Santuoka neišgelbėjo
Man 49 metai, 30 iš jų buvau alkoholikė, – savo pasakojimą pradėjo Rima (moters vardas pakeistas – aut. past.). – Kiek atsimenu, mūsų šeimoje ir giminėje gėrė visi. Alkoholis šeimoje buvo įprastas, užaugau tokioje aplinkoje ir neįsivaizdavau kitokio gyvenimo.
Nors, būdama maža, svajojau, kad ištrūksiu iš to rato. Mačiau, kaip gerai gyvena mano draugės. Gėdijausi savo šeimos. Ištekėjau labai anksti – man dar nebuvo 18 metų. Svajojau, kad ištekėjusi pabėgsiu iš namų ir laimingai gyvensiu. Taip nenutiko.
Po vestuvių pradėjo gerti mano vyras. Smurtas, muštynės, alkoholis buvo mūsų naujai sukurtos šeimos kasdienybė. Gimė pirmas vaikas, netrukus – antras. Vyras gėrė toliau. Kaip pradėjau gerti pati? Jaunystėje išgerdavau, nors man visai nepatiko tas apsvaigimo pojūtis. Gerai prisimenu vieną itin ryškų momentą: per vieną šventę išgėriau juodųjų serbentų likerio, ir mane apėmė toks geras ramybės jausmas. Atrodė, kad viskas nurimo ir nebeturiu jokių bėdų.
Kaip dabar suprantu, po to gerdama vis siekdavau vėl iš naujo patirti tą ramybės jausmą. Išgeri ir skrajoji fantazijų pasaulyje. Ieškodavau progų, kada galėčiau išgerti. Kiek save prisimenu, niekada neturėjau saiko jausmo. Visada gerdavau, kol užmigdavau. Kai vaikai buvo maži, progų išgerti nepasitaikydavo dažnai.
"Geriau tave ištiktų insultas ar infarktas, gal tai tave sustabdytų nuo gėrimo", – taip man palinkėjo vyras.
Nuopuolio pradžia – emigracijoje
Daugiau gerti pradėjau sulaukusi 30 metų, kai viena išvažiavau dirbti į užsienį. Vyras tuomet jau buvo nustojęs gerti (prie šio įpročio daugiau niekada negrįžo) ir su vaikais liko namuose.
Tais laikais uždirbdavau labai daug pinigų, tad ir gerti ėmiau daugiau ir dažniau. Pajutau laisvę ir pinigus, kurių niekada gyvenime per daug neturėjau. Jaučiausi kaip pasaulio bamba. Gėriau stipriai – nebereikėjo progų. Tuomet rūpėjo tik alkoholis ir kompanijos, nenorėjau grįžti į Lietuvą, pas vaikus.
Užsienyje dirbau apie aštuonerius metus – visą tą laiką gėriau, liga progresavo. Pati nemačiau nieko blogo, kad išgeriu. Atrodė, kad aplinkui visi taip gyvena. Teisinau save, kad nieko blogo nedarau, šeimai siunčiu pinigus.
Grįžti į Lietuvą privertė vyras, kuris pareiškė nebesusitvarkantis su paauglystės sulaukusiais vaikais. Namuose nenustojau gerti: vartojau prie vaikų, su vaikais. Mano protas buvo taip aptemęs, kad net prisijungdavau išgerti kartu su vaikų draugais. Tuomet man tai atrodė normalu. Tik, kai pradėjau gydytis, supratau, kaip tokiu savo elgesiu sužalojau vaikus.
Iš ligoninės – su šlepetėmis
Gėriau ne dienomis, o savaitėmis. Artimieji svarstė, kaip man padėti. Atsikeldavau ryte, nueidavau iki parduotuvės nusipirkti butelį. Man daugiau niekas nerūpėjo: nei vyras, nei vaikai, nei darbas. Tada namuose jau gėriau viena.
