„Kartais atrodo, kad patirtys, kurias išgyvenau scenoje, mane taip pat efektyviai moko gyventi, kaip ir realaus gyvenimo akimirkos. Iš kiekvieno vaidmens vis ką nors pasiimu – idėją, vertybę ar tiesiog įkvėpimą.

Lapkričio 24 d. kartu su 21-uoju pulku iš Gaetano Donizetti komiškos operos atvyksiu į Kauną, kur Nacionaliniame Kauno dramos teatre vėl tapsiu Mari iš „Pulko duktė“. Tad labai tikiuosi, kad publika kuo gausiau ateis į susitikimą su pašėlusia Mari!“ – pasakoja solistė.

– Jūsų sukurti vaidmenys pelnė jums Metų solistės vardą. Ir Sofi operoje „Rožės kavalierius“, ir Mari „Pulko dukteryje“ kovoja už savo meilę ir tikslus. Matyt, sėkmė tikrai aplanko tuos, kurie atkakliai siekia pergalių?

– Negalėčiau pasakyti, kad gyvenime vaikausi pergalių, o dažnai kūrybinis procesas man atneša daugiau laimės nei pats rezultatas. Šiuo atveju sėkmė aplankė ne tik mane, bet ir abiejų pastatymų kūrybines komandas, visus, kurie, kad ir mažiausiu palytėjimu, prisidėjo kuriant šiuos spektaklius. Gal todėl ir jaučiu, kad Auksinis scenos kryžius ne visai priklauso man. Už jį esu skolinga visam būriui menininkų.

Judesyje: spektaklio kūrėjai didelę reikšmę suteikė ir choreografijai. / M. Aleksos nuotr.

– Jūs kilusi iš muzikų šeimos, tačiau susieti savo gyvenimą su muzika nebuvo jūsų pirmasis pasirinkimas?

– Tiesa! Ilgai svajojau apie psichologės kelią, iki šiol mane labai domina ši sritis. Ypač žavėjo kriminalinė psichologija, tačiau taip atsitiko, kad su psichologijos studijoms reikalinga matematika man buvo tikrai prastai (juokiasi).

– Solistės profesiją viename iš interviu pavadinote balansavimu ant lyno. Kodėl?

– Visų pirma todėl, kad dainavimas – kaip sportas: viena bemiegė naktis, fizinis ar emocinis nuovargis, net ne laiku suvalgyti riešutai ar šokoladas gali labai sunkinti darbą. Visada balansuoji ieškodamas geriausios fizinės, psichologinės, galiausiai, balso formos. Labai svarbi disciplina, psichologinė higiena. Pavyzdžiui, jei vakare žiūrint filmą išspausiu ašarą, kitą dieną tai tikrai atsilieps dainavimui. Tačiau kiekvienas dainininkas unikalus ir kiekvieno ištvermė, galimybės, poreikiai taip pat skiriasi. Svarbu gerai pažinti savo kūną ir kaip jis veikia.

– Gal sunkumus palengvina tai, kad turite muzikalią šeimą, kuri visada gali padėti, patarti? Gal kreipiatės patarimų į buvusius dėstytojus, profesijos autoritetus?

Labai svarbi disciplina, psichologinė higiena. Jei vakare žiūrint filmą išspausiu ašarą, kitą dieną tai tikrai atsilieps dainavimui.

– Mano artimiausi žmonės – sužadėtinis, tėveliai ir sesuo – pati geriausia palaikymo komanda. Jie man yra ir atgaiva, ir motyvacija. Turiu keletą nuostabių dėstytojų, korepetitorių, kurių nuomone ir patarimais pasitikiu ir vadovaujuosi.

– Baigdama studijas Londono Karališkojoje muzikos akademijoje sulaukėte kvietimo dalyvauti perklausoje į Ciuricho operos studiją ir buvote į ją priimta. Ciuricho teatre dainavote keliose operose ir parengėte pagrindinių vaidmenų. Gal galima apie juos papasakoti plačiau? Teko dainuoti ir su Edgaru Montvidu?

– Ciuricho operos teatre praleidau dvejus metus. Smagu, kad rudenį ten vėl sugrįšiu, tik šįkart jau viešnios teisėmis: atliksiu Alisos vaidmenį Pierangelo Valtinoni operoje vaikams „Alisa stebuklų šalyje“. Labai džiaugiuosi, kad galėjau dainuoti tokiuose spektakliuose kaip Wolfgango Amadeaus Mozarto opera „Užburtoji fleita“, Georgo Friedricho Händelio oratorija „Belšazaras”, Gaetano Donizetti komiška opera „Viva la mamma” ar Boriso Musorgskio opera „Borisas Godunovas”. Beje, pastarajame ir susibičiuliavome su E.Montvidu. Nors bendrų scenų su juo neturėjome, po jo didžiulės dueto scenos susitikdavome teatro kavinėje paplepėti ir išgerti taurės vyno.

– Jums teko dirbti ir Lietuvos, ir užsienio scenose, pažinti užkulisių gyvenimą. Ar jie labai skiriasi, ko išmokote ar patyrėte?

– Negaliu teigti, kad labai skiriasi. Tiesa, užsienyje darbas daug griežčiau organizuotas vien dėl didesnio teatro darbuotojų ir atvykstančių menininkų skaičiaus. Tai turi ir savų pranašumų, ir trūkumų. Labiausiai nustebino ir nuginklavo operos pasaulio žvaigždžių paprastumas ir žmogiškumas. Jokio susireikšminimo, vien pagarba ir palaikymas kiekvienam kolegai.

– Tarp gausybės savo veiklų ir vaidmenų radote laiko atvykti į savo vaikystės miestą Klaipėdą ir sukurti energingą, geraširdę Mari iš „Pulko duktė“? Ar ši partija kelia daug vokalinių iššūkių solistei?

– Užtenka vien perversti klavyrą, kad suprastum, jog Mari scenoje būna beveik visą operos trukmę ir pailsėti neturi nė penkių minučių. Mari iš dainininkės reikalauja visko: puikaus vokalinio, aktorinio ir fizinio pasirengimo. Visos jos arijos labai skirtingos, o Mari per operą išgyvena visą emocijų skalę – nuo nevilties ir beprasmybės iki meilės euforijos. Man buvo be galo gera sugrįžti į savo gimtąjį miestą ir susipažinti su Klaipėdos valstybiniu muzikiniu teatru ir jo šiltu kolektyvu, o mėnuo repeticijų man tam tikra prasme buvo kaip atostogos. Laisvu nuo repeticijų laiku godžiai traukiau į plaučius pušimis ir jūra dvelkiantį orą, klaidžiojau jaukiomis Klaipėdos senamiesčio gatvelėmis.

