– Praėjusią vasarą iš varžytinių pardavinėjote savo butą, tad nuotaika turėjo būti prasta. Gal ši vasara atnešė linksmesnių patirčių?
– Ši vasara kitokia. Praleidau ją Lietuvoje. Vedu pamokas gausiam mokinių būriui ir laukiu visų tų pandemijos nesąmonių pabaigos, kad galėčiau normaliai gyventi ir judėti tarp Lietuvos ir Jungtinės Karalystės. Neseniai su fotografu Raimundu Adžgausku surengėme gražią mano fotosesiją gamtoje, tad šiandien norėčiau išsakyti savo nuomonę Lietuvoje vyraujančio grožio kulto, moters įvaizdžio tema. O dėl kitų asmeniškumų – kas aš, su kuo aš ir kur aš – niekada teisybės nesužinosite (juokiasi). Nei kas tie mano vyrai, nei kur tie mano meilužiai.
– Esate labai paslaptinga moteris?
– Gal labiau ne paslaptinga, bet protinga. Viešinti savo asmeninį gyvenimą, manau, yra neprotinga. Žmonės juk vis tiek netikės tuo, ką jiems sakysi. Jie norės viską iškraipyti savaip ir mano gyvenimą matyti savo subjektyviomis akimis. Todėl nematau tikslo atvirauti apie save.
– Tai apie ką atvirausite? Gal apie savo naujausią fotosesiją, kurioje esate be galo spalvinga, ryški. Gal ryškumas tėra viena iš jūsų viešumos kaukių?
– Tas mano ryškumas tikrai nedirbtinis. Tiesiog tokia jau esu. Tokia mano prigimtis. Savo gerbėjams atrodau kaip didžiulis energijos užtaisas, kurio užtektų visai Lietuvai. Nors gyvenime esu ir mėtyta, ir vėtyta, ir gerų patirčių, ir didelių nelaimių patyrusi, vis tiek stengiuosi deklaruoti pozityvumą, harmoniją ir kitus teigiamus dalykus. Šiuo metu vedu gyvas ir nuotolines pamokas gausiam būriui savo mokinių. Tarp jų – įvairių kvalifikacijų, įvairių šeimų, įvairių gyvenimiškų patirčių ir profesijų žmonės. Pastebiu viena – grožio standartų tema Lietuvoje yra pagrindinė. Sakykite, ar tai normalu, jei aštuonerių metų mergaitė, kurią mokau dainavimo, nupiešusi savo dainavimo mokytoją, ištaria: "Bet, Daina, tavo lūpos atrodo kaip pripūstos." Tuomet man iškart kyla klausimas, kodėl tokio amžiaus mergytė jau žino tokius dalykus? Kiek pamenu save aštuonmetę, žaidžiau su lėlėmis ir panašių klausimų tikrai nekėliau.
Pripažinimas: jau ne pirmus metus drabužių modeliavimu užsiimanti D.Bilevičiūtė džiaugiasi, kad jos skoniu žavisi ir kitos apkūnesnės moterys. Raimundo Adžgausko nuotr.
– Tai tvirtinate, kad jumyse viskas natūralu ir niekada nebuvo kilęs noras nieko savyje patobulinti – pridėti ar atimti?
– Sykį, dar labai senais laikais, norėjau pasikoreguoti nosį. Maniau, kad kuprelė kenkia jos grožiui (juokiasi). Laimei, vienas protingas plastikos chirurgas praplovė man smegenis. Nuo to karto aš esu už ekologišką moters išvaizdą, kaip ir už natūralų gyvenimo būdą. O dar esu už neiškreiptą mąstymą moters galvoje. Nes kai kokia dama, tesverdama 50 kg, man ima aiškinti, kad ji labai stora, tuomet sudėtinga su ja diskutuoti. Man keista, kodėl šiais laikais svoris ir storis yra pagrindinė moteriškų diskusijų tema. Vyrai, meilės, laimės – viskas, galų gale, į tai susiveda.
– Praėjusią vasarą apkūnių formų moterims pristatėte specialią drabužių liniją. Ar jus galima vadinti ir dizainere?
