Nors profesionalaus aktoriaus diplomą Povilas gavo vos prieš kelis metus, tačiau darbų ir projektų nestokoja. Ne tik filmuose, tačiau ir spektakliuose „Elektra“, „Pirmeiviai“, „Bestuburiada“, „Dialogai“ vaidinantis aktorius P. Jatkevičius pakeitė KTU teatro studijai vadovavusį režisierių, dramaturgą, teatro mokytoją Aleksandrą Špilevojų. Pastarojo keliai pasuko Panevėžio J. Miltinio dramos teatro link.

„Norisi atsiriboti nuo „būrelio“ sąvokos“, – pabrėžia naujas KTU teatro studijos vadovas, kurį erzina atsainus požiūris į neprofesionalų teatro trupes. Į kūrybinę veiklą akademinėje aplinkoje jis žvelgia rimtai ir sako, kad kartais tradicinės aktorinės mokyklos neturėjimas gali atvesti prie labai įdomių dalykų.

„Svarbu turėti ir savo balsą, ir nebūti tik atlikėju, svarbu kurti“, – tokia mintis pokalbio metu išsprūdo Povilui, kurio įsitikinimu, teatras padeda išsivaduoti iš užburto kasdienybės rato.

Apie buvimą teatre, saviveiklą, kūrybą karantino metu ir kitus dalykus su P. Jatkevičiumi kalbasi Viktorija Lankauskaitė.

– Kokia patirtimi – aktorine, kūrybine – labiausiai džiaugiesi pats?

– Aš šiaip esu idėjų žmogus. Svajoti, mąstyti yra viena, bet ateina laikas, kai turi vykdyti. Ir iš esmės vertinga tik tai, ką tu įvykdai, padarai. O ką tu pasakai, kad norėjai padaryti, smagu, bet juk nepadarei... Tai aš dabar, žingsnis po žingsnio, norėčiau eiti link vykdymo pusės. O kalbant apie įgyvendinimą, iš tikrųjų džiaugiuosi būdamas kiekvieno kūrybinio proceso dalimi. Kiekvienas spektaklis yra svarbus.

Aišku, gal dabar labiausiai džiaugiuosi Platono „Dialogais“, nes tai irgi yra spektaklis, gimęs tiesiog iš idėjos. Su Motiejumi Ivanausku, spektaklio režisieriumi, kadaise dalyvavome filosofijos paskaitoje, skaitėme „Dialogus“ ir mums buvo labai juokinga, kaip jie ten kalbasi. Ir tada pamanėm – kaip būtų įdomu padaryti tokį spektaklį. Sukūrėm eskizą ir viskas tuo baigėsi.

Bet smagu, kad Motiejus ėmėsi plėtoti šią idėją ir tai tapo Nacionalinio dramos teatro spektakliu. Bet nėra taip, kad tik tuo labai didžiuojuosi. Manau, tai pradžia, norisi daugiau susipažinti su viskuo, vertinu visokią patirtį.

– Kokį įspūdį paliko KTU Teatro studija? Ką galvojai prieš pradėdamas dirbti?

– Pirmiausia, man kilo klausimas: ko studentai tikisi iš šių užsiėmimų? Norėjau dirbti su tuo, kas yra, neslėpti, kad tie žmonės nėra aktoriai. Jie studijuoja vieną ar kitą programą, bet tai nereiškia, kad negali dalyvauti įvairiuose pasirodymuose, įvairiose veiklose, kurti. Jie atsineša kitokį požiūrį, patirtis. Maniau, kad galėtume padaryti kažką bendra iš to, ką turi jie – iš jų patirčių, ir iš to, ką atsinešu aš.

Bet tik pradėjęs kalbėtis ir planuoti konkrečias veiklas, aš supratau, kaip yra iš tiesų. Žmonėms, kurie čia susirenka, yra tiesiog įdomu, kaip veikia teatras. Tas, kuris man jau atrodo įprastas ir daug kartų patirtas. Toks, kur pasiimi pjesę, analizuoji personažą, kuri jį, kuri scenografiją – toks tradicinis teatras. Ir tai buvo keista, nes aš maniau, kad jų tai nedomina, kad būtinai reikia kažko naujo!