– Kaskart operoje tenka persikūnyti į vieną ar kitą vaidmenį ir įdėti į jį dalelę savo širdies. Ką jūs pasiimate iš tų vaidmenų?

– Kartais atrodo, kad patirtys, kurias išgyvenau scenoje, mane taip pat efektyviai moko gyventi, kaip ir realaus gyvenimo akimirkos. Iš kiekvieno vaidmens vis ką nors pasiimu – idėją, vertybę ar tiesiog įkvėpimą.

Įtampa: Mari scenoje būna beveik visą spektaklį – keičiasi tik jos scenos partneriai. / M. Aleksos nuotr.

– Sakoma, kad kiekvienas solistas turi savo svajonių partiją. Kokia jūsų svajonė?

– Mano svajonių partija galbūt nuskambės labai keistai, nes jos niekada negalėsiu atlikti, mat ji parašyta bosui. Labai norėčiau sudainuoti Mefistofelį Charles‘io Gounod „Fauste”! Iš savo balso tipui skirtų vaidmenų labai laukiu Siuzanos W.A.Mozarto „Figaro vedybose“ ir kada nors Lulu Albano Bergo operoje „Lulu”.

– Kokiose scenose gerbėjai jus galės išgirsti artimiausiu metu?

– Dainuoju Lietuvoje, Šveicarijoje, Austrijoje. Lapkričio 24 d. kartu su 21-uoju pulku iš G.Donizetti komiškos operos atvyksiu į Kauną, kur Nacionaliniame Kauno dramos teatre vėl tapsiu Mari iš „Pulko duktė“. Tad labai tikiuosi, kad publika kuo gausiau ateis į susitikimą su pašėlusia Mari!

Išbandymai solistams

Prieš metus Klaipėdoje pastatytas spektaklis iš karto sulaukė publikos pripažinimo ir atnešė apdovanojimus pagrindinio vaidmens – Mari – atlikėjoms: „Auksinis scenos kryžius“ skirtas operos solistei Linai Dambrauskaitei, o profesionaliojo meno kūrėjų apdovanojimas „Pagauk bangą“ – operos solistei Ritai Petrauskaitei.

Pajūryje dažnai skamba operos šūksniai: „Už viltį ir meilę! Valio geriems laikams! Tik pirmyn!“. Juk operos „Pulko duktė“ siužete aptariamos problemos amžinos kaip pasaulis: tautų negebėjimas susitarti, meilė tarp skirtingų luomų atstovų... Nors G.Donizetti Paryžiaus pripažinimą atnešusi opera iki šiol tampa išbandymu solistų balsams, tačiau suteikia daug malonių akimirkų jos klausantiems žiūrovams.

Į Kauną „Pulko duktė“ duktė atvyksta su balsingais Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro ir kviestiniais solistais, tad lapkričio 24-ąją dainuos L.Dambrauskaitė – Mari, Mindaugas Jankauskas – Tonijas, Liudas Mikalauskas – Sulpicijus, Dalia Kužmarskytė – Markizė de Berkenfyld, Valdas Kazlauskas – Kapralas, Modestas Narmontas – Hortenzijus, Virginija Kochanskytė – Hercogienė de Krakentorp, Kristina Gudelytė – Šokių mokytoja, Kęstutis Nevulis – Notaras.

Sekant naujausiomis pasaulio muzikinių teatrų tendencijomis ir norint palengvinti turinio suvokimą, operos dainuojamieji numeriai bus atliekami prancūzų kalba, o kalbamieji dialogai – lietuviškai.

Pagrindinio moters vaidmens – pulko markitantės Mari – atlikėja turi ne tik nepriekaištingai valdyti balsą, kad įveiktų visus vokalo daugiakovę primenančios partitūros ruožus, bet ir kurti nepaprastai spalvingą personažą. Jos mylimojo Tonijo partija tampa išbandymu net geriausiems pasaulio dainininkams: jau pirmame operos veiksme jiems tenka devynis kartus šokdinti balsą aukštyn iki antros oktavos do atliekant bene žymiausią visų laikų tenoro ariją „Pour mon âme“ (Mano sielai), pramintoje tenorų Everestu.

Mari – lyg atradimas

Ne veltui Mari vaidmens atlikėja solistė L.Dambrauskaitė, kaip rašė meno kritikė Asta Andrikonytė, tapo didžiausiu pirmosios „Pulko duktė“ premjeros atradimu. „Paprastai sopranams tenka vaidinti lyriškas įsimylėjėles, o Mari partija trykšta bravūra ir komizmu, nors nestokoja ir nuostabių lyrinių arijų. L.Dambrauskaitė sužibėjo temperamentu ir aktoriniu lankstumu, o jos savito tembro, skaidrus lyg varpelis sopranas liejosi ir bravūriškose koloratūrose laisvai, žaismingai tarsi paukštelio čiulbėjimas – visos vokalinės viršūnės skambėjo nepriekaištingai“, – akcentavo A.Andrikonytė.

Jaunos dainininkės karjera klostosi įspūdingai. Neseniai ji įkūnijo netipišką heroję ir Ciuricho operoje – parengė pavydo akinamos primadonos vaidmenį pašiepiančiame operą G.Donizetti farse „Viva la Mamma“. Ciuricho teatre L.Dambrauskaitė dainavo net keliose operose kaip jo operos studijos stažuotoja, o prieš tai studijavo Londono karališkojoje akademijoje.

Nuotaika: kaip ir dera romantinėje komedijoje, įveikę kliūtis M.Jankausko ir L.Dambrauskaitės personažai galiausiai švenčia meilę. / M. Aleksos nuotr.

Dar 2015-aisiais artistė debiutavo Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre (LNOBT) Barbarinos vaidmeniu operoje „Figaro vedybos“, atliko jį ir teatro gastrolėse Izraelyje, paskui LNOBT sukūrė reikšmingą Taisės vaidmenį Georgo Friedricho Händelio operoje „Aleksandro puota“, o neseniai – ir Sofi Richardo Strausso „Rožės kavalieriuje“. Puiki buvo ir jos Semelė Georgo Friedricho Händelio „Semelėje“ Vilniaus baroko operos teatro spektaklyje Vilniuje.