Vyras pirmą kartą man pasiūlė koduotis, nors iš pradžių spyriojausi – man patiko gerti, tačiau galiausiai sutikau. Kodas nuo gėrimo nesustabdė. Užgėriau jau tą pačią dieną. Vėliau mane ne kartą vežė koduotis, bet tai nesustabdydavo. Kaip suprantu dabar, tada visai nenorėjau atsisakyti gėrimo.
Paskui prasidėjo ligoninių etapas. Pirmą kartą patekusi į Švėkšną (Klaipėdos jūrininkų ligoninės psichiatrijos departamentas Švėkšnoje – aut. past.), sužinojau, kad alkoholizmas yra liga, nuėjau į Anoniminių alkoholikų susirinkimą. Man jų idėjos tada pasirodė nepriimtinos. Atrodė, kad serga kiti, bet ne aš pati. Prisimenu savo užsispyrimą ir nenorą priimti ligą.
Po kurio laiko vėl grįžau gydytis į Švėkšną, bet iš ten pabėgau su šlepetėmis ir pėsčiomis patraukiau namo į Klaipėdą. Paskambinusi dukrai pareikalavau parvežti mane namo. Man nerūpėjo, kad ji dirba ir galbūt negali to padaryti.
Užrakintos durys nesustabdydavo
Apie mano potraukį alkoholiui galiausiai žinojo visi, labiausiai dėl to kentėjo šeima, kuri stengdavosi man padėti. Buvo etapas, kai nebegalėdavau nustoti gerti pati – prireikdavo medikų pagalbos. Bet vos ligoninėje mane atgaivindavo, vėl grįždavau prie to paties – buvau įsitikinusi, kad aš nesergu.
Liga sparčiai progresavo: nešdavau viską iš namų parduoti arba užstatyti lombarde, sėkmingai pragerdavau užsienyje dirbančio vyro atsiųstus pinigus butui išlaikyti. Tuomet rūpėjo tik viena: kur gauti pinigų ir kaip galėčiau išgerti.
Net kai dėl gėrimo mane išmesdavo iš darbo, buvau įsitikinusi, kad kalti darbdaviai. Nuo gėrimo manęs nesustabdydavo nei atimti telefonai, asmens dokumentai ar užrakintos durys – iššokdavau pro balkoną ir eidavau gerti.
Klaipėdos priklausomybių ligų centre (dabar – Respublikinis priklausomybės ligų centro Klaipėdos filialas – aut. past.) patekau į Minesotos programą, kur gavau labai daug žinių, su mumis dirbdavo psichologai. Pabaigusi gydymo kursą, buvau įsitikinusi, kad man nereikia aplinkinių pagalbos, esu pakankamai stipri, kad pati galėčiau susitvarkyti ir nustoti gerti.
Laukė stebuklingos tabletės
Neilgai ištempiau. Kuo toliau, tuo užgėrimai būdavo ilgesni. Po metų vėl atsidūriau Priklausomybių ligų centre, nusprendžiau dar kartą pabandyti Minesotos programą. Gerai prisimenu, kaip, rašydama laišką sau, negalėjau nustoti verkti – popierius buvo šlapias nuo ašarų. Man buvo taip gaila atsisveikinti... su alkoholiu.
"Geriau tave ištiktų insultas ar infarktas, gal tai tave sustabdytų nuo gėrimo", – taip man palinkėjo vyras.
Ne kartą man bandžiusi padėti dukra taip pat nuleido rankas, sakydama, kad per mano gėrimą ir rūpinimąsi manimi negali gyventi savo gyvenimo, planuoti kūdikio.
Išėjus iš ligoninės, istorija kartojosi – buvau įsitikinusi, kad pati savo pastangomis galiu nustoti gerti. Bet ir vėl gaudavau į kaktą – niekaip nepavykdavo ištrūkti iš užburto rato.
