Kartos drama

„Nepalenkiamasis“ – taip pavadinti savąją knygą autorę paskatino Z. Varnausko įvaizdis, išryškėjęs analizuojant valstybiniuose ir privačiuose archyvuose saugomus šaltinius. R. Žukienė jį vadina  svarbia Kauno meninio gyvenimo asmenybe, vienu įdomiausių pokarinės kartos dailininkų, kūrusį daugiausiai ne viešumai, nuolat priešgyniavusį prieš visus ir viską, dažnai nepaisiusį primetamų sąlygų.

Gausiai dailininko portretais, gyvenimo epizodus atspindinčiomis nuotraukomis, kūrinių reprodukcijomis iliustruota knyga, įspūdinga gausa šaltinių, liudijimų paremtas, vaizdinga kalba parašytas tekstas pasakoja ne tik apie patį Z. Varnauską, bet ir apie jo gyvenimo laikmečio Kauno menininkų bendruomenės, Lietuvos dailės studijų transformacijas.

Anot Dr. Lijanos Natalevičienės, ši monografija – ne vieno žmogaus, bet visos jo kartos gyvenimo istorija, pasakojimas apie sudėtingas istorines pervartas, į kurias pakliuvo ne tik Z. Varnauskas, bet ir kiti jo bendraamžiai dailininkai. Juolab kad, pačios autorės teigimu, pirmosios pokario kartos menininkų kūryba kol kas dar nesulaukė pakankamai dailės istorikų dėmesio.

Z. Varnauskas (1923-2010) ir jo kartos kūrėjai – prieškariu ir karo metais dailę studijavę, savo profesionalaus kelio pradžioje patyrę milžiniškus sukrėtimus – pokario represijas, artimųjų netektis – išgyveno šalies grimzdimą į sovietų okupacijos tamsą.

Dėstytojas Z. Varnauskas su pozuotoju „Žveju“. 1950 m. Iliustracijos iš „Nepalenkiamasis. Zenonas Varnauskas, Rasa Žukienė. Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2022 m.“

Įtampos, nuolatinės konfrontacijos su suvaržymais kūrybai, rizika, jog visuotine kontrole pagrįsta totalitarinė sistema bet kada gali peržengti ir asmeninio saugumo ribas, lydėjo Z. Varnauską gražiausiu gyvenimo etapu. Traukiantis frontui, Lietuvą paliko ir daug autoritetingų meno pedagogų: 1944 metų rudenį ūmai pasikeitė Žaliakalnio, Ąžuolų kalno peizažas – likusiems teko mokytis naujos elgesio strategijos, laviruoti tarp okupacinės valdžios politikos ir meniškos prigimties.

Kartai nebuvo leista įgyvendinti lūkesčių, todėl vieni rinkosi nonkonformistų kelią, kiti savo maištą slėpė giliai dirbtuvėse. Daug jų tapo pedagogais, dirbo pramonės įmonių dailininkais.

1947-ųjų vasarą Z. Varnauskas gynėsi diplominį darbą: austinį kilimą „Statybos“. „Išreikšti sovietinio gyvenimo optimizmą, nors daugelio atmintyje dar tebestūksojo karo vaizdai, kasdien grėsė tardymai ir tremtis, o tikrovė tepriminė buvusios laisvės griuvėsius“, – apie sąlygas, kuriomis Z. Varnauskas turėjo įžengti į profesionalų pasaulį, rašo R. Žukienė.

Z. Varnausko kartai nebuvo leista įgyvendinti sąmoningo profesijos pasirinkimo pradžioje puoselėtų lūkesčių, todėl vieni rinkosi patogesnį nonkonformistų kelią, kiti savo maištą slėpė giliai dirbtuvėse. Daug jų tapo pedagogais, dirbo pramonės įmonių dailininkais, tad liko lietuvių dailės paribiuose. Iš dalies juos nustelbė postalininė karta, o vėliau dėmesio pristigo tiems dailininkams, kurie sovietmečiu pasirinko gyventi ir kurti ne sostinėje, bet Kaune.

Autoportretas. Popierius, mišri technika, kopijavimas dauginimo aparatu.

Indėlis į meno studijas

Ilgu 1947-2000 m. laikotarpiu Z. Varnausko pavardė buvo svarbi ne tik Kauno, bet ir Vilniaus kultūros lauke. „Jis yra viena iš kelių svarbiausių Kauno asmenybių, kurios neleido nei sau, nei aplinkiniams – meno funkcionieriams, dailės studentams – pamiršti prieškarinių Kauno meno mokyklos tradicijų, nepasidavė kultūriniam „antrojo miesto“ smukdymui, vykdytam sovietmečiu“, – rašo R. Žukienė.

Būdamas garsiosios Kauno meno mokyklos auklėtiniu (Kauno valstybiniame taikomosios dailės institute studijavo tekstilę ir grafiką 1940-1947), Z. Varnauskas liko Kaune net ir tuomet, kai 1951 m., uždarius institutą, dailės studijos buvo perkeltos į Vilnių. Likęs Kaune, dirbo taikomosios dailės vidurinėje mokykloje, Stepo Žuko technikume, tačiau jau netrukus ėmė rūpintis savosios alma mater atkūrimu. 1959 m. tapo faktiniu Dailės instituto Kauno vakarinio taikomosios dailės skyriaus vadovu – šioje institucijoje, keitusioje pavadinimus ir galiausiai virtusiose Vilniaus dailės akademijos Kauno fakultetu, dirbo iki pat 2000-ųjų.

Mergina su balta drobe rankose.

Atgauti tarpukariu susiformavusį Kauno kaip menininkų kalvės prestižą Z. Varnauskui rūpėjo jau nepriklausomybę atkūrusioje Lietuvoje. To meto spaudoje jis kėlė tuometinio Vilniaus dailės akademijos (VDA) Kauno pramoninės dailės fakulteto studijų sistemos gerinimo klausimus, siūlė diegti konkrečius gerosios praktikos iš praeities pavyzdžius.

Prieš srovę

Knygos autorė Z. Varnauską vadindama tiesiu ir drąsiu žmogumi, kuris sugebėjo ne vien kalbėti, bet ir kurti, veikti veržliai ir apdairiai.