„L.Dambrauskaitės Mari – gaivališka, temperamentinga, organiška, jos vokalas skambus, stiprus, techniškai puikiai parengtas“, – rašė muzikologė Jūratė Katinaitė.

Tonijas – M.Jankausko svajonė

„Tonijo partija – labai sudėtinga. Šiai tenoro partijai reikia labai lakaus lengvo balso ir puikios technikos. Vien tik pirmo veiksmo arija visiems puikiai pažįstama ir laukiama dėl žymiųjų devynių aukštųjų do. Ne kiekvienas lyrinis tenoras gali tokį iššūkį priimti", – sako M.Jankauskas.

Kad šis personažas išvystų rampos šviesą, teko daug dirbti: solistas pasakojo rengęsis ne tik muzikinei partijai, bet tobulinęs vaidybą. "Juk „Pulko duktė“ – komiška opera su kalbamaisiais dialogais, tad prireikė nemažo aktorinių žinių bagažo. Galiu pasidžiaugti, kad man teko laimė kaip aktoriui dalyvauti dramos spektakliuose, režisuotuose tokių grandų kaip Jonas Jurašas, Gintaras Varnas, Oskaras Koršunovas, tad įgyta patirtis ir žinios labai padėjo kuriant personažą", – sakė solistas.

Pagal režisierės Jūratės Sodytės sumanymą operoje M.Jankausko personažas – jaunas alžyrietis, kuris vėliau tampa prancūzų karininku. "Spektaklyje apstu choreografinių užduočių, kurias reikia įgyvendinti, tad rengiantis tenka padirbėti individualiai su menamais kolegomis, kad kiekvienas reikalaujamas judesys prisitaikytų būtent prie mano kūno plastikos. Belieka nedaug laiko iki spektaklio pristatymo Kaune, kai džiugesys ir jaudulys užpildys mano krūtinę, o klausytojai išgirs ir išvys, kaip meilė nugali viską! Labai visų laukiu“, – sako M.Jankauskas.

Solistos pastangos neliko nepastebėtos meno kritikų. Anot muzikologės Živilės Ramoškaitės, Tonijaus vaidmenį kūręs M.Jankauskas šią užduotį atliko labai sėkmingai. „Su kiekvienu muzikiniu numeriu jo dainavimas pildėsi spalvomis ir tikslia emocine raiška. Šviesus jo tenoras gerai skambėjo visame diapazone, solistas lengvai įveikė sudėtingesnes techniškai vietas ir jautriai padainavo lyrinius numerius. Labiausiai, žinoma, intrigavo, kaip jam pavyks garsioji pirmojo veiksmo arija, trumpai įvardijama „Pour mon ame“, su devyniomis aukštosiomis do. Ir ką gi, solistas ją atliko labai sėkmingai, raiškiai, be įtampos, kokybiškai nuskambėjo viršūnės“, – akcentavo Ž.Ramoškaitė.

Pirmas pastatymas Lietuvoje

G.Donizetti pelnė šlovę tėvynėje ir už jos ribų savo komiškomis operomis ir istorinėmis dramomis „Ana Bolena“ ir „Liučija di Lamermur“. Galiausiai G.Donizetti, kaip ir jo amžininkai, bel canto stiliaus kūrėjai Gioachino Rossini ir Vincenzo Bellini, panoro įsitvirtinti viename didžiausių to meto Europos operos centrų – Paryžiuje. Ir jam pavyko: per dvejus savo gyvenimo čia metus (1838–1840) jis sugebėjo gauti užsakymų ir pristatyti savo kūrybą visuose keturiuose Prancūzijos sostinės operos teatruose.

1840 m. vasarį teatre „Opéra Comique“ įvykusi pirmos kompozitoriaus operos prancūzišku tekstu premjera iš pradžių sulaukė aštrios kritikos dėl nevykusio atlikimo. Tačiau netrukus „Pulko duktė“ tapo populiariu spektakliu ir ilgam išliko teatro repertuare.

Operos finale skambanti arija „Salut à la France“ (Valio Prancūzijai!) tapo neoficialiu Prancūzijos himnu. Jis daugelį dešimtmečių skambėjo spektakliuose, rodomuose visos Prancūzijos operos teatruose nacionalinės šventės – Liepos 14-osios proga.

Opera netruko pelnyti publikos simpatijų ir kitose šalyse. XIX a. viduryje opera buvo rodoma ne tik Naujojo Orleano, Niujorko, Londono operos teatruose, bet ir tuomet Prūsijos Karalystei priklausiusios Klaipėdos miesto teatre, vadovaujant impresarijui Franzui Eduardui Morohnui (1841–1859).

Manoma, kad „Pulko duktė“ buvo sukurta per vos kelias savaites. „Niekuomet netrukdavau atlikti darbo, kurį moku geriausiai; daugiausia laiko ir pastangų man kainuodavo sukurti būtent tą lengvabūdiškumo įspūdį, už kurį dažniausiai būdavau peikiamas“, – sykį prisipažino kompozitorius. Tai liudija ir šios operos muzika, trykštanti nerūpestinga linksmybe, tačiau iš dainininkų reikalaujanti kone pirotechnikos efektus primenančio vokalinio meistriškumo ir aktorinių sugebėjimų.

Paryškinu visiems žinomą tiesą, kad žmogus gerai jaučiasi savoje terpėje, kad ir kokia nesuprantama ar nejauki ji atrodo aplinkiniams.

Laiminga pabaiga garantuota

Originalų libretą operai sukūrė Jules’is-Henri Vernoy de Saint-Georges’as ir Jeanas-François-Alfredas Bayard’as. Jame išlaikomi visi romantinės komedijos elementai: absurdiška priešistorė (mūšio lauke surastą mergaitę augina visas kareivių pulkas), mylimieji iš priešingų stovyklų, kuriems tenka įveikti aplinkinių priešiškumą, kad galėtų būti drauge, ir laiminga pabaiga.

Skirtingai nuo italų opera buffa, dainuojamus rečitatyvus prancūziškoje opéra comique atstoja kalbamieji intarpai. Opera pasakoja našlaitės Mari istoriją. Rasta mūšio lauke ir užauginta prancūzų armijos seržanto Sulpicijaus pulke, mergina tampa jo markitante – su pulku keliaujančia maisto, drabužių ir atsargų tiekėja – ir laimingu pulko talismanu.

