Plačiau komentavo Lietuvos architektų rūmų pirmininkas Algimantas Pliučas.

– Kuo skiriasi priedangos nuo slėptuvių?

– Abi jos skirtos žmonėms pasislėpti. Slėptuvė – labiau skirta valstybės funkcijas atliekantiems pareigūnams, tiems, kurie vykdo valstybės, miesto, kitų institucijų veiklą. Priedanga – išmėtyta po visą Lietuvą. Daugiau skirta piliečiams, kad saugiai prabūtų tam tikrą trumpą laiką.

– Kodėl nėra įpareigojimo statyti tokių saugių slėptuvių piliečiams, kad ir jie galėtų ilgiau išgyventi?

– Turbūt būtų per sudėtinga pristatyti tiek slėptuvių, nes yra didesni reikalavimai. Ir iki tos slėptuvės būtų gana sunku nubėgti per trumpą laiko tarpą. Todėl priedanga – žymiai saugesnis variantas. Ji yra šalia namų, ofiso, gamyklos.

– Nuo ko ji turėtų apsaugoti?

– Priedanga turi apsaugoti nuo sprogimų šalia, nuo skeveldrų, nuo netiesioginio raketos pataikymo.

– Kaip tai turi atrodyti techniškai? Iš ko ji turi būti padaryta?

– Techniškai nėra apibrėžta. Statybos techninis reglamentas (STR) pagrindžia formulėmis, skaičiavimais. Architektų rūmai paruošė tokias rekomendacijas, kaip paprastomis priemonėmis įsirengti priedangą prie savo namų ar savo namuose, jeigu tas pastatas, kuriame gyvenate – tinkamas. Gal nedaug reikia prisidėti, pavyzdžiui, papildomą lango uždengimą uždėti, saugias duris, galbūt sustiprinti perdangą ir turėsite priedangą.

– Ar skaičiavote, kiek tai galėtų kainuoti?

– Kaina priklauso nuo situacijos, nuo pastato. Kai kur gal visai nieko nereikės daryt, kitur galbūt pasirodys, kad pastatas visai netinkamas ir reikės ieškoti kažkokių kitokių sprendimų. 

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– Kaip žinoti, ar pastatas tinkamas, ar ne?

– Mes parengėme instrukciją, kuri yra patalpinta internete. Ji prieinama visiems gyventojams. Galite paskaityti, įsivertinti. Mūsų mintis tokia: jeigu kyla klausimų, tai kreipkitės į Architektų rūmų narius, architektus, konstruktorius, inžinierius ir pasikonsultuokite. 

– Daugiabučio laiptinė, požeminė perėja. Saugi, ar nesaugi?

– Jeigu daugiabučio laiptinė – monolitinė, tai ji yra saugesnė nei surenkama. Surenkama – visai nesaugi. Požeminė perėja – saugi, jeigu nėra atvirų angų į išorę. Pats saugiausias dalykas – monolitinio gelžbetonio konstrukcijos, kurios yra pastato rūsyje. Taip pat, jeigu yra, tai evakuacinis išėjimas ir antras avarinis išėjimas, skirtingose pusėse.

– Ar jau sulaukėte kokių nors paklausimų?

– Taip. Skambina ir iš įstaigų, ir iš įstaigas vienijančių organizacijų. Todėl mes padarėme tokius mokymus profesionaliems architektams, kad jie galėtų perteikti žinias toms bendruomenėms.

– Šios priedangos bus privalomos perstatant visiškai naujus didesnius pastatus. Kada jos atsiras? 

– Po daug metų. Privalomumas – daugiabučiams, turinčius daugiau nei penkis aukštus. Kai kurie miestai galbūt dar ilgai nestatys aukštesnių nei penkių aukštų pastatų, tai reiškia, kad tos priedangos ten dar ilgai neatsiras. Reikia imtis kitų priemonių. 

– Kiek gali kainuoti priedanga naujame pastate? Ar labai pabrangtų pats butas?

– Skaičiavimų yra, bet jie teoriniai. Atsiremia į pastato dydį. Bendrai skaičiuojama, kad pastatas pabrangsta kažkur 3-5 proc. Bet tas skaičius – išvestinis. Jeigu mažas pastatas, tai tas procentas bus didesnis, o didesniems – išsidalins pagal didesnį kiekį. 

„Jeigu tai daugiabutis, tai, turime suprasti, tai yra jų pačių (gyventojų – BNS) apsaugai. Tai tam tikras mokestis galėtų būti ir palaikymui tų priedangų, ir kaupimui jų įrengimui. Priedanga visų pirma ir naudosis šito daugiabučio gyventojai“, – penktadienį LRT radijui pareiškė V. Mitrofanovas.

„Už liftą mokame, tai kodėl už priedangą turime nemokėti?“ – svarstė meras.

Pasak jo, tokį mokestį įteisinus, jo dydį nusistatytų kiekviena savivaldybė.

Nacionalinio krizių valdymo centro (NKVC) vadovo Vilmanto Vitkausko teigimu, dabar Lietuvoje yra 3 524 priedangų, o paženklinta 2,7 tūkstančiai. 

Vasario pabaigoje Aplinkos ministerija patvirtino reikalavimus, pagal kuriuos projektuojant ir statant naujus didesnius visuomeninius statinius bei aukštesnius daugiabučius juose turės būti įrengtos priedangos. Jos turės talpinti 60 proc. pastatų lankytojų ar gyventojų.

Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) narė Dovilė Šakalienė teigia, kad priedangos, kurias pagal Statybos techninį reglamentą (STE) reikia įrengti naujos statybos statiniuose, neapsaugos piliečių karo atveju. Anot jos, daugelis tokių priedangų negalėtų apsaugoti žmonių nuo bombardavimo ar net skeveldrų.

