"Būtų idealu atostogas paskirstyti taip, kad dalį jų tėvai pabūtų vieni, o kitą dalį praleistų su atžala", – pataria psichologė Rasa Zakarevičiūtė.

– Vasara – atostogų metas. Dažnai jauni tėvai bent savaitėlę nori pabūti vieni, kita vertus – mėnesiui uždaromi darželiai, o vesti mažylį į kitą nori ne visi, be to, nauja aplinka, kitos auklėtojos, tad vaikas spyriojasi. Ar geras sumanymas mažylį palikti prižiūrėti seneliams, artimiesiems?

R.Zakarevičiūtė ragina jaunus tėvus pasitikėti seneliais, leisti jiems pasijausti reikalingiems ir svarbiems.

– Vasaros atostogos – ne tik poilsis, bet ir neįkainojamas laikas su brangiais žmonėmis: seneliais, pusseserėmis, pusbroliais, tetomis ir dėdėmis. Juk tikriausiai visi turime nepaprastų, nuostabių vaikystės prisiminimų apie atostogas kartu su seneliais prie jūros ar sodyboje prie ežero, pas artimuosius kaime ar kitame mieste. Su seneliais praleistas laikas ne tik kvepia braškėmis ir blyneliais, tai ne tik linksmi atradimai ir nuotykiai – stiprėja emocinis ryšys tarp skirtingų kartų, vaikai tampa labiau savarankiški, plečiasi jų akiratis, aplinkos suvokimas.

Labai dažnai seneliai turi kur kas daugiau kantrybės nei tėvai: jie moka sugundyti, įkalbėti ir įtraukti anūkus į įvairias veiklas – ne tik skaityti knygeles, mokytis eilėraščius, bet ir kartu dirbti patikint mažyliui atlikti nesudėtingus darbelius. Suvokdamas, koks jis gali būti stiprus ir kruopštus pagalbininkas, koks jo darbas seneliams reikšmingas, vaikas įgyja daugiau pasitikėjimo savimi, be to, vystosi jo išmonė, gebėjimai, atsiranda darbo įgūdžių, išmanymo.

Atostogaudamas be tėvų jis išmoksta prisitaikyti prie pasikeitusių gyvenimo sąlygų. Jei su tėveliais gyvena mieste, o seneliai kaime – vaikas suartėja su gamta, mokosi ją pažinti, išbando įvairių nesunkių ūkio ir buities darbų: kaip reikia sodinti, palieti daržą ir jį prižiūrėti, rinkti uogas, lesinti vištas… Bendravimas su vyresniais žmonėmis suteikia vaikui naujų žinių ir išminties, turtina žodyną, ugdo rūpinimosi jausmą.

– Kokio amžiaus vaikus ir kaip ilgai galima palikti prižiūrėti artimiesiems?

– Vaikas vaikui nelygu, tad kiekvienu atveju situacija skirtinga. Geriausiai savo mažylį pažįsta rūpestingi ir atidūs tėvai: jie intuityviai jaučia, ar atžala pasiruošusi, kiek laiko galės išbūti atskirai nuo tėvų, namų. 2–4 metų vaikai atsiskyrimą nuo tėvų išgyvena sunkiau nei 5–6 metų. Taip yra dėl kelių priežasčių. Jie nesupranta, kodėl turi išvažiuoti ir kurį laiką nematyti tėvų, be to, patys dar negali priimti sprendimo ir rinktis iš kelių alternatyvų – nori būti pas senelius ar ne, negali adekvačiai suvokti laiko ir išsiskyrimo laikotarpio. Net ir trumpa viešnagė pas senelius tokio amžiaus mažyliui gali atrodyti amžina ir nesibaigianti.

Visi maži vaikai jautriai išgyvena išsiskyrimą su tėvais, todėl rekomenduotina, kad išsiskyrimų skaičius per metus būtų kuo mažesnis ir jie truktų kiek įmanoma trumpiau. Tai raidos dėsningumas: kad asmenybė galėtų patenkinti visus meilės ir saugumo poreikius, būtinus optimaliai raidai ir psichikos sveikatai, reikalingas tėvų dėmesys.

