Interviu portale delfi.lt trečiadienį jis sakė nemanantis, jog padarė klaidą, sakydamas, jog ministrams reikia politinio atšalimo.

„Nemanau. Būtent dabartiniai įvykiai, kada šis klausimas dėl ambasadorių tapo toks politinio susidomėjimo objektas tiktai ir patvirtina tą faktą, kad politinis atšalimas kai kuriems žmonėms yra reikalingas. Juk jeigu tai būtų normalus diskusinis klausimas, nebūtų dabar tiek iečių svaidoma iš vienos ar iš kitos pusės, o kodėl šitie žmonės neužėmė ambasadorių pareigų pabaigę savo ministro karjerą“, – sakė prezidentas.

G. Nausėda tikino su abiem ministrais turėjęs „normalius dalykinius santykius“, be to, jo pastangomis R. Karoblis liko krašto apsaugos ministro pareigose, tad jo priešinimosi jų skyrimui ambasadoriais, jo žodžiais, nebūtų galima vertinti kaip asmeniškumų.

Jis sako nesuprantantis, kodėl reikėtų suteikti garantijas politikams, kai yra „daugybė pasiruošusių diplomatų, kurie gali užimti pačias atsakingiausias ambasadorių pareigybes, neturi jokių politinių šleifų arba politinių aspiracijų“ ir tiesiog dirba savo darbą.

„Būtent dėl tos priežasties mes apsisprendėme taip, kaip apsisprendėme“, – tikino jis.

Diplomatinių šaltinių teigimu, pastaraisiais mėnesiais svarstyta, kad R. Karoblis ir L. Linkevičius galėtų tapti Lietuvos ambasadoriais Briuselyje ir Vašingtone. BNS šaltinių žiniomis, šiuo metu ambasadore Vašingtone siūloma diplomatė Audra Plepytė,

LNK žinios skelbė, kad viena priežasčių, kodėl buvęs ministras R. Karoblis nepaskirtas ambasadoriumi Briuselyje arba Vašingtone, gali būti karinės žvalgybos vadovo skyrimo aplinkybės.

Žiniasklaidoje skelbta, tą patvirtino ir skirtingi BNS šaltiniai, kad prezidentas Gitanas Nausėda aktyviai dalyvavo karinės žvalgybos vadovo paskyrimo procese, nors Žvalgybos įstatymas numato, kad šio pareigūno paskyrimas – krašto apsaugos ministro prerogatyva.

G. Nausėda interviu delfi.lt tvirtino, kad tai yra „prielaidos, kurios buvo neteisingos“.

Ji taip sakė paklausta, ar prezidento politiniams patarėjams irgi turėtų būti taikomas principas dėl atšalimo kaip ir buvusiems ministrams.

„Ministrai ir politinio pasitikėjimo patarėjai nėra tas pats, nėra to paties lygio pareigūnai. Vieni dalyvauja politikoje labai tiesiai, kiti patarinėja tik asmeniui, kuris dalyvauja politikoje, tai klausimas turbūt nelabai korektiškas dėl politinio atšalimo patarėjams“, – žurnalistams antradienį sakė A. Skaisgirytė.

Prezidentas anksčiau sausį tvirtino, kad tiek buvusiam krašto apsaugos ministrui Raimundui Karobliui, tiek buvusiam užsienio reikalų ministrui Linui Linkevičiui būtinas „politinis atšalimas“ nuo turėtų ministrų pareigų.

Taip jis komentavo galimą jų skyrimą ambasadoriais Vašingtone ir Briuselyje.

„Subjektyvu gal kiek. Aš nesu iki galo įtikintas, kas yra tas „atšalimas“ ir kaip jis turi veikti. Aš asmeniškai pats nesijaučiu labai atšalęs. Esu politikas, išrinktas su žmonių mandatu ir užsienio politiką matau per politinę prizmę. Manau, kad tai yra teisinga (...). Tad manęs savaime negąsdina vieno žmogaus darbas su kokia nors politine jėga. Ypač turint galvoje, kad asmenys, apie kuriuos kalbama, yra ir profesionalai“, – „Žinių radijui“ trečiadienį sakė G. Landsbergis.

Pasak jo, prezidento išdėstyti argumentai, esą prieš skiriant politiką į ambasadoriaus postą turi praeiti tam tikras laikas, kelia klausimų ir tuo atžvilgiu, jog ir šiuo metu yra ambasadorių, kuriems būtų galima pritaikyti „politinio atšalimo“ reikalavimą.

