Plačiajai publikai skirtas spektaklis bus rusų kalba su lietuviškais titrais. Artėjant premjerai – pokalbis su Lietuvos rusų dramos teatro scenoje debiutuojančiu spektaklio režisieriumi R.Banioniu.
– Kaip į jūsų rankas pateko pjesė "Madam Rubinštein", kurią autorius australų dramaturgas J.Misto dar siūlo vadinti "Vikingų receptu" arba "Kosmetikos karaliene", arba "Gražiąja Helena" ir net "Grožio imperija"?
– Vis dėlto mūsų pasirinktas pavadinimas, mano manymu, geriausiai atspindi pjesės esmę. O pateko man ši pjesė įdomiu keliu. Maskvos V.Majakovskio teatre vaidina labai žinoma aktorė Jevgenija Simonova, beje, Mindaugo Karbauskio spektaklyje "Rusiškas romanas" pagal Mariaus Ivaškevičiaus pjesę sukūrusi pagrindinį Sofjos vaidmenį. Ji yra mano geriausio kurso draugo žmona. Taigi, vienas vertėjas pasiūlė jai šią pjesę, manydamas, kad gal žinomai aktorei tiktų puikus Helenos Rubinstein vaidmuo, bet Jevgenija dėl objektyvių priežasčių atsisakė ir pasiūlė šią pjesę man. Turiu pasakyti, kad daug geriausių mano statytų pjesių atėjo iš Maskvos, kur esu studijavęs VGIK‘e (Valstybinis kinematografijos institutas – red. past.).
Prisipažinsiu, anksčiau nieko nebuvau girdėjęs apie tokį Australijoje garsų rašytoją, dramaturgą J.Misto, bet aš nesu prisirišęs prie kurio nors autoriaus, ir ši pjesė mane labai suintrigavo. Ji įdomi ir gyva, su puikiais dialogais ir, man rodos, labai reikalinga mums Lietuvoje, kur daug pažengusio, avangardinio, revoliucinio teatro, o aš manau, kad turi būti ir kitokio. Ši pjesė yra labiau klasikinė, nors ji gal spontaniškesnė, gyvesnė, negu esame pratę vadinti klasikine.
– Žiūrovai turės progos daugiau sužinoti apie realią asmenybę ir jos neįtikėtiną gyvenimo istoriją?
– Nors H.Rubinstein buvo reali istorinė asmenybė, J.Misto parašė ne biografinę pjesę, o tik rėmėsi jos biografija. Kilusi iš Krokuvos žydų šeimos, Chaja (vėliau pasivadinusi Helena) Rubinstein (1870–1965) tapo milijoniere Niujorke, visame pasaulyje išgarsėjo reklama, savo apsukrumu, darbštumu ir taupumu, nugyveno labai įdomų gyvenimą ir mirė sulaukusi garbingo amžiaus. Pjesės veiksmo laikas irgi labai konkretus – 1954–1965 metai, paskutinis herojės gyvenimo dešimtmetis.
– Ponios Rubinstein pavardė jums anksčiau buvo žinoma?
– H.Rubinstein prekės ženklą žinojau nuo pat vaikystės, gal namuose buvo jos kosmetikos... Ši pavardė iš pradžių man kažkodėl asocijavosi su garsiais muzikais Rubinsteinais. Prieš keletą metų, kai šita pjesė dar net nebuvo sukurta, viešėdamas Krokuvoje atsitiktinai sužinojau, kad šalia Vavelio yra Kazimiero rajonas, kuriame nuo seno gyveno Krokuvos žydai. Ten ir pamačiau namą, ant kurio didelėmis raidėmis parašyta, kad čia gimė H.Rubinstein. Tada prisiminiau ir jos sukurtą kosmetiką.
Spektaklyje keliamas klausimas – kiek kainuoja būti galingam, genialiam, įtakingam, visada pirmauti.