Bet studentams tiesiog įdomu išbandyti šitą veiklą, ugdyti save. Tą padėjo suprasti ir ankstesnis studijos meno vadovas Aleksandras Špilevojus. Vis dėlto, tebemanau, kad ir naujovių reikia. Būtų keista, jei norėtume išbandyti tik tradiciją. Tuo labiau, kad esame technologijų universitete, kur galima ieškoti galimybių, kaip tai sujungti.

– Kaip vertini studentų kūrybą? Ar manai, kad tai priklauso nuo pasirinktos profesijos?

– Kartais tas tradicinės aktorinės mokyklos neturėjimas gali atvesti prie dar kūrybiškesnių sprendimų. Tačiau kartu tai gali tapti ir iššūkiu. Daug dalykų atsiremia į atlikimą, ir aktorinis pasiruošimas yra reikalingas. Bet kitokių specialybių studentai mane nustebina. Įdomu tai, kuo jie domisi, kaip skirtingai mato dalykus.

Žmogiškame lygmenyje tai labai naudinga. Aš ateinu su savo aktorine patirtimi, dirbu su savo kolegomis, ir man gali atrodyti, kad vieni ar kiti žmonės mąsto panašiai, nes mes turim tą patį kontekstą, tą patį pagrindą. Bet tada susiduri su žmonėmis, kurie galvoja visai kitaip. Tų skirtingų, netradicinių požiūrių visuma yra labai žavi. Čia ir yra tas susidūrimas, iš kurio ateina skirtingos idėjos, įkvėpimas.

– Kokius įgūdžius sieki suteikti studentams per teatro praktiką? Ką norėtum, kad jie pasiimtų iš užsiėmimų ir galėtų, pavyzdžiui, pritaikyti gyvenime?

– Pirmiausia, tai pasitikėjimas savimi. Aš manau, kad tai yra labai svarbu. Pamenu, aš irgi pradžioje toks buvau, kai atėjęs į teatrą esi drovesnis, kuklesnis, manai, kad tavo idėjos yra nesvarbios ir pan. Ir tai galioja daug kur, bet kokiam kolektyve.

Darbo susitikimuose visi gal galvoja kokias nors idėjas, tokiose situacijose labai svarbu jomis pasitikėti ir nebijoti išsiskirti ar suklysti. Scenoje galima klysti. Pavyzdžiui, improvizacija, kai tu mažiau galvoji, o daugiau darai. Iš to atsiranda pasitikėjimas savimi, savęs nekritikavimas dėl klaidų. Tai keičia visą mąstyseną.

Man atrodo, kad aplinkoje mes turime būti stebėtojais ir vėliau visa tai atnešti į sceną. Kai tu stebi dalykus iš šalies, atsitrauki, pastebi modelius, supranti, kaip viskas susidaro. Tą sunku daryti, jei esi veiksmo viduje. Aš dabar taip jaučiuosi karantino metu.

Atrodo, kad būčiau kažkur, iš kur negaliu išeiti ir apžiūrėti iš šono, lyg būčiau ta pelė, kuri bėga ratelyje. Man atrodo, kad dažnai tokį uždarą ratą turi ir mokyklos, universitetai, kur viskas tarsi į stalčiukus sudėliota. Todėl, manau, kad teatras ar kita veikla studentams tikrai yra galimybė išeiti iš to užburto rato, o tada savyje ir aplinkoje atrasti šimtą tūkstančių naujų spalvų.

– Užsiminei apie karantiną. Nemažai girdime ir matome kaip, jis paveikė kultūros sektorių, menininkus, atlikėjus. O kas pasikeitė tau?

– Pirmas karantinas buvo ypač palankus ir leido pailsėti. Visi aktoriai ir režisieriai, kaip tikriausiai ir daugelis žmonių, bėga, skuba, daro tūkstantį darbų vienu metu. Skirtumas tik tas, kad niekada neleidi sau pailsėti, negali nieko neveikti ir būti tokioje „nulinėje“ būsenoje, nes visada galvoji, kaip tą laiką gali išnaudoti geriau.

Tam tikra prasme aktoriai yra mazochistai, nes nori visas patirtis, net ir blogas, išsaugoti. Kartais būna net juokinga, kai atsitinka kas nors blogo, o tu bandai tai pateisinti ir sakai, kad čia vertinga patirtis, bus galima kada nors scenoje panaudoti. Ne, tas neleidimas sau ramiai pabūti nėra gerai. Karantinas tuo metu leido tai daryti, buvo gera žinoti, kad esi tokioje situacijoje ne vienas.