„Dabar diplomatinėje tarnyboje ambasadorių yra, kuriems būtų galima pritaikyti taip pat tą pačią taisyklę. Turbūt niekas nesiruošia jų atšaukiti iš postų ir grąžinti į Lietuvą šiek tiek pasėdėti ant ledo“, – teigė konservatorių lyderis.

Subjektyvu gal kiek. Aš nesu iki galo įtikintas, kas yra tas „atšalimas“ ir kaip jis turi veikti. Aš asmeniškai pats nesijaučiu labai atšalęs.

„Aš dedu visas pastangas, kad, nepaisant visų „atšalimų“ ir „atšilimų“, mes galėtume turėti asmenis, kurie vadovaus svarbiausioms Lietuvos ambasadoms“, – pridūrė G. Landsbergis.

Ministro teigimu, ambasadorių skyrimas į Lietuvai strategiškai svarbiausių valstybių atstovybes, bent jau jo manymu, eina į pabaigą.

„Procesas, kurį aš ne kartą viešumoje esu minėjęs, vadinasi neskelbiamos derybos. Turime sutarti tarp Seimo Užsienio reikalų komiteto, Vyriausybės ir prezidento, kad būtų rasti tinkamiausi kandidatai. Jeigu viena iš institucijų, kurios turi balsuoti ambasadoriaus skyrimo procese, kategoriškai atsisako tą ambasadorių skirti – tai tuomet yra ieškomas kitas asmuo.

Bent jau aš noriu tikėti, kad esame šio proceso pabaigoje. Toliau prasideda balsavimai, tada kreipiamasi į valstybę, prašant sutikimo, o sutikimą gavus iš tos valstybės, į kurią asmuo yra deleguojamas, – tuomet galima ir viešai Lietuvoje paskelbti, kas tas ambasadorius bus“, – sakė G. Landsbergis.

Sauliaus Skvernelio Vyriausybėje ministrais dirbę R. Karoblis bei L. Linkevičius pastaruoju metu viešo dėmesio centre atsidūrė, kai prezidentas Gitanas Nausėda nesutiko jų skirti į ambasadorių postus JAV ir Europos Sąjungoje. Prezidentas G. Nausėda kelis kartus tokį sprendimą argumentavo tuo, kad kadencijas baigusiems ir tinkamai savo pareigas atlikusiems ministrams yra būtinas „politinis atšalimas“. Viešojoje erdvėje šie argumentai susilaukė nemažai kritikos. Taip pat kritikuota, kad Lietuva strategiškai svarbiose valstybėse, kaip JAV, ES, Vokietija kone pusmetį neturi savo atstovų.

ELTA primena, kad šiuo metu Lietuva neturi paskirtų ambasadorių JAV, Vokietijoje, ES, Turkijoje, Australijoje, UNESCO, Europos Taryboje.

Advokatas akcentuoja, kad keldamas tokį reikalavimą šalies vadovas privalo pateikti aiškius argumentus, kodėl jie negali būti diplomatijos atstovais.

„Diplomatai nėra prezidento politinio pasitikėjimo valstybės tarnautojai. Ir prezidentas šiuo atveju negali jų rinktis pagal savo didesnį ar mažesnį pasitikėjimą. Jei yra kitų priežasčių, kodėl šie asmenys negali būti diplomatijos atstovais, jos turi būti aiškiai įvardintos. To reikalauja konstitucinis valdžios veikimo skaidrumo principas“, – savo feisbuko paskyroje akcentuoja A. Šindeikis.

Advokatas atkreipia dėmesį, kad toks prezidentų veikimas yra būdingas nedemokratiškų, negerbiančių teisės viršenybės principo valstybių vadovams, kurie yra linkę naudotis savo galia, o ne Konstitucija priimant sprendimus.

A. Šindeikis įvardina ir iš tokio prezidento veiksmo kylančias problemas. Pasak jo, įvesdamas „politinio atšalimo“ reikalavimą ir jo nepagrįsdamas G. Nausėda valstybėje kuria teisinio netikrumo būseną, visuomenės nepasitikėjimą teise. Advokatas pabrėžia, kad tai neatitinka Konstitucijos preambulėje paskelbto Lietuvos valstybės siekio kurti teisinę valstybę.

