Martino filme pagrindinius vaidmenis atliko to meto ryškiausių kino žvaigždžių duetas Lilian Harvey ir Willy Fritschas. Britų kilmės L.Harvey nepataikavo nacistinei Vokietijos valdžiai, savo veiksmais tiek ekrane, tiek už jo ribų siutindavo pagrindinį nacių propagandininką Josephą Goebbelsą, tad po kelerių metų buvo priversta bėgti iš Vokietijos į JAV, kur jos kino karjera, deja, galutinai nutrūko.

"Pirmoji banga" kasmet stengiasi parodyti 100 metų senumo filmą. Šiemet kauniečiai pamatys švedų kino meistro Victoro Sjöströmo kūrinį "Nusikaltėlis ir jo žmona"

"Laimės vaikai" yra vienas mėgstamiausių Quentino Tarantino filmų, dainą iš kurio, atliekamą L.Harvey ir W.Fritscho, galime girdėti jo filme "Negarbingi šunsnukiai" (2009 m.). Kažkada juosta "Laimės vaikai" rodyta ir Lietuvoje, o pirmasis Kaune leisto "Kino naujienų" žurnalo (1931 m.) numerio viršelis puikavosi L.Harvey ir W.Fritscho portretais su prierašu: "Ar pažįstate šią porą?", kitame puslapyje pridurta: "Kaipgi jų nepažinsi, tai juk Liljan ir Vili! – sušuks skaitytojai. Taip, tai seni kauniečių pažįstami, dažnai vaidinę drauge." Dabar filmas "Laimės vaikai" vėl sugrįžta pas kauniečius, nes, pasak "Pirmosios bangos" organizatorių, tai yra geriausia, ką iš to laiko filmų žiūrovams galima pasiūlyti.

Švedų paveldas

"Pirmoji banga" kasmet stengiasi parodyti 100 metų senumo filmą. Šiemet kauniečiai pamatys švedų kino meistro Victoro Sjöströmo kūrinį "Nusikaltėlis ir jo žmona" ("Berg-Ejvind och hans hustru", 1918 m.), nebylųjį seansą įgarsins muzikantai Edgaras Sabilo ir Mėta Gabrielė Pelegrimaitė.

Pasak programos sudarytojų, šis filmas yra labai gera to meto reprezentacija, nes tuo metu niekas kitas kino srityje nebuvo pasiekęs tokių aukštumų kaip V.Sjöströmas. Tai, kad V.Sjöströmas yra ir puikus aktorius, daugelis žino iš jo profesoriaus vaidmens Ingmaro Bergmano "Žemuogių pievelėje". Jo aktoriniais sugebėjimais pasimėgaus ir festivalio žiūrovai, nes režisierius suvaidino pagrindinį – nuo įstatymo kalnuose besislapstantį – herojų.

"Nusikaltėlis ir jo žmona" yra ypatingas dėl nuostabiai nufilmuotų tikrų laukinės gamtos vaizdų, tuo metu labai drąsaus ir kūrybingo režisieriaus sprendimo gamtos vaizdais perteikti dramatiškus veikėjų jausmus ir būsenas.

Sakoma, kad režisierius dėl savo perfekcionizmo reikalavęs perfilmuoti bet kurią emocinės tiesos ar norimos prasmės stokojančią sceną. Tik nedidelė dalis (15 iš 43) V.Sjöströmo ilgametražių filmų išliko iki šių dienų, o "Nusikaltėlis ir jo žmona" po 2013 m. restauravimo žymiai pailgėjo (beveik 40 min.) ir šią artimą pirminei versijai juostą net ir po šimto metų galimybė pamatyti yra kol kas vienintelė – tik kino teatre.

Filmas, gimęs prisiminimuose

Festivalis Kaune pristatys ir 1932 m. antikarinę dramą "Mediniai kryžiai" ("Les croix de bois"), kuri vaizduojamuoju laikotarpiu taip pat susisieja su 1918 m., su karo pabaiga. Tai Rolando Dorgeleso romano ekranizacija. Prancūzų režisierių Raymondą Bernardą šiandienos kritikai pristato kaip vieną didžiausių ir mažiausiai žinomą visų laikų režisierių, padėjusį tvirtus pagrindus Prancūzijos kinui garsinio kino aušroje.

Dauguma "Mediniai kryžių" kūrėjų patys išgyveno Pirmojo pasaulinio karo siaubą, todėl filmą geriausiai pristato vieno jo aktorių Charleso Vanelio žodžiai: "Mums nereikėjo vaidinti, mums tereikėjo prisiminti."

Juodojo filmo pionieriai

Kaune matysime du filmus, kuriuos galima pavadinti "film noir" dar iki šio termino atsiradimo (apie 1940 m.). Vieno jų režisieriaus – Alfredo Hitchcocko – pavardę ir darbus šiandien žino visas pasaulis, o kito – italo Augusto Geninos – vardas iki šiol buvo ilgai pamirštas net kino istorikų. Veikiausiai A.Geninos pavardę ištrynė pati kataklizmų pilna XX a. istorija, kurios metu kilo ir griuvo ne viena santvarka, tarp jų ir Italijos fašistinė, kai režisierius gyveno ir sėkmingai dirbo.