Antras karantinas jau kitoks. Kiek tenka kalbėtis apie tai, jis labai darbingas, ilsėtis nebegalima, nes kyla ir išgyvenimo klausimai, reikia ieškoti galimybių. Man įdomu stebėti, kaip atsiranda nauji dalykai.

Pavyzdžiui, sakykim, kad ir versle. Kaip kiekviena situacija yra išnaudojama ir kaip, sukuriant kažką naujo, prie jos prisitaikoma. Yra toks įprastas režimas, ir šalia atsiranda toks naujas, su įdomiais sprendimais. Kaip ir, pavyzdžiui, internetinė kūryba. Apie ją galima galvoti, ką nori, bet ji šiokia tokia vis tiek atsiranda. Ir tai labai smagu, nes dabar formuojasi tokie pagrindai, pamatas.

Manau, kad po kokių dešimties metų tai jau bus labai suprantama. Gal tai nebus visiškai lygu tradicijai, bet bus naujas būdas patirti kultūrą. Tikrai atsiras daug išmanesnių, prieinamesnių ir žmogui patrauklesnių būdų. Tiesiog įdomu, kad tai vyksta. Atrodo, antras karantinas yra bandymų, ieškojimų, kaip šituose suvaržymuose vis dėlto galima būti, daryti ir kurti, metas.

– O kaip atrodo teatro užsiėmimai karantino metu? Kokią veiklą lengviausia pritaikyti nuotoliui? Su kokiais iššūkiais tenka susidurti?

– Gyvuose užsiėmimuose labai svarbus dalykas yra etiudas. Per jį mokaisi visokių dalykų. Tačiau taip pat svarbus yra ir to sugalvojimas. Idėja, struktūra, veiksmas, įvykis. Man atrodė, kad būtų įdomu daugiau akcentuoti tai. Siužetą, idėjos plėtojimą, rašymą, kuris padeda sukurti sau, ką tu veiksi. Aktoriai dažnai gali būti tik atlikėjais – tau pasako, ką tu veiksi, ir tai bandai įvykdyti. Bet labai svarbu yra ir pačiam sugalvoti ką tu veiksi, kaip tu skambėsi, ką tu pasakysi, ką tu patirsi. Manau, kad virtualių susitikimų metu įmanoma tą padaryti, žaisti su tuo, eksperimentuoti. Svarbu turėti ir savo balsą, nebūti tik atlikėju, svarbu kurti.

Virtualūs susitikimai labai tinkami teorijai, bet teatras yra ne teorinis dalykas, o praktinis, todėl tų užduočių vis tiek reikia. Iš pradžių kilo daug klausimų, bet virtualiai tikrai įmanoma nemažai ką išbandyti. Bet gal apie tai bus galima daugiau pasakyti, kai praeis kažkiek laiko, bus galima palyginti, nes dabar, atrodo, net sunku atsiminti, kaip buvo kitaip.

– Kokių ateities planų turi? Kokią teatro studiją (ar teatrą bendrai) norėtum matyti ateityje?

Man labai gražūs „Youngblood“ kino mokyklos arba „Skalvijos“ kino akademijos pavyzdžiai, kur nėra tokio išankstinio nusistatymo: „Ai, čia moksleiviai, studentai, mėgėjai ar saviveikla kažkokia“. Norisi atsiriboti nuo „būrelio“ sąvokos. Nežinau, kaip tai padaryti, ir tai labai sunku. Bet tokio požiūrio norėtųsi siekti tiek iš studentų, tiek iš aplinkos.

– Kokie buvo jūsų keliai aktorystės ir teatro link?

R.S.: Į teatrą atkeliavome pabaigę LMTA (Lietuvos muzikos ir teatro akademiją, aut.) – čia pakvietė mūsų visą kursą. Tokia nepaprastai paprasta istorija.

