Siunčiamas už grotų
Itin retas atvejis, kad už mažamečių tvirkinimą ir seksualinį išnaudojimą teisiamas asmuo būtų pripažintas pedofilu. Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos specialistai V. Pėstininkui konstatavo pedofiliją.
Buvęs chemijos mokytojas neneigė ekspertų pateiktos diagnozės. Neneigė ir dalies jam inkriminuoto nusikaltimo. Pripažino tvirkinęs mažamečius, tik nenorėjo sutikti, kad juos seksualiai prievartavo.
Remdamasis ekspertų pateikta pedofilijos diagnoze, skunde Apeliaciniam teismui V. Pėstininkas aiškino, esą kur kur, bet tik ne kalėjime turi būti laikomi pedofilai. Remdamasis moksline literatūra, chemijos mokytojas tikino, kad tarptautinėje teisėje pedofilija priskiriama psichikos ligoms, o psichikos liga sergantį žmogų bausti laisvės atėmimu neteisinga ir neteisėta, todėl teismas jam galėtų skirti priverčiamąsias medicinos priemones.
Tačiau V. Pėstininko skundas buvo atmestas. Apeliacinis teismas paliko galioti dar pernai rugpjūtį Kauno apygardos teismo priimtą nuosprendį, kuriuo V. Pėstininkui buvo skirta aštuonerių metų laisvės atėmimo bausmė. Skųsti Apeliacinio teismo sprendimą jis galės jau tik iš belangės.
„Kauno diena“ rašė, kad ši byla šokiravo visuomenę. Chemijos mokytojas laisvu nuo darbo metu šešerius metus tvirkino ir prievartavo mažamečius. Smagintis pedagogas pradėjo, kai jiems galėjo būti penkeri ir septyneri metai. Tai, kad V. Pėstininkas ir anksčiau nevengė pasinaudoti mažamečių bejėgiška būkle, patvirtino ir keletas dabar jau suaugusių, vyrų, kurie vaikystėje patyrė V. Pėstininko meilę, tik anuomet nedrįso apie mokytojo paslaptį prabilti.
Ne mažiau šokiravo ir tai, kad jau po Kauno apygardos teismo nuosprendžio dar metus V. Pėstininkas sėkmingai dirbo mokykloje. Kai jis apskundė Kauno teismo sprendimą, nuosprendis oficialiai nebuvo įsiteisėjęs, todėl mokyklos administracija, nors ir žinojo apie bylą, tačiau leido jam toliau mokytojauti, nes „labai gerai dirbo ir vaikai jį mylėjo“.
Įrodymų visuma
Pavyzdingas, vaikų mylimas pedagogas uždaręs mokyklos duris vargu ar galvodavo, kaip geriausiai užtikrinti vaiko interesus, apie ką dabar nuolat kalbama. Už mokyklos sienų esantys mažamečiai tapdavo pedofilo poreikių tenkintojais. Byloje minima, kad mažiausiai kartą per savaitę mažamečiai patirdavo analines, oralines ir kitokias fizines mokytojo meilės išraiškas. Ir taip šešerius metus.
Bylą nagrinėjant pirmos instancijos teisme, V. Pėstininkas atsisakė duoti išsamesnius parodymus ir patvirtino duotus ikiteisminio tyrimo metus. Savo kaltę V. Pėstininkas viso proceso metu pripažino iš dalies. Jis neprieštaravo dėl jam inkriminuojamo mažamečių tvirkinimo, tačiau neigė seksualinį prievartavimą.
Apeliacinis teismas pripažino, kad Kauno teismo priimtas apkaltinamasis nuosprendis grįstas nukentėjusių mažamečių parodymais. Tačiau seksualinį prievartavimą patvirtina ne tik vaikų pasakojimai, o ir byloje esančių įrodymų visuma.