– Kada šio sumanymo geriau atsisakyti?

– Jeigu seneliai negeba pasirūpinti vaiko pagrindiniais fiziniais ir emociniais poreikiais, jei negali suteikti tinkamų gyvenimo sąlygų. Jei vaikas labai priešinasi išsiskyrimui, yra stipriai prisirišęs prie tėvų ar vieno iš jų, arba atvirkščiai – tarp jo ir tėvų nėra šiltų tarpusavio santykių, emocinis santykis skurdus. Taip pat labai svarbu atsižvelgti į mažylio psichinę būseną, jo charakterį, būdą: nederėtų vaiko nei savaitei palikti seneliams, jei jis stipriai išgyvena netektį, krizę, yra itin jautrus, nedrąsus, uždaras ar pernelyg emocingas – laikas be tėvų padarytų žalą tolesniam asmenybės vystymuisi. Ateityje toks vaikas gali išgyventi didelį nuolatinį nerimą, kaltės jausmą, gali kurti nesėkmingus artimus santykius. Jis bijos priimti atsakingus sprendimus, suklysti ar netinkamai pasielgti – jo sąmonėje tokie poelgiai bus klaidingai siejami su palikimo situacija. Jeigu ikimokyklinukas bus pas senelius paliktas ilgam laikui be atviro, nuoširdaus ir pagrįsto paaiškinimo, kodėl taip daroma, jo savijauta gali tapti panaši į tėvų gedėjimą, tarsi jie būtų negrįžtamai prarasti.

– Kaip paruošti vaikus prieš išsiskiriant, kad nepatirtų didelio streso, nekiltų sunkiai suvaldomų problemų?

– Pernelyg ankstyvos šnekos apie kelionę ir buvimą atskirai nuo tėvų ir įprastos aplinkos gali sukelti nepagrįstų baimių ar įtampos. Su vaiku patartina kalbėtis likus kelioms dienoms iki atostogų – tiek laiko jam pakaks morališkai pasiruošti ir išsiaiškinti visus rūpimus klausimus. Jei mažylis pirmą kartą vasarą leis pas senelius, būtina parepetuoti: palikite jį nakčiai ar savaitgaliui, galbūt jam labai patiks ir pasirodys, kad jūs visai be reikalo jaudinotės. Pravartu kartu su atžala sudėlioti atostogų veiksmų, įdomių veiklų planą. Kuriant jį, būtina įtraukti ir senelius. Planas turėtų būti įdomus, nenuobodus ir žaismingas, atitikti mažylio būdą, charakterio savybes. Smagu bus kažkur nuvažiuoti, nueiti į svečius ar dalyvauti kokioje nors šventėje. Tačiau mažyliui turi būti patraukli ir kasdienybė. Lai kiekvienas rytas prasideda pasisveikinimu su varlyte ar šiltnamio revizija skaičiuojant agurkus, po pusryčių galima prisirinkti akmenėlių ir kieme ar gėlyne dėlioti paveikslą, o kartu apravėti ir piktžoles, vėliau iš dešimt skirtingų pievos augalų suskinti puokštę namams papuošti ar pasimokyti pinti vainiką, ant smilgos verti žemuogių karolius... Puikus senelių sumanymas gražiausias anūko atostogų akimirkas ir patirtus nuotykius užfiksuoti fotoaparatu: įrėmintos jos primins geras emocijas, kitąmet vaiko jau nereikės įkalbinėti vykti į kaimą, žinos, kad ten labai smagu.

Jei vaikas kiek spyriojasi, paklauskite, kokios lauktuvės jį pradžiugintų, o gal grįžus namo jis norėtų kartu su jumis kažkur nuvažiuoti, kažką pamatyti. Dėmesio: žadėkite tik tai, ką galėsite išpildyti, ir visada laikykitės duoto žodžio.

Vaikui svarbu žinoti, kiek laiko jis nematys tėvelių, kada atvažiuos jo aplankyti, ar galės su jais pasikalbėti telefonu, skaipu. Tinkami padrąsinimai vaiką nuramins ir suteiks daugiau pasitikėjimo savimi.