Pirmasis diplomuotas Lietuvos tekstilininkas, daug nuveikęs kuriant profesionalią lietuvių tekstilę, ugdydamas jaunuosius menininkus, Z. Varnauskas aktyviai propagavo tradicinės audimo technikos ir austinių kilimų modernioje buityje naudojimą. Nors, kaip pastebi knygos autorė, menininko tekstilės palikimas nedidelis, jis labai savitas – kūrėjas perėmė ir vystė savo mokytojų – Viktoro Petravičiaus, Antano Tamošaičio, Liudo Truikio idėjas ir principus. Monografijos autorė detaliai išnagrinėja kai kurių Z. Varnausko kilimų techniką, motyvus, atskleisdama kūrinius platesniame kontekste.

Z. Varnausko, Liudo Truikio, Vaclovo Šiugždinio pavardės reiškė daugiau nei sovietmečio vadinamieji menininkai inteligentai: jie buvę niekada nieko nepardavę žmonės-oazės.

Pirmojoje personalinėje parodoje tuometiniame SSRS valstybiniame Mikalojaus Konstantino Čiurlionio dailės muziejuje 1973 m. Z. Varnauskas eksponavo ne tik tekstilę, bet ir tapybą, grafiką, monotipijas, piešinius. Nuostabos toks sprendimas nekeltų šiandieniniame kontekste, kai meno žemėlapyje išplaukusios ribos tarp disciplinų, o kūrėjai nevengia trumpesnių ar ilgesnių ekskursų į anaiptol ne vien tik kaimynines sritis.

Sovietmečio Lietuvoje dailininkų pasiskirstymas pagal dailės sritis ir turimus specialybių diplomus buvęs griežtas ir net pačių menininkų nekvestionuojamas dalykas. Tačiau Z. Varnauskas buvo veržlus dailininkas, todėl stebino ne tik dailės sričių aprėptimi, bet ir savarankišku požiūriu į kūrybos techniką, motyvus.

Nors 8-ojo dešimtmečio pradžioje vertingesne laikyta tapyba aliejumi ant drobės, jis rinkosi guašą, temperą ir popierių, pratęsė Adomo Galdiko pamėgtą tapybos būdą: tapęs greitai, impulsyviai, o jau paskui iš dešimčių bandymų atrinkdavęs geriausiai pavykusį kūrinį.

Gobelenas. Nemuno krašto žmonės. 1983 m.

Visą gyvenimą pildytame Z. Varnausko tapybos ir grafikos darbų cikle „Nemuno krašto žmonės“ atskleidžiamas prieškario kartos dvasinis paveikslas. Kaip to paties laikotarpio Lietuvos fotografijos mokyklos meistrai jis bandė sustabdyti nykstančio lietuviško kaimo akimirkas.

„Priešingai oficialiai sovietinio meno taisyklei vaizduoti optimistiškai nusiteikusius personažus, Varnausko kūriniuose žmonės apskritai liūdnoki, neretai suvis paskendę sunkiose mintyse“, – rašo R. Žukienė, pabrėždama trapų šiose kompozicijose atspindimą saugumo jausmą.

Kaip ir milijonai sovietinės Lietuvos gyventojų, Z. Varnauskas skaudžiai jautė nuo geležinės uždangos, atskyrusios okupuotą šalį nuo laisvojo pasaulio, sklindantį bauginantį šaltį. Jis nebuvo iš tų „patikimųjų“ menininkų, kuriems būtų leista išvykti bent į socialistines šalis, tačiau radęs progą gerte gėrė žinias apie Vakarų meno kontekstą – nuolat lankėsi Maskvoje, tuometiniame Leningrade rengiamose užsienio meno parodose, rūpinosi gauti anuomet deficitinės literatūros, meno albumų apie užsienio dailę.

Gerbė laisvę

Knygoje susitelkiama į Z. Varnausko kaip menininko profesionalo gyvenimą – asmeniniai jo aspektai atskleidžiami tik tiek, kiek yra susiję su kūryba ar veikla.

Pusšimtis pedagoginio darbo metų Kauno dailės mokyklose ir dabartiniame VDA padalinyje paliko ryškų Z. Varnausko pėdsaką ne tik studijavusių būsimųjų menininkų atmintyje, bet darė įtaką ir jų kūrybai.

Šias išvadas pagrindžia ir knygoje užfiksuoti buvusių menininko studentų, šiandien radusių savo vietą meno pasaulyje, atsiminimai. Kai kuriems jų Z. Varnausko, Liudo Truikio, Vaclovo Šiugždinio pavardės reiškė daugiau nei sovietmečio vadinamieji menininkai inteligentai: jie buvę niekada nieko nepardavę žmonės-oazės.

Z. Varnauskas save laikė L. Truikio mokiniu. Anot buvusio Z. Varnausko mokinio Antano Miškinio, kurio prisiminimai taip pat randami knygoje, abu motyvų kūrybai ir dvasinės striprybės ieškoję liaudies mene.

Anot dailininkės tekstilinkės Jūratės Petruškevičiūtės, Z. Varnauskas dirbo kitaip nei kiti dėstytojai, suteikė daugiau laisvės, tačiau sykiu ugdė ir atsakomybę. Pats turėjo tvirtą nuomonę ir skonį, bet jo neprimetė studentams – matęs kiekvieno gabumus, leidęs jiems reikštis ir vystytis.

„Z. Varnauskas degdavo noru perteikti tai, ką pats buvo supratęs (...). Gerai pamenu jo atsakymą į paties užduotą klausimą, kas yra kompozicija. Atsakymas priblokšdavo paprastumu: (...) popieriaus lapas turi po dvi vertikales ir horizontales, tai jei norime, kad pavyktų kompozicija, turime galvoti apie šias kompozicijos linijas“, – prisiminė dailės pedagogė Rasa Užpelkytė.

Motina. 1942 m.

Keramikui Vladui Rukšai Z. Varnauskas – tarsi lietuvių Dievas Senelis, kuris ne jėga, bet išmintimi primena žmogaus esmes ir taip stengiasi išjudinti iš sustingimo bei inercijos.