Dabar suprantu, kad tuomet nepriėmiau niekieno pagalbos, nenorėjau nieko daryti pati ir vis kartojau, kad man niekas nepadeda. Tikėjausi, kad atsiras stebuklinga tabletė, išspręsianti visas mano bėdas.
Į Anoniminių alkoholikų susirinkimus vaikščiojau "dėl akių". Netrukus vėl pradėjau gerti. Paskutiniai metai buvau žiaurūs. Gerdama nejutau jokių jausmų. Gėriau tik tam, kad galėčiau užmigti. Ryte atsikėlusi šeštą valandą ryto, prieš eidama į darbą, svajojau, kaip grįžusi namo nusipirksiu butelį ir išgėrusi galėsiu miegoti. Kitą rytą gerdavau, kad pagerėtų pašlijusi savijauta.
Tuomet nieko nejaučiau, išskyrus kančią ir duobės pojūtį. Iš šono gal atrodė, kad turiu viską, bet manęs niekas nedžiugino. Galiausiai dėl sugadintos sveikatos negalėjau nei gerti, nei negerti.
Gyvenime esu išbandžiusi daug būdų, kaip mesti gerti. Vienas jų – vaistai. Kurį laiką lankiausi pas psichologę, kuri patarė gerti kokių nors raminamųjų lašiukų. Sugalvojau gerti valerijono tinktūrą – per dieną išgerdavau po kelis nemažus buteliukus, tik paskui apsižiūrėjau, kad tinktūra turi 80 laipsnių alkoholio. Nuo tokio kiekio apgirsdavau, bet buvau įsitikinusi, kad geriu vaistus.
Sugadino dukters vestuves
Lūžis įvyko dukters vestuvėse, kurias "sėkmingai" sugadinau. Man uždraudė gerti. Buvau blaivi, bet sukėliau tokį skandalą, kad mane išprašė iš vestuvių. Tądien neišgėriau vien todėl, kad niekur neradau alkoholio. Kitą dieną vėl "juodai" pradėjau gerti. Dabar net nebandau prisiminti, kiek savaičių tada pragėriau. Tuomet nešiojau sauskelnes – organizmas nebelaikė šlapimo.
Prisimenu dieną, kai atsipeikėjau: šalia sėdėjo mano mama. Paskambinau dukrai, kuri jau buvo nuleidusi rankas ir manęs išsižadėjusi, prašydama nuvežti į ligoninę. Galvojau, kad numirsiu.
Vėl atsidūriau penktame aukšte (Priklausomybės ligų centro Klaipėdos filiale – aut. past.), kur mane gana greitai atgaivino. Ten dirba labai šaunios seselės. Ligoninėje jaučiausi saugi: laikėmės režimo, visada šalia specialistai. Taip nutiko, kad po dviejų savaičių skyrių dėl kažkokios reformos uždarė. Mes atsidūrėme gatvėje. Sutrikau.
Liko vienintelė išeitis – iki tol ne kartą nesėkmingai bandyta Anoniminių alkoholikų 12 žingsnių programa. Joje siūlomą knygą iki tol buvau perskaičiusi beveik 10 kartų. Ir tik tada, kai ją pradėjau skaityti su globėja, viską pamačiau kitomis spalvomis.
Kai ant popieriaus lapo išliejau visus savo "nuotykius", išsigandau, supratau, kad esu alkoholikė, ir viena nesusitvarkysiu. Po pirmo žingsnio supratau, kad prieš alkoholį esu bejėgė.
Rimos blaivybė dabar tęsiasi dvejus metus, keturis mėnesius ir 15 dienų. Sunkiai įsivaizdavusi gyvenimą be alkoholio, moteris dabar džiaugiasi, kad šis pasikeitė kardinaliai. Tiesa, ji pripažįsta, kad ištaisyti 30 metų klaidas – labai sunku. Moteriai savo artimiesiems kasdien tenka įrodinėti, kad ji tikrai renkasi gyvenimą be alkoholio.