– Kodėl gi ne? Nuotraukose pozuoju su savo kūrybos drabužiais, kuriuos pasiuvo mano konstruktorės-siuvėjos. Kaip matote, būdama išskirtinių formų moteris, aš nevengiu apsirengti ir peršviečiamų, ir gana apgulančių mano figūrą, ir, kaip moterys pasakytų, mane storinančių, raukiniuotų drabužių. Nevengiu skaisčių, ryškių spalvų, kaip kad ir klasika tapusios juodos, tinkančios tiek lieknoms, tiek ir apkūnioms. Kodėl tos nuotraukos atrodo gražios? Todėl, kad jose dera viskas – mano kūnas, mano drabužis, mano filosofija. Tai mato ir kitos stambesnio sudėjimo moterys, su kuriomis aš bendrauju ir kurioms esu savotiška kelrodė žvaigždė. Manau, jos jaučia tą mano gyvenimo laisvumą ir nori būti tokios pačios. Nori būti laisvos – neguldamos po chirurgo skalpeliu, nesisiurbdamos riebalų, nesipūsdamos lūpų ir netobulindamos kitų Dievo duotų savo kūno dalių.
Man keista, kodėl šiais laikais svoris ir storis yra pagrindinė moteriškų diskusijų tema. Vyrai, meilės, laimės – viskas, galų gale, į tai susiveda.
– Betgi yra ir kita barikadų pusė, kurioje – jaunos moterys, turinčios savo tinklaraščius, instagramo paskyras ir rodančios tūkstantinėms sekėjų minioms savo gyvenimo filmus: ką kur nuėmė, pridėjo, pamažino, padidino…
– Žinau, bet nė už ką nenorėčiau būti jų vietoje. Visu dabartiniu savo gyvenimo būdu esu už ekologiją, pradedant balsu, išvaizda ir baigiant savo kuriamų ir nešiojamų drabužių medžiagomis. Negaliu pakęsti, kad Lietuvoje pagrindinis klausimas moteriškuose susibėgimuose – kiek tu sveri? Net sveikai atrodančios moterys pradeda išsigalvoti visokių nesąmonių, ko pas jas per daug, ar per mažai. Tuomet man natūraliai kyla kitas klausimas: ar dėl to, kad žmogus save kažkaip pasigražino, pasididino ar pasimažino, jis tapo laimingesnis?
– Ar jau turite atsakymą į šį klausimą?
– Kiek matau ir skaitau, visi vyrai ir moterys, kurie tokias procedūras darosi ir viešai apie tai kalba, sako, kad po jų jaučiasi laimingesni. Nežinau, ar galima jais tikėti. Turiu omeny, kad nežinau, ar tie, kurie yra kažką pašalinę, ką Dievulis nuo gimimo jiems davė, gali mąstyti adekvačiai. Kita vertus, kasdien matau tiek gražių, patrauklių, žavių moterų, kurios ir nieko savyje nepakeitusios yra laimingos. Tokia esu ir aš.
Įsivaizdavimas: "Nors vyrai tarpusavy šneka apie laibaliemenes stirnaites, jų smegenyse – sultingos, rubensiškų formų moterys", – įsitikinusi Daina. Raimundo Adžgausko nuotr.
– Jūsų žodžiais tariant, esate laimės kūdikis tik dėl to, kad gyvenime vadovaujatės Kūrėjo ir gamtos principais?
– Ir dar todėl, kad esu išskirtinė. Tiek savo proporcijomis, tiek ir gyvenimo filosofija. Stebiuosi, ar iš tiesų moterims reikia taip labai save žaloti tomis visomis operacijomis ir grožio procedūromis (neturiu omeny tų, kurios daromos dėl geresnės sveikatos), jei vyrai – į mus žiūrėdami – kartais mąsto labai įdomiai. Tarkim, šiai fotosesijai ruošiausi, puošiausi, dažiausi, garbiniavausi plaukus pusę dienos, o mano širdies draugas, matydamas mano pastangas, tik leptelėjo: "O tu man vis tiek gražiausia, kai lipi ryte iš lovos – be makiažo, visa susitaršiusi, natūrali." Jis neįvertino mano triūso. Ir tai ne pirmas žmogus, kuris kalba, kad natūralumas yra kur kas gražiau už dirbtinumą. Gal išties verta susimąstyti?
