Ne tik žodinių, čia dar pusė bėdos, bet ir nuo fizinių. Turėti nemalonumų policijoje visiškai nesinori, jei tokią žmogystą per stipriai pastumtum ar besistumdant susižeistum ar padarytum ką nors dar blogiau.

Tai ką su tokiais žmonėmis daryti?

Tikiu, kad ne aš viena nukentėjau nuo tokio asmens, o yra ir daug daugiau gyventojų, patyrusių nemalonių ir skaudžių situacijų.

2021 m. gruodžio 26 d. apie 12.00–12.30 val. buvau maisto prekių parduotuvėje prie I.Simonaitytės gatvės, stovėjau prie daržovių ir rinkausi, kai priėjusi moteris iš priekio pradėjo fotografuoti.

Sakiau, kodėl mane fotografuojate, be leidimo negalit fotografuoti kitų asmenų.

Moteris pradėjo piktintis, išvadino mane "vagilka", taip pat pasakė, kad ne aš parduotuvės savininkė ir taip toliau.

Pamaniau, nesiginčysiu daug ir numojau ranka. Tarstelėjau, kad eitų sau.

O ši moteris tada pradėjo muštis – kelis kartus trenkė ranka per galvą ir paskui dar kartą besišaukiant apsaugininkų, kurių ten nebuvo. Ėjau jų kviestis į informacijos skyrių, šaukdama: "Kvieskite apsaugą!"

Niekas nieko, jokios reakcijos.

Suprantama, ta moteris spruko lauk iš parduotuvės ir dar man užtvojo kumščiu per smilkinį, ties dešine akimi. Ačiū Dievui, kad tai buvo nestiprus smūgis ir neišmušė akies.

Paskui atėjo apsaugininkė, peržiūrėjo vaizdo kameromis užfiksuotą įvykį ir sakė, kad "bandys su kolegomis ją susekti".

Parėjau iš parduotuvės verkdama, dar tokių "monų" mano gyvenime nėra buvę. Policijos nekviečiau, o ir apsaugininkė pasakė, kad kažin ar smurtautoją suras.

Turint omenyje, kad tai gali būti psichiškai kenčiantis žmogus, kuris galėtų mano atžvilgiu rašinėti nebūtų pareiškimų krūvas, šito skandalo aitrinti irgi nenoriu.

Sakau tai todėl, kad mano aplinkoje buvo psichine liga sergantis žmogus ir problemų kitiems jis pridarė labai daug.

Tik kaip dabar eiti į parduotuvę ir nebijoti? Galvoju, kad aš net galiu būti ne pirma tos moters auka. Ši moteris – apie 50 (gal daugiau) metų, vidutinio ūgio, vidutinio sudėjimo, trumpai kirptais rusvais plaukais.

Mes reikalaujame iš valdžios veiksmų, o patys dažnai nepajudiname nė piršto. Kai kada nors tapsime kitokie, tai ir gyvensime kitaip.

Beje, ją buvau sutikusi anksčiau, prieš metus. Tada ji irgi taip pat fotografavo, filmavo, "apvagino" ir atsekė iš paskos nemažą kelią net į tą pačią parduotuvę. Atstojo tik tada, kai pagrasinau apsaugininkais.

Kaip nuo tokių žmonių gintis, atsakykite? Gal irgi pradėti muštis? Nenoriu nei į kalėjimą, nei policijoje turėti reikalų. Ką prisišaukti tokioje situacijoje?

Visa filmuota medžiaga yra parduotuvės apsaugos skyriuje. Į parašytą laišką administracija atsakė – dėkojame, kad kreipėtės, peržiūrėjome, kalbėsime su vadovais, kad apsaugininkai atkreiptų dėmesį. Ir jokio atsiprašymo.

Jei anksčiau jaučiausi saugi parduotuvėse, tai dabar manau priešingai. Ir tai yra turbūt daugumos maisto prekių parduotuvių trūkumas – sutiksi ten ir "pijokų", už nugaros šaukiančių, ir psichikos ligonių taip pat. Papeikimai ar pokalbiai su personalu problemos esmės neišspręs – kaip dirbo vienas žmogus per dieną, taip ir dirbs. O jis dar turi ir valgymo pertraukėlių, ir tai normalu. Didelėse parduotuvėse tai apskritai nelabai mačiau apsaugininkų, už kasų stovintis žmogus nesugebės nei atlėkti, nei išgirsti, kai reikia pagalbos.

Dar viena problema, kad personalas apskritai nereaguoja (bent jau mano atveju). Bent jau nemačiau, kad kas nors kviestų apsaugininkus ar apskritai pajudėtų.