Mari įsimyli vietinis jaunuolis Tonijas, kuriam ir ji neabejinga. Norėdamas būti arčiau mylimosios, Tonijas įstoja į prancūzų kariuomenę. Tačiau netikėtai atsiradusi kilminga teta Markizė de Berkenfyld (vėliau paaiškėja, kad ji ir yra tikroji Mari motina) išsiveža Mari ir stengiasi užtikrinti jos luomui derančią padėtį visuomenėje. Ji mėgina atpratinti Mari nuo pulke įgytų stačiokiškų manierų, moko gražaus dainavimo ir superša ją su savo luomo jaunikiu.

Mari sielvartauja ilgėdamasi pulko draugų ir mylimojo, bet nedrįsta priešintis mirusio tėvo ir motinos valiai. Tačiau Tonijas nepasiduoda: su pulko draugais įsiveržia į vestuvių puotą ir visus įtikina savo meile Mari. Markizė atlyžta ir leidžia Mari pasirinkti tą vyrą, kuriam priklauso jos širdis.

Iš karo lauko į rūmus

Pristatydama šią operą Lietuvos publikai režisierė J.Sodytė sumanė perkelti veiksmo vietą ir laiką iš Napoleono armijos karo veiksmų Austrijoje (1805–1815) į Alžyro Nepriklausomybės karą (1954–1962).

„Kertinė „Pulko dukters“ siužeto tema, man tapusi atspirties tašku, yra pasirinkimo laisvė. Alžyro pasipriešinimo judėjimui prieš prancūzų kolonistus buvo svarbi ne tik tautos laisvė, bet ir kiekvieno žmogaus laisvė rinktis. Operoje svarbi ir dar viena pasirinkimo laisvės apraiška: jokia politinė jėga ar moralinė pareiga negali užkirsti kelio meilei. Antrame veiksme pagrindinė operos veikėja Mari iš karo lauko sąlygų Alžyre persikelia į rūmus Paryžiuje, kur tampa trapesnė ir pažeidžiamesnė, nors aplinka čia saugesnė ir gražesnė. Taip tarsi paryškinu visiems žinomą tiesą, kad žmogus gerai jaučiasi savoje terpėje, kad ir kokia nesuprantama ar nejauki ji atrodo aplinkiniams“, – apie savo idėjas pasakojo režisierė.

Scenografė Sigita Šimkūnaitė operai sukūrė kontrastingą scenovaizdį: pirmas veiksmas tvoskia tropiniu karščiu, o antras dvelkia rafinuotu prancūzų aukštuomenės gyvenimo šaltuku.

Beveik 100 Agnės Kuzmickaitės šiam spektakliui sukurtų kostiumų pabrėžia šį kontrastą: kariškiai dėvi stilizuotas uniformas, alžyrietės – tradicinius hidžabus, o prancūzų damos – tuo metu kūrusių mados grandų Yves’o Saint Laurent’o, Christiano Dioro ir Coco Chanel įkvėptas sukneles, kostiumėlius ir aksesuarus.

Spektaklio kūrimo komandoje dirbo muzikos vadovas Martynas Staškus, šviesų dailininkas Andrius Stasiulis, vyriausiasis chormeisteris Vladimiras Konstantinovas. Romantiškų jausmų peripetijas teatro scenoje įkūnija KVMT choras ir baleto artistai.

Kas? Opera „Pulko duktė“.

Kur? Nacionaliniame Kauno dramos teatre.

Kada? Lapkričio 24 d. 18.30 val.

Turbūt retas yra girdėjęs visą G. Donizetti komišką operą „Pulko duktė“, nors dauguma operos gerbėjų žino, kokios nuostabios šio kūrinio arijos. Kokią vietą ji užimą kompozitoriaus kūrybiniame palikime?

Ši opera žinoma, tačiau nėra viena iš populiariausių G. Donizetti sukurtų operų. Kompozitorių išgarsino „Meilės eliksyras“ „Liučija di Lamermur“, „Don Paskualė“ ir šie kūriniai mūsų publikai žinomiausi. „Pulko duktė“ – viena iš rečiau statomų operų, sukurtų tuo laikotarpiu, kai G. Donizetti dirbo ir gyveno Paryžiuje XIX a. 4-ojo dešimtmečio pabaigoje. Įvykus jos premjerai Paryžiaus komiškojoje operoje 1840 m., tais pačiais metais buvo sukurtas ir itališkas šios operos libretas, adaptuotas Italijos publikai. Klaipėdoje statomas pirminis variantas – prancūziškasis.

– Kaip manote, kodėl ši opera Lietuvoje populiarumu neprilygsta visuose šalies muzikiniuose teatruose ne po vieną kartą statytai G. Donizetti komiškai operai „Meilės eliksyras“?

– G. Donizetti operas „Meilės eliksyras“ ir „Liučija di Lamermur“ mūsų šalyje gerai žino kiekvienas, nes tai itališkojo laikotarpio operos, dainuojamos italų kalba. Gal jos populiaresnės, nes italų kalba mūsuose populiaresnė. Dainuoti prancūzų kalba, ką ir darome Klaipėdoje, didelis iššūkis visai čionykščio muzikinio teatro trupei.

– Komišką operą įsivaizduojame su daugybe gražios muzikos, tarsi lengvai plevenantį drugelį. Ar tokį įspūdį palieka ir „Pulko duktė“?

– Ši opera iš tiesų iš pažiūros labai lengva. Tokia ją ir išvys žiūrovas. Jos siužetas painokas, bet jis žaismingas, lengvai perteikiamas publikai. Tokia pat žaisminga ir operos muzika. Šioje operoje ir dainuojama, ir kalbama, ir vaidinama. Komiška opera „Pulko duktė“, kai dar nebuvo užgimęs operetės žanras, yra tarsi tų laikų operetė.

– Kaip manote, dėl kokių priežasčių „Pulko duktė“ iki šiol nebuvo pastatyta Lietuvoje?

– Viskam savas laikas: kartais, kad ir labai populiaraus kompozitoriaus retesnė opera į sceną ateina savo laiku. Ir KVMT šį kūrinį greičiausiai pasirinko kaip naujieną, nes kitos G. Donizetti operos – „Liučija di Lamermur“, „Meilės eliksyras“ yra ne kartą statytos Lietuvos teatruose. Vilniuje pernai pastatyta „Ana Bolena“. „Pulko duktė“ Lietuvą vis aplenkdavo, tad klaipėdiečių pasirinkimas labai savalaikis, įdomus ir net intriguojantis. Juk visiems įdomu kokia tai opera!