„Vietoje to, kad dirbtų prie slėptuvių, kurios galėtų apsaugoti nuo bombardavimo, buvo pasiūlyta daryti priedangas. Iš esmės priedangos neatitinka poreikių, nes jos dažnai yra per toli. Kitas dalykas, kad jeigu mes kalbame apie dideles ir atviras erdves, kurioms kartais priskiriamas priedangos statusas, tai tokios vietos neapsaugos nei nuo bombardavimo, nei nuo skeveldrų“, – ketvirtadienį spaudos konferencijoje teigė D. Šakalienė.

Politikė paminėjo, kad tokiose šalyse kaip Švedija ar Suomija yra įrengta pakankamai slėptuvių, kad jose galėtų pasislėpti apie du trečdaliai gyventojų. Ji išskyrė Taivano atvejį, kur vietos slėptuvėse pakaktų 40 mln. asmenų, bet šalyje gyvena tik 23 mln.

Taip pat, anot jos, nors vidaus reikalų ministrės Agnės Bilotaitės nuomone, slėptuvių įrengimas būtų  „nepakeliama našta valstybei“, Izraelio patirtis parodo, kad egzistuoja ir pigių variantų. Ji pamini, kad 10 tūkst. dolerių kainuojančias antžemines slėptuves galėtų įsirengti ir šeimos ar bendruomenės.

„Kuo pasidalino kolegos dirbantys Izraelyje, tai kad yra labai mobilios slėptuvės, kurios iš esmės yra tiesiog gelžbetonio kubas, kur gali pasislėpti nuo 15 iki 20 žmonių. Jos gali sėkmingai atlaikyti ir tiesioginį apšaudymą ir kainuoja 10 tūkst. dolerių“, – aiškino ji.

Didžiuosiuose miestuose, net jeigu bus priedangų, net jeigu bus slėptuvių, įvykus krizei įsivyraus chaosas, nes žmonės nežinos kur eiti.

„Nebūtinai požeminės turi būti slėptuvės, kad būtų efektyvios“, – pridūrė ji.

NSGK narė taip pat paminėjo, kad Lietuvoje planuojama, jog gyventojui pasiekti slėptuvę gali užtrukti iki 15 min., kas nėra priimtina. Anot jos, planuojant per kiek laiko žmonės gali pasiekti slėptuvę, Lietuvoje taip pat trūksta atsižvelgimo į regioną, kuriame ji įrengiama, jos artumą prie pasienio.

„Pavyzdžiui, Izraelio įstatymuose įtvirtinti įvairūs slėptuvių tipai, stacionarios ir mobilios slėptuvės. Taip pat, pagal atstumą nuo fronto linijos priklauso įrengimas. Maža to, aiškiai sudėlioti patekimo terminai, per kiek galima surasti ir pasislėpti. Terminai yra nuo 0 iki 15–30 sekundžių. Maksimumas yra 3 minutės“, – aiškino ji.

Tuo metu socialdemokratas Linas Jonauskas pastebėjo, kad net egzistuojant slėptuvėms ar priedangoms, nėra tinkamai apibrėžta, kur krizės atveju turėtų slėptis gyventojai. Anot jo, ruošiantis galimai krizei, visiems gyventojams turėtų būti pateikta informacija, į kokias slėptuves ar priedangas jie turi nuvykti.

„Didžiuosiuose miestuose, net jeigu bus priedangų, net jeigu bus slėptuvių, įvykus krizei įsivyraus chaosas, nes žmonės nežinos kur eiti (...) Lygiai taip pat, kaip žinome kur eiti balsuoti, kiekvienam žmogui turėtų būti priskirta slėptuvės vieta“, – sakė L. Jonauskas.

Jis taip pat paminėjo, kad sprendimus dėl priedangų buvo galima priimti per pirmąsias savaites, nuo karo Ukrainoje pradžios, bet tai užtruko apie 2 metus.

„Pasiruošimas yra labai lėtas, darbai smarkiai vėluoja. Ir jeigu buvo galima padaryti daug dalykų per pirmus mėnesius, tai pakeitimas, kad po visuomeniniais pastatais turi būti įrengtos priedangos, galėjo būti padaryta per keletą savaičių ar mėnesį“, – aiškino jis.

ELTA primena, kad 2024 metų vasario 28 dieną įsigaliojusiu STE nustatyti reikalavimai priedangų įrengimui naujos statybos statiniuose, jau pastatytiems pastatams teikiamos rekomendacijos.

Vidaus reikalų ministerijos (VRM) teigimu, siekiant stiprinti visuomenės pasirengimą galimoms grėsmėms, šalyje įkurtas per 3,3 tūkst. priedangų tinklas, kuriame tilptų 912 tūkst. (apie 31 proc.) gyventojų.

Taip pat, 12 savivaldybių jau pasiekė ir Vyriausybės iškeltą tikslą, numatantį, kiek gyventojų pavojaus atveju galėtų rasti saugų prieglobstį (60 proc. miestų savivaldybėse ir 40 proc. rajonų savivaldybėse).

Pagal Krizių valdymo ir civilinės saugos įstatymą, valstybės ir savivaldybių institucijos ir įstaigos, ūkio subjektai, kitos įstaigos savivaldybei privalo teikti informaciją apie statinius ir patalpas, kurie gali būti parenkami priedangoms įrengti, ir sudaryti galimybes neatlygintinai jomis naudotis.