Tai visiškas absurdas, kad nesveiki asmenys gali terorizuoti kitus.

Neįsivaizduoju, ką tokioje situacijoje daryti, susidūrus su tokiu žmogumi – dujų balionėlį įsigyti ar elektrošoko įrenginį?

Klausimas ir kiek galima savigyna, ar nepažeidžiami įstatymai?

Žinau ir tai, kad tokių ligonių be jų pačių sutikimo gydyti negali ir niekas niekur nei veža, nei dar ką nors daro – šlaistosi jie tarp žmonių kaip tiksinti "bomba", kuri gali sprogti bet kuriuo metu. Žmonės, matę šią situaciją, visiškai nesureagavo, kiekvienas užsiėmęs savais reikalais.

Suprantu, kad kištis niekas nenori, nes kiekvienam šventiniai rūpesčiai – svarbesni.

Bet kokioje visuomenėje mes tada gyvename, kai to visuomeniškumo faktiškai nėra?

Abejingumo klaidą ir pati padariau seniau, todėl dabar suprantu, koks tai žiaurumas ir kokios pasekmės gali būti. Taip mus "auklėjo", – nesikišti ir būti tyliau už pelę. Tokia nuostata visuomenėje dar gaji. Mes reikalaujame iš valdžios veiksmų, o patys dažnai nepajudiname nė piršto. Kai kada nors tapsime kitokie, tai ir gyvensime kitaip.

Mokėsi tinkamai reaguoti

Psichologijos ir taktikos kompleksiniuose mokymuose Mastaičiuose kursantai mokėsi tinkamai reaguoti į konfliktines situacijas su asmenimis, turinčiais psichikos sutrikimų. Mokymus vedusios LPM psichologės Monika Radišauskienė ir Greta Jakaitė pasakojo, jog niekam ne paslaptis, kad tarnybos metu policijos pareigūnams gali tekti vykdyti įvairias užduotis: ne tik sulaikyti pažeidėją, padėti aukai, nukentėjusiai nuo smurtautojo, bet kartais ir atlikti psichologo funkcijas, netgi bendrauti su asmenimis, turinčiais psichikos sutrikimų.

"Mūsų darbas yra padėti ir mokyti būsimus pareigūnus, kaip panaudoti teorines žinias bei lavinti praktinius gebėjimus. Pareigūnas, bendraudamas su žmogumi, turi atpažinti simptomus, kad asmuo turi psichikos sutrikimų, turi žinoti, kaip tinkamai kalbėti su juo, norint jam padėti", – aiškino M.Radišauskienė.

Gali pakenkti ir sau

Psichologė pabrėžė, kad asmenys, turintys psichikos sutrikimų, yra neprognozuojami, paprastai kiti žmonės net nesupranta, apie ką jie kalba, ką mato. Šie asmenys, patys to nesuprasdami, gali pakenkti ir sau, ir aplinkiniams.

Mokymų metu psichologės kartu su Profesinės taktikos skyriaus dėstytojais ruošė sumodeliuotas įvykio situacijas, kurios turėjo padėti kursantams išmokti, kaip laiku ir tinkamai reaguoti atvykus į įvykio vietą, jeigu ten esama asmenų, turinčių psichikos sutrikimų.

Šių situacijų metu kursantams tenka ne tik atlikti pareigūno darbą, bet ir suvaidinti asmenis, turinčius įvairių psichikos sutrikimų.

Nesmerkia nepavykus

Vienos iš tokių situacijų metu patruliuojantys pareigūnai gavo iškvietimą iš gyventojų, kurie įtaria, kad kaimynai nori juos nužudyti. Jie girdi, kaip kaimynai namuose tariasi, kad juos reikia nužudyti, per ventiliacijos angas leidžia dujas, kurios trukdo miegoti, dusina. Be to, kaimynai per televizorių siunčia kenksmingus signalus, todėl asmenys nebegali jo žiūrėti. Jie net nežino kaip, bet arbata, kurią mėgsta gerti, visuomet keisto skonio.

"Imituodami tokias situacijas mes stebime kursantus, analizuojame jų veiksmus. Bendrauti su tokiais asmenimis nėra lengva net ir psichologui ar psichiatrui, todėl net ir kursantui nepavykus tinkamai įvertinti situacijos ar ją suvaldyti, jo nesmerkiame. Priešingai, aiškiname, mokome, kaip kitą kartą elgtis, stebėti aplinką, to žmogaus veiksmus, kūno kalbą", – teigė G.Jakaitė.

Kursantų nuomone, tokie mokymai tikrai nėra lengvi, tačiau labai reikalingi ir naudingi.