Pjesė prasideda gražia istorija, kai jau pagyvenusi Rubinstein atranda tokį airį Patriką, kuris tampa jos sekretoriumi ir tikru draugu, artimu žmogumi, nors iš pradžių bando ją apiplėšti. Ji neprisileido nieko, net vaikų, jos gyvenimą lydėjo įvairios istorijos – vienas iš jos vyrų buvo gruzinų kunigaikštis, jos portretus tapė garsiausi to meto dailininkai, pati Rubinstein esą vartojusi stiprius raminamuosius, gal net bandžiusi žudytis. Aišku, daug būta jos gyvenime tuštybės, savireklamos, už pinigus nusipirktų dalykų.
– Gal kilo klausimų, kaip įvardyti spektaklio žanrą?
– Pjesė – tikrai ne komedija ar anekdotų rinkinys, tekste nėra žemo lygio humoro, nebus jo ir spektaklyje. Tiesa, pjesėje esama žydiško humoro su tragikomedijos elementais, kuriuos pastiprins pagrindinės veikėjos akcentas, todėl, manau, visai tikslu būtų spektaklio žanrą įvardyti kaip komišką dramą.
Tai pjesė apie tikrai nejuokingą ir vis aktualesnį dalyką – žmogaus vienišumą. H.Rubinstein tik gyvenimo pabaigoje suvokė, kad liko vieniša, nors siekė žmogiškos šilumos, turėjo du sūnus ir tris sutuoktinius. Ji užkariavo žiniasklaidos dėmesį, ją tapė Pablo Picasso ir Salvadoras Dali, supo garsūs žmonės, tačiau savo ilgo gyvenimo pabaigoje ji liko tik su neįgaliu, karo sužalotu savo asistentu Patriku. Pjesės autorius kviečia pasvarstyti, ką reiškia valdyti pasaulinę verslo imperiją, paaukojant savo asmeninį gyvenimą ir žmogišką laimę.
Spektaklyje keliamas klausimas – kiek kainuoja būti galingam, genialiam, įtakingam, visada pirmauti. Tai kainuoja labai daug – turi atsisakyti asmeninės laisvės, asmeninio gyvenimo, asmeninės laimės, paprastos šeimyninės laimės – viso to turi atsisakyti, negali būti geras, supratingas, užjaučiantis. Helena Rubinstein – tai moteris, kuri nusprendžia būti daugiau nei namų šeimininkė, tarnaitė ar patarnautoja.
Grįžtant prie šios pjesės, ji yra labai ekspresyvi, bet ir labai tikra. Nežinau, kaip mums pavyks, bet siekiame labai įtikinamai parodyti dviejų moterų – verslo konkurenčių – likimus. Moterų, kurios paaukojo viską dėl savo darbo – nei šeimų nesukūrė, nei artimo ryšio su savo vaikais neužmezgė. Jos pačios turėjo gyventi, kurti ir žvėriškai dirbti kapitalizmo pasaulyje, kuriame visi sužvėrėję, kur nelauk jokio taktiškumo, paguodos ar palaikymo. Norint išsilaikyti šiame pasaulyje, moterims reikėjo būti labai išradingoms, apsukrioms, stiprioms, nieko nepaisyti, todėl ir paaukojo savo vaikus bei artimuosius, nes ir laiko jiems neturėjo.
– Ar iškart planavote statyti šią pjesę Lietuvos rusų dramos teatre?
– Rusų dramos teatras man idealiai tinka šitam spektakliui kurti. Šiame teatre daug gerų aktorių, nuo seno jais garsėja, nemažai jų išsiveržė į platesnius vandenis, kitų šalių teatrus. Dar studentavimo laikais, prisimenu, pirmenybę teikdavome šiam teatrui, kai jis dar veikė dabartinėje Jogailos gatvėje, ten buvo rodomi tais laikais avangardiniai spektakliai, visais laikais buvo ką pažiūrėti šiame teatre. Jis man įstrigęs kaip ypač geros aktorinės mokyklos teatras.