Nuvažiavus iš karto negalima palikti vaiko: svarbu jį supažindinti su nauja aplinką, parodyti kambarį, kuriame gyvens, padėti išsikrauti daiktus, įkurdinti jo žaislus. Tėvai jokiais būdais negali išvykti slapta, neatsisveikinę su savo mažyliu. Ašaros, liūdesys, nerimas – visa tai reikia labai gerai savyje paslėpti. Vaikas neturi matyti, kaip tėvai išgyvena, priešingu atveju jis pradės bijoti, verkti – atsisveikinimas bus labai sunkus, ilgas ir nežinia kuo pasibaigs. O jis turėtų būti trumpas. Jei vaiko skruostais ir nuriedės ašara, paniurzgės, neverta kreipti daug dėmesio – tėvams išėjus, jis po kurio laiko aprims, o išgirdęs kaimynystėje gyvenančių savo bendraamžių klegesį greitai užsimirš.

Nemanau, kad palikę pas senelius mažylį mama ar tėtis turėtų negerai jaustis: tėvai turi teisę kokybiškai pailsėti, deramai atsipalaiduoti, atgauti jėgas – tai atsispindės ir bendraujant su vaiku.

– Kaip išsiskyrimas veikia vaikų psichiką? Atrodo, jie kartu su artimais, juos mylinčiais žmonėmis, bet lyg ir vieni – be tėvų? Kaip vaikams turėtų padėti juos prižiūrintys suaugusieji?

– Svarbu, kad artimieji laikytųsi rutinos ir tėvų paliktų nurodymų. Nereikėtų išsigąsti vaiko liūdesio, ašarų, ilgesio. Pastebėjus, kad vaikas prislėgtas, padėkite jam įvardinti jausmus: "Suprantu, kad ilgiesi tėvelių, matau, tau liūdna (pikta, graudu, nuobodu ar kt.), bet juk susitarėte ir tėveliai laikosi žodžio – jie grįš, paskambins sutartu laiku. Dabar aš esu su tavimi ir man labai svarbu, kaip tu jautiesi." Seneliai turėtų kuo dažniau su vaiku kalbėtis, įtraukti jį į kasdienius darbus, sugalvoti įdomių užsiėmimų, neignoruoti vaiko su tėvais atliekamų kasdienių ritualų: paskaityti pasaką prieš miegą, vakare išeiti kartu pasivaikščioti ar pažaisti kartu stalo žaidimą.

– Šiuolaikiniai vaikai gudrūs, gana įnoringi, gali iš kantrybės išvesti net ir ramiausius senelius...

– Žinoma, vaikai bandys ribas, gali ignoruoti taisykles, prieštarauti, manipuliuoti jausmais ir kt. Pasikartosiu, kad labiausiai vaikai pavargsta nuo nieko neveikimo arba chaotiškumo – svarbu atrasti aukso vidurį. Laikytis dienotvarkės, nesiblaškyti ir per daug nenuolaidžiauti vaikui. Jei vaikas labai ožiuojasi, galima jam pasiūlyti kelis variantus ir leisti pasirinkti, ką galima nuveikti įdomaus, linksmo ir prasmingo vietoj beprasmio zyzimo ir prieštaravimų. Atsargai tėvai seneliams gali palikti kontaktus kitų senelių ar artimųjų, draugų, kurie galėtų padėti susitvarkyti su sunkiai kontroliuojama situacija.

– Kaip elgtis tėvams, palikusiems vaiką ilgesniam laikui pas senelius? Rūpestinga mama nerims – kelis kartus per dieną skambins, klausinės mažylio, kas ir kaip... O gal geriau palikti jį ramybėje ir tik senelių pasiteirauti, kaip sekasi?

– Tėvams, ypatingai mamai, išsiskyrimas su vaiku gali būti psichologiškai sunkus, tačiau suaugusieji turi aiškiai suvokti, kad mažylio augantis savarankiškumas ne tik natūralus, bet ir būtinas procesas.

