„Žinote, būsiu atvira: ne kartą girdėjau, jog daug žmonių laukia donoro ir jų gyvybė priklauso tik nuo to, ar artimiausiu metu bus paaukotas jiems tinkamas organas. Nebijau mirties temos, su šypsena priimu žmonių svarstymus, kad jeigu turėsi donoro kortelę, tau dar gyvam esant ligoninėje medikai nutrauks gydymą, kad organus galėtų paimti donorystei. Dabar klausiu savęs, kodėl pati dar neturiu donoro kortelės? Tiesiog neprisiruošiau to padaryti. Todėl po šio interviu pirmasis mano darbas, kurį atliksiu – užpildysiu sutikimą donorystei. Pasikalbėjau apie tai su artimaisiais, jie visiškai pozityviai priėmė šį mano sprendimą. Esu už donorystę ir kiekvieną žmogų skatinu jai pritarti. Mirtis gali padovanoti gyvybę. Kaip paprasta ir kartu – ypatinga“, – sako V. Šap.

– Ar Lietuvoje keičiasi mirties kultūra?

Mums vis atrodo, kad nekalbėdami apie mirtį apsaugome kitą, tačiau iš tiesų nekalbėjimo priežastis yra mūsų pačių baimė.

– Mirties tema mums vis dar kelia daug sunkių, negatyvių jausmų: baimę, nerimą, bejėgiškumą, pyktį. Žmogus linkęs vengti tokių jausmų, o tai reiškia – ir temų, kurios gali kelti sunkių išgyvenimų. Visuomenė dar galvoja, kad mirties tema gali būti aktuali tik senyvo amžiaus ar sunkiai sergantiems žmonėms, tačiau mirties baimė, noras kalbėti apie ją gali būti aktualu ir vaikams, ir jauniems žmonėms.

Mums vis atrodo, kad nekalbėdami apie mirtį apsaugome kitą, tačiau iš tiesų nekalbėjimo priežastis yra mūsų pačių baimė. Baimė būti šalia kenčiančiojo, baimė kalbėti apie išsiskyrimą. Todėl, kai tik išgirstame bent užuominą apie mirtį, kuo greičiau stengiamės šios temos atsikratyti sakydami: „Ką čia šneki, tu pasveiksi, viskas bus gerai“; „Kaip tau gali kilti tokios mintys, tu jaunas ir stiprus“ ir pan. Ypatingai sunku tėvams, kurių vaikai sunkiai serga ir ima klausinėti apie mirtį. Tėvai, tarsi norėdami vaiką apsaugoti, nekalba, nors specialistai aiškiai sako, kad pokalbis apie mirtį tokioje situacijoje vaikui ne pakenks, o, atvirkščiai, padės.

Mes apie mirtį beveik nieko nežinome, tačiau vienas dalykas visiškai aiškus: vos tik užgimė gyvybė – šalia jos yra mirtis. Tai neišvengiama. Tai nuo mūsų nepriklausoma. Nekalbėdami tikrai neapsisaugome nuo mirties, jos neatitoliname. Nekalbėdami netenkame galimybės suprasti, kaip jaučiasi tas, kuriam ši tema svarbi, netenkame galimybės padėti šalia esančiajam emociškai geriau jaustis. Kalbėjimas mažina baimę, psichologinį skausmą, vienišumą.

– Ar tai, koks yra visuomenės požiūris į mirtį, gali turėti įtakos požiūriui į organų donorystę?

– Tikrai gali. Dažnai mes neleidžiame artimiesiems kalbėti net apie tai, kaip jie norėtų būti palaidoti, tad suprantama, kad organų donorystės tema taip pat gali būti gąsdinanti.

– Organų donorystės ir transplantacijos procesas, kol mokslas neišrado alternatyvos, neįmanomas be donorų organų. Tai – procesas, kai vieno žmogaus mirtis pratęsia kito, ir net ne vieno, žmogaus gyvenimą. Ar šiuo atveju apie mirtį būtų galima kalbėti kaip apie galimybę, o ne kaip apie nesėkmę?

Mirties akivaizdoje vieni gali atrodyti visiškai palaužti, kiti, atvirkščiai, ramūs ir susitelkę, tačiau netekus artimojo skauda kiekvienam.

– Mirties nėra nei sėkmė, nei nesėkmė – tai tiesiog baigtinumas, kuris yra neišvengiamas. Kai vengiame mirties temos, jos bijome, natūralu, kad ir mirtį priimti sunku. Žodį „mirtis“ keičiame į „išėjimas“, per Vėlines kalbame apie kapų lankymą ir tvarkymą, bet ne apie gyvenimo trapumą ir pasirengimą susitikti su mirtimi – savo ar artimojo.

