Rezervato statusą suteikė LR Vyriausybė, kai šių metų gegužės 5 dieną Aplinkos ministeriją įpareigojo padidinti Punios šilo apsaugą. Ekspertų teigimu, tai svarbiausias aplinkosaugos įvykis Lietuvoje per visą šalies nepriklausomybės laikotarpį.

Punios šilo išsaugojimo judėjimo iniciatorius ir Baltijos aplinkos forumo vadovas Žymantas Morkvėnas teigia, kad šio šilo įtvirtinimas gamtiniu rezervatu yra geriausia, ką aplinkosaugininkai šįmet galėjo padovanoti Lietuvai Pasaulinės aplinkos apsaugos dienos proga.

Vienintelis gamtinis rezervatas tikrame miške, visi kiti – pelkėse

„Pagaliau Lietuva turi pirmą valstybės saugomą mišką. Punios šilas yra vienintelis šalyje natūralus miško masyvas, o jo suteikta apsauga mums, gamtininkams, yra ypatingas įvykis, už kurį kovojome beveik visą dešimtmetį. Neturėjome nei vieno gamtinio rezervato, kuriuo būtų saugomas vientisas senas miškas. Iki šiol vyravo praktika, kad gamtinio rezervato statusui atiduodamos pelkėtos teritorijos, pavyzdžiui, Čepkelių, Žuvinto, Kamanų pelkiniai kompleksai ir kiti. Politiniuose aplinkosaugos sprendimuose vyravo ekonominiai interesai, į miškus, ypač brandžius, buvo žiūrima tik kaip į medienos ir rekreacijos šaltinį“, – komentuoja Nemuno kilpų regioninio parko direkcijos vyr. specialistas Renatas Jakaitis.

Iki šiol tik šeštadalis (456,94 ha) viso Punios šilo buvo išskirtas kaip gamtinio rezervatas. Kita šilo dalis (2249,39 ha) turėjo botaninio – zoologinio draustinio statusą. Draustinio statusas neužtikrino unikalių ir natūralių miško buveinių apsaugos, joms kenkia draustiniuose leistinos veiklos – miško kirtimai ir rekreacija.

„Norint suformuoti ir išsaugoti vertingą bei gyvybingą natūralią miško ekosistemą, nepakanka saugoti keletą jos lopinėlių, būtina vienoda apsauga visam miško masyvui. Natūraliai susiformavusi sengirė yra savarankiškai funkcionuojanti ekosistema, kurios išlikimui yra reikalingas didelis ir vientisas miško plotas. Tai, kad dabar saugoma teritorija bus ne šeštadalis viso miško, o penkiskart didesnė teritorija, užtikrins unikalios ir natūralios miško ekosistemos formavimąsi be žalingo žmogaus kišimosi“, – teigia R. Jakaitis.

vstt.lrv.lt nuotr.

Pademonstruota politinė valia išsaugoti unikalią šalies gamtą

„Labai džiaugiamės, kad Vyriausybė įsiklausė į aplinkosaugininkų, mokslininkų ir didelės visuomenės dalies išreikštą poreikį bei pademonstravo politinę valią saugoti vienintelę sengirę Lietuvoje. Aplinkosaugos sektoriui blykstelėjo viltis, jog galime tikėtis ambicingų ir nuoseklių gamtosaugos sprendimų mūsų politikoje. Unikalios sengirės pripažinimas gamtinio rezervato statusu yra ilgos kovos už vieną vertingiausių miško masyvų atomazga, bet ne pabaiga. Mes sieksime, jog kiekvienas Punios šilo lopinėlis, kuris dar nepripažintas rezervatu, būtų tinkamai apsaugotas“, – teigia Baltijos aplinkos forumo vadovas Žymantas Morkvėnas.

Vyriausybės patvirtintame Punios šilo gamtinio rezervato projekte numatyta penkis kartus didinti esamą rezervatą, tačiau neįtraukiant dešimtadalio (11 proc.) viso Punios šilo teritorijos sudarančių genetinių medynų. LR Vyriausybė, įpareigodama Aplinkos ministeriją dar labiau padidinti Punios šilo apsaugą ir gamtinio rezervato vientisumą, didžiausią dėmesį skyrė šių genetinių medynų apsaugos planavimo procesui.