Diplomatai nėra prezidento politinio pasitikėjimo valstybės tarnautojai. Ir prezidentas šiuo atveju negali jų rinktis pagal savo didesnį ar mažesnį pasitikėjimą.

„Tai, kad iš aukščiausio valstybės vadovo piliečiai neišgirsta jo sprendimų motyvų, kurie būtų paremti galiojančiais įstatymais ar teisės aktais bei konkrečiomis faktinėmis aplinkybėmis, kodėl siūlomi asmenys negali būti paskirti diplomatiniais atstovais, yra ne tik Konstitucijos pažeidimas dėl teisinės valstybės principo nepaisymo bei gero administravimo principo nesilaikymas, t. y. ir prezidento priesaikos nesilaikymas, Lietuvos piliečių orumo įžeidimas atimant iš jų teisę žinoti ir suprasti, kaip ir kodėl šiuo atveju veikia prezidentas“, – savo nuomone dalinasi A. Šindeikis.

Advokatas taip pat akcentuoja, kad toks antikonstitucinis šalies vadovo veikimas siunčia žinią visam diplomatiniam korpusui, kad, jei jie sutiks eiti ministro ar viceministro pareigas, jie negalės grįžti į savo profesinę diplomatinę tarnybą ir būti diplomatiniais atstovais bent jau neapibrėžtą nei galiojančiais įstatymais, nei teisės aktais prezidento nustatytą „atšalimo laikotarpį“, ir tai priklausys tik nuo prezidento valios. 

„Tikėtina, kad su tokia antikonstitucine savivale galintys susidurti diplomatinio korpuso profesionalai nesutiks eiti ministro ar viceministro pareigų, nors jų patirtis ir žinios tam tikrose ministerijose gali duoti didelę naudą Lietuvos valstybei“, – problemą įvardina jis.

Trečioji iš tokio prezidento veiksmo kylanti problema, pasak jo, yra tai, kad toks G. Nausėdos elgesys yra labai prastas pavyzdys ir precedentas demokratijoje, „nes nepasitikėjimas politika ir politikais yra didžiausia rykštė, kuri dažniausiai yra susijusi su politikų arogancija ir nenoru suprasti ir pripažinti, kad jie yra išrinkti ar paskirti tarnauti žmonėms, o Konstitucija riboja jų galias ir demokratijoje jie privalo elgtis ne pagal savo užgaidas, o laikantis Konstitucijos ir įstatymų, sugebėti motyvuoti savo sprendimus ir juos aiškiai pristatyti visuomenei“.

Tai yra prezidento Gitano Nausėdos konstitucinis nuklydimas ir prisidėjimas prie antikonstitucinio Lietuvos valdžios institucijų veikimo, kuris nekuria, o naikina mūsų demokratiją.

A. Šindeikis taip pat pabrėžia, kad G. Nausėdos patarėjų argumentai, esą ambasadorius, būdamas diplomatas, yra statutinis valstybės tarnautojas ir turi vykdyti ir prezidento, ir Vyriausybės parėdymus, kelia rimtų abejonių, ar prezidento patarėjai supranta, kaip veikia valstybės tarnyba.

Jis taip pat akcentuoja, kad šioje situacijoje neskaidriai savo veikimą apipinant gandais ir prielaidomis veikia pats šalies vadovas, o ne jo kritikai.

„Pats prezidentas sukūrė prielaidas kilti abejonėms, ar prezidentas veikia visos valstybės ar tik savo asmeniniais, asmeninės galios didinimo interesais“, – rašo jis.

Ir nors A. Šindeikis, teigia, kad prezidento G. Nausėdos pozicija, nepagrįsta aiškiais argumentais, kad kadenciją baigę ministrai kurį laiką negali dirbti diplomatinėje tarnyboje, nėra toks Konstitucijos pažeidimas, kuris galėtų būti pripažintas kaip šiurkštus ir dėl to galėtų būti pradėta apkalta prezidentui, bet visgi, pasak jo, tai yra konstitucinis nuklydimas.

„Tai yra prezidento Gitano Nausėdos konstitucinis nuklydimas ir prisidėjimas prie antikonstitucinio Lietuvos valdžios institucijų veikimo, kuris nekuria, o naikina mūsų demokratiją, todėl turi būti pastebėtas ir kritikuojamas. Prezidentūra nėra bankas, kuriame veikiama jo akcininkų ir vadybininkų, o ne visos visuomenės interesais“, – sako jis.