A.Geninos filmą "Vidurnakčio meilužiai" (1931 m., kurtas su Vokietija ir Prancūzija) "Pirmosios bangos" vadovas Aleksas Gilaitis į Lietuvą atvežė iš archyvinio kino festivalio "Il Cinema Ritrovato" Bolonijoje, kur šiemet vyko A.Geninos filmų retrospektyva. Italų kino meistras atvedė į didžiuosius ekranus ne vieną būsimą žvaigždę, kino legendas Jeaną Gabbiną, Fernandelį.

"Vidurnakčio meilužiuose" vaidino ryškiausia prancūzų nebylaus kino žvaigždė Pierre‘as Batcheffas, šiandien geriausiai žinomas iš pagrindinio vaidmens Luiso Bunuelio ir Salvadoro Dali filme "Andalūzijos šuo" (1928 m.). To meto kino kritikai "Vidurnakčio meilužius" išskyrė kaip "nepaprastos techninės kokybės filmą, absoliučiai kinematografišką ir vis dėlto jau visiškai kitokį nei nebylusis kinas".

Suteiks naujų garsų

Vienas paskutiniųjų tikrų nebyliojo kino šedevrų – jauno, 28 metų režisieriaus A.Hitchcocko "Nuomininkas: Londono paslaptis" (1927 m.). Šiam filmui Kaune akompanuos Viktoras Orestas Vagusevičius ir Matas Samulionis. Pasak A.Gilaičio, nauja šio filmo restauracija išleista su labai nederančiu garso takeliu, tad jam akompanuosiantys muzikantai Lietuvos žiūrovams pasiūlys kitokį, labiau filmo dvasią atitinkantį įgarsinimą.

A.Hitchcockas "Nuomininką..." vėliau vadino pirmuoju tikrai hičkokišku filmu (tai nebuvo jo pirmasis darbas), jame, pasak režisieriaus, jis pirmą kartą idėjas perteikė grynai vizualiomis formomis. Filmas pasakoja apie serijinio žudiko paieškas rūke paskendusiame Londone. "Nuomininke..." vaidino kylantis, garsus aktorius Ivoras Novello, o to meto žvaigždžių sistema (nerašytas prodiuserių kodeksas) neleido, kad kino žvaigždė filme būtų piktadarys, režisierius negalėjo jam paskirti nusikaltėlio vaidmens. Bet A.Hitchcockas nenorėjo aukoti pasakojimo įtampos ir dramos, tad viską padarė savaip.

Peržiūrėję juostą platintojai iš karto ją atmetė, pavadinę filmą siaubingu ir jis tarsi jau buvo pasmerktas išnykti. Tačiau po kurio laiko kino teatruose parodytas filmas sulaukė labai didelio pasisekimo ir netgi vadintas geriausiu visų laikų britų filmu.

A.Hitchcockas nebylųjį kiną vadino tam tikrą tobulumą pasiekusiais, grynų emocijų filmais, kuriuose trūko tik vieno dalyko – garsų iš žmonių lūpų ir iš gatvės. Tačiau garsas, kaip ir kiekviena nauja technologija, netikėtai įnešė daug didesnių pokyčių. Per naktį "nuvertėjusios" juostos, atsinaujinimo neištvėrę kino teatrai, naujų reikalavimų neatitikę kino menininkai: aktoriai, režisieriai, muzikantai – kiek daug išnyko ir kokia nepastovi žmonijos atmintis, jos svajones, fantazijas ir prisiminimus saugančios medijos atžvilgiu.

Bet visa tai ir daugiau žiūrovams pristatantis ankstyvojo kino festivalis kviečia atsigręžti į kino istoriją ir savo pačių patirtimi įsitikinti, kad amžinajame esamajame kino laike atgyjantys fenomenai niekada išnykę net ir nebuvo.

Nors daugeliui žmonių kinas tėra vienas iš daugelio pasilinksminimo šaltinių, tačiau juk filmuose užfiksuojami ne tik mylimų personažų nuotykiai, bet ir ištisi istoriniai laikotarpiai bei svarbių istorinių įvykių refleksijos. Istoriškai ir estetiškai vertingi kūriniai – svarbūs atminties krištolai, galintys akimirksniu nukelti žiūrovą į kitas epochas ir suprasti jose vykusius reiškinius.