Kaip pastebi knygos autorė, šiandien po truputį atsikratoma schemiškumo, kai menininkai dalijami pagal santykį su sovietų valdžia ar geografinį pasirinkimą, į „tyliuosius modernistus“ ar „oficialiuosius“ dailininkus, kūrusius vaizduojamąjį ir vadinamąjį taikomąjį meną. Tad galima viltis, kad akademinės institucijos atiduos skolą, kurios dažnas praeities kūrėjas nesulaukė, ir ties praeities menininkų sąvadu rasis daugiau solidžių leidinių, pateikiančių profesionalią jų kūrybos, pasaulėvaizdžio analizę.

„Tarp jų visada bus žmonių, kurie jaučia meno ir kultūros poreikį savo gyvenimo pilnatvei ir ieško jo. Nes tai susiję su žmogaus dvasiniu gyvenimu ir niekas nepaneigs, kad žmogus yra dvasinė būtybė“, – sako profesorė.

Anot dr. R. Žukienės, kūrybiškumo ir menininkų poreikis visuomenėje yra didesnis, nei įsivaizduojame, o kūrybos poveikis jaunam žmogui – visa apimantis.

– Menų fakultetas buvo įkurtas 1991-aisiais, o meno studijos neoficialiai vyko nuo pat VDU atkūrimo 1989 m. Kodėl tuo metu buvo svarbu studentams pasiūlyti studijuoti kultūrą ir meną?

Pagrindas: „Meno ragavę žmonės giliau, subtiliau žvelgia į gyvenimą“, – įsitikinusi prof. R. Žukienė. / J. Petronio nuotr.

– Dėmesys kultūriniam lavinimui VDU buvo nuo pat pradžios. VDU atkuriantys mokslininkai sutarė, kad kultūra, menai ir humanitarinis išsilavinimas visų krypčių studentams yra labai svarbu. Jie įgyvendino labai reikšmingą sumanymą – nuo pat atkūrimo pradžios visi studentai įvadinius kursus turėjo rinktis iš menų bloko: fotografijos, dailės arba teatro meno, taip pat – atlikti praktiką: šokti, tapyti, vaidinti ar piešti. Studentams tai buvo labai patrauklu – kaip atsitraukimas nuo itin įtempto teorinio verbalinio darbo paskaitose ir galimybė, vėliau pradėjus meno studijas, pajusti ir suprasti, iš ko ir kaip tas menas gimsta.

Menas ir apskritai kultūros pažinimas žmogui suteikia labilumo ir minkštumo, netgi daro įtaką bendravimui.

– Kokią įtaką studentams darė tokios meno ir kultūros studijos?

– Sąlytis su menais jaunam žmogui duoda labai daug – per pojūtį, per paties savęs supratimą ir išjautimą, be to, menas plečia akiratį ir daro žmogų lankstesnį. Kiekviena specialybė turi savo taisykles, reglamentus ir formules, o menas yra tokio lankstesnio mąstymo dalykas ir jame nėra tiek daug taisyklių. Žmogus, kuris su tuo susiliečia, paprasčiausiai tampa kūrybingesnis. Sakoma, kad muzika ir matematika turi daug bendro. Vienur ir kitur yra sistema, bet viena yra tiksli, racionali, o kita – susijusi su žmogaus psichika ir emocijomis, asmeniniais, o gal ir pasąmoniniais pajautimais. Menas ir apskritai kultūros pažinimas žmogui suteikia labilumo ir minkštumo, netgi daro įtaką bendravimui.

– Kalbate apie meno pažinimą ar kūrybą?

– Tai susiję. Per meno pažinimą žmogus tampa tikrai kūrybingesnis. Daug mūsų studentų dirba reklamos agentūrose, televizijose, radijuje, tampa galerininkais ar teatrų prodiuseriais. Tai rodo, kad meno pažinimas ir kūrybingi žmonės reikalingi ne tik meno istorijos ar muziejininkystės sferose. Žmogus, ragavęs teatro, labiau kontroliuoja ir supranta savo kūno kalbą, geriau valdo savo balso intonacijas. Į tai atkreipiame dėmesį menotyros paskaitose ir seminaruose, ugdome ir viešo kalbėjimo įgūdžius, nes juk meno žinovo tikslas – sudominti, įtikinti, edukuoti meno vartotoją. Tai ir išjausti dalykai, ir meno sritį giliai išmanančio profesionalo sukuriama vertė.

– Ar menų studijos VDU paskatino studentų kultūrinius ir aktyvizmo judėjimus dešimtajame dešimtmetyje?

– Tai buvo toks bendro užsidegimo kurti laikotarpis, kai norėjosi daryti kažką naujo, naudotis atsivėrusia laisve be suvaržymų. VDU sklandė labai pozityvi energija, galbūt ji buvo susijusi su didesne studentų drąsa, atvirumu. Anksčiau jie rengdavo savo meninių darbų parodas, nors stodami į menotyros studijas jie renkasi būti meno žinovais, o ne menininkais. Kažkodėl man atrodo, kad dabar studentai yra ramesni, gal net labiau abejingi arba turi kitų prioritetų.

– Parašėte knygą „Tapatybės ir atminties menas: link dviejų pasaulinių karų kultūrinės istorijos Lietuvoje“. Papasakokite, kas buvo tiriama?

– Mūsų, šešių mokslininkų, projektas nagrinėjo meną, kurtą karų metais. Tyrinėjome, kas yra kuriama tada, kai aplinkui pavojus, bombos ir vargas. Tyrinėjome, ką žmonės vaizduoja, kokias temas renkasi, ką kuria dailininkas ar literatas, kai ore tvyro nerimas ir pavojus. Mano asmeninis tyrimas buvo Lietuvos karo pabėgėlių dailininkų kūryba Vokietijoje, kur Antrojo pasaulinio karo metais veikė lietuvių įkurta Freiburgo dailės ir amatų mokykla. Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad tai knyga tik apie Lietuvos kultūros raidą ir kūrėjų, praradusių tėvynę, psichologines traumas. Tačiau šis tyrimas aktualus daugelio kraštų žmonėms, ypač dabar, kai ir vėl netoli mūsų šalies, Ukrainoje, vyksta karas. Pradžioje nėrusi tik į meno (artefaktų) tyrimus, pabaigoje mūsų grupė padarė išvadas, svarbias ne tik (ir ne tiek) menotyros mokslui, bet ir apskritai humanitarinei ir socialinei sferoms, žmogaus egzistencijos pažinimui.