Apie 19.40 val. ugniagesiai gelbėtojai sulaukė prašymo padėti nukelti nuo stogo agresyvų šios įstaigos pacientą, kuris grasino nušokti žemyn.

Anot globos namų direktorės Zitos Verbavičienės, ūmus sunkios ligos paūmėjimas ištiko šį nuo vaikystės jų įstaigoje gyvenantį 22-ejų jaunuolį jau po jos darbo valandų. Atlupęs ketvirtojo aukšto foje lango stiklą, jis atsidūrė ant greta esančio trijų aukštų priestato stogo. Tai jam pavyko padaryti išlaužus lango ribotuvą. Pastarieji įstaigos languose įrengti po pernykščio rugpjūčio tragedijos, kai per trečiojo aukšto tualeto lango iškrito ir užsimušė 11-metis pacientas.

Ugniagesiai gelbėtojai pasiuntė ketvirtadienio vakare į Apuolės gatvę, kur įsikūrę Vilijampolės socialinės globos namai, net keturis automobilius – autokopėčias, dvi autocisternas ir štabo. „Rengėmės blogiausiam scenarijui, – portalui kauno.diena.lt pasakojo specialią pagalvę priestato, nuo kurio grasino nušokti jaunuolis, papėdėje išskleidę ugniagesiai gelbėtojai. – Tačiau įstaigos darbuotojų profesionalumo dėka viskas baigėsi geriausiu scenarijumi.“

Anot pašnekovų, šį kartą jie teatlikę užnugario vaidmenį – pirmasis pas grasinantį nušokti jaunuolį lipo įstaigos budintis socialinio darbuotojo padėjėjas. „Mes – paskui jį, nes nusprendėme, kad geriau tokioje situacijoje jaunuoliui bendrauti su pažįstamu asmeniu, negu su svetimais, dėvinčiais šalmus ir su kirvuku prie šono“, – pasakojo apie operacijos subtilybes ugniagesiai gelbėtojai.

Taktika pasiteisino – jaunuolį pavyko įkalbėti grįžti atgal į pastatą. Viskas truko vos penkias minutes. Netrukus jis perduotas greitosios medikams, o šie nuvežė jaunuolį pas specialistus, kurių pagalbos šiuo metu jam labiausiai reikia.

„Oi, panašūs įvykiai čia kasdienybė!“ – neslėpė Vilijampolės socialinės globos namų direktorė Z.Verbavičienė, vadovaujanti šiai įstaigai vos pusmetį, pasiteiravus, ar tai – pirmas jos krikštas. „Dėl kontingento specifikos – tai tikra tiksinti bomba“, – pripažino Z.Verbavičienė, prieš tai aštuonerius metus buvusi Kauno nakvynės namų direktore.

Esame krepšinio, politikos ekspertai, labai daug išmanome apie mediciną, nes drąsiai teikiame patarimus vos kas pasiskundžia kokiu negalavimu. Apšaukiame psichikos ligoniu, vos žmogus nepritaria mūsų nuomonei.

Vis dėlto diagnozuoti psichikos ligas, juolab jas gydyti – vis dar didelė problema net ir medikams. Ir ne tik Lietuvoje. Sveikos psichikos žmonėms, ko gero, neįmanoma suvokti sprendimą pražudyti pusantro šimto žmonių, nukreipus lėktuvą į aukštą kalną.

Medikai moka išgydyti vėžį, persodinti organus, dirbtinai apvaisinti moteris ir užauginti neišnešiotus naujagimius, tačiau įtarti ligonio planų ir veiksmų, sutrikus psichikai, negali. Dar blogiau: negali gydyti psichikos ligonio, jei jis to nenori. Sirgti ar būti sveikam – kiekvieno mūsų pasirinkimas ir teisė, ginama įstatymų. Nesvarbu, kokia liga užklupo.

Apie tai, kad psichikos ligos yra užkrečiamos, kalbama tik juokaujant. Skiepų nuo jų nėra. Tačiau psichiatrai pripažįsta: artimieji supanašėja, tikrai perima kai kuriuos liguistus bruožus. Antra vertus, kai šeimoje yra psichikos ligonis, gal net geriau susirgti visiems. Juk tol, kol ligonis neperžengia rizikos gyvybei ribos, jis turi teisę elgtis, kaip nori: kalbėti nesąmones, veikti neadekvačiai, netgi terorizuoti. Šeimos nariai, netgi kaimynai tampa įkaitais, nes niekas negina jų teisių į ramų gyvenimą. Negana to, agresijos priepuolis ar sumanymas įvykdyti sveiku protu nesuvokiamą užmačią ligoniui nesigydant gali pasireikšti bet kada, auka gali tapti bet kas. Šie nuogąstavimai atremiami statistika, kuri liudija, kad sveikieji padaro daug daugiau nusikaltimų nei psichikos ligoniai. Tai guodžia, bet kai vienas įvykdo masines žudynes, tokiems faktams ignoruoti argumentų nebelieka.