Juostas naikino, nes jos užėmė daug vietos

Nors sakoma, kad geri meno kūriniai nesensta, to tikrai negalima pasakyti apie kino juostas. „Net ir šiuolaikinių filmų juostos gali prarasti kokybę vien dėl to, kad yra persukinėjamos: dėl cheminių savybių prie jų limpa įvairios dulkės, lengvai atsiranda įbrėžimai. Ką jau kalbėti apie filmus, sukurtus iki 6-ojo dešimtmečio. Jie buvo filmuojami ant itin degios ir chemiškai nestabilios nitratinės juostos, kuri, reaguodama su aplinka, itin lengvai genda. Dėl neatsargaus naudojimo ir sandėliavimo šiuo metu nebeliko daugiau nei pusės filmų, sukurtų iki 6 dešimtmečio. O iš filmų, sukurtų iki 1930-ųjų mūsų dienas pasiekė mažiau nei penktadalis“, – pasakoja „Pirmosios bangos“ idėjos autorius Aleksas Gilatis.

Viena iš to priežasčių yra tai, kad kino profesionalai per vėlai susigriebė saugoti pačios jauniausios meno šakos kūrinius. „Pirmoje XX-ojo amžiaus pusėje mažai kas apskritai susimąstydavo, kad filmai gali būti svarbūs ateities kartoms. Pavyzdžiui, Georges‘as Méliès – vienas įtakingiausių XIX-ojo amžiaus pabaigos ir XX-ojo amžiaus pradžios kino kūrėjų – pats sudegino daugiau savo darbų, nei buvo prarasta laikui bėgant. Kodėl? Jie paprasčiausiai užėmė pernelyg daug vietos“, – stebisi „Pirmosios bangos“ organizatorius Dmitrijus Gluščevskij.

„Negana to, didžiosios kino studijos dažnai specialiai naikindavo savo filmus tam, kad po kelių metų galėtų pakartotinai kurti tom pačiom istorijom grįstas adaptacijas. Iki šiol pelno siekiančių studijinių korporacijų prioritetai retai būna draugiški kino paveldosaugininkams. Būtent todėl šiuo metu galimybė pamatyti istoriškai svarbius kūrinius tiesiogiai priklauso nuo kino restauratorių darbo“ – priduria A. Gilaitis.

Ilgas paieškos procesas ir laimingi atsitiktinumai

Nors kiekvieno konkretaus kūrinio restauracija vyksta skirtingai, dažniausiai darbas prasideda nuo akademinių tyrimų ir išlikusių juostų paieškų. Reikia nustatyti visą eilę svarbių faktų: kur ir kada filmas buvo pagamintas, koks buvo originalus jo formatas ir trukmė. Kadangi kino studijos retais kaupdavo tokią informaciją (neretai nebuvo saugomas net filmo scenarijus), dažniausiai tenka susikurti bendrą vaizdą pagal kino teatrų dokumentacijas, taip pat pagal reklamas arba recenzijas to meto spaudoje.

Kitas žingsnis – rasti visus įmanomus negatyvus, mažesnių formatų kopijas, net atskirus fragmentus, kurie dažnai būna išbarstyti po įvairius kino archyvus visame pasaulyje.  Neretai patys archyvai neturi išsamių savo sandėliuojamų medžiagų katalogų, todėl net ir žymiausių režisierių kūriniai būna randami paprasčiausio atsitiktinumo dėka.

„Ir gerai, jei kopija apskritai yra randama archyve! Pavyzdžiui, Carlo Theodoro Dreyerio „Žanos d‘Ark aistra“, ilgą laiką laikyta sudegusia, 1985 metais buvo rasta Norvegijos psichiatrinės ligoninės sargo spintoje“, – pasakoja D. Gluščevskij.

Atmintyje ilgiau nei archyve

Ilgainiui, turint didžiąją dalį išlikusių juostų, reikia jas sulyginti, surasti geriausios kokybės, „pilniausią“ versiją (kuo filmas senesnis, tuo didesnė tikimybė, kad ši bus cenzūruota, skirtingų spalvų ir kokybės) ir imtis retušavimo bei koregavimo. Priklausomai nuo išlikusių kopijų būklės, šis procesas gali trukti mėnesius ar net kelis metus.

Galiausiai, turint galutinę aukščiausios kokybės filmo versiją, daromos jos naujos analoginės ir skaitmeninės kopijos, kuriomis naujam gyvenimui prikelti filmai pasiekia šiuolaikinį žiūrovą. „Tačiau tai nereiškia, kad restauruotiems filmams jau niekas negresia. Juostose saugomos naujos kopijos ilgainiui vėl pradeda nykti, o skaitmeninių laikmenų gyvenimo ciklas yra dar trumpesnis ir nepatikimesnis. Todėl visada verta pasinaudoti reta proga pamatyti ankstyvojo kino projekciją savo akimis, tradicinėje tamsioje kino salėje: labai gali būti, kad jūsų atmintyje jis gyvens ilgiau, nei kino archyve“ – ragina A. Gilaitis.

Ankstyvojo kino festivalis „Pirmoji banga“ vyks rugsėjo 6–9 dienomis Vilniaus kino centre „Skalvija“ ir rugsėjo 14–16 dienomis Kaune, kino centre „Romuva“. Projektą iš dalies finansuoja Lietuvos kino centras prie Kultūros ministerijos.