Siūlo išpirkti privačias slėptuves

Spręsti šiai situacijai socialdemokratai siūlo išpirkti privačias slėptuves, naujai reglamentuoti jų naudojimą ypatingose situacijose. Taip pat, anot jų verslas galėtų pastatyti slėptuvių, kurios būtų nuomojamos.

Visgi, anot L. Jonausko, institucijos nepritaria privačių slėptuvių išpirkimui, kadangi tai būtų per sudėtingas procesas

„Didžiuosiuose miestuose yra pardavinėjamos privačios slėptuvės. Mes siūlėme, kad institucijos galėtų jas išpirkti. Bet ministrė Bilotaitė atsakė, kad pirkti šias slėptuves būtų ilgas ir sudėtingas procesas“, – teigė L. Jonauskas.

Tuo metu parlamentaras Kęstutis Vilkauskas paminėjo, kad nors verslas yra pasiruošęs padėti įrengiant slėptuves ar priedangas, valstybės institucijos prie tokių procesų prisideda nepakankamai.

„Verslas yra pareiškęs, kad jie nenusišalinę nuo gyventojų saugumo. Bet keista, kad valstybė kuri neskiria pakankamai lėšų, bando kreiptis į verslininkus pagalbos“, – teigė K. Vilkauskas.

Jeigu iškiltų poreikis evakuoti Vilnių, gyventojai tam nepasiruošę

Spaudos konferencijos metu socialdemokratai taip pat atkreipė dėmesį į problemą, kad konflikto atveju tiek evakuacijai, tiek žmonių apsaugojimui nuo pavojaus yra neparuoštas iš Vilniaus miestas. Pasak jų, Vilniaus gyventojai nėra tinkamai informuoti ar paruošti evakuacijai krizės atveju.

„Jeigu mes kalbame apie pasirengimą evakuacijai, tai yra gyventojų informavimo sistemos, modeliavimai, projektavimai, pratybos. Nieko nevyksta ir šiuo atveju nėra nieko daroma. Dabar, neoficialiomis žiniomis, yra duotas pavedimas surašyti, kur galėtų būti tos priedangos, bet tų darbų trūksta“, – aiškino Vilniaus tarybos narys Povilas Pinelis.

„Ir kas apmaudžiausia, kad nesimato iš Vilniaus valdžios jokių pastangų kažką keisti“, – pabrėžė jis.

Socialdemokrato teigimu, atsižvelgiant į tai, kad Vilniuje gyvena apie 600 tūkst. nuolatinių gyventojų ir konflikto atveju miestą galėtų lengvai pasiekti artilerijos sviediniai, reikalingas daug aiškesnis miesto gyventojų evakuacijos ir apsaugos planas. Pasak jo, jo sudarymo turėtų imtis nacionalinė valdžia.

„Turint omenyje mūsų sostinės artumą prie fronto linijos, bei gyventojų skaičių, yra vienokie sprendimai, nei kalbame apie vidurio Lietuvą. Šioje situacijoje aiškus planas, aiškus susitarimas privačios ir valstybinės iniciatyvos sudėliojimas yra tai, ką turi padaryti nacionalinė valdžia“, – aiškino P. Pinelis.

Sostinės Karoliniškių rajone – požeminė perėja, kuri ne tik požeminė perėja, bet ir priedanga. Požeminės perėjos sienas pagyvinę menininkai tikėjosi sukurti iliuziją, kad, išėję iš šios priedangos, žmonės atsidurs alternatyvioje, geresnėje tikrovėje. Tiesa, Karoliniškių gyventojai geresne tikrove netiki ir teigia, kad, jei tektų slėptis, prieglobsčio ieškotų kitur.

Jei ekstremali situacija prasidėtų šiandien, balkonai, rūsiai ir kitos visiškai atsitiktinės vietos taptų didžiosios daugumos lietuvių prieglobsčiu, mat iš 60 savivaldybių kol kas reikiamą priedangų skaičių turi tik dvylika. Dar 21 savivaldybė reikiamą prieglobsčių skaičių žada turėti greitai. Likusios – su priedangų paieška ir įkūrimu užstrigo.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

„Kiekviena savivaldybė, jeigu paklausite, turi savo įvairių argumentų. Dažniausias, kaip sakiau, argumentas – viešosios nuosavybės pastatų limitas išnaudotas. Tada kyla klausimas, kaip joms pavyksta susitarti su privačios nuosavybės savininkais“, – svarstė Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento Civilinės saugos valdybos viršininkas Edgaras Geda.

„Nenorime daryti to vien dėl paukščiuko. (Norime) iš tiesų turėti tokias priedangas, kurios, esant reikalui, galėtų išgelbėti žmonių gyvybes. Jos turi būti padarytos atsakingai“, – tikino Savivaldybių asociacijos viceprezidentas Audrius Klišonis.

Šiuo metu laikiną apsaugą galėtų gauti kiek daugiau nei 900 tūkst., arba 31 proc., šalies gyventojų. O tikslas – kad priedangose galėtų slėptis bent pusė visų gyventojų.

Didžiausia atsakomybė – savivaldybėms, nes, pasak vidaus reikalų ministrės Agnės Bilotaitės, „jos geriausiai žino savo teritoriją, žino, kokie objektai yra jų teritorijoje, kurie galėtų atitikti priedangos statusą“.

Tačiau kai kuriuos savivaldybės tikina, kad valdžia jas paliko likimo valiai. „Nėra bendros informacijos, kokios priedangos turėtų būti, kaip jos turėtų būti įrengtos. Jeigu nemaža dalis tų priedangų yra padaryta daugiabučių namų rūsiuose, tai, saugumo požiūriu, turbūt nėra pats geriausias variantas“, – savivaldybių poziciją įvardijo A. Klišonis.