– Būti pradininku kažko visada sudėtingiau, nei vaikščioti pramintais takais?

– Sutinku, tačiau kiek malonumo tai suteiks publikai! Esu tikras, kad dažnas išvydęs šį spektaklį sakys – „kodėl jo nepastatė anksčiau?“

– Galbūt šis kūrinys sudomins visos šalies operos gerbėjus, ir žmonės su malonumu vyks į pajūrį, kad ją išgirstų?

– Neabejoju. Tokią tendenciją išduoda ir didelis profesionalų susidomėjimas vos paskelbus apie solistų atranką dainuoti operoje. Tarp solistų opera „Pulko duktė“ yra gerai žinoma. Natūralu, kad sau aukštus standartus keliantys atlikėjai sukluso išgirdę apie „Pulko dukters“ premjerą, nes jiems tai puikus šansas realizuoti save. Atvykęs į solistų perklausą, pasidžiaugiau atradęs, kad puikių dainininkų, tinkančių komiškai operai, esama ir Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre. Tokio lygio pastatymai motyvuoja atlikėjus – jie su dideliu užsidegimu imasi partijų, ir tuomet rezultatai džiugina tiek vietinę publiką, tiek teatre apsilankančius užsieniečius.

Muzikologai žinią apie būsimą premjerą taip pat palydėjo skambiais šūksniais – „Ooo!“. Tai ne šiaip nustebimas, o nuostaba su šauktuku! Supraskite: Klaipėda sau leidžia statyti tokią operą, kurią atlikti gali tik ypatingo lygio ir meistriškumo dainininkai.

– Iš Jūsų girdžiu, kad palankiai vertinate tai, jog Klaipėda nelieka vien su vietiniais atlikėjais, o nuolat kviečiasi kviestinius solistus?

– Aš labai gerbiu Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro požiūrį: šis teatras atviras visiems. Tokia praktika taikoma ne tik mūsų šalies, bet ir viso pasaulio muzikiniuose teatruose. Ji turi daug teigiamų aspektų: galimybė atvykti ir pasirodyti solistams iš kitų miestų, šansas neseniai baigusiems studijas, profesionalams – galimybė dainuoti tai, kas labiausiai tinka jų balsams. Kartu tai skatina vietos trupės narius pasitempti, „nevirti savo sultyse“. Atviro teatro sėkmė daugiasluoksnė ir palanki visiems.

– Minėjote, kad muzika lengva ir smagi klausyti. Bet neretai gražus skambesys juk pasiekiamas nelengvu darbu?

– Jūsų įtarimas teisingas (juokiasi). G. Donizetti muzika savo sudėtingumu prilygsta W. A. Mozarto kūriniams, kurie irgi skamba lengvai ir linksmai. „Pulko dukters“ partitūra, kaip ir kitų G. Donizetti kūrinių, yra labai „plona“. Dirigentai žodyje „plona“ koduoja atlikimo sudėtingumą ir trapumą. Net pats kompozitorius partitūroje yra užrašęs ją atlikti „lengvai“. Tačiau orkestro muzikantams ir dainininkams scenoje tenka įdėti daug pastangų, norint atlikti virtuozines partijas. Beje, solistams šioje operoje kadencijas leidžiama dainuoti laisvai, taip publikai parodant visas savo balso galimybes ir diapazoną. „Pulko duktė“ – tai iššūkis kaip sudėtingą muziką atlikti taip, kad ji suskambėtų lengvai.

– Tokiu būdu muzikantai tampa kažkuo panašūs į baleto šokėjus, nes jie irgi daug treniruojasi, o scenoje rodo tik grožį ir lengvumą?

– Labai teisingai palyginote. Šios muzikos atlikimas – lyg baletas.

– Kaip manote, ar Klaipėdai pavyks įveikti G. Donizetti mestą operos atlikimo iššūkį?

– Repeticijos mane nuteikia labai pozityviai. Ypač džiugina KVMT solistų nuoširdus atsidavimas darbui bei troškimas dainuoti operas. Negaliu nepaminėti, kad KVMT trupė savo pasirengimą didingiems pastatymams įrodė jau ne kartą. Prisiminkime vasarą elinge pristatytą Richardo Wagnerio „Skrajojantį olandą“, kuris teatro trupę privertė perlipti per pačius aukščiausius operoje įmanomus barjerus. G. Donizetti irgi turi barjerų, ir jie Klaipėdos teatrui tikrai įveikiami.

– Kokie solistai ruošia pagrindines Mari ir Tonijaus partijas?

– Mari partiją dainuos kviestinė solistė Lina Dambrauskaitė bei dvi ryškiausios KVMT solistės – Rita Petrauskaitė ir Rasa Ulteravičiūtė. Su Rita teko kartu dirbti ne viename spektaklyje ar projekte, ji puikiai pasirodė Leonardo Bernsteino „Kandide“. R. Ulteravičiūtė mane nustebino: iš kuklaus soprano ji tapo tikra prima su puikia koloratūra. Toks pasiruošimas puikiai tinka Mari partijai. L. Dambrauskaitė mokslus baigė užsienyje, ji garsėja ne tik puikiu balsu, bet ir pasiruošimu. Atrodo, kad Mari partija tarsi jai parašyta. Taigi, galime didžiuotis trimis puikiomis Mari.

Tonijas: džiugu, kad šią partiją dainuoti sutiko Tomas Pavilionis, kurio karjera kažkada prasidėjo Klaipėdoje. Mindaugą Jankauską pažįstu nuo studijų laikų. Nuo tada jis vis kartodavo, kad nori operoje „Pulko duktė“ dainuoti Tonijo partiją. Ir tai pildosi!

Nors laiko pasirengimui buvo nedaug, atrodo, lyg bendras darbas tęstųsi jau ne vieną mėnesį. Solistai yra pasirengę, nežinomybę kelia tik drakonas vardu Pandemija. Mūsų repeticijos įdomios ir vaisingos. Noriu padėkoti režisierei Jūratei Sodytei, kuri ypatingai ruošiasi šiam pastatymui. Dar antro karantino metu ji man skambindavo vos ne kasdien ir klausdavo ar galima vienaip ar kitaip išspręsti iškeltas užduotis. Nes kai kurie G. Donizetti sumanymai nebūtų įdomūs arba atrodytų keistai šiandienos publikai. Tarkim, tai, kad būtų ištekinama dvylikametė mergaitė. Laikai pasikeitė. J. Sodytė pasirinko 1960 m. revoliuciją arba karą Alžyre. Pritariu režisierei: karas baisus dalykas, tačiau nepaisant nieko žmonės trykšta gyvenimo džiaugsmu, išgyvena pirmą meilę ir t. t. Ir pozityvūs jausmai operoje daugiau matomi nei negandos. J. Sodytė operos medžiagą pateiks labai įdomiai, režisierė solistams yra iškėlusi išskirtinių užduočių. Publika, išgirdusi šios režisierės pavardę, žino, kad jos pastatymuose būna daug judesio, šokio. Ir šioje operoje šoksime visi!