Skambinti ir domėtis, kaip sekasi vaikui būtina, tačiau nereikia daryti tai perdėm įkyriai. Jei turite kokius nors nusistovėjusius ryto ar vakaro ritualus su vaiku, pavyzdžiui, ypatingus pasisveikinimus ar palinkėjimus, nenustokite to daryti ir būdami atskirai – bendravimo priemonių dabar labai daug: telefonas, skaipas, mesendžeris. Pasitikėkite seneliais, leiskite jiems pasijausti reikalingiems ir svarbiems.

– Ar jaunai porai būtina pabūti vieniems, pailsėti be vaikų?

– Jei yra galimybė, sutuoktiniams svarbu pabūti vieniems – sustiprėja emocinis ryšys, atgimsta jausmai, atsiranda proga pažinti vienas kitą visai kitoje aplinkoje. Juk darni šeima – nuoširdus darbas, kurį reikia dirbti kantriai, atidžiai, nuolat investuoti laiką ir dėmesį. Būtų idealu atostogas paskirstyti taip, kad dalį jų tėvai pabūtų vieni, o kitą dalį praleistų su vaiku. Nemanau, kad palikę pas senelius mažylį mama ar tėtis turėtų negerai jaustis: tėvai turi teisę kokybiškai pailsėti, deramai atsipalaiduoti, atgauti jėgas – tai atsispindės ir bendraujant su vaiku. Tačiau jei tėvai prie vaiko itin prisirišę ir tikėtina, kad labai nerimaus, jaudinsis, kaip atžala be jų laikosi, geriausia net negalvoti apie atostogas atskirai.

Santarvės pamatas

"Šeimos taisyklės – tai bendravimo įpročių, požiūrių, tradicijų, ritualų, pareigų, atsakomybių visuma. Jos tarsi sustyguoja gyvenimą – tarpusavio santykiai pasidaro aiškesni, paprastesni, – pastebi psichologė. – Susituokę žmonės atsineša ankstesnės savo šeimos patirtį – savitą šeimos modelį, nuostatas, gyvenimo ir elgesio normas. Net jei abu sutuoktiniai atėję iš, kaip sakoma, gerų šeimų, gyvenant kartu, ypač gimus vaikeliui, atsiranda daug neaiškumų, nesutarimų. Viskas prasideda nuo kasdienės rutinos, buities. "Nemėtyk kojinių", "Išnešk šiukšles", "Tavo eilė tvarkyti namus" – tokių smulkių, iš pažiūros nelabai reikšmingų priekaištų sąrašas gali būti begalinis, bet būtent jie gadina šeimos mikroklimatą, augina įtampą, nesupratimą."

Nuolat prikaišioti, niurzgėti arba tylėti, savyje kaupti pyktį nėra geras sprendimas: net ir auksinė kantrybė kažkada baigiasi, burbulas sprogsta – šeimoje kyla didelis konfliktas, kuris gali baigtis net ir skyrybomis. To pavyks išvengti, jei sutuoktiniai iš karto aptars savo šeimos taisykles.

"Kuriant bendrą ateitį labai svarbu pagarba ir atvirumas, mokėjimas klausyti ir išgirsti. Darni, graži šeima – tai nuolatinis darbas ir, jei ji svarbi, žmogus turi stengtis ir būti pasiruošęs kai kur nusileisti, kai ką paaukoti, mokėti derėtis, būti tolerantiškas, bet svarbiausia – priimti savo partnerį tokį, koks jis yra, ir nesistengti jo pakeisti, – akcentuoja R.Zakarevičiūtė. – Toks požiūris visus nesutarimus padės išspręsti paprastu būdu – susėsti ir atvirai pasikalbėti. Jei žmogus tyli, kaip kitas žinos, kas atsitiko, kuo jis nepatenkintas?"

Derybas psichologė pataria vesti ramiai, atvirai – neslėpti savo jausmų, išsakyti poreikius ir požiūrį, gerbti vienas kitą – nepulti, nesmerkti, juo labiau – neniekinti nei partnerio, nei jo artimųjų.

"Pabandykite savo norą suformuluoti taip: "Kai aplink mėtosi tavo daiktai, man skaudu, kad nuolat turiu tvarkyti. Todėl siūlau sutarti taip..." Jei tik matote, kad suvaldyti emocijų nepavyks, geriau pokalbį nutraukite ir susitarkite vėl apie tai pakalbėti greitu laiku. Susitarimo nepamirškite, būkite geranoriški", – primena pašnekovė.

