Svajojo apie dukrą
Surėmę pečius ant suolelio, sutuoktiniai Alina ir Saulius Pranciuliai mūsų laukė Kaimynystės parke, Garliavoje. Joje sutuoktiniai skaičiuoja jau penkiolika metų. Būtent tiek trunka ir judviejų santuoka.
"Pažintis – dviem metais ilgesnė", – S.Pranciulis su šypsena prisiminė tvoroms akmenis skaldžiusią, tuo metu dar tik būsimos žmonos tetą, pas kurią susitiko.
Tiesa, poron jiedu suėjo ne iš karto – likimas darsyk suvedė po dvejų metų, o tada vienas po kito dovanojo keturis vaikus. Vyriausioji Julija – keturiolikos, Karolis – dešimties, Rokučiui, kaip jį vadina mama, rugpjūčio 18-ąją suėjo septyneri, o pagrandukui Pauliukui dar nėra ketverių metų.
"Turbūt ir vėl graudinsiuosi", – A.Pranciulienė persikėlė į šventinį Rugsėjo 1-osios rytą, kai baltus kaspinus pynė į savo pirmagimės Julijos kasas.
"Aš pati augau su seserimi, vyras – su broliu, tik, priešingai nei mano, jo giminė didelė", – A.Pranciulienė tikino apie gausią šeimyną niekada negalvojusi. Jai antrino ir Saulius. Vaikų skaičius niekada nebuvo svarbus, bet mergaitė – būtina.
"Dabar aš ramus. Turiu nuostabią dukrą ir tris sūnus", – paklaustas, ar nesinorėtų dar, S.Pranciulis juokavo, esą vyrų namie pakanka, o per daug moterų po vienu stogu taip pat nėra gerai.
Dabar jie gyvena harmonijoje ir sutarime. Antai, šeimos mažylis puikiai trupina sausainius pyragui tinginiui, Rokas meistriškai ruošia želė, Karolis pasirūpina, kad visi šeimos nariai valgytų virtuvėje, o Julija, kad šioje patalpoje visuomet būtų tvarka. Už ką atsakingi suaugusieji? Uždarosios akcinės bendrovės vadovas ir kvalifikuotas virėjas Saulius – už skanią vakarienę, kai žmona tikrina vaikų namų darbus. Statutinė valstybės tarnautoja Alina – už namų jaukumą, kai vyras drauge su vaikais mina dviračius.
Rugsėjį brauks ašarą
Kol mes šnekučiavomės parke, Rokas iš medžio vytelių pynė įvairias figūras, Paulius konstravo namą, o Karolis laipiojo ant karstyklių. Stigo tik Julijos.
"Ji džiaugiasi paskutinėmis vasaros dienomis pas senelius. Grįš prieš rugsėjo 1-ąją pailsėjusi ir galės kibti į mokslus", – mintimis pamojusi rugpjūčiui, A.Pranciulienė sveikino rugsėjį ir drauge su juo grįžtančią kasdienybės rutiną.
Šeimos vyresnėlė šiemet pradės lankyti pirmąją Garliavos Juozo Lukšos gimnazijos klasę. Toliau eis į menų mokyklą, skambins pianinu ir dainuos chore. Mažai kas pasikeis ir Karolio dienotvarkėje – po pamokų ketvirtokas skubės į muzikos mokyklą virpinti akordeono klavišų, o likusį laiką skirs karatė, kuriuo užsikrėtė prieš metus. Po vasaros atostogų pas darželio draugus grįš ir vietoje nenustygstantis Paulius, o didžiausi išbandymai laukia Roko, rugsėjį kulniuosiančio į pirmąją klasę.
"Turbūt ir vėl graudinsiuosi", – A.Pranciulienė persikėlė į šventinį Rugsėjo 1-osios rytą, kai baltus kaspinus pynė į savo pirmagimės Julijos kasas. Pagalvojusi apie naują kelią ir laukiančius iššūkius, moteris tąkart sunkiai tramdė ašaras. Tuo metu Sauliaus lūpų kampučiai kilo į viršų.
"Reikia džiaugtis, juk vaikas eina į priekį, ne atgal", – akimis gaudydamas po žaidimų aikštelę lakstantį Roką, 48-erių vyras neabejojo, kad sūnus į priekį eis dideliais žingsniais.
Būdamas 10 mėnesių iš "Lego" kaladėlių jis konstravo statinius, sulaukęs trejų karpė sudėtingas popierines figūras, o dabar iš "Plus plus" konstruktorių kuria mažus šedevrus.
"Visi mūsų vaikai labai skirtingi. Tarkim, Julija – meniškos sielos. Ji ne tik kruopščiai atlikdavo visus namų darbus, bet dar ir nuspalvindavo užduotis. Karolis – matematikas. Nespėja mokytoja pasakyti užduoties, o jis jau beria atsakymą. Rokas judrus ir smalsus. Ne tik sportuoja, bet nuo šių metų dar ir gros saksofonu, – Stipriai apglėbusi Paulių, A.Pranciulienė džiaugėsi ir mažiausiojo pasiekimais. – Jis jau dabar spaudo sesers pianino klavišus. Kažkada leidau piršteliu klavišą spustelėti, o jis visą pusvalandį nepasitraukė."
Vieni kitiems pavyzdys
Paklaustas, ar pasiilgo darželio, mažylis linktelėjo galva. Būsimasis pirmokas Rokas apie savo norą eiti į mokyklą pranešė garsiu "taip!".
