Ką tai reiškia, ponai, pardon, mieli plebėjai?

Tai reiškia, kad per 30 nepriklausomybės metų mūsų šalies vadovai ir biurokratija nieko kita nedarė, tik pumpavo visų mokesčių mokėtojų pinigus į Vilnių, kuriame beveik nėra gamybos, bet veikia administravimo, viešųjų pirkimų galių, o sykiu ir pasipelnymo schemų kūrimo centrai.

Pavyzdys – Švietimo, mokslo ir sporto ministerijai priklausantis Ugdymo plėtotės centras (UPC), kurį dabar mėsinėja STT.

Šiai nežinia kam reikalingai įstaigai ministras pernai net 12 kartų savo įsakymais skyrė 585,7 tūkst. eurų, o centras savo pirkimus planuodavo ne pagal poreikį, bet pagal gautas lėšas, stengdamasis įsisavinti visus jam skirtus pinigus.

Iš kur toks uolumas? Kaip pažymi tarnybos agentai, UPC pirkimai vykdyti iš buvusių arba esamų darbuotojų (taigi vilniečių), mokėta už tai, ką jie turėjo dirbti už algą, pirkinėti keisti dalykai ir, pavyzdžiui, už 3 tūkst. eurų kainavusį filmuką suplota 10,9 tūkst. eurų.

Ir ką? Ir nieko. Pati valstybė toleruoja tokią padėtį. Jeigu ES valstybėse švietimui vidutiniškai skiriama apie 10 proc. bendrojo vidaus produkto, tai vargstančioje Lietuvoje – 14 proc.

Va, iš kur sostinėje pinigai. Jei viena perteklinė įstaigėlė sugeba per metus išleisti daugiau nei pusę milijono nežinia kam, tai ką gali sau leisti rimta institucija, kurių Vilniuje – daugiau nei reikia?

Tie biudžeto eurai nuteka tiesiai į veltėdžių, plepių, vamzdžius klojančių pseudomenininkų, projektų "Pirk dramblį" sumanytojų ir jiems palankių tarpininkų kišenes. Ir Vilnius klesti, nors nieko negamina. Mes – ponai, jūs – šūdai. Štai ir visa čia logika.

Su Rugsėjo 1-ąja, gerbiami švietimo tranai! Smagių jums viešųjų pirkimų.