– Gal veiklioji J. Sodytė ir Jums ras užduotį scenoje? Ir tai nebūtų nauja, nes KVMT pastatyme „Graikas Zorba“ jūs kartu su baleto šokėjais trypėte finalinį sirtakį.

– Nežinau ar tai įvyks, bet aš norėčiau ir pašokti, ir pajudėti (juokiasi). Arba galėčiau spektaklio metu pareplikuoti su veikėjais. Bet neišduokime visų paslapčių. Tegul lieka intriga. Viskas paaiškės premjeros metu.

– Ar Jums neteks stabdyti režisierės užmojų, nes solistams neliks laiko dainuoti?

– Kuo daugiau spektaklio veikėjai judės, tuo opera bus komiškesnė. Beje, man patinka, kad su J. Sodyte galima diskutuoti ir kartu nuspręsti, kas ir kaip vyks scenoje. Pavyzdžiui, kuriuo momentu solistams užsiimti kitomis sceninėmis užduotimis, kad tai netrukdytų jų dainavimui. J. Sodytė ir pati, kaip buvusi šokėja, supranta, kaip solistams yra svarbus tinkamas kvėpavimas.

Pasitarimas bendroje veikloje labai svarbus. Turime dirbti kaip viena komanda: režisierius, dirigentas, scenografas, kostiumų dailininkas ir kt. Tik nuo bendro darbo rezultato priklauso spektaklio sėkmė. Visi dalyvaujame visur: nuo spektaklio pristatymo iki kūrybinio proceso.

– Jums ne tas pats kokia bus spektaklio scenografija ar kostiumai?

– Žinoma. Tarkim, scenografė sumanė sumontuoti laiptus ir mes tarėmės, kad jie nebūtų per aukšti, kad solistams nebūtų sunku judėti, kad jie neuždustų. Taip ir su veikėjų kostiumais, jei jie bus nepatogūs, ar spaus batai, solistai scenoje vaikščios rūškanais veidais. Yra daug dalykų, kurie atrodytų dirigentui turėtų nerūpėti, tačiau...

Mes įpratę, kad priešais orkestrą stovi gražus ir pasitempęs dirigentas , o visi dalyviai puikiai žino, ką turi daryti. Tad dirigentui belieka džiaugtis savo gražia veikla? (Juokauju)

Mano darbas ir yra šventė. Ypač koncertuose, kur yra tik dirigentas, orkestras ir solistas. Čia dirigentas gali būti visa ko šeimininkas. Statant muzikinio teatro spektaklius – operas, operetes ir kt. – visos detalės tampa ypač svarbios. Net teatro budėtojas ar aprengėja gali turėti įtakos spektakliui. O jei jie sugadins dirigentui nuotaiką? (juokiasi). Ne veltui sakoma, jog viskas prasideda nuo mažų dalykų. Todėl aš visada labai džiaugiuosi dirbdamas Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre. Nuo pat pirmos dienos arba pirmo mano čia diriguoto spektaklio „Velnio nuotaka“, kai tik įėjau į tada dar senąjį pastatą, pasijutau tarytum darnioje šeimoje. Čia jauku, tvyro tikrojo Teatro atmosfera. Šis kolektyvas bendrauja nuoširdžiai – čia tu visada būsi apgaubtas rūpesčiu ir būtinai bus paklausta „ar Jums nieko netrūksta“.

– Įdomu, kodėl prieš šimtmečius kūrę kompozitoriai, kaip G. Donizetti, vis dar populiarūs ir šiais laikais?

– Yra kūrėjų, kurie vadinami genijais: jų kūriniai išskirtiniai ir laikui nepavaldūs. Būna ir žinomų autorių užmirštų kūrinių, tačiau tai neleidžia abejoti jų verte. Tarkim, Camille‘io Saint-Saënso opera „Samsonas ir Dalila“ kompozitoriaus gyvenimo metais nebuvo vertinama. Šis kūrinys sėkmės sulaukė tik po šimtmečio. Tačiau G. Donizetti į save dėmesį atkreipė dar būdamas vaikas: net ankstyvieji jo kūriniai keldavo žmonėms nuostabą ir susižavėjimą. Jo genialumas slypi jo muzikos paprastume.

Žaneta Skersytė

Premjeriniai spektakliai Žvejų rūmuose bus rodomi penktadienį, šeštadienį ir sekmadienį, lapkričio 12, 13, 14 dienomis.

Spalvingas, malonus ausiai, įdomus žiūrėti ir aktualus siužetu kūrinys sukurtas 1840-aisiais, tai yra kelis dešimtmečius iki operetės gimimo. Kritikai teigia, kad "Pulko duktė" yra visų operečių pirmtakė.

Lietuvoje ši komiška opera dar nebuvo pastatyta, nors vadinama viena dažniausiai statomų pasaulyje.

Teatro vadovė Laima Vilimienė teigė, kad mūsų mieste ji buvo atliekama XIX amžiuje, kai Memelis tebebuvo nelietuviškas.

Skirtingų, konfrontuojančių tautybių atstovai – tirolietis ir prancūzė įsimyli ir susiduria su daugybe iššūkių.

Siužetas lyg ir paprastas, bet, pasak režisierės Jūratės Sodytės, šiuo metu ypač aktualus. Režisierė norėjo pabrėžti dabartiniu metu aktualią temą – gebėjimo išgirsti ir kontaktuoti stoką. Meilės istoriją J.Sodytė perkėlė į Alžyro karo metus. Pagrindinė operos mintis – žmonės ir tautos turi turėti pasirinkimo laisvę.

Pristatydama savo sumanymą režisierė teigė išnaudojusi ne tik gerai suprantamas priemones, jos idėjos perteikiamos ir neverbaline kalba, rankų plastika. Išlepintiems judrių reginių žiūrovams opera neturėtų pasirodyti nuobodi, ji kupina judesio, veiksmo, įsimenančių arijų ir spalvingų personažų.