ELTA primena, kad prezidentas G. Nausėda pareiškė nematąs galimybės, kad buvę užsienio reikalų ir krašto apsaugos ministrai pretenduotų užimti ambasadorių postus JAV ir Europos Sąjungoje. Prezidentas tokį sprendimą argumentavo tuo, kad kadencijas baigusiems ir tinkamai savo pareigas atlikusiems ministrams yra būtinas „politinis atšalimas“.

Prezidentūra taip pat nusprendė neleisti grįžti į teisėjo pareigas buvusiam vidaus reikalų ministrui Eimučiui Misiūnui.

Pasak jo, pastebėtina, kad Teisės grupės ir prezidento nuomonė dėl „politinio atšalimo“ sąvokos įtvirtinimo įstatyme, kardinaliai išsiskyrė.

„Teisės grupė mano, kad derėtų nustatyti šią sąvoką ir jos taikymo sąlygas bei terminus įstatyme, tuo tarpu prezidentas mano, kad tokio reglamentavimo nereikia, tačiau negali įvardinti, koks galėtų būti „politinio atšalimo“ terminas, teigdamas kad tai galėtų būti nustatoma kiekvieną kartą individualiai“, – detalizavo jis.

Teisininko teigimu, pozicijų išsiskyrimas rodo, kad Prezidentūroje nebuvo jokių rimtesnių diskusijų apie „politinį atšalimą“ ir šios sąvokos taikymo sąlygas ar apie valstybinio valdymo depolitizavimą.

„Šią mintį sustiprina faktas, kad prezidentas per pusantrų metų kadenciją nei karto viešai nepasisakė apie valstybinio valdymo problemas, kurias, jo manymu, reikėtų spręsti stiprinant valstybinio valdymo depolitizavimą, nei karto iki 2021 m. sausio mėnesio vidurio nebuvo paminėta „politinio atšalimo“ sąvoka. Būdamas ministru vadovavau kelioms darbo grupėms, kurios nuo „balto lapo“ pradėjo rengti įstatymų projektus, pavyzdžiui, naująjį valstybės tarnybos įstatymą, turto civilinio konfiskavimo įstatymą. Viskas prasideda nuo aiškaus problemos identifikavimo, teisinės idėjos subrandinimo, suformuluojami pagrindiniai reguliavimo principai, taikymo ribos ir taip toliau. Pradedamos diskusijos su teisininkų bendruomenėmis, mokslininkais, Seimo nariais, vertinama kitų šalių teisinė patirtis ir panašiai. Prezidentūra panašių veiksmų nesiėmė“, – akcentavo E. Misiūnas.

Pasak jo, viešojoje teisėje įvairūs žmogaus teisių ribojimai yra tiksliai nustatyti įstatymuose, taip pat ir teisė grįžti į teisėjo pareigas gali būti ribojama tik įstatymu.

„Įstatymuose turi būti nustatytos sąlygos, kada ribojimai taikomi, įtvirtinta termino pradžia ir pabaiga. Pavyzdžiui, viešųjų ir privačių interesų derinimo įstatymo 15 straipsnyje numatyta, kad „ asmuo [...] baigęs eiti [...] pareigas vienus metus negali eiti pareigų šiame straipsnyje nurodytame juridiniame asmenyje, [...]“. Aišku ir konkretu, tačiau ne „politinio atšalimo“ atveju. Prezidento nuomonė, kad „politinis atšalimas“ gali būti nustatomas kiekvieną kartą individualiai, turi panašumų į baudžiamosios teisės reguliavimo sritį. Tik Baudžiamajame ir Administracinių nusižengimų kodeksuose nustatytas bausmės individualizavimo principas, t.y. teisėjas, nagrinėjantis baudžiamąją bylą, įvertinęs visas bylos aplinkybes ir kitus duomenis, skiria konkrečiam teisiamajam individualią bausmę. BK 68-2 straipsnyje nustatyta, kad „1. Teisės dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti tam tikra veikla atėmimą teismas skiria tais atvejais, kai asmuo nusikalstamą veiką padaro darbinės ar profesinės veiklos srityje arba kai teismas, atsižvelgdamas į padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, padaro išvadą, kad asmeniui negalima palikti teisės dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti tam tikra veikla. 2. Teisė dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti tam tikra veikla gali būti atimama nuo vienerių iki penkerių metų. Už šio kodekso XXXIII skyriuje numatytus apysunkius ir sunkius nusikaltimus teisė dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti tam tikra veikla gali būti atimta nuo trejų iki septynerių metų. [...]"  Šis terminas skaičiuojamas metais, mėnesiais ir dienomis. Bus labai įdomu sužinoti, kaip sunkiai aš, buvęs ministru ir viceministru, dalyvavęs rinkimuose, esu prasižengęs. Siekdamas sužinoti man skirtą „politinio atšalimo“ terminą, ketinu kiekvieno mėnesio 11 dieną rašyti prašymus Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarijai dėl teisėjo statuso atstatymo“, – socialiniame tinkle rašė jis.