Atrodo, kad psichiatrijos mokslo vystymas nėra pelningas. Psichikos ligoniai tebėra stigmatizuoti lyg akmens amžiuje, kaip dar palyginti neseniai buvo tabu kalbėti apie sergančiuosius vėžiu. Dažnėjančios tragedijos, savižudybės nebeleidžia tylėti.

"Signalai, kad mums kažkas negerai, gali būti labai įvairūs: nuo fizinio skausmo iki beprotybės", – perspėja Respublikinės Kauno ligoninės Psichiatrijos klinikos Marių sektoriaus vyresnysis gydytojas psichiatras docentas Rytis Leonavičius.

– Organizmo negalavimai yra dvasinių problemų padarinys? Kas galėtų mus įkvėpti labiau save tausoti ir kovoti su nuolatiniais gyvenimo iššūkiais?

– Kūno ir sielos vienybė – tai psichobiologinė sistema, kurios dualizmas visada kėlė begales diskusijų ir buvo daugelio nesibaigiančių polemikų kertinis akmuo. Bet kokie bandymai aiškintis kurios nors vienos šios sistemos dalių pirmumą ar sąsajas visada sulaukdavo daugybės oponentų kontrargumentų. Kad ir kaip būtų, žmogaus organizmas – neatsiejama visos gamtos dalis. Jis kiekvieną akimirką intuityviai ar sąmoningai bando įveikti kintančių išorinių ir vidinių stresorių keliamus iššūkius.

Signalai gali būti labai įvairūs: nuo kūno iki psichogeninių, bet tai reiškia, kad kažkur organizmo sąlytyje su pačiu savimi ar mus supančia aplinka yra netvarka ir reikia imtis priemonių užkirsti kelią tolesniam patologiniam procesui. Signalai gali būti labai įvairūs: nuo skausmo iki beprotybės. Nėra nė vieno kūno – somatinio – sutrikimo, kuris neatsispindėtų mūsų psichikoje, kaip ir nėra nė vieno psichikos sutrikimo, kuris anksčiau ar vėliau nesuteiktų mums galimybės tai pastebėti somatikoje.

– Posakis, kad visos ligos – nuo nervų, yra senas kaip pasaulis. Gyvenimas – vieni nervai, sako jau net vaikai. Jauni žmonės tampa jūsų pacientais. Kas mums darosi?

– Pateiksiu pavyzdį. Entuziastingai dirbančiam jaunam specialistui – gydytojui, ugniagesiui, kunigui, prekybininkui ar bet kurios kitos profesijos atstovui – pradeda skaudėti galvą, sutrinka širdies ritmas, virškinimas,  miegas – bet kuri somatinė sritis. Praėjus keliems mėnesiams ir neišnykus simptomams, žmogus kreipiasi į gydytoją. Jis atlieka visus reikalingus tyrimus, bet jokių nukrypimų nuo normos neranda. Tai nepaguodžia žmogaus. Juk širdis lipa iš krūtinės, nerimas neleidžia užmigti arba nuolat ne laiku pažadina. Žmogus kenčia, po kiek laiko vėl kreipiasi į gydytoją. Vėl prasideda standartinė tyrimų rutina. Gavęs normalius laboratorinių tyrimų rezultatus jis nusprendžia, kad gydytojai nieko neišmano, visi yra kyšininkai, niekas nenori padėti. Žmogui patariama pailsėti, išsimiegoti, daugiau dėmesio skirti sau. Po atostogų  visi simptomai išnyksta, bet vos grįžus į darbą vėl pradeda kankinti. Ir vėl žmogus eina pas gydytojus, reikalauja naujų tyrimų. Medikams nieko nelieka, kaip paskirti kokius nors nerimą mažinančius vaistus ir rekomenduoti keisti gyvenimo būdą. Pacientas pradeda vartoti tuos vaistus, nustoja galvojęs apie gyvenimo būdo pakeitimą ir problemos sprendimą.

– Lieka visą gyvenimą gerti nerimą mažinančius vaistus?