Anot muzikos vadovo, dirigento Martyno Staškaus, G.Donizetti muzika savo sudėtingumu prilygsta W.A.Mozarto kūriniams, kurie irgi skamba lengvai ir linksmai. Pats operos autorius partitūroje pažymėjo, kad muzika turi būti atliekama lengvai. Tai bus nemenkas iššūkis muzikantams ir atlikėjams. Paskutinės dienos prieš premjerą jiems – ypač karštos.

Arijos bus atliekamos prancūzų, o dialogai – lietuvių kalba.

Žiūrovai scenoje išvys populiarius ir gerai pažįstamus dainininkus: Liną Dambrauskaitę, Tomą Povilionį, Liudą Mikalauską, Ritą Petrauskaitę, Mindaugą Jankauską, Vilių Trakį, Dalią Kužmarskytę, Šarūną Juškevičių, Kęstutį Nevulį.

Daugelis nustebs operoje pamatę vaidinant aktores Virginiją Kochanskytę ir Nijolę Sabulytę.

Spektaklio „Pulko duktė“ meninę koncepciją Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre kuria lietuvių statytojų komanda: muzikos vadovas ir dirigentas Martynas Staškus, režisierė Jūratė Sodytė, kostiumų dailininkė Agnė Kuzmickaitė, scenografė Sigita Šimkūnaitė, šviesų dailininkas Andrius Stasiulis. Romantiškų jausmų peripetijas scenoje įkūnys geriausi teatro solistai bei kviestiniai dainininkai, choro ir baleto artistai. Sekant naujausiomis pasaulio muzikinių teatrų tendencijomis ir norint palengvinti turinio suvokimą, operos dainuojamieji numeriai bus atliekami prancūzų kalba, o kalbamieji dialogai – lietuviškai.

Suspėti „suveržti“ spektaklį

Operos „Pulko duktė“ scenografė S. Šimkūnaitė pasakojo su režisiere J.Sodyte dirbanti pirmą kartą. „Man tai labai įdomi ir vertinga patirtis. Režisierė vos susitikus jau turėjo gana aiškių vizijų: kokią šalį vaizduosime, į kokį laikotarpį nukelsime operos veiksmą. Tad man buvo skirta labai įdomi užduotis – pavaizduoti Alžyro nepriklausomybės karo laikotarpį bei septintojo dešimtmečio Paryžių. Manau, kad „Pulko duktė“ vizualiai bus visiškai kitokia, kad užgims net man neįprastas rezultatas. Papasakoti apie kūrybinį įkvėpimą sunkiausia. Jis dažniausiai ateina tiesiog ilgai mąstant ir dirbant. Operos „Pulko duktė“ atveju ieškojau ir radau atramą kūrybai pažiūrėjusi filmą „Alžyro mūšis“ („The battle of Algiers“), kurį rekomendavo draugas istorikas, o antrojo veiksmo stilių įkvėpė mada ir Coco Chanel kūryba. Skirtingos patirtys, sutikti žmonės, kartais net trumpa ištrauka iš straipsnio sukelia smalsumą ir skatina kūrybinį mąstymą“, – atviravo scenografė.

Pasak S. Šimkūnaitės, du operos veiksmai vienas nuo kito skirsis kaip diena ir naktis. „Alžyre švies kepinanti saulė, oro temperatūra bus tokia aukšta, kad prancūzės alps nuo karščio, o Prancūzijos kariai ir šio krašto vietiniai gyventojai nespės valytis prakaito nuo veidų. Na, o antrasis veiksmas bus gerokai rafinuotesnis, suvaržytas, šiek tiek niūrus ir šaltas. Tai atsispindės ir scenografijoje, ir kostiumuose. Didžiausias ir vienintelis laukiantis iššūkis – laikas, per kurį turime viską sumontuoti arba „suveržti“ spektaklį. Labai nekantru pamatyti, kaip viskas suskambės scenoje“, – publikos smalsumą žadino scenografė.

Daug radikalių pasikeitimų

Anot vienos garsiausių šalies drabužių dizainerių, operos „Pulko duktė“ kostiumų dailininkės A. Kuzmickaitės, spektaklio siužetas vystosi septintajame dešimtmetyje, tad to laikmečio įkvėptus kostiumus scenoje ir išvysime.

„Šiuo metu vyksta kostiumų gamyba, primatavimai – įprasti, bet man didelį malonumą teikiantys darbai. Man kaip kostiumų dailininkei labai smagu, kad vieno spektaklio metu scenoje įvyks daug radikalių pasikeitimų: pirmasis veiksmas vyks Alžyre (Afrikoje), o antrasis – Paryžiuje (Prancūzija). Pirmajame veiksme publika išvys Prancūzijos kariuomenės atstovus, vilkinčius uniformas, bei choro damas – stilingas prancūzes, taip pat vietines gyventojas, kurios vilkės tradicinius rūbus – hidžabus. Antrajame spektaklio veiksme atskleisime Paryžiaus aukštuomenės aprangą ir kasdienes kariuomenės uniformas. Su hidžabais susiduriu pirmą kartą. Labai įdomu“, – tvirtino A. Kuzmickaitė.

Šimtas unikalių kostiumų

Kostiumų dailininkės žodžiais, daugelyje operų egzistuoja neatsiejami jų elementai: kareiviai, įsimylėjėliai ir laimingas finalas bei nuotaka. „Tai tradiciška, kartu žavu. Man operoje „Pulko duktė“ ir norisi paryškinti tradicines žmonijos vertybes: kai pasaulis tampa nestabilus, viskas, kas ateina iš praeities, turi klasikos atspalvį, mus žavi vis labiau. Pandemijos akivaizdoje iš praeities stabilių, įprastų vertybių norisi pasisemti stiprybės. Tarsi patvirtinti, kad ir kas benutiktų pasaulyje, po smarkių supurtymų žmonės išlieka tie patys ir gyvena toliau. Komiškos operos svarbiausi veikėjai įsimylėjėliai – Mari, pulke užaugusi mergina, ir ją įsimylėjęs Tonis. Pradžioje Mari vilkės karišką uniformą, vėliau išvysime jos personažo transformaciją – iš sunkiai pastebimo į labai moterišką. Aktualia taps ir emancipacijos linija: operos finale Mari nusprendžia elgtis taip, kaip jai norisi, o ne taip, kaip verčia aplinkybės“, – akcentavo A. Kuzmickaitė.