Likusi aplinkosaugos spraga – gamtai palanki šilo genetinių išteklių priežiūra

Genetiniuose medynuose yra saugomi genetiniai konkrečios vietovės ištekliai. Tik juos išsaugant ir atkuriant, galima išsaugoti ir plėsti visą gamtinį rezervatą. Šiuo metu Punios šilo genetinių medynų tvarkymas yra labiau panašus į ūkinių miškų priežiūrą – suariant dirvožemį, dirbtinai formuojant medynus, traktoriaus vėžiomis ardant miško paklotę, periodiškai atliekant plynuosius kirtimus ir nesudarant galimybės medžiams pasiekti gamtinės brandos, o pomiškiui – savaiminio atsikūrimo.

„Kol Punios šilo rezervate žiojėja šios „skylės“, darbas gamtos labui dar nėra baigtas. Nors turime saugoti šilo genetinius išteklius tam skirtuose medynuose, tai turime daryti darnoje su gyvūnų, augalų ir visos sengirės apsauga“, – komentuoja Baltijos aplinkos forumo vadovas.

Ž. Morkvėno teigimu, šiuo metu Aplinkos ministerija yra įpareigota parengti studiją, rekomendacijas ir reikalingus teisės aktų pakeitimus, kurių dėka genetinių išteklių ir biologinės įvairovės apsauga būtų tarpusavyje suderinta.

Dėl genetinių medynų, kurie sudaro dešimtadalį viso Punios šilo ploto, įtraukimo į rezervato teritoriją pasisakė aštuonios nevyriausybinės organizacijos, mažiausiai 163 aplinkosaugos ir kultūros srityje veikiantys visuomenininkai.

Unikalių gamtos teritorijų saugojimui reikalingas ir visuomenės sąmoningumas

„Nors teisiniu požiūriu sengirė dabar yra apsaugota, visgi ją turime saugoti ir nuo neapgalvotų žmonių veiksmų. Punios šile kasmet apsilanko daugiau nei 15 tūkstančių lankytojų ir šis skaičius tik auga. Dabartinėje griežtos apsaugos rezervatinėje zonoje, kur lankymasis yra draudžiamas, savavališkai praeina po kelis šimtus asmenų kasmet. Kviečiame žmones parodyti daugiau pagarbos tokioms unikalioms gamtinėms teritorijoms bei sąmoningai elgtis saugant unikalią mūsų šalies gamtą,“ – neužsimiršti ragina R. Jakaitis.

Prasmingiau vizitus į sengires planuoti kartu su gamtininku, kuris palydės gamtai draugiškais maršrutais.

Jo teigimu, kiekvienas neapgalvotas apsilankymas draustinyje gali palikti žaizdas, kurias miško sistema ne visuomet yra pajėgi pati sugydyti. Net ir pavieniai „nekalti“ pasivaikščiojimai, natūralioje, jautrioje trikdymui miško ekosistemoje palieka didesnį ar mažesnį poveikį ar požymį (paklotės trypimas, augalijos žalojimas, triukšmas, gyvūnijos trikdymas ir pan.), tai kasmet sumuojasi, pažaidų ir trikdymo efektas didėja bei ilgai neužgyja.

„Dažnai žmonės tikisi rezervate labai išskirtinių vaizdų ar potyrių. Dažnas nusivilia, nes realybė yra tokia, kad tik profesionalaus gamtininko lydimas gali pajausti tikrąsias sengirės vertybes. Todėl prasmingiau vizitus į sengires planuoti kartu su gamtininku, kuris palydės gamtai draugiškais maršrutais. Galiausiai, reikia atsižvelgti į saugumą – sengirėje yra daug sausuolių ir senų medžių, jie natūraliai virsta, lūžta stambios šakos ir gali rimtai sužaloti, be to, yra daug degios medžiagos, ir net nekaltas lauželis gali padaryti nepataisomą žalą“, – sako R. Jakaitis.

Nemuno vingyje plytintis Punios šilas yra iki šiol išlaikęs pirmykščių Lietuvos girių bruožus, čia sutinkama apie šimtą į Lietuvos Raudonąją knygą įrašytų rūšių, saugotinų miško buveinių. Nedidelė Punios šilo dalis yra saugoma nuo pokario laikų, tačiau iki šiol nebuvo suteikta apsaugos vientisai šilo teritorijai.

