Tai jau antrasis projekto "Čiurlionio dialogai" koncertas filharmonijoje, kurio metu pasaulinės pianizmo žvaigždės interpretuoja lietuvių genijaus kūrybą, atrasdamos joje sąsajų su savo kultūrine aplinka. Pernai norvegų pianistas Håvardas Gimse programoje derino M.K.Čiurlionio ir Skandinavijos kompozitorių kūrinius. Jo interpretacijose M.K.Čiurlionio muzikiniai peizažai nusidažė ramiomis šiaurietiškomis spalvomis, labai organiškai įsiterpdami tarp Edvardo Griego, Jeano Sibeliaus, kitų jo amžininkų muzikinių opusų.
Šiais metais klausytojų laukia kelionė į kosminį M.K.Čiurlionio ir Aleksandro Skriabino pasaulį. Apie šiuos du genijus vizionierius, savaip mačiusius pasaulį, – pokalbis su P.Laulu.
– Kada pirmą kartą išgirdote M.K.Čiurlionio vardą?
– Negaliu tiksliai pasakyti, kada tai įvyko, nes jaučiuosi taip, kad šis vardas man žinomas nuo neatmenamų laikų. Aš tą vardą sužinojau daug seniau, nei supratau, koks tai menininkas ir kompozitorius. Mokiausi pas nuostabią pedagogę Tatjaną Voroniną, o ji kiekvieną vasarą važiuodavo į Lietuvą, čia labai draugavo su kompozitoriumi Giedriumi Kuprevičiumi. Iš jos aš vis girdėdavau lietuviškos kultūros vardus ir ypač M.K.Čiurlionio pavardę. Pradžioje M.K.Čiurlionis man vis dėlto buvo visų pirma dailininkas, ir tik vėliau atradau, kad jis, kaip tikras Renesanso žmogus, turėjo labai daug skirtingų talentų ir neapsiribojo siaurais interesais. Taigi, M.K.Čiurlionio vardą ir jo tapybą žinau jau kokius 25 metus, o štai muziką giliau pažinau tik tada, kai ėmiau ją groti.
– Prieš 20 metų laimėjote A.Skriabino konkursą ir važinėdamas po visą pasaulį skambinate A.Skriabino kūrybą. Dabar jūsų programoje abu – M.K.Čiurlionis ir A.Skriabinas. Kaip jie dera drauge?
– Man atrodo, kad A.Skriabinas ir M.K.Čiurlionis labai organiškai dera vienoje programoje. Niekad vienoje programoje negročiau, pavyzdžiui, A.Skriabino su Sergejumi Rachmaninovu, ar M.K.Čiurlionio su Piotru Čaikovskiu, o A.Skriabinas ir M.K.Čiurlionis vienas kitą gerai papildo, nes yra daug juos siejančių dalykų.
Niekad vienoje programoje negročiau, pavyzdžiui, A.Skriabino su Sergejumi Rachmaninovu, ar M.K.Čiurlionio su Piotru Čaikovskiu, o A.Skriabinas ir M.K.Čiurlionis vienas kitą gerai papildo, nes yra daug juos siejančių dalykų.
Labai giminingas, mano įsitikinimu, yra jų abiejų polinkis kurti nedidelės apimties, labai kompaktiškus ir talpius kūrinius, kuriuose atrandame visišką tobulybę, bet kuriuose taip pat visą laiką jaučiame ir improvizacijos elementus. Be to, A.Skriabinas, kaip ir M.K.Čiurlionis, nelaikė savęs vien muziku, jis taip pat siekė būti poetu ir filosofu, nors, žinoma, jam žymiai geriau sekėsi muzikos srityje. Visus sidabro amžiaus kūrėjus vienijo specifinė pasaulio samprata, bendra, visa apimanti filosofija, tam tikras pasinėrimas į misticizmą, net okultizmą. Man atrodo, kad jie abu priklauso sidabro amžiui ir iš dviejų skirtingų pusių tą epochą labai gražiai įprasmina. Todėl mano mintyse jų jungimas į vieną programą yra labai organiškas. Nė negaliu prisiminti, kada tiksliai ši mintis gimė. Mano įsitikinimu, tai labai vaisinga idėja. Ją tikrai ir toliau vystysiu, esu numatęs jau ir Maskvoje pristatyti šių dviejų kompozitorių programą. Tai padaryti planuoju S.Richterio namuose-muziejuje, kur programą galvoju papildyti ir M.K.Čiurlionio paveikslų vaizdo projekcijomis.