– Simptomai vėl ima kartotis, nes vaistai nustoja veikę, o gyvenimo būdo žmogus juk taip ir nepakeitė. Vėliau net ilgos atostogos nebegali atkurti normalaus organizmo funkcionavimo. Tuomet pradedamas vartoti alkoholis, neretai – ir kitos narkotinės medžiagos. Taip tęsiasi trejus–septynerius metus, ir jau tada diagnozuojamas antinksčių nepakankamumas, skydliaukės hiperfunkcija, skrandžio opa, arterinė hipertenzija, reumatoidinis artritas, vėžys ar bet kuri kita galima kūno ir sielos destrukcijos išraiška. Blogiausia tai, kad gydytojas paklausia: kur jūs buvote lig šiol? Pykčio proveržiai išsilieja skundais ar net, labai retais atvejais, homicidais ar suicidais.

– Jūs norite pasakyti, kad tokie ligoniai gali kėsintis net į savo ar gydytojo gyvybę?

– Tokių atvejų pasitaiko, ir tai nėra tik Lietuvai būdingas didesnio suicidiškumo paaiškinimas. Bet tai mums leidžia drąsiai teigti: kūnas ir siela yra neatskiriami. Mūsų kūnas geriau už bet kuriuos šiuo metu esančius diagnostikos įrenginius gali pasakyti: kažkas yra ne taip, kažką reikia keisti. Savo įpročius, tradicijas, papročius. Tai labai sudėtinga, be psichiatrų, psichoterapeutų, psichologų pagalbos neįmanoma apsieiti. Tačiau nereikia apsigauti: problemos sprendimas nėra tik vienkartinis susitikimas su specialistu.
Šiuo metu visuomenėje yra susiformavęs neigiamas požiūris į visa, kas susiję su pirmosiomis "psi" raidėmis. Šiam požiūriui pakeisti reikės nemažai laiko. Ne veltui Pasaulio sveikatos organizacija išlėlė uždavinį – integruoti psichiatriją į bendrąją mediciną ir sumažinti psichiatrinę stigmą.

– Apie kokią stigmą kalbate?

– Visuomenės suvokimu visa, kas prasideda raidėmis "psi", yra susiję su, kaip sakoma, stogo nuvažiavimu visam laikui. Dirbant ir stažuojantis Vokietijoje man teko stebėti praktinius mėginimus keisti psichiatrijos pavadinimą į sielos sutrikimus. Pavyzdžiui, Štutgarto universitetinėje ligoninėje nieko nėra užsimenama apie psichiatriją. Visur yra nuorodos, kad tai – sielos sutrikimų sektorius ar klinika. Beje, ten labai daug dėmesio skiriama senstančios visuomenės problemoms.

Medicinos slaugytojai teisių ir pareigų turi daug daugiau nei pas mus. Jie veda terapinius užsiėmimus grupėse, tęsia farmakologinius gydytojo nurodymus, neretai inicijuoja tyrimus, organizuoja kitų komandos narių darbą. Labai svarbi socialinių darbuotojų, užimtumo, meno, darbo terapeutų, psichologų, psichoterapeutų koordinuota veikla. Šių specialistų gerokai daugiau nei pas mus. Pacientai būna užimti visą gydymo laikotarpį, jie negirdi tokių teiginių kaip pas mus: šiuo metu yra vakarinės valandos ir visi specialistai baigė darbą, liko tik budintis gydytojas.

– Ar norite pasakyti, kad Lietuvoje ši sistema blogai organizuota? Juk yra ir dienos stacionarų, ir krizių intervencijos centrų.

– Dienos stacionarų yra, jie neblogai veikia. Puiki iniciatyva – krizių intervencijos centrai. Vokietijoje puikiai reglamentuota šių sričių veikla. Pavyzdžiui, Štutgarte dienos centrą pacientas gali lankyti nors ir visus metus, kiekvieną dieną. Jeigu reikia,  specialistai tokį pacientą lanko namuose. Pacientų yra dvigubai daugiau, jų gydymas daug intensyvesnis nei pas mus.

Kalbant apie asmenis, neturinčius gyvenamosios vietos, niekur nedirbančius, neapdraustus, galima pasimokyti iš vokiečių. Benamiai nepaliekami likimo valiai, bet griežtai apibrėžta: asmuo, savanoriškai pasmerkęs save atsiskyrimui nuo visuomenės, ir yra nuo jos atskiriamas. Humaniškai, demokratiškai, hipokratiškai. Jiems neleidžiama piktnaudžiauti sveikatos apsaugos sistemos teikiamomis paslaugomis, tačiau jie nepaliekami likimo valiai. Ligoninėse, iš jų ir slaugos, nakvynės namuose, dirba studentai, kariškiai, vienuoliai, socialiai aktyvūs piliečiai.