P.J.: Retai taip būna, jog visas kursas kartu nueina į vieną teatrą. Mums pasisekė, nes esame su tais žmonėmis, su kuriais įpratome dirbti ir būti, tai yra smagu. O istorijos, kaip mes kiekvienas atėjome iki aktorystės, turbūt yra skirtingos ir individualios. Man teatro būrelis mokykloje buvo vienintelė veikla, kuri niekad nenusibodo, nors prieš tai buvau išbandęs begales užsiėmimų: nuo keramikos ar botanikos iki krepšinio. Pastebėjau, kad teatrą lankau jau kurį laiką ir man vis dar patinka, – taip ir nusprendžiau pabandyti stoti į aktorinį. Man patinka šios profesijos universalumas, nes čia gali panaudoti viską, ką iki tol darei ir mokeisi, ką nori veikti.

R.S.: Aš irgi svarsčiau daug kuo būti, pavyzdžiui, gydytoja, bet tam reikia daug mokytis. O suvaidinti gydytoją aš ir dabar galėčiau, nereikėtų tiek mokytis (juokiasi). Jeigu rimtai, mano kelias buvo gana tiesus. Seniai sugalvojau, kad noriu mokytis aktorystės, tad lankiau įvairius su tuo susijusius būrelius, įstojau į akademiją, baigiau ją ir pradėjau dirbti teatre. Kaip klostysis toliau, aš nežinau, bet sprendžiant pagal šią tendenciją, turėčiau dirbti teatre iki pensijos, o po to – freelancinti.

– Kur jau esate vaidinę?

P.J.: Kiekvienas skirtingai, bet visas mūsų kursas yra pasirodęs filme "Širdys" (rež. Justinas Krisiūnas), tai irgi tam tikras pasisekimas. Roberta ten atliko pagrindinį vaidmenį.

– Jūsų teatro guru. Ar iš teatro grandų, pavyzdžiui, Rimo Tumino, Edmundo Nekrošiaus, Oskaro Koršunovo ir kitų, galų gale, savo mokytojų – Vido Bareikio ir Algirdo Latėno semiatės žinių, įkvėpimo? Ar jūs kuriate naują, savo teatrinį pasaulį?

P.J.: Iš pradžių savo teatro guru neturėjau, jais tikriausiai buvo mano mokytojai, su kuriais dar tik buvau pradėjęs susipažinti. Mokykloje tai buvo aktorė Janina Matekonytė, vėliau, pradėjus lankyti teatro ir kino laboratoriją "Meno Alchemija", – Aleksandras Špilevojus. Juokinga ir įdomu, kad dabar pats sugrįžtu į šitas vietas ir vedu arba padedu vesti įvairius aktorinius trenažus, improvizacijas. O su buvusiais mokytojais susitinkame jau kaip kolegos. Tiek Janinos, tiek Aleksandro veikla teatro scenose vis dar aktyvi ir labai skirtinga.

Bėgant laikui žmonės, kurie yra tavo mokytojai, keičiasi ir jais, manau, kartais gali būti paprasčiausias gatvėje sutiktas žmogus, atėjęs į tavo gyvenimą tam, kad kažką perduotų, o kai jis tai padaro, sutinki kitą žmogų. Žodžiu, mokaisi ir mokaisi. Iš Lietuvos teatro kūrėjų daug kas padarė įtaką, po gabaliuką manyje sulipdė kažkokią mozaiką: pasiimu, kas įdomu man, interpretuoju ir taip kuriu savo teatrinį pasaulį.

– Spektaklyje "Sombras" (rež. Gintaras Varnas) vienas herojų – jaunas režisierius – tiesiog išrėkia, kad dabar laikas ieškoti naujų formų, kurti vadinamąjį verbatim, dokumentinį teatrą, o Williamas Shakespare‘as yra literatūros ūkininkas... Kokios teatro formos jums imponuoja?

P.J.: Manau, kūryba, bešūkaujant ir galvojant tik apie naujų formų paiešką, vėliau atsimuša į tuščių ambicijų sieną. Greičiausiai formos kuriasi netikėtai, net negalvojant apie tai. Dėl to teatras gali būti negailestingas – kiekvieną kartą, atrodo, viską turi pradėti iš naujo.

R.S.: Man atrodo, kad teatro forma nėra labai svarbi. Visos formos gali būti ir geros, ir blogos. Svarbiausia, kas ten vyksta. Sutikčiau su Povilu, kad amžinas bandymas atrasti naujų, dar neregėtų ir taip reikalingų formų yra daugiausia kažkieno ambicijų klausimas. Na, bet vis dėlto galiu pasakyti, kad man dabar tikrai patinka naujas – pasakojamasis – žanras, kur visos priemonės ir aktoriai yra sutelkti tam, kad būtų papasakota istorija. Taip pat pastebėjau, kad spektakliai rečiau betrunka ilgiau nei vieną veiksmą ir tuo labai džiaugiuosi.