Didesnėse savivaldybėse yra keli parengties pareigūnai, mažesnėse – vienas.

Tiesa, tarp šių problemų – ir dar viena – civilinės saugos specialistų trūkumas. Pasak vidaus reikalų ministrės, prieš kelis dešimtmečius Lietuvoje buvo apie 1 tūkst. civilinės apsaugos specialistų, o šiuo metu – dešimt kartų mažiau. „Visoje šalyje jų iš viso yra 74. Žinoma, tai priklauso nuo savivaldybės dydžio – didesnėse savivaldybėse yra keli parengties pareigūnai, mažesnėse – vienas“, – skaičiavo A. Bilotaitė.

Tad dabar žadami vos savaitės trukmės ir itin platūs mokymai pareigūnams visose savivaldybėse.

„Nuo krizių valdymo ir civilinės saugos sistemų, kad turėtų bendrą suvokimą, taip pat perduodant žinias apie kolektyvinės saugos statinius, apie priedangas, apie tam tikras skirtingas ekstremalias situacijas“, – mokymų temas vardijo Ugniagesių gelbėtojų mokyklos vadovas Kęstutis Agintas.

Priedangų skaičiumi šiuo metu tarp gerųjų pavyzdžių – Kauno ir Kėdainių rajonai, o viena prasčiausių situacijų – Vilniaus rajone, kur jų užtektų vos 6 proc. gyventojų.

„Praėjusios savaitės duomenimis, yra bemaž 3,3 tūkst. priedangų. Dažniausiai viešosios paskirties statinių, kuriuose žmonės rastų priedangą būtent oro pavojaus atveju“, – pirmadienį LRT radijui sakė D. Gurevičius.

„Apie 30 proc. gyventojų jau galėtų tokiuose viešosios paskirties pastatuose pasislėpti oro pavojaus atveju. Neskaičiuojant individualių būstų, kur žmogus pats įsirengęs saugią patalpą“, – teigė jis.

Anot pareigūno, „keliolika savivaldybių“ jau pasiekė iškeltą priedangų kiekio tikslą, esą daugiausiai tai Vidurio Lietuvos rajonai. Siekiama, kad kaimiškose savivaldybėse priedangas turėtų bent 40 proc. gyventojų, miesto – 60 proc.

2022 m. pavasarį atlikus kolektyvinės apsaugos statinių inventorizaciją, identifikuota apie 1,8 tūkst. priedangai tinkamų vietų. Tuo metu buvo skaičiuojama, kad pavojaus atveju priedangų užtektų maždaug pusei milijono arba 17 proc. šalies gyventojų.

Praėjusių metų spalį pranešta, kad per 1,5 metų savivaldybėse sukurtas 2,5 tūkst. priedangų tinklas gyventojų apsaugai nuo oro pavojaus ir netiesioginio apšaudymo.

Siekiant didinti gyventojų saugumą, vidaus reikalų ministrės įsakymu savivaldybėms buvo parengtos Priedangos parinkimo ir ženklinimo rekomendacijos.

„Turime 11 savivaldybių, kurios jau yra pasiekusios savo tikslą, kuris yra užbrėžtas – tai yra rajonuose 40 proc. gyventojų, didžiuosiuose miestuose 60 proc. gyventojų (galėtų pasislėpti – ELTA)“, – LRT radijo žurnalistams Klaipėdoje sakė A. Bilotaitė.

„Dirbame labai aktyviai ir čia labai svarbus savivaldos įsitraukimas, nes savivalda turi matyti objektus, kurie turi potencialo tapti priedanga“, – pridūrė ministrė.

Vidaus reikalų ministerija siekia, kad miestuose esančiose priedangose, esant pavojui, galėtų pasislėpti ne mažiau kaip 60 proc. gyventojų, o rajonuose – ne mažiau kaip 40 proc. gyventojų.

2022 m. pavasarį atlikus kolektyvinės apsaugos statinių inventorizaciją, identifikuota apie 1,8 tūkst. priedangai tinkamų vietų. Tuo metu buvo skaičiuojama, kad pavojaus atveju priedangų užtektų maždaug pusei milijono arba 17 proc. šalies gyventojų.

Praėjusių metų rugpjūčio mėnesį skelbta, kad įrengta pakankamai priedangų apsisaugoti apie 30 proc. šalies gyventojų. Praėjusių metų spalį pranešta, kad per 1,5 metų savivaldybėse sukurtas 2,5 tūkst. priedangų tinklas gyventojų apsaugai nuo oro pavojaus ir netiesioginio apšaudymo.

Siekiant didinti gyventojų saugumą, vidaus reikalų ministrės įsakymu savivaldybėms buvo parengtos Priedangos parinkimo ir ženklinimo rekomendacijos.

Už masyvių rūsio durų

Reti kurie maldos namai neturi savo užkaborių – palėpių ar rūsių, kuriuose per ilgus metus susikaupia įvairių religiniams ritualams skirtų daiktų.

Klaipėdos Marijos Taikos Karalienės bažnyčia – ne išimtis, tik jos kolekcija gana kukli, nes šventyklai teko dramatiškas likimas.

Bažnyčia tikintiesiems sugrąžinta tik prieš 35 metus, tad labai senų relikvijų, kurios jau nebenaudojamos, nedaug.

Palėpės Marijos Taikos Karalienės bažnyčioje nėra, – tik bokštas ir pusrūsis. Viso rūsio įrengti čia nebuvo galima, nes pats pastatas statytas pelkėtoje vietoje.

„Senosiose bažnyčiose paprastai per šimtmečius būna daug visko sukaupta, tačiau mūsų bažnyčia, kurios istorija dramatiška, vis dėlto gana nauja. Tai ir tų apeigoms skirtų nebenaudojamų daiktų ne per daugiausiai“, – pastebėjo parapijos klebonas Mindaugas Šlaustas.

