Ši, pasak Winstono Churchillo (1874–1965), maloni, meniškos prigimties asmenybė, neblogai atliko jaunojo monarcho globėjo vaidmenį, tačiau nesugebėjo susitvarkyti su vidinėmis Jugoslavijos bėdomis ir išoriniu agresorių spaudimu.

Dar 1939 m. balandį Italijos diktatoriaus Benito Amilcare Andrea Mussolini (1883–1945) pajėgos užėmė Jugoslavijos kaimynę Albaniją. Tais pačiais metais Jugoslavijos valdžiai nusileidus separatistinėms Kroatijos politikų nuotaikoms, buvo įsteigtas autonominis Kroatijos Banovinos regionas.

Prasidėjus 1940 m. vasarai, Trečiojo reicho pajėgos sėkmingai užėmė Prancūziją, o tų pačių metų spalio pabaigoje fašistinė Italija bandė įsiveržti į Graikiją. Kaip ir sovietų bandymas užimti Suomiją 1939–1940 m. žiemą, ši italų avantiūra virto absoliučia katastrofa, mat fašistai susidūrė su neregėtu pasipriešinimu, o nacistinė Vokietija buvo priversta atidėti kai kuriuos planus bei gelbėti savo "didįjį brolį".

1941 m. kovo 25 d. princas Pavlė pasidavė vokiečių diplomatų spaudimui ir slapta pasirašė paktą, kuriuo Jugoslavija sutiko prisijungti prie "Ašies" valstybių sąjungos. Vos po poros dienų šiam žingsniui nepritariantys karininkai, vadovaujami Dušano Simovičiaus (1882–1962), įvykdė vieną taikiausių valstybės perversmų žmonijos istorijoje. Dalis karininkų buvo suimti, kai kurie politikai kartu su princu Pavlė priversti pasirašyti atsistatydinimo bei valdžios atsižadėjimo raštus, o visa galia buvo oficialiai perleista pilnametystės dar nesulaukusiam Petrui II.

Pasklidus žinioms apie perversmą bei Jugoslavijos valdžios parodytą špygą naciams, Belgrado gatves užplūdo entuziazmo apimtos minios. Žmonės šoko, mojavo Didžiosios Britanijos ir Prancūzijos vėliavomis bei apspjaudė vokiečių ambasadoriaus automobilį. Net paauglys monarchas Petras II prisijungė prie savo pavaldinių. Siekdamas dalyvauti mišiose, jis paspruko nuo globėjų, išlipęs pro rūmų langą ir nusileidęs lietvamzdžiu.

Džiugias nuotaikas greitai išsklaidė ankstų 1941 m. balandžio 6-osios rytą prasidėjusi "Ašies" valstybių invazija. "Luftwaffe" lėktuvams subombardavus Belgradą ir kitus didžiuosius Jugoslavijos miestus, o vėliau žemyninėms vokiečių, italų ir vengrų pajėgoms vos per vienuolika dienų užėmus visą šalį, iš Kroatijos bei dalies Serbijos ir Bosnijos–Hercegovinos žemių buvo sukurta Nepriklausoma Kroatijos valstybė, kurią pavesta valdyti kroatų nacionalistų grupuotei "Ustaše" ir jos vadeivai Ante Pavelicui (1889–1959).

Manoma, jog dėl šio režimo kaltės buvo nužudyta apie 500 tūkst. žmonių (žydų, serbų, čigonų, taip pat antifašistinę veiklą vykdžiusių kroatų bei bosnių). Patys vokiečiai kontroliavo likusias Serbijos bei Bosnijos–Hercegovinos dalis, o kitų Jugoslavijos žemių valdymas atiteko italams, bulgarams bei vengrams.

Siekiant palaužti pasipriešinimą, iš bosnių (musulmonų) vokiečiai sudarė 13-ąją SS kalnų diviziją. Inspektuoti fesus su kaukolių emblemomis dėvėjusių, islamą išpažinusių, už arijų rasę kariavusių, tamsaus gymio jaunuolių, atvažiavo didysis muftijus iš Jeruzalės Mohammedas Aminas al-Husseinas (1897–1974). Mat, pasak Kalėdų Senelio stotu pasižymėjusio šventiko, žydai – bendras musulmonų ir nacistinės Vokietijos priešas.

Jaunajam karaliui Petrui II ir vyriausybės nariams pasitraukus į Didžiąją Britaniją, Jugoslavijos pasipriešinimą okupantams bei kolaborantams vykdė dvi skirtingos politinės grupuotės. Pirmoji – vadinamieji četnikai, vadovaujami pypkę rūkiusio akiniuoto barzdočiaus Dragojubo (Dražo) Michailovičiaus (1893–1946). Ši politinė grupuotė vienijo Serbijos nacionalistus, antikomunistus ir valdančiajai dinastijai ištikimą Jugoslavijos socialinį bei intelektualinį elitą.

Antroji rezistencinė grupė – raudonieji partizanai, vadovaujama kroato ir slovėnės vaiko Josipo Broz Tito (1892–1980). Legendos byloja, jog šis veikėjas dar Pirmojo pasaulinio karo (1914–1918) metu narsiai ir ištikimai tarnavo Austrijos–Vengrijos imperijos armijoje, kurios gretose drąsiai kovojo prieš serbus bei rusus. Sužeistas ir patekęs į rusų nelaisvę, jis susipažino su bolševizmą išpažįstančiais marginalais bei jų paveiktas atsivertė į marksizmo tikėjimą.

Kova su vokiečiais Antrojo pasaulinio karo (1939–1945) metu jam buvo ne tik pasipriešinimas okupantui, bet ir būdas vykdyti socializmo ekspansiją. Rezistencijos pradžioje "četnikai" ir raudonieji partizanai vienodai kovėsi su vokiečiais bei jų kolaborantais, tačiau laikui bėgant, ėmė vis labiau pliektis tarpusavyje.

Siekdami įveikti raudonuosius, "četnikai" (net ir oficialiai remiami Didžiosios Britanijos) vis labiau ėmė bendradarbiauti su italais, naciais bei fašistais, o vokiečiai, atsakydami į kiekvieną raudonųjų partizanų provokaciją, reguliariai suimdavo ir sušaudydavo atsitiktinius žmones. Atsižvelgdamas į faktą, jog šios represijos skatino vietinių priešiškumą vokiečiams, J.B.Tito toliau šaltai ir apskaičiuotai tęsė provokacijas.

Karui baigiantis "četnikai" buvo visiškai susikompromitavę, o partizanų judėjimas itin išaugęs, sustiprėjęs bei pelnęs ne tik eilinių Jugoslavijos žmonių prielankumą, bet ir oficialų sąjungininkų pripažinimą.

Remiami britų bei į sąjungininkų pusę perėjusių sovietų, partizanai ne tik nesunkiai perėmė Belgrado bei visos Jugoslavijos kontrolę, bet ir peržengę valstybės sienas užėmė Italijos miestą Triestą. Dar jie įžengė į Austrijos Štirijos bei Karintijos provincijas.

Pasibaigus karui, fašistinės Kroatijos vadeiva A.Pavelicas pabėgęs slapstėsi Pietų Amerikoje ir Europoje. Jis mirė 1959 m. paslaptingo pasikėsinimo metu. D.Michailovičius buvo suimtas, apkaltintas karo nusikaltimais ir sušaudytas (jis reabilituotas tik 2015 m.).

Na, o didysis maršalas J.B.Tito tapo vienvaldžiu, naujai įkurtos komunistinės Jugoslavijos kalifu.