Kaip ir buvo galima tikėtis, „ekspertai“ puolė aiškinti tautai, kad nieko iš to nebus, nes pažemintieji visada susipjauna su nuskriaustaisiais. Blogiausiu atveju esą ta partija gaus dalį protesto balsų, kuriuos atsirėš nuo tokių pat kitų, keikiančių Marijos žemę, o ir esą kam apskritai rūpi tie paraštiniai?

Aha, aha. Tada pasakykite, kaip į Seimą kadaise pateko V. Šustauskas, prieš tai dar turėjęs daugumą Kauno taryboje ir net tapęs meru? Tada save labai gerbiantys „ekspertai“ irgi kartojo: na, kas už jį balsuos? Bet balsavo, nors ubagų vado rinkimų kampanija rūpinosi tik bobelės, ant stulpų klijavusios ranka rašytus agitacinius lapus, išplėštus iš matematikos sąsiuvinio.

Reikalo esmė čia ne a. a. V. Šustauskas ir ne celofaninis klounas, parduotuvėje lakstęs Mikimauzo kauke vietoj medicininės. Klausimas čia toks: kaip 34-aisiais Nepriklausomybės metais gali būti tiek daug nepatenkintųjų gyvenimu šalyje? Gal egzistuoja konkrečios priežastys, pavyzdžiui, to, kad sostinėje pragyvenimo lygis jau seniai viršija ES vidurkį, o likusioji Lietuva toliau kapstosi pašiūrių realybėje? Gal yra ir koks nors paaiškinimas, kodėl provincijos medikui siūloma 800 eurų alga, o besišypsančios ministrės ministerija ieško specialisto už 6,4 tūkst. į rankas? Kaip šalis be jo iki šiol egzistavo?

O gal didžiausia problema kyšo pačiame Olimpe, nesugebančiame subalansuoti ne tik finansų, bet ir savo smegenų veiklos? Eklektiškas ar net šizofreniškas viešųjų išteklių skirstymas tapo problema Nr. 1, nes tinkamiems sprendimams priimti nepakanka baigti mokyklą medaliu, reikia dar turėti sveikos nuovokos, išminties ir pagaliau bent šiokio tokio vadybos talento.

P. S. Vadovėlį galima iškalti, bet tai nesuteiks nei strateginio mąstymo, nei suvokimo, kokie sprendimai yra adekvatūs.