– Kokie jūsų pomėgiai, ką veikiate, kai nebūnate teatre?

R.S.: Yra grupė "Kofewino", ją sudaro keturios mūsų kurso merginos. Aš joje groju bosine gitara ir dainuoju. "Kofewino" atliekame smagias dainas apie nelaimingą meilę, dabar kaip tik darysime daug koncertų. Apskritai visi mes kurse labai daug grojame, dainuojame, kuriame ir turime savo dainų, kartais jas pristatome.

P.J.: Buvo dar viena grupė – "Šiltnamio efektas", ji susikūrė, kai mes statėme savo pirmąjį spektaklį "Pasirinkimas" Jaunimo teatre. Su "Šiltnamio efektu" dalyvavome "Garažo" konkurse, bet po to kažkaip sustojome, turbūt nesijautėme pakankamai užtikrinti. O merginų grupė, nors jos ir buvo neužtikrintos, ėjo toliau ir tęsė savo veiklą. "Kofewino" turi savo mažą auditoriją ir, manau, konkretų konceptą.

R.S.: Taip, mūsų muzika labai patinka merginoms, nes jos supranta dainų temas, ir patinka vaikinams, nes vaidiname vienišas merginas. Viskas yra daroma su ironija, per komišką filtrą.

Iš Lietuvos teatro kūrėjų daug kas padarė įtaką, po gabaliuką manyje sulipdė kažkokią mozaiką.

– Grįžtant prie teatro, kokie yra jūsų nauji įspūdžiai ir potyriai čia, Kaune?

R.S.: Mus iš tikrųjų labai gražiai priėmė. Kai teatre praleidžiame daugiau laiko, tarkim, visą dieną čia būname, vaidiname, repetuojame – iš karto juntame, kad tai sava erdvė.

P.J.: Taip, pamažu viską prisijaukiname. Iš pradžių jautiesi ne toks artimas, svetimesnis, bet kuo daugiau veiki, darai, susipažįsti su teatru, tuo lengviau. Kaunas įdomus. Man atrodo, kad čia žmonės truputį kitokie, auditorija skiriasi.

R.S.: Mes jau seniai pastebėjome, kad Kaune tikrai gera publika, gal todėl, kad nevyksta tiek daug renginių, kiek sostinėje. Vilniuje, aišku, publika būna ir geresnė, ir blogesnė, bet dažnai ji žiūri ciniškiau, o čia – atviriau. Kauniečiai daugiau palaiko, mėgaujasi tuo, ką mato.

P.J.: Jiems patinka eksperimento, tam tikros alternatyvos skonis. Tikriausiai Kaune to dabar norisi, todėl žmonės ir priima, kai tuo metu Vilniuje sunkiau nustebinsi, publikai galbūt reikia paprastumo.

R.S.: Ir atrodo, kad kauniečiai daugiau vaikšto į teatrą. Mane nustebino, kad tie, su kuriais čia susipažinau, sako: "Buvau teatre", "Einu į teatrą", tai yra, iš tiesų jame dažnai lankosi. Tai labai džiugina.

P.J.: Labai gerai, taip ir turėtų būti.

– Girdėjau, kad dalyvaujate Nacionalinio Kauno dramos teatro edukaciniuose projektuose, abu dalyvaujate teatralizuotoje ekskursijoje po teatrą.

P.J.: Taip. Su dar keliais kurso žmonėmis vedame edukacinius užsiėmimus vaikams, su projektu "Teatro kubas" vykstame į mokyklas. Jau turėjome keletą pamokų, supažindinome vaikus su aktorystės principais. Taip pat su Roberta ir dar dviem kolegomis žiūrovus pakviesime į teatralizuotą ekskursiją. Artimiausia – gruodį.

R.S.: Teatro dramaturgė Daiva Čepauskaitė parašė pjesę apie Borisą ir Hają Kupricus, kurie buvo kino teatro "Metropolitain", kadaise veikusio Nacionalinio Kauno dramos teatro vietoje, savininkai. Mes juos įkūnijame, o pati istorija užgriebia laikus nuo tarpukario iki mūsų dienų.