Kai kas saugoma už masyvių durų į pusrūsį, kurios paženklintos geltonu lipduku su užrašu „Priedanga“.

Kunigo teigimu, šios patalpos dabar pritaikytos jaunimo veikloms, čia renkasi skautai.

Atgabeno ir iš JAV

„Čia pat laikome ir bažnytinius daiktus, kurių nebenaudojame. Nemažai mums tų reikmenų – senovinį, procesijoms skirtą kryžių, šventųjų skulptūras ir kitus – padovanojo žmonės, kai tik bažnyčia buvo grąžinta tikintiesiems. Kai kurie daiktai buvo atgabenti iš JAV. Dažnu atveju archyvinių duomenų, kas ką padovanojo, neturime. Tik ant kai kurių daiktų likę įrašų su dovanotojų pavardėmis“, – kalbėjo M. Šlaustas.

Kunigas pasakojo, kad tikintiesiems atgavus bažnyčią, žmonės masiškai nešė religinius daiktus, dovanojo, nes šventykla nieko neturėjo.

„Štai čia lempa, kuri būdavo kabinama prie tabernakulio, ji atvežta iš Amerikos. Ją reikėtų restauruoti ir bus galima demonstruoti žmonėms. Ateityje planuojame bažnyčios bokšte surengti tų apeiginių daiktų parodą. Lyginant su kitomis bažnyčiomis, mūsų rūsyje saugomų reikmenų kiekis labai kuklus. Senovinės bažnyčios ar parapijos, skaičiuojančios kelis šimtus metų, per savo veiklos ir gyvavimo metus turėjo įvairių fundatorių, mecenatų, kurie dovanodavo paveikslus, meno vertybes ar liaudies meistrų kūrinius, o mūsų bažnyčia ta prasme yra labai nuskriausta“, – pastebėjo kunigas M. Šlaustas.

Dar yra viena patalpa rūsyje žemomis lubomis, keistos paskirties raudonomis plytomis išmūryta niša, kuri tuščia. Kam ji skirta, ir kas joje galbūt paslėpta, iki šiol nėra aišku.

Lyginant su kitomis bažnyčiomis, mūsų rūsyje saugomų reikmenų kiekis labai kuklus.

Komunistai labai nustebo

Daugiau nei prieš 60 metų Rumpiškės pelkynuose buvo pašventintas kertinis Marijos Taikos Karalienės bažnyčios akmuo.

Šventykla buvo pastatyta vos per trejus metus ir per naktį prieš pat jos atidarymą atimta iš tikinčiųjų.

Jos statytojams šviesaus atminimo kunigams Bronislovui Burneikiui (1923–1991) bei Liudvikui Poviloniui (1910–1990) buvo sukurpta baudžiamoji byla, o pati bažnyčia paversta „liaudies filharmonija“.

Šiemet sukanka 35 metai, kai Klaipėdos Marijos Taikos Karalienės bažnyčia grąžinta tikintiesiems.

Dar lygiai tiek metų žmonės kovojo už teisę joje melstis, kol galiausiai triumfavo teisingumas.

Šiandien turbūt mažai kas žino, kad ne Maskvos, o būtent Vilniuje sėdėję komunistai su Antanu Sniečkumi (1903–1974) priešakyje darė viską, kad uostamiesčio bažnyčia nebūtų atidaryta.

Nomenklatūrinę komunistų viršūnėlę tuokart stebino ne tik tai, kad šventykla buvo pastatyta taip greitai, bet ir kitas neįtikėtinas dalykas.

Bažnyčios statyboms žmonės patys surinko stulbinamai didelę tiems laikams sumą – 3,5 mln. rublių.

Pagal architekto Juozo Baltrėno projektą buvo gana greitai pastatyti modernūs 63 m ilgio ir 25 m pločio trijų navų maldos namai su 70 m aukščio bokštu.

Komunistų pasitarime tada prasitarta, kad „pinigus bažnyčiai aukojo ne tik Lietuvos tikintieji, bet ir iš JAV“.

Paskui šis faktas buvo panaudotas byloje, kaltinant bažnyčios statytojus kunigus manipuliacijomis ir užsienio valiuta. Sovietmečiu tai buvo laikoma labai sunkiu nusikaltimu.

Eksponuos: kunigas M. Šlaustas teigė, kad ateityje, restauravus nebenaudojamus bažnytinius apeiginius daiktus, juos ketinama eksponuoti bažnyčios bokšte. Ryčio Laurinavičiaus nuotr.

Filharmonija neprigijo

Visoje Sovietų Sąjungoje tuomet tai buvo pirmieji legaliai pastatyti maldos namai, tačiau labai greitai Marijos Taikos Karalienės bažnyčia buvo nuniokota ir paversta „liaudies filharmonija“.

Pirmąjį laišką, siekdami atgauti šventyklą, Kremliui tikintieji parašė 1974 m.

Kitą peticiją Klaipėdos ir visos Lietuvos katalikų vardu SSRS vadovui Leonidui Brežnevui nusiuntė 1979 m., reikalaudami grąžinti Marijos Taikos Karalienės bažnyčią, kuriai statyti leidimą suteikė pati SSRS Aukščiausioji Taryba.

Paskui buvo raštas Michailui Gorbačiovui su beveik 150 tūkst. tikinčiųjų parašų.

Pagaliau tikslas buvo pasiektas.

Paskutinysis koncertas užgrobtos bažnyčios patalpose surengtas 1988 m. lapkričio 24-ąją.