V. Pėstininko apeliacinį skundą nagrinėjusi teisėjų kolegija pažymėjo, kad seksualinės prievartos prieš mažamečius bylų specifikai būdinga tiesioginių tokios prievartos liudininkų nebuvimas. Svarbiausi įrodymų šaltiniai tokiose bylose – teismo medicinos specialistų išvados, teismo psichiatrijos ir psichologijos specialistų išvados, daiktiniai įrodymai, šiuo atveju – kraujo, spermos pėdsakai.
Išvestiniai įrodymai tokiose bylose – asmenų, kurie bendravo su mažamečiais ir kuriems mažamečiai pasipasakojo apie patirtą seksualinę prievartą. Pagal susiformavusią teismų praktiką, ypatingą reikšmę įrodymų grandinėje turi paties seksualinę prievartą patyrusio mažamečio parodymai ir jie neturėtų būti vertinami taip griežtai ir kategoriškai kaip kitų – suaugusiųjų ar nukentėjusių liudytojų – parodymai.
Vis dėlto mažamečių nukentėjusiųjų parodymai negali būti ir absoliutinami, jie turi būti vertinami atsižvelgiant į bylos parodymų grandinę. Apeliacinis teismas palaikė Kauno apygardos teismo vertinimą, kuriuo mažamečių parodymai pripažinti patikimais, nuosekliais, atitinkančiais faktines bylos aplinkybes. Teismai neturėjo pagrindo abejoti nukentėjusiųjų išgyvenimais, kadangi juos patvirtino, papildė ir kiti byloje esantys įrodymai.
Suvokė, ką daro
Seksualinės prievartos ar tvirkinimo bylos teismuose nagrinėjamos už uždarų durų siekiant apsaugoti nukentėjusiuosius. Vargu ar būtų galima rasti nors vieną argumentą tokiai praktikai paneigti. Tik pagalvojus apie tai, ką vaikas patyrė ir turi papasakoti, šiurpai laksto per nugarą.
„Kauno diena“ turėjo galimybę susipažinti su bylos medžiaga. Ankstesnis apibūdinimas „šiurpai laksto per nugarą“ švelnus, palyginti su tuo, ką mažamečiai papasakojo apie nuolatinį naudojimąsi jais, apie bejėgiškumą pasipriešinti įvairiausiems pedofilo įgeidžiams, apie tai, kad iš esmės nelabai suprato, kas su jais daroma. Tik jautė, kad jiems suaugusio vyro elgesys kelia nemalonių jausmų, pasibjaurėjimą, skausmą.
Nė vienas nenurodė, kad turėjo bent menkiausią galimybę pasipriešinti V. Pėstininko geiduliams. Mokyklos duris uždaręs chemijos mokytojas ciniškai naudojosi mažamečių bejėgiškumu ir vargu ar pagalvodavo apie jau ikiteisminiame tyrime vaikų papasakotus fizinius skausmus po tokių „malonumų“.
Ekspertai pateikė išvadas ir apie emocinius vaikų sutrikimus, depresinį elgesį, kuriuos neabejotinai lėmė pedagogo su jais atliekami veiksmai.
Teismas pabrėžė, kad V. Pėstininko elgesys tiek savo intensyvumu – vyko sistemingai kelerių metų laikotarpiu, tiek pobūdžiu – peržengė tvirkinimo veiksmų apimtį ir atitinka seksualinio prievartavimo sudėtį. Parodymai patvirtino, kad nukentėjusieji buvo prievartaujami ne tik kitokio fizinio sąlyčio būdu, bet ir analiniu ir oraliniu būdu.
V. Pėstininko prašymą gydyti jį, o ne sodinti į kalėjimą, teismas taip pat atmetė, remdamasis byloje buvusiais ekspertų argumentais. V. Pėstininkas psichikos liga nesirgo, jam konstatuota pedofilija. Tai neurozės ir charakterio sutrikimas, bet ne psichikos liga, dėl kurios žmogus galėtų būti nepakaltinamas. Šią ligą reikėjo gydytis pačiam V. Pėstininkui, nes savo veiksmus jis suprato ir galėjo valdyti. Seksualinio pasirinkimo sutrikimas – pedofilija neturi ryšio su nepakaltinamumu.