– Mirusiųjų artimiesiems, į kuriuos dėl donorystės kreipiasi medikai, sunku priimti patį mirties faktą. Kodėl? Gal dėl mirties fakto neigimo „prisideda“ gedėjimo stadijos? Juk išgyvendamas artimojo netektį, žmogus išgyvena kelis etapus: šoką, neigimą, pyktį ir pan. O dėl organų donorystės ir kalbamasi tuomet, kai žmogus išgyvena mirties neigimo stadiją...

– Kai susiduriame su stipriai traumuojančiu įvykiu – o susidūrimas su mirtimi ir yra vienas iš tokių įvykių – kiekvienas jaučiamės skirtingai. Šių jausmų neįmanoma palyginti, neįmanoma išmatuoti skausmo stiprumo, nes matome tik išorinį žmogaus reagavimą. Mirties akivaizdoje vieni gali atrodyti visiškai palaužti, kiti, atvirkščiai, ramūs ir susitelkę, tačiau netekus artimojo skauda kiekvienam ir tas skausmas sukelia norą neigti tai, kas įvyko. Neigimas – laikina gynybos priemonė, kurią vėliau keičia susitaikymas. Tokiu metu tikrai nėra lengva priimti sprendimą dėl donorystės. Jei žmonės kalbėtųsi apie mirtį iki šio momento, artimiesiems būtų lengviau kalbėti ir apie donorystę, ir apie savo jausmus.

Asmeninio archyvo nuotr.

– Visuomenei dar sunku suprasti, kad smegenų mirtis, po kurios įmanoma organų donorystė iš mirusio žmogaus, ir yra žemiškojo kelio pabaiga. Konstatavus smegenų mirtį, žmogaus atgaivinti nebeįmanoma. Medicininių paaiškinimų, kad reanimacijos skyriuje tokio žmogaus organų gyvybinė funkcija palaikoma dirbtinai – kad tuos organus dar būtų galima paimti ir transplantuoti – artimiesiems dažnai nepakanka. Ar tokiu atveju tiktų žodžiai, kad mirtis – prasminga, kad padės išgelbėti kitas gyvybes?

– Psichologo, kuris apie mirtį gali kalbėti be baimės ir nerimo, susitikimas su artimaisiais iš esmės sudarytų galimybę atsiverti, kalbėti apie savo baimes, mintis ir jausmus. Išsakyti jausmai palengvina kančią, leidžia įvardinti sau, ko aš bijau, apie ką yra ta baimė, kas man yra šis išsiskyrimas. Tik kalbėdami apie mirtį kaip apie neišvengiamybę, galime suprasti, kad tai ne tik netektis, bet ir naujas patyrimas, galimybė pačiam bręsti. Jei žmogus, gyvas būdamas, buvo išreiškęs pritarimą donorystei, jam mirus artimiesiems apsispręsti lengviau. Jei tokio pritarimo žmogus nebuvo išsakęs, jei artimieji jo valios dėl donorystės nežino, sprendimas – sutikti su donorystės galimybe ar nesutikti – susijęs su jo artimaisiais.

– Ar mūsų tautos mentalitetas lemia, kad kalbėti apie mirtį – vis dar tabu? Kodėl taip yra ir kaip tai keisti? Ar įmanoma pakeisti?

– Galime ir turėtume keisti vyraujančias nuostatas, kurios ne padeda, o kenkia. Kaip tai padaryti? Mokytis. Pirmiausia – klausimą „Ar kalbėti apie mirtį?“ turime keisti klausimu „Kaip kalbėti apie mirtį? Dar visai neseniai buvo populiari nuostata, jog kenčiančio žmogaus paklausti apie savižudybę yra labai blogai, nes toks klausimas gali paskatinti jį nusižudyti. Dabar vis rečiau girdimas šis mitas, kuris daugybę metų ne padėjo, o trukdė spręsti savižudybių problemą. Visuomenės švietimas, įgytos žinios padarė stiprų proveržį šioje srityje. Analogiškai ir su mirties tema: baimė su artimuoju kalbėti apie mirtį yra baimė apie mus. Galime šią baimę mažinti, turime mokytis ją atpažinti, įveikti, kalbėti.