– Puikus sumanymas, ypač kad kaip tik artinasi abiejų kompozitorių sukaktys, 150-mečiai: A.Skriabino – kitąmet, o M.K.Čiurlionio – po trejų metų. Tai leidžia šią programą rodyti bent kelerius metus, tarsi tiesiant dvasinį tiltą tarp dviejų kultūrų. Dabar Lietuvoje A.Skriabino muzika, deja, skamba gana retai. Mums Lietuvoje jo muzika visada labai šviežiai primena tuos dvasinius pasaulius, kurie taip retai pasiekiami. Koncertuose Rusijoje pristatant M.K.Čiurlionį, jūsų veikiausiai laukia tas pats rezultatas – pažįstamas, savas A.Skriabinas ir nežinomas M.K.Čiurlionis...
– Rusijoje A.Skriabinas niekada nebuvo užmirštas. Susiklostė tradicija, kad A.Skriabinas ir S.Rachmaninovas visada yra tarsi tokia kompozitorių pora. Yra žmonių, kurie mėgsta S.Rachmaninovą, kiti – A.Skriabiną. Vakaruose A.Skriabinas visada buvo tam tikra egzotika. Sunku tai kaip nors paaiškinti, gal nebent tuo, kad A.Skriabino muzikoje labai mažai nacionalinio kolorito, o klausytojai kaip tik ir laukia, kad rusiškoje muzikoje būtinai bus arba laukinės aistros, ar labai jausmingos, perdėtai emocingos rusiškos melodijos... Net ir labiausiai europietiškoje P.Čaikovskio muzikoje šios savybės vis dėlto girdimos, jau nekalbant apie Modestą Musorgskį ir Igorį Stravinskį.
A.Skriabino muzika – visiškai kosmopolitiška ir neturi lengvai prieinamo rusiškumo, gal todėl ją Vakaruose sunku propaguoti, bet, nepaisant to, mes stengiamės, darome viską, ką galime, kad ją klausytojai išgirstų. Ir reikia pasidžiaugti, kad Vakaruose ji pradedama groti vis dažniau. Nes juk tai kompozitorius, nesukūręs nė vieno, nė mažiausio kūrinėlio, kurio nevertėtų groti. Jo kūryba dar tikrai laukia pelnyto įvertinimo.
M.K.Čiurlionis kartais yra grojamas Rusijoje, bet reikia pripažinti, kad jis nepalyginti geriau žinomas kaip dailininkas. Tai labai ryškus, ypatingas, labai gerai žinomas ir gerbiamas tapytojas. Šį kartą svečiuodamasis pas jus, M.K.Čiurlionio namuose Vilniuje, buvau vėl iš naujo labai sujaudintas ir paveiktas jo paveikslų. Pažiūrėjęs pas jus rodomą "Angelų takais" – virtualios realybės filmą pagal M.K.Čiurlionio paveikslus – dar kartą įsitikinau, kad tai didžiausias genijus, sukūręs savo autentišką, unikalų vaizdinių pasaulį. Kaip A.Skriabinas sukūrė savo su niekuo nesupainiojamą muzikos pasaulį, taip M.K.Čiurlionis sutvėrė į nieką nepanašų tapybos pasaulį. Pasaulį, kurio iki M.K.Čiurlionio nebuvo, o dabar jis yra. Ir dar reikia prisiminti, kad jis tai padarė tuo metu, kai aplink buvo tiek fantastiškų tapytojų, kurių kiekvienas kūrė savo pasaulį.
– Ar, ieškodamas savo santykio su M.K.Čiurlionio muzika, formuodamas savo įspūdį, kreipiate dėmesį ir į jo tapybos pasaulį, ar šie du pasauliai jūsų mintyse yra atskiri?