„Tai yra svarbi pergalė Lietuvos gamtai. Pagaliau Punios šilas – gamtosauginiu požiūriu vertingiausias Lietuvos miškas – turėtų sulaukti deramos apsaugos. Džiaugiamės ir esame dėkingi už didžiulį visuomenės ir gamtininkų bendruomenės palaikymą. Ačiū visiems, kurie padėjo mums rengiantis teismui, buvo su mumis teismo posėdžiuose, rėmė tiek idėjomis, tiek palaikymo žinutėmis, tiek finansine parama. Gerai, kad judėjimas už Punios šilo išsaugojimą prisidėjo išjudinant specialistų diskusijas apie miškų apsaugą Lietuvoje, vis daugiau kalbama apie mišką ne tik kaip apie lentas auginančias lysves ar vietą, kur smagu pagrybauti, bet ir kaip apie savaiminę vertybę, kurią turime išsaugoti savo vaikams. Viliuosi, jog toks pamatinis motyvas galiausiai atsiras ir mūsų gamtosaugos politikoje“, – taip teismo sprendimą komentavo Baltijos aplinkos forumo direktorius, vienas iš judėjimo už Punios šilo išsaugojimą pradininkų Žymantas Morkvėnas.

Viešąjį interesą gynusiai NVO Baltijos aplinkos forumui teismas taip pat priteisė dalį bylinėjimosi išlaidų (3000 eurų). Kitą dalį šių išlaidų NVO skyrė visuomenė – surinkta 7068 eurų paramos. Kadangi buvo surinkta daugiau pinigų, nei jų reikėjo padengti visas su teismu susijusias išlaidas, perviršis (1384 Eur) bus skirtas Punios šilo apsaugai ar visuomenės lankymosi šile sąlygų gerinimui, sakoma Baltijos aplinkos forumo pranešime.

Gerai, kad judėjimas už Punios šilo išsaugojimą prisidėjo išjudinant specialistų diskusijas apie miškų apsaugą Lietuvoje.

Visuomenininkai taip pat vis dar laukia Peticijų komisijos sprendimo dėl 15 000 parašų surinkusios peticijos. Posėdis dėl šios peticijos vyko dar praėjusių metų gruodžio 12 d. Komisija tuomet nutarė nepriimti sprendimo ir laukti teismo verdikto. Visuomenininkai tiksi, kad įsigaliojus teismo sprendimui, Vyriausybės komisija grįš prie peticijos svarstymo artimiausiu metu posėdį organizuodama nuotoliniu būdu.

Visuomenės judėjimas dėl Punios šilo išsaugojimo kilo praėjusių metų liepą, kai aplinkos ministras K. Mažeika Valstybinei saugomų teritorijų tarnybai pavedė stabdyti pradėtą Punios šilo rezervato plėtros procesą, pranešime primena Baltijos aplinkos forumas. Visuomenė buvo pasipiktinusi tokiu nepagrįstu, nemotyvuotu ministro pavedimu, keliančiu grėsmę vertingiausiai Lietuvos sengirei, ir ėmėsi aktyvių veiksmų tai sustabdyti – parengė peticiją, vėliau – kreipėsi į teismą.

Šiuo metu tik nedidelė Punios šilo rezervato dalis (456,94 ha) turi rezervato statusą. Kita dalis (2249,39 ha) yra botaninis-zoologinis draustinis. Deja, draustinio statuso neužtenka seno miško apsaugai, nes leidžia įvairaus pobūdžio kirtimus, kurie skurdina miško biologinę įvairovę, trikdo jo ekologinį balansą, užkerta kelią sengirės rūšių plitimui ar atsikūrimui. Gamtininkų teigimu, esamas rezervatas, šiuo metu užimantis tik apie 17 proc. Punios šilo, yra per mažas norint išlaikyti visavertę sengirę.

Palaikymą griežtesnei Punios šilo apsaugai išreiškė prezidentai Gitanas Nausėda ir Valdas Adamkus, taip pat – daugiau nei 100 žinomų gamtos, meno, kultūros veikėjų, nacionalinės premijų laureatų, Lietuvą pasaulyje garsinančių kūrėjų bei iškiliausi Lietuvos mokslininkai.