Svarbu atvirai kalbėtis

Šeimos taisyklių gali būti įvairių – skirtų ir vienam asmeniui, ir visiems šeimos nariams. Vienos jų – paprastos, aiškios, aptartos ir patvirtintos šeimos narių sutikimu: pavyzdžiui, tėtis pjauna žolę, mama gamina valgį, sūnus tvarko kambarius. Šios taisyklės siejasi su pareigomis ir atsakomybe.

Yra ir nerašytų taisyklių, jos šeimos gyvenime susidėlioja natūraliai per ilgesnį laiką, labiau primena tradicijas, įpročius: pavyzdžiui, pavalgius kiekvienas susiplauna savo indus, penktadieniais visi kartu eina į kiną, koldūnus gamina močiutė. Pirmoji taisyklė yra privaloma, o pastarosios derinamos pagal situaciją.

"Daugelyje šeimų yra ir labai sudėtingų taisyklių – sustabarėjusių nuostatų, kurios keliauja tarsi kraitis iš senosios kartos. Jos – konstanta, nenuginčijamos: "Vyresnis visada teisus", "Vyrai niekada neverkia", "Pinigai – suaugusiųjų sritis", "Mūsų šeima – ideali", – skausmingas, keliančias įtampą taisykles vardija R.Zakarevičiūtė.

Pasak psichologės, keičiantis gyvenimo būdui, keičiasi žmonių požiūris į daugelį dalykų. Jei žmonės vienas kitam brangūs, pasijutus užgautam, nesuprastam, reikia atvirai kalbėti, bendrai ieškoti išeities.

"Ir vėl man mokėti mokesčius...", "Kiek uždirbu, tau vis negana...", "Vėl pinigus švaistai vėjais"... Užuot taip priekaištavę, drauge apsvarstykite, kaip spręsti finansinius sunkumus. Jei abu uždirbate panašiai, pagalvokite apie fondą, į kurį abu kas mėnesį įdėsite po lygiai pinigų mokesčiams ir ūkinėms reikmėms, gal tokiu būdu nutarsite taupyti atostogoms ar naujam automobiliui. Jei pajamos skiriasi, sutarkite, kad vyras finansiškai pasirūpins šeimos buitimi, o žmona iš jo neprašys pinigų savo, vaikų poreikiams tenkinti. Šeimoje vyras ir žmona turi būti partneriai, – primena pašnekovė ir atkreipia dėmesį į dar vieną svarbų aspektą. – Vaikai turi žinoti šeimos finansinę situaciją, ypač jei ji sudėtinga. Tai itin svarbu paaugliams, kurie nori jaustis suaugę – jiems svarbu dalyvauti šeimos gyvenime. Tokiu būdu tėvai parodys, kad savo atžalas jie vertina kaip tolygius sau, laiko protingais, sumaniais, ir būtinai sulauks vaikų supratimo, palaikymo."

Klaidos augina ir stiprina

Daugelyje šeimų nesiginčyti ir klausyti, ką sako vyresnis, – šventa taisyklė. Deja, ji apriboja žmogaus laisvę, gniuždo, nes neleidžia papasakoti, ką jis jaučia, mato ar girdi, išsiaiškinti, ar teisingai suvokia situaciją, galiausiai – išsakyti savo nuomonę, diskutuoti ir suprasti, kur jis prasikalto, ką padarė blogai.

Naudingos, teisingos šeimos taisyklės turi atitikti esamą laiką ir atspindėti šeimos gyvenimą, jų narių interesus.

"Jaunas žmogus jaučiasi nuvertintas – savo atžvilgiu jis girdi kritiką, bet nei mama, nei tėvas nepaaiškina, kas, kaip ir kodėl. Įkvėpti taisyklės "vyresnis visada teisus" suaugusieji nepamąsto, kad teisūs kartais būna ir vaikai, – šypteli pašnekovė. – Šia taisykle dažnai prisidengia pavargę nuo alinančio kasdienybės tempo, namuose trokštantys ramybės tėvai – jie tiesiog nori greičiau atsikratyti nepatenkinta atžala, nustumti jos problemas į šalį. Tuomet vaikas užtarimo ir palaikymo ieško už namų sienų. Kokie būna padariniai, daugelis suaugusiųjų puikiai žino, o reikėjo vos kelių minučių įdėmiai paklausyti, ką vaikas sako, ir paaiškinti, kur jis klysta. Arba prisipažinti, kad klysta jie..."