– Ar bandote pasakyti, kad net ir kosmetikos priemonės, kurioms mes, moterys, išleidžiame krūvas pinigų, vyrų akimis žiūrint, mums nereikalingos?
– Šitaip neteigčiau, mat dar nuo Kleopatros laikų moters grožio kultas, palaikomas visomis įmanomomis priemonėmis, yra gajus. Tik bandau pasakyti, kad moterys jau savaime yra gražios, įdomios būtybės su visais savo kontrastais ir netobulumais, o ne tomis vienodmis formomis. Sykį juokais padariau eksperimentą ir iš žurnalo išsikirpau keletą mūsų garsenybių fotografijų. Jos visos atrodė kaip viena! Kodėl ir Lietuvoje negali būti taip, kaip Holivudo aktorių pasaulyje, – kuo tu įdomesnis, keistesnis, labiau kitoks, tuo turi daugiau šansų prasimušti. O dabar mes savanoriškai siekiame būti tarsi kokie vienodai pilki grindinio akmenys.
– Kiekvienas žmogus yra unikalus. Ar apie tai šnekate ir socialiniuose tinkluose?
Nors gyvenime esu ir mėtyta, ir vėtyta, ir gerų patirčių, ir didelių nelaimių patyrusi, vis tiek stengiuosi deklaruoti pozityvumą, harmoniją ir kitus teigiamus dalykus.
– Būtent. Mudvi su Madam Tutu, kuri yra tortų ir delikatesų meistrė, dažnai darome tokius juokus "TikTok" socialinėje platformoje. Su gera humoro doze mudvi aiškiname moterims, kas yra tikra dieta ar tikras sportas. Tais savo juokais norime pasakyti: moterys, nepamirškite, kad gimėte moterimis! Todėl skaudžiausia, kai kokia nors moteris, prisisiuvusi viską, ką tik įmanoma prisisiūti, ir turinti n sekėjų skaičių, skelbia savo paskyroje, kad propaguoja sveiką gyvenimo būdą. Atleiskite, kokį sveiką?!
– O kaip žiūrite į sportą?
– Gerai. Nesu jauniklė, tad užsiimu sakraline osteoporozine architektūrine kūno laikysena. Sakralinė – tai pirmoji žodžio "kryžkaulis" reikšmė. Tai yra teisinga moters stuburo laikysena, nuo kurios didžiąja dalimi priklauso visi kiti teigiami dalykai tavo organizme. Kadangi jau esu viena koja įlipusi į šeštą dešimtį, tai šokinėti kaip arkliukas nebegaliu. Turiu rasti kitų būdų, kaip savo kūną tobulinti, išlaikyti sveikesnį. Ir man tai puikiai pavyksta: būdama 57-erių, nevartoju jokių vaistų, kraujospūdis ne per aukštas. Žodžiu, jaučiuosi puikiai.
– Smagu girdėti, nes šiais laikais net perpus už jus jaunesni žmonės atvirai kalba apie stresą, dėl to kylančią nemigą. O kaip miega Daina – patyrusi įvairių gyvenimo sukrėtimų dėl nenusisekusio verslo, skolų?
– Mano, kaip vokalo pedagogės, specialybė susieta su giliu kvėpavimu. Ir tai, matyt, mane gelbsti. Jei turiu galimybę, būtinai dieną einu numigti grožio miegelio. Ir lūžtu tiesiog vietoj. Kaip kūdikėlis. O stresą per tiek metų jau išmoksti valdyti. Nesakau, kad pradžioje nebuvo sunku… Buvo. Bet išmokau gauti jėgų iš gamtos. Joje (o ne grožio insdustrijoje!) yra tikroji bioenergija, kurios kiekvienas gali pasisemti nemokamai. Deja, mūsų jaunoji karta jau nebetiki stebuklinga gamtos galia. Pamenu, vieną sykį kūrybinėje stovykloje visus savo mokinius išvedžiau į rasotą žolę basus ir prašiau po ją ridentis, voliotis, žodžiu, sugerti į savo kūną visus tuos rytinės rasos lašelius. Kad jūs būtumėte matę, kokie visi buvo nelaimingi, kaip jie skundėsi tėvams, kad sušalo, sušlapo. Ką tai rodo? Tik tai, kad šiuolaikiniai jauni žmonės yra visiškai nutolę nuo gamtos.