– Apie mirtį lengviau ir paprasčiau kalba seni žmonės – jie net suplanuoja savo laidotuves, pasiruošia įkapes, išsako artimiesiems pageidavimus. Jaunesni žmonės šios temos vengia. Ar yra prasmė vengti to, kas neišvengiama?

Donorystę galėtų skatinti sėkmės istorijos, jų reikia pasakoti kuo daugiau.

– Sakyčiau, seni žmonės dažniau duoda ženklą, jog nori kalbėti apie mirtį, tačiau labai retai randa, kas su jais apie tai kalbėtųsi – dėl jau minėtos baimės. Vaikų, jaunų žmonių nekalbėjimas yra pasekmė: kai aš keletą kartų su skirtingais žmonėmis bandau kalbėti apie mirtį, o jie mane stabdo ir neigia šį mano poreikį, aš tiesiog nustoju apie tai kalbėti ir lieku vienas su savo mintimis. Jei žmogus nustoja kalbėti šia tema, tai jokiu būdu nereiškia, kad jis nustoja galvoti.

– Ar galima teigti, kad nepripažinti mirties – norma visuomenėje, kurioje įtvirtintas jaunystės, grožio, sveikos gyvensenos kultas? Tarsi sukuriama iliuzija apie nemirtingumą, mėginama įteigti, kad jauni, gražūs ir sveiki būsime amžinai.

– Mirties temos neigimas neturi jokio ryšio su mirtimi. Ji ateis. Kiekvienas, anksčiau ar vėliau, mirsime. Artimojo mirtis – ne tik skausmas, bet ir priminimas apie gyvenimo laikinumą, leidžiantis susimąstyti: „Kaip aš gyvenu? Kas yra mano gyvenimo prioritetai? Ką aš gavau ir ką daviau?“

– Ar įmanoma „prisijaukinti mirtį“, kad lemtingą akimirką būtų lengviau ją pripažinti? Ar galima sakyti, kad mirties faktą lengviau priima tikintys žmonės?

– Norėdamas prisijaukinti, turi veikti, o ne laukti. Tikintieji maldose nuolat primena sau apie laikiną buvimą šioje žemėje. Jei jie tai įsisąmonina, o ne tik kartoja maldą, priimti mirtį jiems turėtų būti lengviau.

– Kokiais žodžiais būtų galima kreiptis į tuos, kurie nesiryžta pritarti organų donorystei po savo mirties, į tuos, kurie nesutinka donorystei padovanoti mirusių artimųjų organų?

– Donorystę galėtų skatinti sėkmės istorijos, jų reikia pasakoti kuo daugiau – kaip vieno žmogaus ar jo artimųjų sąmoningas sprendimas išgelbėjo gyvybę keletui žmonių. Reikia skatinti susimąstyti, kad aš, mano brangiausi žmonės taip pat yra pažeidžiami: o kas, jeigu bet kuriuo momentu gyvybė bus priklausoma ne tik nuo medicininės pažangos, bet ir nuo kito žmogaus sprendimo palaikyti donorystę?

– Su kokiais jausmais ir emocijomis susiduria tėvai, kai jų vaikai palieka namus? Tikriausiai vienaip reaguojama, kai atžalos iškeliauja į kitą miestą, tačiau visai kas kita, kai vaikai išvyksta į užsienį.

– Šeimos gyvenimas kupinas transformacijų. Iš pradžių sutuoktiniai būna dviese, tada atsiranda vaikų. Šis pokytis taip pat sukelia tam tikrą krizę, kadangi tapus tėvais tenka performuoti tarpusavio santykius. Galiausiai, kai vaikai palieka namus, pora vėl turi prisiminti, kaip gyveno prieš jiems atsirandant.

Sunkiausia, kai tėvų tarpusavio ryšys nėra stiprus. Tarkime, vaikui augant visas rūpestis buvo skirtas tik jam, tėvų gyvenimas sukosi vien apie atžalą. Suprantama, kad šiuo atveju, išvykus vaikui, tėvų širdyse atsivers didžiulė tuštuma. Jei šeimoje būta pusiausvyros tarp vaikų poreikių ir asmeninio tėvų gyvenimo, atžalų išsikraustymo laikotarpis bus lengvesnis. Jeigu tėvai turėjo savo pomėgių, aktyviai leido laiką kartu, lizdui likus tuščiam jų gyvenimas nesugrius.

Svarbiausias dalykas tėvams – atkreipti dėmesį į save ir tarpusavio santykius.

– Ar tiesa, kad skaudžiau vaikų atsiskyrimą išgyvena mamos?