O kitą dieną toje pačioje salėje Telšių vyskupas Antanas Vaičius, kunigas B. Burneikis ir kiti dvasininkai jau aukojo pirmąsias mišias.

Žmonės „liaudies filharmoniją“ per parą pavertė savo bažnyčia.

Mįslė ateities archeologams

Dabartinio parapijos klebono, kuris, rengdamasis šventyklos atgavimo sukakčiai, kaupė visą archyvinę medžiagą, teigimu, Marijos Taikos Karalienės bažnyčia prieš jos atėmimą turėjo tam tikrų brangių dalykų, bet šventyklą pavertus liaudies filharmonija jie dingo.

„Vienas tokių pradingusių daiktų buvo vamzdiniai vargonai. Domėjomės, kur jie galėjo prapulti, bet po ilgų ieškojimų manytume, kad jie vis dėlto buvo sunaikinti. Buvo dar alebastrinės kryžiaus kelio stacijos, marmuro altorius, visa tai buvo sudaužyta vos atėmus bažnyčią iš tikinčiųjų. Jokių pėdsakų neradome, kad šitie daiktai būtų kur kitur nukeliavę“, – teigė klebonas.

Tuomet buvo nuverstas ir bažnyčios bokštas, jį paskandino vadinamajame Baikaliuko tvenkinyje, netoli Šilutės plento. Baikaliukas šiuo metu jau užpiltas, o ant jo iškilo prekybos centras.

Atgavus maldos namus, suniokotą bokštą nuspręsta palikti ten pat, kur jį atvežė bažnyčios naikintojai.

Juokaujama, kad tai bus nemenka mįslė ateities archeologams, kurie kada nors galbūt jį atkas.

Juos turėtų gerokai nustebinti, o kur dingo pati bažnyčia, kad liko tik bokštas?

„Ar tame tvenkinyje galėjo būti sumesta daugiau naikinamos bažnyčios daiktų, nežinia, nes dokumentuose tai nefiksuota. Likę tik žmonių pasakojimai, kuriuos reikia tikrinti, bet vargiai mes ką nors beatseksime“, – abejojo M. Šlaustas.

Kryžių iškėlė per parą

Kleboną labiausiai stebino, kad paskelbus apie bažnyčios sugrąžinimą tikintiesiems, per parą buvo išardytos ir išneštos salės kėdės, nuimtas užrašas „Liaudies filharmonija“ ir iškeltas kryžius.

O kitą rytą, prieš 35 metus, ant scenos aukotos mišios, kurių žmonės klausėsi stovėdami.

Paskui pamažu radosi altorius, freskos, klauptai, varpai, atstatytas bažnyčios bokštas.

Šiandien Marijos Taikos Karalienės bažnyčia ne tik šventykla, ilgos kovos už savo tikėjimą ir valstybės laisvę simbolis, bet ir priedanga, jei jos prireiktų karo atveju.

Kol kas toje priedangoje laiką leidžia jaunieji skautai, čia saugomi ir patys pirmieji maldos namams žmonių dovanoti kryžiai ir šventųjų skulptūros – dramatiškos bažnyčios istorijos liudijimai.

Iš viso priedangų, skirtų apsisaugoti karinių grėsmių atveju, šalyje yra 2 272, antradienį pranešė Vidaus reikalų ministerija (VRM).

Jose prireikus galėtų slėptis maždaug 660 tūkst. arba 23 proc. šalies gyventojų. Bendras siektinas rodiklis šalies mastu – kad priedangų užtektų 50 proc. gyventojų: 60 proc. miestų savivaldybėse ir 40 proc. – rajonų.

Nors tiesioginio pavojaus nėra, plečiamas priedangų tinklas.

„Specialiuoju priedangos ženklu pažymima vis daugiau statinių visose šalies savivaldybėse. Pablogėjus geopolitinei ir saugumo situacijai regione, iš naujo įsivertinome Lietuvos civilinės saugos sistemos būklę ir trūkumus. Nors tiesioginio pavojaus nėra, plečiamas priedangų tinklas ir jų žymėjimas leis šalies gyventojams jaustis geriau informuotiems ir saugesniems“, – pranešime teigia vidaus reikalų ministrė Agnė Bilotaitė.

Pasak ministerijos, siekiant didinti gyventojų saugumą, ministrės įsakymu savivaldybėms buvo parengtos Priedangos parinkimo ir ženklinimo rekomendacijos. 

Priedanga yra skirta trumpalaikei, iki kelių valandų, apsaugai, kurioje būtų galima pasislėpti nuo tiesioginio ir netiesioginio apšaudymo grėsmės karinės agresijos metu. Iškilus šiai grėsmei, gyventojams rekomenduojama kuo skubiau susirasti specialiuoju žymėjimo ženklu pažymėtą artimiausią priedangą.

Pasak VRM, priedangoms tinka tokios vietos kaip gyvenamieji daugiabučiai, visuomeninės, laisvalaikio, pramogų ir kitos paskirties statiniai ar atskirai įrengtos požeminės automobilių stovėjimo aikštelės, rūsiai, transporto ir pėsčiųjų tuneliai, įmonių ir įstaigų sanitarinės buitinės patalpos, nedegių medžiagų sandėliai.

Kolektyvinės apsaugos statiniai skirti laikinam gyventojų prieglobsčiui ekstremalių situacijų metu – čia apgyvendintiems žmonėms būtų teikiamos būtiniausios paslaugos ir reikmenys: maistas, vanduo, drabužiai,  medicininė, psichologinė ir kita humanitarinė pagalba.