Ši pjesė tobulai išversta į rusų kalbą, ir pirmas klausimas, dairantis į kitus teatrus, būtų, kaip ši pjesė skambėtų lietuvių kalba? Į rusų kalbą ji išversta kapitališkai – su rimais, sąskambiais, paradoksaliu žodžių žaismu. Labai abejoju, ar kas apsiimtų šią pjesę taip išversti į lietuvių kalbą, kad ji panašiai suskambėtų. Pagrindinė veikėja pjesėje kalba Krokuvos žydų akcentu, kurį mes spektaklyje pakeitėme odesietišku, kurį daugelis esame girdėję bent jau kine.
Taigi puikus vertimas į rusų kalbą ir Odesos žydų akcentas padiktavo, kad pjesė turi būti statoma Rusų dramos teatre. Ir, žinoma, aktoriai! Čia reikėjo pašėlusios, temperamentingos, ryškios, spalvingos moters. Štai tokią aktorę pažįstu ne tik iš žurnalų viršelių – tai Inga Maškarina, kuri pas mane yra filmavusis seriale, o čia bus jos pagrindinis vaidmuo. H.Rubinstein konkurentės Elizabetės Arden vaidmenį kuria Aleksandra Metalnikova, ką tik pripažinta geriausia aktore D.Tamulevičiūtės profesionalių teatrų festivalyje. Sekretorių Patriką vaidins Valentinas Krulikovskis, su kuriuo dirbu pirmą kartą, bet žiūrovams jis puikiai žinomas. Visi trys repetuoja labai užsidegę. Matote, esu labiau aktorinio teatro, kuriame aktoriai turi ne vaidinti, o gyventi, šalininkas. Visas kinas remiasi aktoriniais darbais, nes juk negali žiūrėti filmo, kuriame matai, kad aktoriai vaidina, o ne gyvena.
– Turbūt pjesės variklis – arši konkurencinė kova?
– Pagrindinė pjesės linija – konkurencija pagal džiunglių įstatymus tarp to meto didžiųjų kosmetikos verslo ryklių – H.Rubinstein, E.Arden ir kompanijos "Revlon" įkūrėjo Charles‘o Revsono (pavardės ir prekės ženklo rašyba skiriasi – aut. past.). Jų tarpusavio santykiai tikrai nebuvo gražūs, Helena ir Elizabeth galėjo ginčytis, iškeikti viena kitą, adytis špygomis, bet buvo ryškios asmenybės ir turėjo savo stilių... Spektaklyje personažai vilkės praėjusio amžiaus 5–6 dešimtmečių stiliaus kostiumais, kurių autorė – puiki kino ir teatro dailininkė Daiva Petrulytė.
Kita pjesės tema – kosmetikos verslo magnatė paskatino moterų emancipaciją, per rūpinimąsi savo grožiu išlaisvino jas iš to meto stereotipinės moters sampratos. Tiesa, vėliau iš tų pačių emancipuotų moterų, feminisčių sulaukė kaltinimų ir priekaištų, kad moterys dėl kosmetikos tapo gražiomis lėlėmis ir vergėmis, anaiptol ne laisvomis asmenybėmis. Taigi spektaklyje skambės ir šiais laikais aktuali moters savivertės ir vietos visuomenėje tema. Bus ir kitų temų, leisiančių geriau pažinti žmogų, nes to ir siekia teatras.
Vardai ir veidai
Spektaklio "Madam Rubinštein" premjera – lapkričio 30 ir gruodžio 1 d. Lietuvos rusų dramos teatro Didžiojoje scenoje.
Spektaklio scenografijos dailininkas – Sergejus Bocullo, kostiumų autorė – garsi kino ir teatro dailininkė Daiva Petrulytė. Muziką sukūrė kompozitorius Faustas Latėnas. Šviesų dailininkas – Vilius Vilutis.
Pagrindinį Helenos Rubinštein vaidmenį kuria aktorė Inga Maškarina. Jos konkurentę Elizabetę Arden įkūnys Aleksandra Metalnikova. Asistento Patriko O‘Higinso vaidmenyje matysime Valentiną Krulikovskį.