– Mamoms išties sunkiau. Jos daugiau laiko leidžia su vaikais. Tėčiai dažniausiai užsiima išoriniais dalykais – rūpinasi finansine šeimos padėtimi. Tiesa, šis modelis moderniais laikais keičiasi, tad situacijų gali būti įvairių.

Tėvų reakcija į vaikų išėjimą yra labai individuali. Vienus gali užklupti depresija, o kiti šį etapą išgyvens lengvai. Kartais paleisti atžalą užtrunka ilgiau, nei turėtų. Nors vaikas jau išvykęs, kai kurie tėvai vis tiek bando jį kontroliuoti, valdyti. Jie nori žinoti viską – ką jis veikė, su kuo bendravo. Suprantama, tai daroma iš geros valios, norint padėti vaikui, patarti. Tiesiog toks tėtis ar mama dar negali atskirti savęs nuo suaugusios atžalos ir suvokti, kad tai – kišimasis į asmeninį vaiko gyvenimą. Tad šiuo atveju svarbūs ne tik tėvų jausmai, bet ir tai, kaip jie elgiasi. Jei nesiryžtama paleisti vaiko, toks nelabai sveikas santykis gali užsitęsti.

– Šiais laikais vis daugiau žmonių gana ilgai gyvena su tėvais. Ar šiems tėvams, kai jų vaikai pagaliau atsiskiria, sunkiau? O gal kaip tik – palengvėja?

– Tai irgi labai individualu. Jei suaugusi atžala tėvų namuose gyvena savarankišką gyvenimą, tam tikras atsiskyrimas jau įvyko. Ir atvirkščiai – net ir fiziškai išvykus, gali išlikti kontrolė. Kaip ir minėjau, jei tėvai turi pakankamai asmeninio gyvenimo, jie lengviau atsiskirs nuo vaiko, nesvarbu, jis išvyks greičiau ar vėliau. Jeigu tėvai neturi savo gyvenimo, visai nesvarbu, kada atžala juos paliks. Tokie žmonės bet kokiu atveju patirs stiprią traumą, begalinės tuštumos jausmą.

– Kaip susidoroti su šiomis neigiamomis emocijomis?

– Svarbiausias dalykas tėvams – atkreipti dėmesį į save ir tarpusavio santykius. Kuo norėčiau užsiimti, ką patirti, išmokti, sužinoti? Būtina atsigręžti į save ir paieškoti kelių, kuriais norėtųsi eiti. Gyvenantiems poroje patarčiau atgaivinti santykius su partneriu. Juk dabar bus galima kur nors nukeliauti dviese ar nuveikti kažką, kam anksčiau nebuvo galimybių. Tad lizdo tuštėjimo etapas išties gali tapti puiki naujo gyvenimo pradžia.

– Kokia būtų gera taktika, norint išlaikyti ryšį su išvykusiais iš namų vaikais, bet neįkyrėti jiems?

– Tiesą pasakius, įkyrumas nėra susijęs su bendravimo dažnumu. Jeigu yra poreikis pasišnekėti, galima skambinti ir dažniau, nesukeliant vaikui jokių nemalonių emocijų. Įkyrumas atsiranda tada, kai mama ar tėtis bando kontroliuoti, aiškinti suaugusiai atžalai, kaip jai gyventi, elgtis. Frazės "Kodėl tu taip padarei?" ar "Turėjai elgtis kitaip" gali išmušti iš vėžių net kantriausią žmogų. Kai kurie taip pat mėgsta sūnui ar dukrai priekaištauti, kodėl šis taip ilgai neskambino. Toks elgesys, be abejo, bus įkyrus ir sukels neigiamų jausmų. Suaugęs žmogus yra įgalus pats priimti sprendimus, tad tėvai skambindami neturėtų stengtis jo kontroliuoti. Na, o jeigu skambinama tiesiog paklausti, kaip sekasi, niekas tikrai neįsižeis.

Giedrė Gutautė-Klimienė. Asmeninio archyvo nuotr.

– Po kiek laiko tėvų gyvenime viskas turėtų pradėti dėliotis į savo vietas? Kada ilgesys tampa jau nenormalus?

Tiek vaikams augant, tiek jau suaugus, tėvų santykių stiprumas turėtų būti šeimos pamatas.

