Spektaklyje, kurio choreografiją įkvėpė L. da Vinčio anatominiai piešiniai, Lietuvos žiūrovai turės unikalią galimybę pamatyti ir visiems gerai pažįstamą veidą – vos vienam vakarui prie trupės prisijungs Nacionalinio Kauno dramos teatro aktorius Saulius Čiučelis.

„Šokis vos per vieną sekundę gali sujungti du visiškai skirtingus pasaulius: dvasingumą ir kūniškumą“, – sako R. Bianco. – Ant scenos užlipęs aktorius, norėdamas ką nors pasakyti, turi ištarti žodžius. O šokyje užtenka pajudinti rankas ir tai jau daug ką reiškia. Todėl beveik esu tikras, kad Leonardas labai džiaugtųsi šiuolaikiniu šokiu, nes jis padeda tyrinėti judesį ir geriau suprasti žmogaus sielą“.

– Projektą „Ergo Sum“, reflektuojantį pačią egzistencijos sampratą, tiriant iškilių filosofų ir mokslo asmenybių idėjas bei intuicijas, pradėjote kūriniu, paremtu Mišelio de Montenio esė apie žmonių elgesį. Antrojoje projekto dalyje – spektaklyje „Leonardo da Vinci: Anatomie Spirituali“ – nelieka nepastebėtas L. da Vinčio pasaulis. Kas bus trečiasis?

– Albertas Einšteinas.

– O kuo jus patraukė L. da Vinčis?

– Net ir šiandien Leonardas yra labai svarbi Italijos kultūros figūra. Man, kaip choreografui, svarbi anatomija, žmogaus kūnas. L. da Vinčis siekė ištirti kūną ir suprasti, kas slypi jo viduje, o mes tą darome šokio pagalba: analizuojame šokėjų kūno anatomiją, šiek tiek apribojame judesį, stebime, kas įvyksta tada, kai nejuda viena ranka, koja, galva, kaklas ar šonkauliai ir galvojame, ką galime su tuo padaryti. Iš čia ir kilo spektaklio pavadinimas „Anatomie Spirituali“ – dvasinės anatomijos. Tirdami žmogaus kūną suprantame, jog tuo metu, kai juda tam tikra jo dalis, atsiranda kažkas daugiau, ne vien tik judesys, bet ir tam tikras dvasinis judėjimo aspektas. Spektakliu siekiame suvokti, kaip kūnas gali elgtis ir tą aiškinamės įvairiais būdais. Juk kiekvienas kūnas juda tam tikru ritmu, skirtingai reaguoja į dirgiklius. Galiausiai, kūnas kiekvienam mūsų kelia skirtingas emocijas – jūs galite būti juo labai patenkintas, arba priešingai, bjaurėtis juo.

Organizatorių nuotr.

– Spektaklio choreografija padalinta į tris dalis: anatomija, „bestiarijos“ ir epilogas. Kaip vyko jūsų kūrybiniai ieškojimai?

– „Leonardo da Vinci: Anatomie Spirituali“ – paskutinis spektaklis, kurtas prieš pandemiją, jo premjera vyko 2019 metų pabaigoje. Dirbti pradėjome dar vasarą, tą darėme labai ramiai, stengdamiesi suprasti, ką savo kūne norėtume išanalizuoti. Tiesą pasakius, pradėjome nuo pėdų ir labai lėtai kilome aukštyn: čiurnos, blauzdos, keliai ir t.t. Tuo pat metu stengiausi surasti su šia tema susijusių L. da Vinčio raštų, kuriuos skaitėme, norėdami suprasti, ne tik jo požiūrį į žmogaus kūną, bet ir į gamtą, visą pasaulį. Taigi mes pradėjome lyginti tai, ką atradome savo šokių studijoje su L. da Vinčio mintimis, ir galiausiai viską sujungėme į vienį.

Visą choreografiją suskirstėme į tris dalis. Viena jų – anatomija, kita – tai, ką aš vadinu „bestiarijomis“. „Bestiarijos“ yra labai linksmas Leonardo kūrinys, nes pasakoja apie gyvūnus ir gyvūnų elgesį. Tai metafora, nes kalbėdamas apie gyvūnus kūrėjas kalba apie žmogaus elgesį, kai kuriuos vyrus ir moteris lygindamas su tam tikrais žvėrimis ir jų elgesiu visuomenėje. Ši spektaklio dalis labai šviesi, jos metu scenoje aktorius skaito tekstą, o šokėjai juda skirtingomis kryptimis.

Paskutinė spektaklio dalis kalba apie laimę, nuoširdų žmogaus elgesį, norą būti mylimam bei kitus jausmus, su kuriais tenka susidurti gyvenime. Baigiame savotišku epilogu, susijusiu su žmogaus egzistencija.

Leonardas buvo žmogus, savo mąstymu pralenkęs laiką, kuriame gyveno. Dėl to jis neturėjo nei lengvo, nei ramaus gyvenimo.

– Visame spektaklyje skamba Alessandro Cortini, italų kompozitoriaus, dirbančio JAV, elektroninė muzika. Išskyrus šią paskutinę dalį, kuriame girdimas senovinis skambesys, atliekamas neįprastu instrumentu.

– Taip, trečiojoje dalyje skamba viola organista – pianino ir violončelės hibridas. Tai L. da Vinčio susapnuotas instrumentas, kuriam jis buvo nubraižęs schemas, tačiau niekada nesukonstravo – tą pavyko padaryti prieš keletą metų. Šio instrumento garsas skamba paskutinėje spektaklio dalyje, kurioje žmonės stebi erdvę ir bando surasti egzistencijos ir visatos tiesą.

– Spektaklyje šokėjai labai tiksliai stumia, lenkia, tempia kiekvieną savo kūno centimetrą, regis, patikrindami, kaip fizionomija ir besikeičianti veido išraiška suartina žmones ir gyvūnus. Kiek šis aspektas jums buvo svarbus?

– Mes bandėme surasti ribinę veido ir kūno padėtį, nes priartėti prie gyvūno formos yra labai svarbu – jei pažvelgsite į kai kuriuos Leonardo piešinius, pamatysite ir groteskišką jų dalį. L. da Vinčis stengėsi sutelkti dėmesį į žmogaus kūno detales, išraiškas, veidą, o mes norėjome tą atskleisti šokiu. Štai kodėl spektaklyje pamatysite labai stiprų fiziškumą ir ribines kūno formas.

– Negalima nepastebėti jūsų susižavėjimo L. da Vinčiu. Kuo jis jums svarbus kaip kūrėjui ir kaip asmenybei?

– Leonardas buvo žmogus, savo mąstymu pralenkęs laiką, kuriame gyveno. Dėl to jis neturėjo nei lengvo, nei ramaus gyvenimo – keliaudavo iš vieno miesto į kitą, dažnai neturėjo pinigų, kur apsistoti, o jo idėjos ir kūryba dažnai nerasdavo bendraminčių. Tuo jis mane žavi kaip asmenybė – galėjimu visa tai išgyventi ir nesulaukus pritarimo tęsti savo darbus. Man atrodo, kad taip turėtų elgtis kiekvienas menininkas – savo protu, išraiška padėti visuomenei keistis, kurti naujoves.

Kalbant apie jo, kaip menininko pusę, manau, kad L. da Vinčis yra vienas geriausių. Labai retai galime sutikti žmogų, kuris vienu metu gali būti ir mokslininkas, ir menininkas. Jis buvo ir tebėra vienas didžiausių Italijos kūrėjų. Ką išmokau iš L. da Vinčio – suprasti, kad visatai tirti turime labai platų galimybių spektrą.