– Kas yra žmogui kūryba karo metu?

– Karo metu kūryba yra kaip gelbėjimo ratas ar šiaudas, į kurį įsikimbama. Man sunku įsivaizduoti, kaip, žinodamas šitą perspektyvą, kad tavęs gali tuojau nebebūti, žmogus vis tiek imasi kurti ir sukuria profesionalių, įdomių kūrinių.

Paminklai, skulptūros yra jų savasties ir tapatumo ženklai. Tai  menas, kurį žmonės vertina kaip savo šaliai ir žmonėms svarbiausių idėjų įtvirtinimo būdą.

– Stebime, kaip karo akivaizdoje Ukrainoje gelbstimi meno kūriniai, kaip žmones vienija muzika kaukiant sirenoms ir griaudint sprogimams, subombarduotuose miestuose atsiranda naujių gatvės meno kūrinių, vyksta performansai ir meno akcijos – tiek įvietinti, tiek kuriami virtualiai. Ką gali menas ir kūrybiškumas karo akivaizdoje?

– Jei žmogus randa jėgų susikaupti ir išsisakyti per kūrybą, tai jam padeda jaustis geriau. Vis dėlto kūrėjai yra jautresni žmonės, tad tai, kas dabar vyksta Ukrainoje, paliks trauminių patirčių. Tas skausmas dar labai ilgai liks menininkų kūryboje.

– Stebėdami, kaip ukrainiečiai smėlio maišais dengia miestų skulptūras, ko gero, dažnas klausia – kam reikia jas gelbėti?

– Paminklai, skulptūros yra jų savasties ir tapatumo ženklai. Tai menas, kurį žmonės vertina kaip savo šaliai ir žmonėms svarbiausių idėjų įtvirtinimo būdą. Būtent dėl to jie ir saugo. Vaikščiojant po miestą gal neatrodo, kad tau tas paminklas svarbus, tačiau tokie kritiški momentai parodo, kas tu esi ir kas tau svarbu. Esama ir ne taip atvirai matomų meno kūrinių gelbėjimo istorijų – jos apie žmones, kurie karo metu pasiaukojamai saugo muziejų ekspozicijas ir fondus. Teko ir man tokią veiklą išbandyti, kai buvau M. K. Čiurlionio dailės muziejaus darbuotoja. Sausio įvykių Lietuvoje metu (1991) esu naktį praleidusi muziejuje, ant grindų, kartu su kitais darbuotojais, atsakingais už kūrinių saugumą. Buvome pasiskirstę saugoti atskiras muziejaus dalis, kad pavojaus atveju galėtume kuo skubiau kviesti pagalbą ir gelbėti meno kūrinius.

– Kokių minčių kilo taip gulint ant grindų?

– Jauti, kad turi būti toje vietoje, ir tiek. Aišku, buvo galima sakyti: ne, bijau ir nebūsiu, bet kažkaip jauti, kad tai yra tavo pareiga būti toje kultūroje ir ją saugoti.

– Ar baigę Menų fakultetą studentai jaučia pareigą saugoti kultūrą ir meną?

– Be jokios abejonės. Per studijų metus meno kūriniai, kultūros paveldas plačiąja prasme, galima sakyti, įauga į jaunų žmonių mąstyseną ir aplinkos matymą. Baigę studijas jie ir pastebi daugiau, ir sugeba įvertinti tai, kas kitiems gali atrodyti nevertinga. Kartais pakanka vien pakalbėti su kūrinio ar statinio savininku, miestelio seniūnu, patarti, kur reikėtų kreiptis, ir apleistas, nevertintas objektas pradeda naują gyvenimą, yra išsaugomas kultūrai. Ir tai yra labai reikšminga, tai išsilavinimo galia. Mano įsitikinimu, meno ragavę žmonės giliau, subtiliau žvelgia į gyvenimą. Juk menas visais laikais kalba apie žmogų, jo vidines jausenas, apie grožį, jo kitimą ir galias. Tiesa ir tai, kad kartais menas yra ir ginklas, kovos su neteisybe priemonė.

Prisiekęs patriotas

A.Mončys gimė ir užaugo Žemaitijoje, Mončių (dabar Mančių) kaime. Dėl kilusios grėsmės būti ištremtam į Sibirą 1944 m., būdamas 23-ejų, Vytauto Didžiojo universitete architektūrą studijavęs jaunuolis pasitraukė į Vakarus, didžiąją gyvenimo dalį praleido Prancūzijoje.

Nors įsikūrė užsienyje, A.Mončys visą gyvenimą palaikė lietuviškas tradicijas, skulptūrose vaizdavo tautinius, pagoniškus, religinius motyvus. Net ir sulaukęs pasiūlymų vykti kurti į JAV, menininkas nenorėjo palikti Prancūzijos, kuri bent geografiškai buvo arčiau Lietuvos.

Gimtinės skulptorius visą gyvenimą ilgėjosi, todėl aktyviai dalyvavo lietuvių bendruomenės veikloje Paryžiuje, bendravo su į Vakarus pasitraukusiais menininkais, dvasininkais. Menotyrininkė R.Žukienė pasidalijo jai įsiminusiu prisiminimu iš knygos, kuriame skulptorius, ant krabų padėjęs žvakutes, vaizdavo, kaip Lietuvą puola sovietų tankai. Tai buvusi tam tikra A.Mončio asmeninio protesto forma ir demonstracija, kaip stipriai jis myli gimtąją šalį.

Anot skulptoriaus sūnaus J.-Ch.Mončio, tėvas niekada nenustojo būti žemaičiu: ilgėdamasis gamtos vaikščiodavo Paryžiaus žaliosiose erdvėse ir ten net grybaudavo, pas draugus sode augino krienų šaknis, galėjo pakelti už save trigubai sunkesnius daiktus.