„Iš tikrųjų aš nesu įsitikinęs, kad būtina reglamentuoti tokius dalykus įstatyminiu pagrindu, tačiau aš esu įsitikinęs pačiu principu“, – žurnalistams penktadienį sakė G. Nausėda.

Jis neatsakė į klausimą, ar „politinis atšalimas“ taip pat galiotų ir jo patarėjams, ketinantiems užimti pareigas valstybės tarnyboje.

Šalies vadovo patarėja Asta Skaisgirytė penktadienį portalui 15min.lt teigė, kad „politinio atšalimo“ reglamentavimas įstatymu yra svarstomas, tačiau išsamiau galimų siūlymų nekomentavo.

G. Nausėda sako, kad jeigu depolitizavimas reglamentuotas viceministrų lygiu, turėtų būti tas pats padaryta ir su ministrais.

„Iš tikrųjų labai remiu užsienio reikalų ministro Gabrieliaus Landsbergio depolitizuoti diplomatinę tarnybą. Jo pastangomis buvo Seime priimtas Diplomatinės tarnybos įstatymo pataisymų projektas, kurį aš patvirtinau ir pagal šį įstatymą numatoma, kad viceministrai arba viceministrų sutartys dėl diplomatinės tarnybos yra išbraukiamos iš šio įstatymo turinio. Taigi, jeigu depolitizuojame viceministrų lygiu, turime kalbėti ir ministrų lygio depolitizaciją, tai būtų visiškai logiška“, – teigė prezidentas.

Iš tikrųjų aš nesu įsitikinęs, kad būtina reglamentuoti tokius dalykus įstatyminiu pagrindu, tačiau aš esu įsitikinęs pačiu principu.

G. Nausėda praėjusią savaitę pareiškė neketinantis skirti ambasadoriais buvusių krašto apsaugos ir užsienio reikalų ministrų Raimundo Karoblio ir Lino Linkevičiaus, nes jiems reikalingas „politinio atšalimo“ laikotarpis.

Prezidentas sako, kad ministrų skyrimas ambasadoriais nėra įprasta praktika.

„Man nežinomas Lietuvos istorijoje toks atvejis, kai ministru buvęs žmogus iškart taptų ambasadoriumi. To aš nematau ir susipažindamas arba priimdamas skiriamuosius raštus iš užsienio valstybių ambasadorių Lietuvoje. Tai yra labai įvairių patirčių ir karjeros žmonės, bet kaip taisyklė, taip pat ateinantys į šias pareigas ne iš ministrų pozicijų“, – kalbėjo šalies vadovas.

Jis dar kartą tvirtino su R. Karobliu nesutarimų neturėjęs.

„Jokių nesutarimų neturėjome. Dar kartą priminsiu, kad su krašto apsaugos ministru visą kadencijos laiką bendravome pakankamai konstruktyviai ir beje aš buvau tas žmogus, kuris visomis išgalėmis stengėsi, ir rezultatas buvo pasiektas, kad formuojant Sauliaus Skvernelio Vyriausybę, tiksliau – grąžinus jai įgaliojimus ir formuojant naują Vyriausybę, pono Karoblio pavardė kaip krašto apsaugos ministro išliktų, nes jūs turbūt puikiai prisimenate, kad pono Karoblio pavardės Vyriausybės sudėtyje neturėjo likti, nes ta vieta buvo numatyta „Tvarkos ir teisingumo“ partijos kandidatui“, – sakė G. Nausėda.

Jis taip pat teigė nesuprantantis, kodėl nekalbama apie trečio buvusio ministro Žygimanto Vaičiūnio norą dirbti diplomatu JAV.

