Šie metai – išskirtiniai, riešutų užderėjo gausiai. Yra tik viena ypatybė – jų geriausia ieškoti ant jaunų krūmelių apatinių šakų.

Gamtininkui svarbiausia pamatyti ant šakelių kabančias riešutų kekes, juos nuskynus išgvildyti parudavusius vaisius. Visai nesvarbu, kiek jų parsinešime namo, svarbu, kad dalyvautume svarbiame miško raidos etape. Jei nedaug jų parsinešu, daugiau palieku išalkusiems miško gyventojams: voverėms, kėkštams ir daugeliui kitų.

Šiais metais riešutauti išsiruošiau prie gražuolės Žiglos. Pirmiausia aplankiau storiausią Lietuvoje, valstybės saugomą gamtos paveldo objektą – Žiglos maumedį. Pasitikslinau jo kamieno apimtį – 3,27 m. Tokio storio maumedžiai Lietuvoje nežinomi. Padariau išvadą, kad maumedžiu nelabai kas domisi – prie kamieno neseniai iškirstų lazdynų atžalos buvo aplipusios kekėmis.

Medis auga septynių maumedžių grupėje, aplinkui daug šimtamečių pušų. Čia galima pajusti senos, galingos girios dvasią. Tarp medžių įspūdingai susiraitę reti augalai – didžiosios dantenės ir apyrečiai – kvapieji lipikai. Gaila, kad jie jau peržydėję.

Gamtininkas P.Vitkauskas primena, kad dabar pats metas pasirinkti riešutų, o riešutavimas turi tapti nuotaikingu poilsiu gamtoje.

Ankstesniais metais, kai labai trūkdavo pievų gyvulių pašarui, miškuose rasdavosi daug pievų plotelių, apšviestuose miško pakraščiuose įsikurdavo derlingiausi lazdynai. Dabar aikštelių mažiau, tačiau visai neblogai riešutauti vaikštant miško keliukais. Vieno keliuko pakraštyje pamačiau paparčius. Tai paprastoji šertvė, retas augalas, tačiau labai negeras lazdynų draugas – šertvė auga tik užtamsintose vietose.

Vaikščiodamas po mišką pamačiau daug įdomybių: kėkštų išdaigų su kankorėžiais, vabzdžių pakenkimų, skroblų lapus pavertusių mistinėmis garbanomis. Nepalaikau tų tautiečių, kurie šluoja miškus, baravykus matuoja bagažinių kiekiu. Riešutų užtenka tiek, kiek telpa kišenėse, arba, kaip vaikystėje – prisikišti į užantį. Riešutavimas turi tapti nuotaikingu poilsiu gamtoje.

Mano mama yra aprašiusi tarpukario laikotarpį, to meto buitį, senelio prisiminimus, siekiančius net 1905 m.

Pavyzdžiui, 1923 m. spalį, nebaigus kasti bulvių, pašalo ir prisnigo, tačiau gruodžio 8–9 dienomis atšilo, o gruodžio 10-ąją vėl buvo kasamos bulvės. Bulviakasis tęsėsi iki gruodžio 20 d., kai prasidėjo tikra žiema.

Anot mamos, per adventą žmonės bijojo vilkų. Kodėl būtent per adventą? Mat tuo metu, prasidėjus kaimuose rogių keliui, visi skubėdavo pasimalkauti, parsivežti medienos. Apie 1905 m., kai buvo statoma mano gimtoji gryčia, mano senelis, užgaišęs temstant miške, pamatė, kad prikrautą medienos vežimą lydi du vilkai. Senelis sumanė pagąsdinti žvėris ugnimi, tačiau drebančiomis rankomis skiltuvu nesugebėjo įskelti ugnies. Tada, norėdamas atbaidyti vilkus nuo arklio, ėmė svaidyti į juos pagalius. Vilkai pasitraukė tik tada, kai senelis vargais negalais rogėmis pasiekė artimiausią kelių sodybų kaimelį.

Atrodo, tais pačiais metais senelis, grįždamas namo iš Vabalninko bažnyčios, užsuko pas gerą pažįstamą. Šis pavaišino jį šaltiena. Jos skonis buvo puikus. Prieš išvažiuojant iš sodybos, šeimininkas paklausė senelio, ar jis supratęs, iš ko pagaminta šaltiena. Senelis neatspėjo. Mat ji buvo paruošta iš žvirblienos. Paklausite, iš kur tiek žvirblių kaime? Tais laikais žmonės rytais savo daržinėse matydavo šimtus žvirblių, kurie vasarą padarydavo nemažos žalos nekultiems javams. Daug kas sugebėdavo sugauti į šiaudų kūlius sulindusius paukštukus ir pasigaminti iš jų gardų patiekalą. Dabar šių paukštelių niekas nevalgo – juos globoja, bet jie vis vien nyksta.

Mūsų senojoje sodyboje buvo išlikusi tradicija – advento metu ir po Kalėdų valgyti laukinius obuolius. Žiemai juos ruošdavome nuraškę nuo šiaurinėje sodybos pusėje pasodintų laukinių obelų eilės. Tokius obuolius sukraudavome ant moliu plūktų pirties lubų. Prieš Kalėdas ir po jų kam nors panorus tų obuolių, atsinešdavome jų, palaikydavome šiltame vandenyje – ir ant stalo. Vieni būdavo žali, kiti – rudi, treti – susiraukšlėję, tamsūs. Rudus – jie buvo supuvę – išmesdavome, o skaniausi būdavo tamsūs obuoliai – saldžiarūgščiai ir sultingi.

Sunkiai bepastovintys medžiai Povilo vaikystės sodyboje.

Adventas – geras laikas prisiminti nuveiktus darbus, padėkoti žmonėms už gerumą, užmiršti patirtas nuoskaudas.