Praėjusių metų pavasarį atlikus kolektyvinės apsaugos statinių inventorizaciją, priedangai tinkamų vietų identifikuota apie 1,8 tūkstančio. Tuo metu buvo skaičiuojama, kad pavojaus atveju priedangų užtektų maždaug pusei milijono arba 17 proc. šalies gyventojų.

Pasak ministrės, įgyvendinus naują Vidaus reikalų ministerijos parengtą Civilinės saugos koncepciją, ginkluoto konflikto, ekstremaliųjų situacijų metu kolektyvinės apsaugos statiniuose (KAS) arba priedangose apsisaugoti galėtų iki pusės šalies gyventojų, o socialiai pažeidžiami asmenys būtų evakuojami į iš anksto numatytus KAS ar priedangas.

„Tas dokumentas buvo ilgai ruošiamas, šiuo metu paruoštas, vyksta derinimo procedūros su Krašto apsaugos ministerija. Manome, kad artimiausiu metu pavyks suderinti ir pasirašyti priedangos planą“, – LRT sakė VSAT vadas.

Būtinybę greičiau patvirtinti atnaujintą sienos priedangos planą sekmadienį po Valstybės gynimo tarybos posėdžio pabrėžė prezidentas Gitanas Nausėda.

Jo patarėjas Kęstutis Budrys pirmadienį LRT teigė, jog šis planas jau turėjo būti patvirtintas apie tai Valstybės gynimo tarybai prašant dar pavasarį, dabar akivaizdu, kad „šią, kitą savaitę reikia baigti šią temą“.

„Vakar gavome patikinimus, kad tikrai tai padarys. Nematyčiau priežasčių dar toliau tempti, tuo labiau, kad visi suprantame – iki viršūnių susitikimo visos saugumo priemonės, visi planai jie turi būti aiškūs ir visiems žinoma kaip juos reikėtų aktyvuoti ir veikti“, – sakė K. Budrys.

K. Budrio teigimu, sienos priedangos planas numatytų automatinį kariuomenės pasitelkimą, sumažintų sprendimo priėmimo grandinę siekiant, kad reagavimas į bet kokius sienos pažeidimus būtų labai greitas.

Anot patarėjo, šiuo metu Lietuvoje yra aktyvuota daugiausiai saugumo priemonių, nuo matomų, tokių kaip oro gynybos priemonės, iki nematomų, tarp kurių – kontržvalgybinės.

Situacija prie valstybės sienos su Baltarusija ir Rusijos federacija šiuo metu stabili.

Anot VSAT vado, iki NATO viršūnių susitikimo jį pasirašyti realu, jei „pavyktų pasiekti susitarimą politiniame lygyje tarp ministerijų ir vadovų.

R. Liubajevo teigimu, nors šiuo metu bendradarbiavimas su Lietuvos kariuomene vyksta efektyviai, tačiau priedangos plano buvimas suteiktų papildomų galimybių lanksčiai reaguoti į situacijas bei numatytų sąlygas, kuriomis pasienyje būtų dislokuojama kariuomenė ir VSAT pajėgos.

Savaitgalį Rusijoje kilus samdinių grupuotės „Wagner“ maištui, kuris buvo numalšintas, situacija prie sienos išlieka stabili, teigė R. Liubajevas.

„Situacija prie valstybės sienos su Baltarusija ir Rusijos federacija šiuo metu stabili. Be jokios abejonės, politinės krizės metu, nuo pirmo momento, kai atėjo informacija dėl „Wagner“ maišto Rusijos federacijoje, pradėjome svarstyti skirtingus variantus, jei saugumo situacija prie mūsų sienų pasikeitusi būtų, pradedant nuo papildomų pajėgų dislokavimo, baigiant kontrolės punktų uždarymu“, – pirmadienį LRT radijui sakė R. Liubajevas.

Anot jo, situacija sekama bendradarbiaujant su kaimynais, besiribojančiais su Rusija. Kol kas kolegos iš Estijos, Latvijos bei Lenkijos taip pat nurodė ypatingų įvykių prie sienos nefiksavę.

Anot VSAT vado, šiai dienai Lietuvos ir Europos sąjungos išorinės siena su Rusija ir Baltarusija „greičiausiai yra saugiausia“. Čia nefiksuojama padidintų neteisėtos migracijos srautų, pasienyje nebuvo fiksuojama ir šių šalių pasieniečių veiksmų, provokacijų.

Artėjant NATO viršūnių susitikimui Vilniuje, pasak R. Liubajevo, valstybės sienos apsaugos lygis buvo pakeltas iki aukščiausio, „imtasi beprecedentinių saugumo veiksmų“. 

„Žinodami, kas gali grėsti, pasidomėję, kaip elgtis vienu ar kitu atveju, ir tinkamai pasiruošę, nutikus netikėtam įvykiui galėsime geriau suvaldyti savo nerimą, taip pat nuraminti kitus. Žinoma, viena yra užpilti vandens ant rūkstančio šiukšlių konteinerio, kad nekiltų didesnis gaisras, ir visai kas kita – priimti sprendimus kilus oro pavojui, girdint susišaudymus, sprogimus. Streso lygis visai kitas, tačiau kad ir kas nutiktų, žinodami, kaip ir kokiais atvejais elgtis, būsime saugesni“, – sako D. Gurevičius.

Svarbi akimirka

Pasak jo, oro pavojaus atveju itin svarbi greita reakcija, o pirma ir svarbiausia užduotis – surasti priedangą. Pavyzdžiui, jei nulipti į rūsį ar požeminę stovėjimo aikštelę laiko nėra, namuose priedanga gali tapti antrą sieną nuo statinio išorės turinti patalpa, tokia kaip vonia ar tualetas. Turint daugiau laiko, reikėtų skubiai leistis į rūsį ar požeminę automobilių stovėjimo aikštelę, kitą priedangą – jokiu būdu nesinaudoti liftu, kadangi, jei dingų elektra, liktumėte jame užstrigę.