„Tiesą sakant, nežinau, kodėl iškrenta svarstant šituos žmones, pavyzdžiui, pono Ž. Vaičiūno pavardė. Tai irgi buvo ministras, kuris, kiek aš žinau, ketino tapti arba norėjo tapti generaliniu konsulu Los Andžele, tačiau šiandien niekas apie tikrai pakankamai profesionalų ir kompetentingą ministrą Vaičiūną nekalba, kalbame tik apie šitas dvi pavardes“, – svarstė prezidentas.

Paklaustas, kodėl jis dar 2019 metų pabaigoje ambsadoriumi Kanadoje paskyrė tuometį užsienio reikalų viceministrą Darių Skusevičių, šalies vadovas teigė, kad tai padaryta pagal galiojusį įstatymą.

„Jo teikimas buvo to paties L. Linkevičiaus ir kalbame apie viceministro skyrimą, kuris tuo metu net ir esant tuometinei Diplomatinės tarnybos įstatymo redakcijai, galėjo būti paskirtas, nes turėjo visas reikalingas kvalifikacijas ir kriterijus“, – tvirtino G. Nausėda.

Motyvuojant „politiniu atšalimu“ šalies vadovas atsisakė leisti į teisėjo pareigas grįžti ir buvusiam vidaus reikalų ministrui Eimučiui Misiūnui.

„Gerbiamas ponas Misiūnas atsisakė teisėjo karjeros, dalyvavo rinkimuose kartu su Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga, eidamas 40-uoju numeriu. Ar iš tikrųjų iš karto po to, kai rinkimai nepasisekė, galima pretenduoti į teisėjo poziciją, aš manau, kad ne“, – žurnalistams penktadienį kalbėjo G. Nausėda.

„Manau, kad jam reikalingas tam tikras laikotarpis, per kurį jis galėtų geriau pasirengti teisėjo darbui, nes teisėjo darbas yra depolitizuotas darbas – mes turime įstatymuose, Konstitucijoje labai aiškų atskyrimą tarp politikos ir teismų. Laikykimės savo principų“, – sakė jis.

E. Misiūnas, sulaukęs neigiamo Prezidentūros atsako, teigė svarstantis ginti teisme savo teisę imtis ankstesnio darbo.

Apie tokius svarstymus portalui 15min.lt patvirtino šalies vadovo patarėja užsienio politikos klausimais Asta Skaisgirytė.

„Tai yra svarstymo stadijoje“, – tvirtino A.Skaisgirytė, tačiau išsamiau galimų pasiūlymų nedetalizavo.

„Prezidentas labai aiškiai brėžia savo požiūrio liniją, kuri yra, žinoma, politinė, kol kas ne teisinė, kad politikai ar buvę politikai prieš eidami į karjeros valstybės tarnautojų pareigas turėtų padaryti tam tikrus pasirinkimus. Nereikėtų reikalauti, kad buvus ministru iš karto būtų galima gauti kitą poziciją, kuri yra atstovavimo visai valstybei pozicija“, – sakė patarėja.

Prezidentas G. Nausėda praėjusią savaitę pareiškė neketinąs skirti ambasadoriais buvusių krašto apsaugos ir užsienio reikalų ministrų Raimondo Karoblio ir Lino Linkevičiaus, nes jiems reikalingas „politinio atšalimo“ laikotarpis.

Šalies vadovo teigimu, pauzė po politinių pareigų ėjimo yra reikalinga, siekiant diplomatinės tarnybos depolitizavimo.

Ambasadoriais prezidentas gali skirti žmones, kuriais jis labai pasitiki, kurie yra profesionalūs.

A.Skaisgirytė portalui sakė, kad ministru dirbęs žmogus nebūtinai bus geras ambasadorius. Anot jos, gera savybė diplomatinės atstovybės vadovui yra apolitiškumas.

„Ambasadorius, būdamas diplomatas, yra statutinis valstybės tarnautojas. Jis turi vykdyti ir prezidento, ir Vyriausybės parėdymus“, – tvirtino G.Nausėdos patarėja.

„Ambasadoriais prezidentas gali skirti žmones, kuriais jis labai pasitiki, kurie yra profesionalūs. Tokių žmonių yra daugiau nei buvę ministrai“, – pridūrė ji.

Motyvuojant „politiniu atšalimu“ šalies vadovas atsisakė leisti į teisėjo pareigas grįžti buvusiam vidaus reikalų ministrui Eimučiui Misiūnui.