Pasak psichologės, klaidų darome visi, bet tik stiprios asmenybės išdrįsta tai pripažinti. Klaidos žmogų augina, stiprina, skatina keistis, o drąsa jas pripažinti kelia aplinkiniams pagarbą.

Visiems žinomas liaudies posakis "Nėra šeimos be dūmų", tačiau pastaruoju metu prieš visuomenę, aplinkinius afišuojamas šeimos idealumas. Kai po poros metų ši šeima išsiskiria, visus ištinka šokas: "Kas nutiko? Kodėl? Kartu jie taip gražiai atrodė..." Būtent – atrodė. Daugeliu atveju tokia ideali šeima – teatras visuomenėje.

"Geriau nei vaidinti, kad viskas gerai, apsipykus išsiaiškinti nesutarimus ir abiem surėmus pečius spręsti problemas", – įsitikinusi R.Zakarevičiūtė.

Kompromisų ieškojimas

Labai svarbu, kad šeimoje egzistuojančios taisyklės nepažeistų nė vieno iš jos narių – nei suaugusiųjų, nei vaikų – orumo, interesų, įsitikinimų. Jei artimieji bus dėmesingi ir sąžiningai laikysis taisyklių, jos ne tik sureguliuos santykius šeimoje, bet ir padės geriau pažinti, pajausti artimus žmones, suprasti, kas jiems svarbu, ko jiems stinga, kas rūpi.

"Tarkim, žmonai patinka dalyvauti triukšminguose didžiulės giminės susibūrimuose, o vyrui – kančia. Sutuoktinis sėdės sukandęs dantis, o grįžęs namo bus piktas, pavargęs – žodis po žodžio ir namuose įsiplieks konfliktas. Juk privertus jį dalyvauti susitikime buvo pažeista jo komforto zona, – pastebi pašnekovė. – Arba kita situacija: vaikinas su draugais penktadieniais tradiciškai eina į pirtį ar žaisti boulingo, o jo žmona tapusi panelė reikalauja vestis ją kartu, arba jis niekur neis. Reikia tartis – rasti abiem priimtiną aukso viduriuką: jei žmona išleis jį su draugais, savaitgalį abu važiuos prie jūros, arba jis neprieštaraus, kai ji eis susitikti su draugėmis; jei vyras sutiks važiuoti į žmonos giminės susiėjimą, tai kitą savaitgalį žmona su juo vyks žvejoti ir kartu sėdės valtyje. Darną ir sutarimą šeimoje lemia nuolatinis kompromisų ieškojimas."

Arba gerai, arba nieko

Dažnoje šeimoje egzistuoja taisyklė tylėti apie šeimos sopulius. Pavyzdžiui, auga neįgalus sūnus, dukra negali susilaukti kūdikio, vyras antrą kartą vedė, bet palaiko ryšius su vaikais iš pirmos santuokos, sūnus kompleksuoja dėl didelio antsvorio... Laikantis nerašytos šeimos taisyklės apie tokius dalykus niekas negali atvirai kalbėti, demonstruoti jausmų, išsakyti, kaip jaučiasi.

Nerašytos taisyklės esmė – ne tik niekas negali kalbėti apie šeimos sopulį, bet dar blogiau – niekas negali pasidomėti, kodėl negalima apie tai kalbėti. Tarsi nekalbant problema neegzistuoja. Tokiu būdu šeimai aktualūs dalykai nutylimi, juos kiekvienas išgyvena savyje. Ilgainiui prievarta slopinamos emocijos, nuolatinis sopulys pradeda gniuždyti asmenybę, griauti šeimos laimę ir darną.