– Ar visą laiką buvote apkūni? Jei pavartytume jūsų nuotraukų albumą…
– Nepatikėsite. Vienam žurnalui buvau davusi savo jaunos nuotrauką (pažiūrėti, kokio kaulėtumo buvau), o šalia manęs stovėjo draugė, kuri tuomet po gimdymo atrodė kaip pampuška. Kai atsiverčiau tą savo interviu ir pamačiau komentarą po nuotrauką – vos neapsiverkiau iš juoko. Ten buvo parašyta, kad toji pampuška yra Daina Bilevičiūtė, o toji nepampuška – jos vaikystės draugė. Matyt, žurnalistai taip ir nepatikėjo, kad jaunystėje atrodžiau kaip dviratukas. Sustorėjau po gimdymo: pradėjau augti, augti ir užaugau iki dabartinės Dainos (juokiasi). Išmokau mylėti save kitokią, nors visko iš pradžių buvo. Teko įprasti, kad vis po 10–20 cm nebeužsisegu. Plūduriavau tarsi kosmose, kol supratau, kokius drabužius dabar turiu pirkti. Neapsiėjau ir be visokių linksmų istorijų apie savo apkūnumą.
Drąsiai: atvirai apie nereikalingas grožio procedūras kalbanti Daina vadina save išskirtine tiek savo proporcijomis, tiek ir gyvenimo filosofija. Raimundo Adžgausko nuotr.
– Ar jos jūsų neskaudino?
– Matote, jei istorija iš tiesų dvelkia humoru, žiūriu į tai sveikai – tiesiog smagiai iš viso to pasijuokiu. Tarkim, vieną dieną ateinu į vadinamąjį moterų kambarį, kur randu močiutę su anūkėle. Senoji su manimi maloniai pasisveikina ir ima pasakoti anūkėlei, kad čia tokia teta, kuri labai gražiai dainuoja. O baigia pasakojimą, kad maždaug, kai tu užaugsi, irgi galėsi būti tokia pat gera dainininkė kaip Daina Bilevičiūtė. Tuomet ta mergytė ir sako švepluodama: "Il aš būšiu tokia stola kaip ji?" Senoji sutrinka ir ima manęs atsiprašinėti. Negi dėl to įsižeisi? Tenka ją nuraminti ir smagiai iš anūkės žodžių pasijuokti.
– Pastaruoju metu blaškotės tarp Jungtinės Karalystės ir Lietuvos. Galbūt Anglijoje į moteris pampuškas žiūrima atlaidžiau? Neskaičiuojami jų kilogramai, nesiūloma imtis drastiškų dietų?
– Anglijoje moteris yra kaip desertas, o ten visi desertai sveriami porcijomis. O Lietuvoje, kaip žinote, tortai sveriami kilogramais. Jei lyginsime angles ir lietuves moteris – visokių jų yra. Gal Anglijoje mažiau akcentuojama, kaip žmogus atrodo. O jei Lietuvoje nuolat kalama apie tavo kūno svorį ir storį, tai labai veikia psichologiškai. Sykį prieš renginį turėjau susitikti su vienu vargonininku. Girdžiu, kaip jis klausia kažkieno: "Ar jūs nepasakysite, kur čia yra ta stora Daina?" Aš atsisuku ir sakau jam: "Tai aš esu ta stora Daina." Nepriėmiau to kaip įžeidimo. Vėliau netgi tapome gerais draugais. Gyvenime buvo labai nedaug atvejų, kai mano apkūnumas buvo kažkaip nekorektiškai pabrėžiamas. O sykį viena mano mokinukė, kuriai tebuvo treji, grįžusi namo mamai pareiškė: "Aš noriu būti tokia pampuška kaip Daina!" Matote, ji suprato, kad aš kitokia (juokiasi).
– O vyrai, sakote, irgi supranta?
– Su vyrais yra taip: dauguma jų deklaruoja, kad jų idealas – ilgakojė laibaliemenė stirnaitė, o iš tikrųjų daugelis smegenyse mato normalią, apkūnią, sultingą, rubensiškų formų moterį, kuri juos svaigina, jaudina ir visaip kaip vilioja. Štai taip.