– Natūralu, kad vaikams išvažiavus tėvai kurį laiką liūdi, tačiau neigiami jausmai neturėtų visiškai išmušti iš vėžių. Jeigu jie užgožia viską, kyla klausimas – ko trūksta asmeniniame tėvų gyvenime, kad jie taip susikoncentravę į vaiką? Sunku nustatyti tikslų laiko tarpą, per kurį tėvai privalo susidoroti su savo liūdesiu. Vieniems užtenka savaitės, kitiems – kelių. Jei atžalai išvykus labai sunku, reikėtų aktyviai ieškoti būdų, kaip save nuraminti. Jei slogių minčių niekaip nepavyksta atsikratyti, patarčiau nebijoti kreiptis ir į psichologą.

– Neretai susilaukę vaikų sutuoktiniai pamiršta vienas kitą ir susikoncentruoja tik į vaikus. Tad jiems išėjus, gali ištikti net ir santuokos krizė. Kaip to išvengti?

– Išties, tai yra viena iš standartinių krizių. Taip nutinka, nes dažnu atveju atžalos yra per daug įpinamos į asmeninius poros santykius. Vaikai tarsi "amortizuoja" tėvų ginčus ir pykčius, juos sušvelnina. Kartais sūnus ar dukra netgi tampa, pavyzdžiui, mamos užtarėju poros tarpusavio santykiuose. Vaikams išėjus, sutuoktiniai lieka dviese. Jie turi iš naujo išmokti tartis, spręsti problemas ir gyventi kartu be kitų artimųjų įsikišimo. Svarbiausia ieškoti būdų suprasti bei išgirsti vienas kitą. Prisiminkite santykių pradžią – kaip gyvenote, kol dar nebuvote susilaukę vaikų? Kaip tada spręsdavote konfliktus, ieškodavote kompromisų? Kokie bendri interesai siejo jūsų porą?

Daugelyje šeimų būtent vaikai yra visa ko centras. Tačiau užmirštama, kad tam, jog šeima gerai funkcionuotų, svarbiausi yra santykiai tarp tėvų. Tiek vaikams augant, tiek jau suaugus, tėvų santykių stiprumas turėtų būti šeimos pamatas.

– Kai kurios poros, išėjus vaikams, išgyvena antrąjį medaus mėnesį?

Juk ne vaikai turi išmokti paleisti save pačius.

– Taip, tikrai. Sėkmingai paleidus vaikus į savarankišką gyvenimą, tėvai ne tik liūdi, bet ir pamato daugybę privalumų. Sutuoktiniai iš naujo atranda vienas kitą ir gali skirti tarpusavio santykiams kur kas daugiau laiko. Svarbu paminėti tai, kad laisvėjimas vieniems nuo kitų prasideda dar paauglystėje. Tėvai jau tada turi mokytis ir pratintis paleisti vaiką, jo tiek daug nebekontroliuoti. To reikia, kad atžala taptų savarankiškesnė, eitų pirmyn. Tėvai taip pat turi eiti savo keliu, o ne bandyti dirbtinai laikyti praeitį. Jeigu šis procesas vyksta natūraliu tempu, atžaloms išėjus tėvai mėgaujasi šiuo laiku.

– Galbūt ir patys vaikai gali palengvinti tėvų dalią? Ar vis dėlto tai pačių tėvų rūpestis?

– Nesinorėtų vaikams užkrauti šios atsakomybės, kadangi tai – ne jų darbas. Juk ne vaikai turi išmokti paleisti save pačius. Jau suaugusiems vaikams norėtųsi palinkėti stiprybės, tvirtumo bei suvokimo, kad jie turi teisę gyventi savo atskirą gyvenimą. Jie nedaro nieko blogo, atsiskirdami nuo tėvų. Vis dėlto šį procesą neretai lydi kaltės jausmas, jį neretai paskatina ir patys tėvai, priekaištaudami, kad vaikas jiems, pavyzdžiui, neskambina. Privalu išmokti laiku paleisti savo atžalas.

Tiesa, būna įvairių situacijų. Pavyzdžiui, šeima išsiskyrusi arba antrasis partneris miręs, ir mama augina dukrą viena. Kadangi jos abi vienišos, laikosi kartu, o dukra gyvena mamos gyvenimą. Iš pirmo žvilgsnio toks santykis atrodo patogus, tačiau vis dėlto jis nėra geras. Vaikai neturėtų tapti savo tėvų partneriais ir atstoti jiems sutuoktinį. Ateina laikas, kai atžalos išvyksta gyventi savo gyvenimo. Galime palinkėti jiems sėkmės, patarti ir paremti, bet jokiu būdu neturime kontroliuoti suaugusio žmogaus pasirinkimų.