„Visada buvo žemaitis, net gyvendamas Paryžiuje pabrėždavo savo lietuviškas šaknis“, – sakė renginyje nuotoliniu būdu tiesiogiai iš Monmartro dalyvavęs knygos autorius.

Aristokratiškas nuotykis

Menininko talentu apdovanotas ir A.Mončio sūnus. Aktorius, teatro pedagogas prisipažino, kad idėja parašyti knygą kilo per pandemiją. J.-Ch.Mončys negalėjo dirbti, todėl nusprendė įprasminti 2021 m. minėtą tėvo gimimo 100-metį. Autorius nusipirko keturis sąsiuvinius ir pradėjo rašyti.

Prisiminimai liejosi vienas po kito, kol pasiekė 100. Iš pradžių A.Mončio sūnus planavo knygą parašyti savo vaikams, kad šie sužinotų, koks buvo jų senelis, tačiau tekstas, patekęs į šeimos draugės Lietuvos ir Prancūzijos asociacijos prezidentės aktorės Karolinos Paliulis rankas, sulaukė komplimentų, o autorius – raginimo rašyti toliau.

R. Žukienė išskyrė ir visą leidinio estetiką. Knygą ji vadino inteligentiška, kurią dera skaityti gražioje aplinkoje.

J.Ch.Mončys kūrinį patikėjo leidyklai „Aukso žuvys“, išleidusiai knygą net trimis kalbomis: prancūzų, lietuvių ir anglų.

Pastebėjusi pagarba grįstus tėvo ir sūnaus santykius atskleidžiančių tekstų gilumą, R.Žukienė išskyrė ir visą leidinio estetiką. Knygą ji vadino inteligentiška, kurią dera skaityti gražioje aplinkoje.

„Tai tam tikras aristokratiškas nuotykis“, – knygos dailininkės Sigutės Chlebinskaitės darbą apibūdino menotyrininkė. Kiekviename dailininkės kurtame puslapyje galima rasti kokį nors netikėtumą: nuotrauką, prancūzišką kvietimą į parodą, lapelį ar piešinį.

Dailininkės darbą išskyrė ir K.Paliulis. „Ji pastebėjo įdomų dalyką, kad Antanas piešdavo ant reklaminių plakatų, pakuočių blogosios pusės“, – dailininkės akylumu džiaugėsi K.Paliulis.

Anot A.Mončį asmeniškai pažinojusio režiseriaus Vytauto Balsio, knyga – tarsi atverstas dienoraštis: intymūs, asmeniški sūnaus prisiminimai apie tėvą, jų bendravimą, kartu praleistas akimirkas. Kūrinio formatą jis prilygina artefaktui, nes galima džiaugtis ir tuo, kas parašyta, ir tuo, kas eksponuojama. Per knygos puslapius galima įsigilinti ne tik į asmeninį tėvo ir sūnaus ryšį, bet ir užčiuopti A.Mončio kūrybos kryptį, begalinį ilgesį Lietuvai, visokį kūrybos procesą.

Pasaulinio lygio menininkas

1947–1949 m. A.Mončys studijavo skulptūrą Freiburgo meno mokykloje. Gavęs skulptoriaus diplomą ir Prancūzijos valdžios stipendiją tolesnėms studijoms, žinias gilino Paryžiuje, lankė Osipo Zadkine’o Didžiosios lūšnos akademiją (Académie de la Grande Chaumiére).

A.Mončys pasižymėjo savitu požiūriu į meną. Sakydavo, kad skulptūras reikia liesti, nes tik taip gali jas suprasti ir taip prisidedi prie tolesnės meno kūrybos. „A.Mončys visada įsidėdavo akmenį į kišenę, jis turėdavo jį pajausti, prisijaukinti“, – gilų menininko ryšį su gamta ir kūrybos procesu iliustravo renginyje dalyvavęs V.Balsys.

Atgarsiai: A. Mončio palikimas skaičiuojamas įspūdingais modernistiniais kūriniais ir prisiminimais, kuriais renginyje Kaune dalijosi jį pažinoję menininkai ir knygą „Mano tėvas Antas“ parašęs sūnus. / M. Pikelytės nuotr.

Atsikrausčius į Paryžių, A.Mončį šokiravo muziejų ir galerijų gausa. Tačiau kurdamas plačiu stiliaus diapazonu – nuo modernizmo iki archaizmo – skulptorius nenorėjo taikytis prie visuomenėje priimtų ar populiarių formų ir iš savo darbų daryti verslo, jam visada labiau rūpėjo menas ir kūryba. Ji, anot menotyrininkų, skleidėsi tarsi saulės ištroškęs pumpuras: A.Mončiui viskas buvę įdomu. Jis tapė, skaptavo medį ir akmenį, liejo šviną, meno kūrinio dalimi paversdavo net kaulą, kūrė plakatus, kaukes, baldus, židinius, koliažus ir mozaikas, kalė iškabas, dekoravo Velykų kiaušinius, gamino paminklus ir papuošalus, savo nulipdytais švilpiais pakilo iki savito garso dimensijos.

A.Mončys tęsė stambių ir grynųjų formų liniją. Jo išskaptuotos iš vieno medžio gabalo sunarstytos medinės grandinės, mistinės kaukės su įmontuotu švilpuku – lietuviškos vaikystės simboliu – negalėjo nestebinti Paryžiaus, su kurio meno lauku menininkas jautė abipusį ryšį. A.Mončys sakė, kad buvo aptašytas Lietuvos, o Paryžius jį nušlifavo.

Nieko keista, kad talentingasis žemaitis buvo įdomus visai prancūzų bendruomenei: ir diplomatai, ir darbininkai domėjosi A.Mončio veikla, jo naujais kūriniais.

Gimtinėje A.Mončys buvo atrastas žlungant Sovietų Sąjungai. Anot R.Žukienės, galvojant apie išeivijos lietuvių indėlį į pasaulio modernizmo istoriją, A.Mončys yra absoliučiai lygiavertis su kitais Europos kūrėjais ir skulptorių šeimos nariais.