Šiai problemai spręsti itin daug dėmesio skiria savivaldybės – nelaimės atveju jie yra apdraudžiami, ligoninėms neužkraunama  finansinė našta už šių pacientų priežiūrą, jie nehospitalizuojami greta tikrų ligonių. Šie asmenys gyvenimą leidžia nakvynės namuose, pagalbos centruose, rūpybos institucijose. Tačiau jie privalo laikytis taisyklių: kriminaliniai ir su alkoholio ar narkotikų vartojimu susiję elementai nėra toleruojami. Bet kokiu atveju savivaldybių iniciatyva yra akivaizdi. Man yra tekę matyti nuostabių pavyzdžių, kai savanoriai ar vienuolės prieina prie pakrūmėje sėdinčių ir alkoholį geriančių atskalūnų, drąsiai paima iš jų rankų butelį alkoholio ir jį išpila. Geriančiuosius sugėdina, paaiškina, kur kreiptis pagalbos, ką daryti nelaimės atveju. Deja, socialinė inteligencija Lietuvoje dar turi kur tobulėti: mūsų valkatos tokios vokiškos iniciatyvos puoselėtojus, ko gero, primuštų.

– Bet čia jau socialinės problemos?

– Deja, taip. Lietuva eina teisingu keliu, bet niekaip nepasirenka prioritetų, vis dar jaučiamas vaikiškumo sindromas. Gerai, kad jau yra neblogų iniciatyvų. Žingsnis po žingsnio, ir problemos tikrai galės būti išspręstos. Mes nė kiek ne blogesni už kitus, o turint galvoje, kiek mūsų medicinos specialistų suvilioja užsieniečiai didesniais atlyginimais, esu įsitikinęs: mes esame vertinami, tik mums patiems reikia labiau savimi pasitikėti ir būti iniciatyvesniems.

Psichine liga sergantis vyras savo garbaus amžiaus mamą veja iš namų, nuo jo kenčia ir giminaičiai. Nors klaipėdietis, ištiktas priepuolio, tampa agresyvus, jo neįmanoma paguldyti į ligoninę, nes reikia paties ligonio sutikimo. "Jis užmuš ir mus, ir kaimynus, o nieko negalime padaryti", – ašarų nevaldė į nepavydėtiną situaciją patekusi ligonio mama.

Tramdė penki pareigūnai

87-erių klaipėdietės sūnus psichine liga serga jau ilgai – apie 35 metus. Jie gyvena kartu bute penkių aukštų daugiabučiame name. Sergančiam vyrui nustatytas visiškas nedarbingumas.

Kasmet 57-erių klaipėdietis būdavo gydomas uostamiesčio psichiatrijos ligoninėje. Joje pacientas praleisdavo nuo mėnesio iki trijų, atsižvelgiant į jo sveikatos būklę.

„Gydymas padėdavo. Sesers sūnui kartais užeidavo priepuoliai, bet nedideli. Dėl to kasmet ir guldydavome į ligoninę. Visi gydytojai jį pažįsta“, – pasakojo 89-erių klaipėdietės sesuo.

Anot garbaus amžiaus moters, prieš dvi savaites sūnėnui vėl prasidėjo priepuoliai. Prieš kelias dienas jam pasidarė ypač blogai. Vyrą ištiko stiprus priepuolis. Jis elgėsi labai agresyviai.

„Sesuo nubėgo pas kaimynus pagalbos. Šie iškvietė greitosios pagalbos medikus, policiją. Sesers sūnus puolė atvykusią medikę. Du policininkai nesugebėjo jo suvaldyti, išsikvietė pastiprinimą. Penki pareigūnai vos įsodino priepuolio ištiktą sesers sūnų į greitosios pagalbos automobilį“, – pasakojo moteris.

Neįsileido į namus

Vyras buvo nuvežtas į uostamiesčio psichiatrijos ligoninę. Tačiau paguldytas gydyti jis nebuvo.

Pasak klaipėdietės, medikai aiškino, kad to negali padaryti, nes psichinę negalią turintis vyras pats nesutinka gydytis. Jie tik pabrėžė, kad tokia yra tvarka. Todėl klaipėdietis buvo išleistas namo.

Apie tai sužinojusi klaipėdiečio mama net negrįžo į savo namus. Ji apsistojo pas kitą seserį. Moteris bijo, kad agresyviai nusiteikęs sūnus jai ko nors nepadarytų.

„Vakare sutarėme su dar dviem seserimis, kad neįsileisime jo į namus. Tegul eina į ligoninę. Girdėjau, kad naktį pas mane buvo atėjęs, bet neatsiliepiau, durų neatidariau“, – pasakojo moteris.