Pasak kūrėjos, prireiks labai daug kostiumų, nes komiškoje operoje, be solistų, dalyvauja ir choras – 26 moterys ir 15 vyrų. „Visi operos atlikėjai persirengs kelis kartus, tad prireiks maždaug 100 sceninių kostiumų. Man labiau patinka, kai sceniniai kostiumai yra kuo unikalesni. Ne taip, kai vienas eskizas pritaikomas ir padauginamas iš žmonių skaičiaus. Juk visi žmonės labai skirtingi ne tik kūno sudėjimu, bet ir charakteriais“, – kalbėjo A. Kuzmickaitė.

Solistams – tikras išbandymas

1840 m. Paryžiuje sukurta komiška opera iš atlikėjų reikalauja kone pirotechnikos efektus primenančio vokalinio meistriškumo ir aktorinių sugebėjimų. Pagrindinio moters vaidmens – pulko markitantės Mari – atlikėja turi ir nepriekaištingai valdyti balsą, kad įveiktų visus vokalo daugiakovę primenančios partitūros ruožus, ir sykiu kurti nepaprastai spalvingą personažą. Šios užduoties imsis scenos primadonos – Lina Dambrauskaitė, Rita Petrauskaitė ir Rasa Ulteravičiūtė.

O Mari mylimojo Tonijo partija tampa tikru išbandymu net geriausiems pasaulio dainininkams, kuriems jau pirmajame operos veiksme tenka devynis kartus šokdinti balsą aukštyn iki antros oktavos do bene žymiausioje visų laikų tenoro arijoje „Pour mon âme“, pramintoje „tenorų Everestu“. Į muzikinį Everestą kops solistai Tomas Pavilionis ir Mindaugas Jankauskas.

Tai bus pirmas šios operos pastatymas šalyje, tačiau ne pajūryje.

Įsuks ir žinomas aktores

Opera pasakoja našlaitės Mari istoriją. Rasta mūšio lauke ir užauginta Napoleono armijos seržanto Sulpicijaus, kurio partiją dainuos solistai Artūras Kozlovskis, Liudas Mikalauskas ir Vilius Trakys, pulke, mergina tampa jo markitante – su pulku keliaujančia maisto, drabužių ir atsargų tiekėja – ir laimingu pulko talismanu. Mari įsimyli vietinis tirolietis Tonijas, kuriam ir ji neabejinga. Norėdamas būti arčiau mylimosios, Tonijas įstoja į prancūzų kariuomenę. Tačiau netikėtai atsiradusi kilminga tikroji motina – Markizė de Berkenfyld (Dalia Kužmarskytė ir Loreta Ramelienė) išsiveža Mari ir stengiasi užtikrinti jos luomui derančią padėtį visuomenėje. Ji mėgina atpratinti Mari nuo pulke įgytų stačiokiškų manierų, moko gražaus dainavimo ir superša ją su savo luomo jaunikiu – Hercogienės de Krakentorp sūnumi. Mari sielvartauja, ilgėdamasi pulko draugų ir mylimojo, bet nedrįsta priešintis mirusio tėvo ir motinos valiai. Tačiau Tonijas nepasiduoda: su pulko draugais įsiveržia į vestuvių puotą ir visus įtikina savo meile Mari. Markizė leidžia Mari pasirinkti tą vyrą, kuriam priklauso jos širdis.

Spektaklyje publika išvys Gytį Šimelionį, Kęstutį Nevulį (Notaras), Valdą Kazlauską, Remigijų Mickų (Kapralas), Vytautą Bytautą, Modestą Narmontą (Markizės de Berkenfyld kamerdineris Hortenzijus). Karštų jausmų opera įsuks ir dvi žinomas aktores – Virginiją

Kochanskytę ir Nijolę Sabulytę (Hercogienė de Krakentorp).

Buvo pastatyta Mėmelyje

Tai bus pirmas šios operos pastatymas šalyje, tačiau ne pajūryje. G.Donizetti „Pulko duktė“ buvo pastatyta ir rodoma Prūsijos karalystei priklausiusio Klaipėdos miesto, anuomet vadinto Mėmeliu, teatre, vadovaujant impresarijui Franzui Eduardui Morohnui (1841–1859). Tačiau Lietuvoje ši opera iki šiol nesulaukė nė vieno pastatymo.

Spektaklio meninę koncepciją Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre kuria lietuvių statytojų komanda: muzikos vadovas ir dirigentas Martynas Staškus, režisierė Jūratė Sodytė, kostiumų dailininkė Agnė Kuzmickaitė, scenografė Sigita Šimkūnaitė, šviesų dailininkas Andrius Stasiulis. Gros Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro orkestras, scenoje bus galima išvysti ir baleto trupės artistus. Sekant naujausiomis pasaulio muzikinių teatrų tendencijomis ir norint palengvinti turinio suvokimą, operos dainuojamieji numeriai bus atliekami prancūzų kalba, o kalbamieji dialogai – lietuviškai.

Bilietai į premjerinius spektaklius jau prekyboje.

Operos legenda Kiri Te Kanawa ( Kiri Ti Kanava) traukiasi iš scenos.

Naujosios Zelandijos sopranas, kuriai ketvirtadienį sukako 70 metų, patvirtino, kad kovo 14 dieną numatytas jos pasirodymas Londono karališkojo operos teatro spektaklyje „Pulko duktė“ (La Fille Du Regiment) jai bus paskutinis.

K.Te Kanawa prisipažįsta, kad jai sunku prisitaikyti prie fizinių poreikių, kurių reikalauja dideli pastatymai, tačiau neatmeta galimybės, kad gali neatsispirti pagundai dar kartą užlipti ant scenos kokiame nors specialiame renginyje.

„Negaliu pasakyti, kad paskutinis, bet ... vaidmuo nedidelis ir jis nepareikalaus iš manęs per daug mano jėgų, gal tik iš mano kelių. Mano keliams scena dabar visai nepatinka... Koks palengvėjimas, kad spaudimas atslūgo... Tai labai labai daug energijos reikalaujantis darbas ir iš tavęs yra daug tikimasi – iš tiesų tikimasi, kad padarysi daugiau..., nei kartais gali įveikti“.

K.Te Kanawos profesinė veikla truko daugiau nei 40 metų. Ji dainavo britų karališkosios šeimos – princo Charleso (Čarlzo) ir princesės Dianos – vestuvėse 1981 metais.