Ji pabrėžia, kad iš detalių sudėliotas hipių paveikslas negali būti rekonstruojamas plokščiai, tik per drabužius, nors jų vaidmuo iš tiesų svarbus.

Kaip pasakoja tyrėja, tuomečiai hipiai buvo negausi, tačiau itin pastebima sovietmečio visuomenės dalis, kurią išskyrė noras atrodyti ir elgtis kitaip, negu buvo įprasta. Vakaruose, kitapus geležinės uždangos, pagaminti ar čia, Lietuvoje, pačių rankomis sumeistrauti hipiški apdarai simbolizavo oponuojantį požiūrį į sovietinę tikrovę, nestandartinį gyvenimo būdą, o svarbiausia – milžinišką laisvės troškimą, degusį bendraminčių rate.

Drabužių, nuotraukų ir kitų hipių subkultūrą liudijančių eksponatų galima išvysti R.Žukienės kartu su kolegomis kuruojamoje parodoje „1972. Pramušti sieną“, kuriai atsirasti impulsą suteikė 1972 m. Kaune nutikę įvykiai: Romo Kalantos žūtis ir miestiečių reakcijos.

„Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ pristatoma paroda, kuri šiuo metu eksponuojama Kauno centriniame pašte, atskleidžia daugiasluoksnį aštuntojo dešimtmečio kultūros kontekstą.

1972 m., po Romo Kalantos susideginimo ir žmonių demonstracijų Kauno centre, pasibaigusių masiniais suėmimais, sovietinės valdžios akys ir propagandos strėlės nukrypo būtent į hipių gretas. Esą, kurgi kitur, jeigu ne šitų ryškiaspalvių veltėdžių galvose gali gimti piliečių moralę gadinančios ir maištą kurstančios idėjos? Apie tai ir daugiau – pokalbyje su R.Žukiene.

Išlikusiose laikmečio nuotraukose matyti versto avikailio viršutiniai drabužiai. Vadindavom juos „dublionkėmis“, net pačiai teko tokią pasisiūti.

– Kaip atsitiko, kad šalia R.Kalantos ir kitų pasipriešinimo įvykių staiga pradėti linksniuoti hipiai? Jie tapo tarsi labiau pastebimi?

– Šiomis aplinkybėmis nukentėjo ir skaudžiai nubaustas buvo daugiausia jaunimas. Anų laikų dokumentai, kurie eksponuojami ir parodoje, byloja: pasipriešinimo eitynėse dažniausiai suimti ir į pareigūnų rankas papuolė 8–9 klasių profesinių ir vidurinių mokyklų moksleiviai, darbininkiškų profesijų jaunimas, plušėjęs gamyklose, kombinatuose, statybose. Kurie iš jų buvo hipiai, o kurie ne – sunkiau identifikuoti. Valdžiai tai buvo spjūvis į veidą: juk Sovietų Sąjungoje buvo proletarų hegemonija, o čia štai faktas prieš nosį – nepatenkinti proletarai stojo prieš sistemą. Tada reikėjo rasti, ką apkaltinti. Ir čia labai tiko hipiai. Aišku, kad jų buvo, tačiau dalyvavo ne tik jie. Tiesiog valdantieji apkaltino hipių bendruomenę, nes tai buvo ryškūs žmonės, kurie išsiskyrė iš minios ir elgesiu, ir išvaizda. Ta bendruomenė – kaip ryški dėmė pilkoje masėje. Hipių subkultūra Lietuvoje sulig šiais įvykiais nebuvo nuslopinta. Mano ankstyvoje jaunystėje teko mokytis tuomečiame Kauno Stepo Žuko taikomosios dailės technikume. Ten tikrai pleveno hipiška dvasia, nors jau buvo praėjęs geras dešimtmetis nuo R.Kalantos žūties. Šitas hipiavimo pulsas net ir po tiek metų buvo gyvas, ypač tarp menininkų, kokiais mes save laikėme.

– „Hipiai – vaikinai ilgais plaukais, mūvintys džinsus, ir jų stilingos merginos, seginčios mini sijonėlius.“ Taip savo straipsnyje „Kauno hipiai: unikalus septintojo–aštuntojo dešimtmečių reiškinys“ apibrėžia tyrėja Rita Banienė. Kuo Jūs papildytumėte hipių įvaizdį?

– Trumpų mini sijonų mada iš tiesų gyvavo ne tik tarp hipių merginų, ko gero, labiau septintajame dešimtmetyje. Tas mini – savotiškas iššūkis, ypač sovietinėje visuomenėje. Juk jis galėjo kažkieno akimis būti ir nesaikingas, sukeldavo konfliktų su vyresniąja karta. Prisiminkime sovietinę mokyklinę uniformą, kurią mergaitės privalėjo dėvėti. Tuomet nuolat kildavo opus klausimas: tai kiek gi sprindžių aukščiau kelių gali būti leistina?

Iraiška: aprangos stilius atspindėjo jaunų žmonių norą maištauti prieš komunistinės ideologijos primestus visuomenės standartus. / Kauno miesto muziejaus nuotr.

Atkreipčiau dėmesį, kad kiek vėliau tarp moterų išpopuliarėjo ir maksi ilgis – absoliučiai ilgi sijonai, tarsi žemę šluojančios suknelės, dažniausiai vasarinės. Drabužis turėjo plazdėti. Štai JAV, Kalifornijoje, kur hipių judėjimas buvo ypač intensyvus, plonos, plazdančios suknelės ar tunikos buvo populiarios dėl šilto klimato. Dažnai jose buvo pabrėžiama krūtinės sritis, tai daryta ir iškirpte, ir suimta po krūtine siūle, įsiūta juosta. Maksi drabužis kartu buvo ir egzotiškumo ženklas, ir laisvo, neįkalinto kūno išraiška.

Kadangi mūsų klimatas – ne tik karštos vasaros, plonų drabužių nepakanka. Išlikusiose laikmečio nuotraukose matyti versto avikailio viršutiniai drabužiai. Vadindavom juos „dublionkėmis“, net pačiai teko tokią pasisiūti. Darbas nelengvas, būtina naudoti metalinius antpirščius. Versti kailiniai – anokia naujiena Lietuvoje, jų neatrado hipiai. Greičiau, kaimo žmonės, valstiečiai. Mūsų žemės ūkio šalyje kailiadirbystės tradicijos gyvavo ilgai, juk net fabriką Kaune turėjome.