"Jis labai laukia rugsėjo. Tris kartus per dieną pasitikrina kuprinę, ar viskas vietoje. Pasiruošė ir rašomojo stalo stalčius, tik prieš tai iš jų turėjome iškraustyti visus "Lego", – keturių vaikų tėtis vylėsi, kad noras žinioms ir toliau išliks toks pat stiprus.
Pavyzdys – šeimos vyresnėliai. Nors krūvis ugdymo įstaigose labai didelis, o pažvelgus į programas atrodo, kad pedagogai ruošia daugiafunkcius karius, Julija ir Karolis su iššūkiais susitvarko. Ne tik gerai mokosi, bet ir randa laiko popamokinei veiklai.
"Su Julija šiemet lankėmės aukštųjų mokyklų mugėje. Susipažinome su galimomis studijomis. Apie konkrečią kryptį dukra kol kas negalvoja, o mes ir nespaudžiame – prieš akis dar keleri metai", – A.Pranciulienė pabrėžė, kad jų šeimoje vertinama pusiausvyra.
Linksmasis šešetas žino, kada reikia dirbti, kada mokytis, kada pramogauti."Vos tik prasidėjo vasara, susėdę pasitarėme, ką įdomaus galėtume nuveikti. Diskutavome, ko norime mes ir ko nori vaikai. Visuomet ir visais klausimais randame kompromisą, – 43-ejų moteris neslėpė, kad auginant vaikus neretai reikia pagudrauti. – Jei vaikas nenori rinkti obuolių, pasiūlai sutvarkyti kambarį. Spėkite, ką rinksis?"
Daiktai tarnauja metus
Prieš rugsėjo 1-ąją kanceliarines prekes Pranciuliai taip pat pirko kartu su vaikais. Tik mažiau svarbias priemones didžiuosiuose prekybos centruose sutuoktiniai vienu du į krepšelį metė.
Stebėdama į pašėlusiu greičiu aukštyn besistiebiančius vaikus ji galvojo, kaip Rugsėjo 1-ąją paversti nepamirštama diena ir kokie mieli daiktai tądien atguls į prisiminimų dėžutę.
"Kitaip negalime. Ypač, kai kalbame apie vyresnius vaikus. Tai, kas mums tinka, gali neatitikti jų reikalavimų. Tokia jau realybė", – S.Pranciulis tikino, kad ne mažiau nei vaikų pasirinkimas, jam su žmona svarbi ir perkamų daiktų kokybė.
Keletą kartų pasimokę, kad pigesnė prekė tarnauja trumpiau, dabar jie negaili pinigų nei kuprinėms, nei rašymo ir piešimo priemonėms. Tiesa, kad ir kokie geri daiktai būtų, jie tarnauja tik vienam vaikui. Ta pati taisyklė esą galioja ir kalbant apie avalynę ar drabužius. Todėl uniformos, kurią šiuo metu dėvi Karolis, Rokas tikrai nebeužsivilks. Savaime suprantama, Paulius – taip pat.
"Šiųmetis pasiruošimas pareikalavo tikrai nemažai išlaidų. Dukrai reikėjo naujos uniformos, o ji kainavo gerokai daugiau nei 100 eurų. Reikėjo aprengti ir abu berniukus. Gerai, kad Pauliui dar nereikia uniformos", – A.Pranciulienė darsyk paliudijo ne kartą girdėtą frazę "Maži vaikai – maži vargai". Saulius meiliai dirstelėjęs į savo moterį mintį pratęsė: "Kol maži vaikai – mama jauna."
Laukia šventinis tortas
Daugelyje ugdymo įstaigų Rugsėjo 1-osios šventė perkelta į rugsėjo 2-ąją – pirmadienį. Alina neabejojo, kad tą rytą ji kelsis anksčiau už visus, o išvakarėse guls vėliausiai. Sužiūrės vaikų drabužius, į vazas sumerks gėles, kad šventinį rytą jos skleistųsi klasės auklėtojų glėbiuose.
"Pas dukrą jau praėjusiais metais nėjome. Didelė juk. Todėl šiemet rugsėjo 1-osios rytą dalysime trims", – A.Pranciulienė neslėpė, pirmenybę teiksianti pirmaklasiui Rokučiui. Likusiųjų šventėse, jei sutaps laikas, dalyvaus vyras, o jei reikės – ir seneliai. Pasibaigus oficialiai daliai ir kalboms ugdymo įstaigose, šeima namuose susės prie stalo, kur atsipjaus po didelį gabalą šventinio torto.
"Mokslo ir žinių diena mūsų šeimai yra didelė šventė, – Po žaidimų aikštelę išsibarsčiusius berniukus krūvon bandė suburti jų tėtis. – Vaikai, valgysime tortą? Imsime karamelinį, šokoladinį ar su vaisiais?"
Alinai saldėsiai tuo metu, regis, nerūpėjo. Stebėdama į pašėlusiu greičiu aukštyn besistiebiančius vaikus ji galvojo, kaip Rugsėjo 1-ąją paversti nepamirštama diena ir kokie mieli daiktai tądien atguls į prisiminimų dėžutę.
"Rokutis tikriausiai atsineš varpelį iš mokyklos. Mes su vyru taip pat ką nors sugalvosime", – sumišusius jausmus žvilgsniu, nukreiptu į tolį, slėpė laiminga mama.