– Kai pradėjau groti pirmuosius M.K.Čiurlionio muzikinius kūrinius, turiu prisipažinti, negalvojau apie jo tapybą, o gilinausi grynai į muzikinius jų aspektus, bet dabar, iš naujo paveiktas jo tapybos, jaučiu, kad ta tapyba man dar nelabai gerai suvokiamais būdais pradeda veikti mano santykį su jo muzika. Tikrai žinau, kad iki koncerto Vilniuje (rugsėjo 22 d. – red. past.) intensyviai nagrinėsiu M.K.Čiurlionio paveikslus. O koncerto Maskvoje idėja yra būtent muzikos ir paveikslų santykiai, tad turėsiu rimtai pasinerti į juos, kad atsirinkčiau, kurie ir kaip dera prie programos.
– Dar jūsų laukia susitikimas su M.K.Čiurlionio tapybos originalais Kaune.
– Labai laukiu to susitikimo.
– Abu kompozitoriai, M.K.Čiurlionis ir A.Skriabinas, mūsų sąmonėje yra dvasios gigantai, abu kuria dvasios pasaulius, smarkiai praplečiančius mūsų suvokimą apie realybę, apimančius, galima sakyti, kosmoso platybes... Abiejų kūrėjų dvasios pasauliams visiškai svetima buitis ir kasdienybė. Bet kartu matome, kad A.Skriabino dvasinis pasaulis gimsta iš labai abstrakčių, intelektualių, galbūt ir mistinių, okultinių šaltinių, o M.K.Čiurlionio pasaulis formuojasi iš labai tarsi žemiškų įtakų – gamtos grožio, lietuviškos dainos, pasakos, legendos...
– Taip, tai yra būtent tai, kas juos skiria. M.K.Čiurlionis, nors jo kūriniai neretai net ir nepabaigti, nors jis dažnai palieka daug ką pačiam atlikėjui nuspręsti, ar tai būtų tempas, ar dinamika, ar artikuliacija, visada žavi savo nesuvaidintu nuoširdumu ir švara, kartais atrodo, kad jo muzikinė kalba gali būti sietina net ir su naiviuoju menu pačia geriausia prasme.
O štai A.Skriabino muzika visada yra labai užaštrinta, be to, ji, kaip man atrodo, visada atspindi pasikeitusią sąmonę, joje santykis su realiu pasauliu ne toks, kaip M.K.Čiurlionio: A.Skriabino muzikoje nėra jokio peizažiškumo, jokio programiškumo, ten nerasime realybės atspindžių, ar tai būtų jūra, miškas, ar dar kas nors. Ji žymiai abstraktesnė ir atspindi pakitusią sąmone, galima sakyti, kad tai apsvaiginanti muzika, šiek tiek tarsi apgirtusi muzika. Tai ją, mano įsivaizdavimu, labiau suartina su vėlyvąja M.K.Čiurlionio tapyba nei muzika: su tais jo žalios spalvos atspalviais, žymiai intensyvesniais, nei būna realiame gyvenime. Ir tais vaizdiniais, kurie žymiai nuostabesni ir idealesni, nei galėtų būti realioje aplinkoje. Tokia tarsi pagražinta, pakeista realybė. Visa tai būdinga ir A.Skriabino muzikai – ji tarsi labiau išgražinta, nei turėtų būti. O M.K.Čiurlionio muzikoje lyg ir nėra tų pretenzijų į išieškotą intelektualizmą, į kažką, kas būtų virš realybės. Tiesa, vėlyvojoje M.K.Čiurlionio muzikoje atsiranda tų naujųjų intelektualių ieškojimų, ir todėl labai skaudu, kad jis taip anksti mirė ir mes niekada nesužinosime, kur tie nauji ieškojimai būtų jo muziką nuvedę.
Kas? P.Laulo rečitalis "Poema Čiurlioniui ir Skriabinui".
Kur? Kauno valstybinėje filharmonijoje.
Kada? Rugsėjo 23 d. 18 val.