Garderobo papildymas – karoliai. Ir jų nemažai, daugiausia naudoti plastikiniai, mediniai. Vieną eilę karolių rekomendavo nešioti elegantiškoji Coco Chanel. Hipėms, o ir ne tik joms, reikėjo penkių šešių eilių. Egzotiškumo įspūdį sustiprindavo ir iš Rytų kultūrų atkeliavę raštai, ornamentai. Mėgta prisiūti aplikacijas, lopus ant drabužių, daug aprangos detalių – megztos, nertos. Sovietmečio moterys tam panaudodavo netgi kiliminius siūlus, kurie būdavo nelegaliai išnešami iš tekstilės fabrikų. Daugelis dailesnių drabužių buvo pagaminti namuose, pačių moterų, kartais tai padarydavo užsakytos siuvėjos.

– Koks hipių vaikinų įvaizdis? Drabužiai, šukuosenos?

– Ilgi vaikinų plaukai buvo dar vienas iššūkis ir konflikto su supančia aplinka taškas. Faktas, kad sovietmečiu vaikinams auginti juos, studijuojant aukštosiose mokyklose, buvo žymiai sunkiau, egzistavo akylesnė istudentų švaizdos kontrolė. Jiems vyko karinio rengimo paskaitos, buvo tam skirtos katedros, o ten ir susekdavo tokias šukuosenas, jas drausdavo. Tie, kurie nestudijavo, galėjo auginti plaukus kiek drąsiau. Aišku, jaunimas išrasdavo tam tikrų gudrybių. Viena jų – surišti plaukus į mazgą ir mėginti paslėpti po apykakle, neva, čia nieko nėra.

Vaikinai hipiai mėgo nešioti išilgai dryžuotas kelnes, dabar jos atrodo gal ir keistai: itin aptempti klubai, šlaunys ir labai plati apačia. Jie mėgo gėlėtus marškinius, kurie privalėjo būti labai įliemenuoti. Jeigu pirktų marškinių tiesus kirpimas – ne problema, net vyrukai mokėjo patobulinti jų siluetą, patys nusiūdami jų šonus. Yra užfiksuotas toks komiškas amžininkų prisiminimas: kartą vienoje Kauno mokykloje moksleivis atėjo savo plačių kelnių pakraščius pasidabinęs mažomis lempelėmis su baterija. Lemputės žybčioja, visus juokina, o mokytojams – nenormalus elgesys, išvarė tądien jį iš pamokų. Juk tais laikais buvo kuriama uniformuota visuomenė, visi tokie pokštai – nereikalingi. Apie džinsus verta pakalbėti atskirai.

Parduotuvėse būdavo bulgariškų, firmos „Ryla“ džinsų, bet šie buvo gerokai prastesni. Kaip ir lietuviški, kuriuos siuvo Vilkaviškyje buvęs fabrikas.

– Ar tikrai tais laikais džinsai buvo populiariausias pasirinkimas? Jūsų nuomone, ką simbolizavo tuomečiam sovietiniam jaunimui šis drabužis?

– Pasirinkimas? Na, čia netinka toks žodis, jis skamba kaip klaida. Sovietmečiu rinktis tiesiog nebuvo iš ko. Parduotuvėje, būdamas eilinis pilietis, galėjai rasti kažką, kuo gali tiesiog prisidengti savo kūną, bet apie įvairovę, estetiką, grožį – nėra kalbos.

Džinsai buvo daugiau svajonė, be galo trokštamas daiktas. Svajonę pavykdavo įgyvendinti toli gražu ne visiems. Slapta nelegaliai parduodami jie galėjo kainuoti net 100 rublių, kai vidutinis atlyginimas siekdavo 80–90. Kodėl jų jaunimas taip troško? Galbūt sovietinės Lietuvos hipiams tai buvo pasiturinčios, kapitalistinės visuomenės ženklas, anapus sienos gyvenimo atspindys, Amerikos simbolis. Beje, būtent iš jos į sovietinės Lietuvos juodąją rinką patekdavo dalis džinsų. Parduotuvėse būdavo bulgariškų, firmos „Ryla“ džinsų, bet šie buvo gerokai prastesni. Kaip ir lietuviški, kuriuos siuvo Vilkaviškyje buvęs fabrikas. Deja, jų audinys neblukdavo natūraliai, kaip tai nutikdavo nešiojant originalius. Todėl vėl atsirasdavo gudrybių – kai kas juos blukindavo trindami plytomis. Bet, tuomečių stileivų požiūriu, tai jau visai ne tas.

Istorija: parodoje pristatomi aštuntojo dešimtmečio alternatyviąją kultūrą iliustruojantys eksponatai. / M. Plepio nuotr.

Kadangi džinsai buvo visomis prasmėmis brangus daiktas, savininkai juos sunešiodavo iki skutelių, iki absoliutaus susidėvėjimo. Juos ir lopydavo, ir adydavo – kad tik jie kuo ilgiau tarnautų. Dėl to mūsų parodos ekspozicijoje lankytojams galime parodyti tik vienus džinsus, kurie išliko iki šiandienos saugojant tai kaip brangaus žmogaus atminimą.

– Suintrigavo faktas, kad džinsai į sovietinę Lietuvą patekdavo iš Amerikos. Kaip? Apskritai, kaip jų gaudavo jaunimas?