Pensininkė toliau dėstė įvykio detales. Ji rytą pradėjo aiškintis, kur naktį praleido giminaitis. Nė viena iš garbaus amžiaus keturių seserų jo neįsileido.

„Paskambinau į ligoninę. Pasakė, kad naktį jis atėjo ir buvo paguldytas. Labai apsidžiaugėme, kad bus gydomas. Tačiau po kelių valandų sesers sūnus sugrįžo. Vėl skambinau į ligoninę aiškintis, kodėl paleido, o atsakymas buvo toks pat – nesutiko gydytis“, – tvirtino moteris.

Kieno teises saugo?

Pensininkė tikino suprantanti medikus, nes jie priversti laikytis nustatytos tvarkos. Tačiau pati neįsivaizduoja, ką daryti tokioje situacijoje, kokių priemonių imtis.

„Be paties ligonio sutikimo negalima jo paguldyti į ligoninę. Tokie yra įstatymai. Taip saugomos psichinėmis ligomis sergančių asmenų teisės. Tačiau kodėl įstatymų leidėjai nepagalvoja apie tokių ligonių artimuosius, jų išgyvenamą siaubą, teises? Kas čia per tvarka? Kaip žmonėms gyventi?“ – retoriškai klausė klaipėdietė.

Moteris atkreipė dėmesį, kad psichine liga sergantis žmogus negali priimti teisingo sprendimo. Medikai jai pasakojo, kad vyras ligoninėje elgėsi ramiai.

„Matome, kad sesers sūnui yra blogai. Jam reikia gydymo, bet nieko negalime padaryti. Juk į ligoninę su policija jį ne šiaip sau atvežėme, o todėl, kad mums kilo pavojus. Kodėl tokiais atvejais reikalingas sutikimas? Sesers sūnus pats gydytis atsisako. Beviltiška situacija“, – guodėsi moteris.

Gali sukelti sprogimą

Klaipėdietės taip pat nerimavo, ką psichinę negalią turintis vyras gali iškrėsti bute, jei jame liktų vienas. Kartą parėjęs namo jis bandė pasigaminti valgyti. Į puodą supylė kilogramą makaronų ir šiek tiek vandens. Gerai, kad tokį vaizdą laiku pamatė neįgaliojo mama. Ši į puodą įpylė daugiau vandens, kad nekiltų gaisras.

„Baisu pagalvoti, kuo gali viskas baigtis, jei jis vienas pradės gaminti maistą. Gali dujų neužsukti, visą namą susprogdinti. Neįsivaizduoju, ką reikia daryti tokioje situacijoje“, – nuogąstavo moteris.

Pensininkė prisiminė, kad anksčiau problemų dėl patekimo į ligoninę nekildavo – atveždavo ir paguldydavo. Į tokią situaciją moterys pakliuvo pirmą kartą.

„Sesers sūnus niekada nenorėdavo gultis į ligoninę, bet ne taip, kaip dabar. Pati važiuodavau tartis, kad priimtų, pavykdavo sutvarkyti. Dabar jau sunkiai matau, iš namų beveik neišeinu. Kita sesuo kurčia, vos paeina, o turi bėgti iš savo namų. Kitos seserys taip pat garbaus amžiaus – 77 ir 80 metų. Ką mes galime padaryti? Giminaičių, kurie galėtų jį sutramdyti, nėra“, – virkavo moteris.

Po to, kai vyras nebuvo paguldytas į ligoninę, jo mama kreipėsi į prokuratūrą, kad sūnus būtų pripažintas neveiksniu. Tačiau, anot moters, procedūros trunka apie pusmetį.

„Kaip mums reikia išgyventi šį laiką?“ – kraupo klaipėdietė.

Ligoninėje sugeba susikaupti

Laikinai Respublikinės Klaipėdos ligoninės Psichiatrijos filialo vadovą pavaduojantis Albertas Kemundris aiškino, kad pagal Psichikos sveikatos priežiūros įstatymą net norint į ligoninę paguldyti ūmios psichozės ištiktą žmogų reikia gauti jo sutikimą. Jis turi pasirašyti specialius dokumentus.

Prieš ligonio valią medikai turi teisę jį ligoninėje laikyti dvi paras, bet tais atvejais, kai šis kelia pavojų aplinkiniams, sau ar turtui – materialinėms vertybėms.

„Tada yra priežastis, kodėl gydome žmogų prieš jo valią. Jei pacientas nesutinka toliau gydytis, turime teisę kreiptis į teismą, kad šis leistų priverstinai tai daryti“, – komentavo gydytojas.