Streso lygis visai kitas, tačiau kad ir kas nutiktų, žinodami, kaip ir kokiais atvejais elgtis, būsime saugesni.

Sprogimams užklupus lauke, derėtų nedelsiant griūti ant žemės ir užsidengti galvą, kaip priedanga taip pat galima pasinaudoti dauba, grioviu ar net šaligatvio borteliu – bet kuo, kur atsigulę būsite žemiau grindinio.

Tiek patalpoje, tiek lauke svarbu atsitraukti nuo langų, kurie išdužę galėtų jus sužeisti, durų, kurios nuo sprogimo bangos galėtų ant jūsų užvirsti, taip pat vengti trapių konstrukcijų, tokių kaip pakabinamos lubos ar stikliniai šviestuvai.

„Oro pavojaus atveju esminis kriterijus yra laikas, kiekviena akimirka svarbi. Todėl, radus priedangą, nereikėtų blaškytis ir ieškoti kito, tolimesnio taško. Pavyzdžiui, jei pavyko pasiekti namo rūsį, ten ir likite. Verta iš anksto pasidomėti, kur yra artimiausi kolektyvinės apsaugos statiniai ir ar jie pažymėti priedangos ženklu – tai geltonas kvadratas su nupieštu namu ir žmogumi viduje. Tiek kolektyvinės apsaugos, tiek priedangos statinių žemėlapius galima rasti svetainėje Lt72.lt“, – teigia D. Gurevičius.

Pasiruošti evakuacijai

Nurodymai ir rekomendacijos, ką daryti toliau, būtų skelbiami per LRT radiją ir televiziją. Labiausiai tikėtina, kad pavojaus zonoje esantys civiliai gyventojai būtų evakuojami. Turintys patikimų artimųjų ar pažįstamų, gyvenančių kitoje, saugioje, vietovėje ir galinčių suteikti prieglobstį, galėtų savarankiškai vykti pas juos, laikydamiesi nurodytų saugių kelių ir maršrutų. Kitu atveju reikėtų vykti į artimiausią gyventojų evakavimo punktą ar kolektyvinės apsaugos statinį.

Paliekant namus reikėtų išjungti elektrą, užsukti dujų ir vandens sklendes, uždaryti langus, užrakinti duris. Su savimi reikėtų pasiimti būtiniausius daiktus, kurių gali prireikti evakuojantis ir apsistojus kitoje vietoje, – išvykimo krepšį. Jame turėtų būti geriamojo vandens (bent 12 l asmeniui), negendančio maisto, užkandžių, nuolat vartojamų vaistų atsargų, pinigų, taip pat svarbiausi dokumentai, radijo imtuvas su papildomais elementais, žibintuvėlis, šilti drabužiai, miegmaišis ir kitų daiktų, priklausomai nuo individualios situacijos. Pavyzdžiui, turintiems mažamečių vaikų reikėtų neužmiršti jiems tinkančio maisto, sauskelnių, vieno kito žaislo ar knygelės, kurie padėtų juos užimti ir nuraminti.

Gyventi tektų kitaip

Nusprendus nesievakuoti ar nespėjus to padaryti, naktį namuose reikėtų išjungti šviesą ir be rimtos priežasties nepalikti gyvenamosios vietos. Dienos metu, jei nevyksta kovos veiksmai, nusprendus išeiti į lauką reikėtų būti apsirengus civiliais drabužiais (t.y. vengti maskuojamų spalvų), pamačius priešiškus karius – nesiimti iniciatyvos, patiems prie jų neiti ir nebandyti išsiskirti, neatkreipti dėmesio. Dar geriau – likti priedangoje ar namuose ir nesidairyti pro langus, nefilmuoti ir nefotografuoti.

Jei kariškiai jus užkalbintų, bendraudami su jais nerodykite nedraugiškumo, nelaikykite rankų kišenėse ir nedarykite staigių judesių. Niekada nesiginčykite su žmogumi, turinčiu ginklą, o jei kariai nuspręstų pas jus įsikurti, saugiausia būtų išeiti ir palikti namus.

Pasigirdus šūviams, būnant lauke, reikėtų tuoj pat griūti ant žemės ir rankomis prisidengti galvą, šūviams nutilus – šliaužti į patikimesnę vietą, pvz., požeminę perėją, pastatą, griovį ir pan. Išgirdus šūvius namuose, reikėtų išjungti šviesą ir pasitraukti į patalpą be langų (pvz., vonią, sandėliuką).

Turime planą

Kaip teigia civilinės saugos ekspertas, norint išvengti panikos ir išlikti saugiems svarbu žinoti savo komandą ir turėti planą.

„Artimiausios priedangos vietos, kolektyvinės pagalbos statiniai, prieglobstį galintis suteikti asmuo, evakuacijos keliai ir būdai, išvykimo krepšys, kur ir kaip susitiktumėte su artimaisiais ar šeimos nariais, ne mažiau nei pusė kuro bako automobilyje – tai keli svarbiausi dalykai, ką būtina iš anksto aptarti ir būti pasiruošus. Ekstremaliosios situacijos atveju mobiliojo ryšio tinklai gali būti itin apkrauti ar net nepasiekiami, taigi, jei būsite viską sutarę iš anksto, beliks veikti“, – sako D. Gurevičius ir priduria, kad ekstremaliosios situacijos metu kilus būtinybei ką nors pasitikslinti, geriau ne skambinti, o siųsti SMS, kadangi jos mažiau apkrauna tinklą.