Egzistuoja ir toks požiūris, kad šeimoje galima kalbėtis tik apie gerus, gražius, teisingus dalykus – tokiu atveju ignoruojama dalis realybės. Ši šeimos taisyklė žmones verčia jaustis nejaukiai, slėpti savo požiūrį, skatina būti nesąžiningus, moko meluoti, išsisukinėti. Net nepastebėsite, kaip artimieji taps svetimi, tie, kurie jautresni, silpnesni, užsisklęs savyje, įgis kompleksų, pradės nepasitikėti savimi.

Taisyklių sąrašas

Šeimos taisyklės, kaip ir pati šeima, – dinamiškas organizmas. Keičiasi gyvenimo sąlygos ir būdas, šeimos narių skaičius, su amžiumi kinta žmonių charakteris, temperamentas, prioritetai, atsiranda naujų pomėgių ir poreikių – atsižvelgiant į visas šias aplinkybes kinta ir šeimos taisyklės.

"Kitaip ir negali būti. Naudingos, teisingos šeimos taisyklės turi atitikti esamą laiką ir atspindėti šeimos gyvenimą, jų narių interesus", – sako R.Zakarevičiūtė, kuri įsitikinusi, kad šeima, kurios taisyklės leidžia laisvai aptarti viską, kas vyksta, turi visas galimybes būti laiminga.

Šeimos taisyklėms aptarti pasirinkite laisvą vakarą, geriau – penktadienio: nereikės skubėti, galėsite ramiai pasikalbėti. Susirinkime turi dalyvauti visi po vienu stogu gyvenantys žmonės, svarbu nusiteikti geranoriškai.

Popieriaus lape kiekvienas turi surašyti šeimos taisykles – kokių norėtų ir kokios jau veikia. Paskui sąrašus aptarkite, išbraukite atgyvenusias ir neaktualias, išrinkite pasikartojančias ir svarbiausias šeimos gyvenimo taisykles, įrašykite jas į bendrą sąrašą.

Būtinai atkreipkite dėmesį ir į pavienes – jos parodo, kad vienam iš jūsų kažko stinga. Tai gali būti net ir ne taisyklės, o raginimas, pageidavimas, pavyzdžiui, vaikai siūlo tėvams būti atlaidesniems: girti juos gavus gerą įvertinimą, o ne bausti už blogą pažymį – tai signalas tėvams, kad vaikams trūksta jų meilės ir palaikymo. Atsakingas požiūris į vaikų pasiūlymus parodys, kad juos laikote visateisiais šeimos nariais, skatins suvokti situacijos svarbą, paragins prisiimti atsakomybę.

Be išimčių

Aptarimo metu visi turėsite puikią galimybę geriau pažinti vienas kitą, suprasti, kodėl namuose kyla nesutarimų ir įtampa. Gal paaiškės, kad kalta nekonkreti taisyklės formuluotė ir todėl šeimos nariai ją priima skirtingai: dešimtmetis sūnus galvoja, kad jis turi plauti indus, kai jo pora metų vyresnė sesuo kažkuo yra užsiėmusi, o mergaitė įsitikinusi, kad brolis plauna indus tik tuomet, kai jo paprašo tėtis ar mama.

Nesistenkite į sąrašą surašyti visus pasiūlymus – pakaks 10–20 taisyklių, idealu maždaug vienodas skaičius nuo kiekvieno nario. Taisyklės turi būti taikomos visiems be išimties nariams, pavyzdžiui, jei kompiuterinius žaidimus galima žaisti tik valandą, tai šio reglamento turėtų laikytis ne tik dešimtmetis sūnus, bet ir jo brolis studentas bei tėtis.

Šeimos taisyklių sudarymo ir taikymo užduotis tik atrodo paprasta, svarbu jų laikytis. Kad būtų paprasčiau, rekomenduojama taikyti ne visas iš karto, o po vieną dvi taisykles kas mėnesį, sudėtingesnėms skirti daugiau laiko – tada jos tvirtai prigis ir taps šeimos santykių dalimi, suvienys šeimą. Puiki mintis taisykles dailiai surašyti popieriaus lape, gražiai jį dekoruoti ir pakabinti matomoje vietoje.

"Kad jų laikytųsi visi namiškiai, taisyklių sąrašą pravartu paskelbti garsiai", – šypsosi psichologė.