Tačiau, anot A.Kemundrio, kai kurie psichozės ištikti ligoniai atvežti į ligoninę nurimsta, susikaupia ir pareiškia, kad atsisako gydytis, žada sveikatos reikalais rūpintis ambulatoriškai.

Budintis gydytojas taip pat neturi teisės guldyti tokių asmenų į ligoninę.

„Nebelieka priežasties, kodėl jam taikyti priverstinį gydymą“, – aiškino medikas.

Užjaučia artimuosius

A.Kemundrio teigimu, tvarka, kad be psichikos ligonio sutikimo negalima jo guldyti į ligoninę ir gydyti, galioja daugiau nei dvidešimtmetį.

Per šiuos metus keitėsi tik pačios sutikimo dokumento formos. Anksčiau buvo tik lapelis su užrašu, kad žmogus sutinka gydytis. Dabar gydymas išsamiai aprašytas: išaiškintos visos sąlygos, vaistai, tyrimai. Tai išdėstyta keliuose lapuose.

„Kai kurie psichinėmis ligomis sergantys žmonės net nenori skaityti, tų lapų net neperžiūri. Yra tokių, kurie skaito ir pradeda kabinėtis, kad gydytojas to nepadarė, ano neišaiškino, trečias nepatinka“, – pasakojo gydytojas.

Mediko nuomone, kai buvo paprastesnė dokumento forma, psichinėmis ligomis sergantiems asmenims buvo lengviau apsispręsti – gydytis ar ne. Dabar jie pakankamai dažnai nesutinka gultis į ligoninę.

Pasak A.Kemundrio, dabartinę tvarką reikėtų šiek tiek keisti. Medikams turėtų būti suteikta galimybė ligonį be jo sutikimo gydyti ilgesnį laiką – ne dvi, o bent 10 dienų.

„Po kelių dienų pacientams praeina liguistumas. Jie patys suvokia, kad reikia gydytis, ir pasirašo sutikimą. Dviejų dienų tam neužtenka“, – pabrėžė gydytojas.

A.Kemundris užjautė tokių gydytis nesutinkančių ligonių artimuosius: „Jiems tikrai labai sudėtinga. Kai kurių gyvenimas virsta absoliučiu košmaru“.

Gydytojas atkreipė dėmesį, kad net neveiksniu pripažintas asmuo turi pasirašyti sutikimą gydytis, jei artimieji jį nori paguldyti į ligoninę.

Komentaras

Karilė Levickaitė

Viešosios įstaigos „Psichikos sveikatos perspektyvos“ direktorė

Reikia kalbėti ne apie individualius atvejus, o apie visą sistemą. Dabartinėje psichikos sveikatos apsaugos sistemoje artimieji dažnai tampa įkaitais. Jie turi priimti sprendimus, rūpintis psichinėmis ligomis sergančių žmonių gerove. Lietuvoje psichinės sveikatos paslaugos yra labai ribotos. Atrodo, kad psichiatrijos ligoninės yra vienintelis pagalbos būdas sergančiajam. Tačiau reikia kalbėti apie platesnį paslaugų spektrą: socialinius darbuotojus, užimtumo centrus, kitas paslaugas, kurias žmogus galėtų pasiekti, gyvendamas namuose. Jos turėtų veikti prevenciškai ir užkirsti kelią tokioms situacijoms. Svarbu, kad psichinėmis ligomis sergantis žmogus turėtų galimybę gauti konsultacijas, bendrauti su tokio pat likimo žmonėmis. Tartis su jais, kaip atpažinti priepuolius, juos kontroliuoti, gerti vaistus. Konsultacijas turi gauti ir sergančiųjų artimieji. Lietuvoje ši niša yra neužimta. Todėl ir kalbama tik apie psichiatrijos ligonines, tačiau jos negali užtikrinti pagalbos visose situacijose. Reikėtų keisti visą sistemą. Taip pat svarbu, kad žmogus, kuris gydėsi psichinę ligą, išėjęs iš ligoninės gautų socialinę pagalbą, būtų užtikrinta jo integracija į visuomenę, darbo rinką. Nereikia galvoti, kad tokias ligas gydo tik tabletė. Medikamentinis gydymas nėra pakankamai efektyvus. Jei žmogus tik kartą per metus guli ligoninėje, liga gali progresuoti. Reikia ieškoti kito spektro paslaugų. Tą patarčiau daryti ir į minėtą situaciją patekusiems žmonėms. Tačiau dabar tokios paslaugos Lietuvoje dažniausiai teikiamos tik privačiai.