– Dažniausiai per siuntinius iš Vakarų. 1944 m. vykusi didžioji emigracija į Vakarus lėmė, kad daug lietuvių atsidūrė už geležinės uždangos. Pasibaigus stalinizmui, spaudžiant Vakarams, pamažu ryšiai tarp giminaičių sovietinėje Lietuvoje ir užsienyje atkurti. Savaime suprantama, korespondenciją sekdavo saugumas, bet siųsti daiktus nebuvo draudžiama. Taip atkeliaudavo ir džinsai. Jeigu netyčia atsiųsdavo per didelius – ne problema, galima susisiaurinti, didesnis liūdesys, jei per maži, tada tenka kažkam kitam perleisti. Nutikdavo, kad ne visas atsiųstas gėrybes sunaudodavo pati šeima, kai kas imdavosi prisidurti parduodami. Tai buvo nelegali veikla, spekuliacija. Taigi stengtasi parduoti tik patikimiems žmonėms, per pažįstamus. Prekyba galėjo vykti įvairiose vietose. Pavyzdžiui, ateini į Žaliakalnio namuką neva arbatos gerti. Tada iš slėptuvės ištraukia gėrybių parduoti. Dar buvo jūreiviai, jie irgi parveždavo prekių.

Už džinsus ne mažiau paklausios buvo vinilinės plokštelės, apskritai, roko muzika hipiams buvo be galo svarbi. Pokalbiai apie muziką, kai labai brangiai kažkam pavyksta įsigyti įrašą, taip pat buvo neatsiejamas atributas.

– Kas tuomečiams hipiams diktuodavo madas? Kas buvo jų dievaičiai? Įkvėpimo šaltiniai? Juk mados pulsui pajusti, regis, reikia pavyzdžių.

– Džinsų ar kitų drabužių madas tuometis jaunimas nusižiūrėdavo iš tų informacijos šaltinių, kurie tik papuldavo į rankas. Na, kad ir tuometis „Nemuno“ žurnalas. Pavyzdžiui, jame publikuota vakarietiškų madistų nuotrauka su neigiamo pobūdžio komentaru, esą, štai, žiūrėkite, koks tas kapitalistinis jaunimas netvarkingas ar pan. Bet tavo akys rodo priešingai – oho, kaip madingai. Žodžiu, kas norėjo, tas atsirinko. Labai pasitarnaudavo lenkiški, čekiški, vokiški žurnalai, netgi kubietiškas buvo. Įdomiausi buvo vinilinių plokštelių viršeliai ir atlikėjai – va, kur matosi visas įvaizdis – ir drabužis, ir šukuosena. Parodoje eksponuojame Kristupo Petkūno savadarbius žurnalus, jie suklijuoti iš įvairių iškarpų.

Mūsiškiai idealizavo kapitalizmą, o vakariečiai buvo linkę daryti atvirkščiai. Kai kuriems jų imponavo pačių nepažintas socializmas.

– Kokia žinutę taip atrodydami Kauno hipiai norėjo nusiųsti pasauliui? Kokias vertybes jie transliavo savo apranga tuometei visuomenei? Kaip manote, ar Kauno hipių ir, pavyzdžiui, kokio San Fransisko hipių vertybės galėjo būti tokios pačios?

– Įdomus skirtumas ir paradoksas tarp Lietuvos, sovietinių ir Vakarų hipių. Mūsiškiai idealizavo kapitalizmą, o vakariečiai buvo linkę daryti atvirkščiai. Kai kuriems jų imponavo pačių nepažintas socializmas, jie aršiai kritikavo savo kapitalistinę visuomenę. Vis dėlto, esminės idėjos buvo tos pačios – absoliuti laisvė ir taika. Svarbios laisvos meilės ir laisvo sekso idėjos. Jiems visiems norėjosi laisvo pasaulio, įvairovės, išradingumo, originalumo. Visa tai ir atsispindėjo aprangoje.

Iš pirmo žvilgsnio hipiai gali pasirodyti gana paviršutiniški: siekė efekto, visuomenės erzinimo savo apranga, elgesiu. Bet Lietuvoje tai buvo apsiskaičiusio, sąmoningo jaunimo karta, kuri sėmė mažai prieinamas žinias. Pavyzdys – anglų kalba. Daugelis jos sovietmečiu realiai išmoko ne mokykloje, o iš vakarietiškos muzikos. Dainų tekstus jaunimas rašydavosi klausydamas naktimis slapčia radijo, kuris buvo slopinamas. Tai buvo besilavinantys, muzika, filosofija besidomintys ir laisvės trokštantys žmonės. Nereikėtų idealizuoti hipių. Tai buvo įdomus reiškinys, sąmoninga karta – bet vien juodos arba baltos spalvų čia negali būti.

Kas? Paroda „1972. Pramušti sieną“.

Kur? Kauno centriniame pašte.

Kada? veikia iki rugpjūčio 31 d.

Savaitgalį Kauno centriniame pašte atidaroma paroda „1972. Pramušti sieną“, skirta Romo Kalantos susideginimo 50-osioms metinėms. Tačiau paroda pasakos ne tik apie R.Kalantą – joje ir kitos su kova už laisvę susijusios temos.

Spaudimą pajuto menininkai

Pasak R. Žukienės, mintis surengti tokią parodą jai kilo prieš kelerius metus. „Esu dailės istorikė ir man svarbu įvykiai, datos, jubiliejai. Kai supratau, kad tais pačiais metais, kai Kaunas taps Europos kultūros sostine, bus ir R.Kalantos susideginimo 50-osios metinės, pasiūliau šios parodos idėją. Menas nėra kažkas atskira nuo sociumo, nuo gyvenimo įvykių ir labai daug kas mene yra gimę iš gyvenimo, atspindi žmonių jausenas, emocijas. Šią parodą norėjosi dedikuoti R.Kalantos kartai“, – sakė parodos kuratorė.

R.Kalantos kartai sovietmečiu teko išgyventi prievartą, žlugdymą, o tai žmonės dar stipriau patyrė po 1972 m. gegužės 14 d., kai Kauno miesto sode prie Muzikinio teatro apsipylęs benzinu ir protestuodamas prieš sovietinį režimą susidegino R.Kalanta.

„Ypač stipriai spaudimą pajuto tam tikros žmonių grupės, visų pirma – hipiuojantis jaunimas. Antra grupė buvo kūrybos žmonės: menininkai, teatralai, dailininkai. To meto jaunimas pasakojo apie labai stiprią kontrolę, kuri buvo ir dėl jų išvaizdos. Tai dabar atrodo tiesiog neįmanoma. Net plaukus po Kalantinių saugumiečiai galėjo nukirpti čia pat, įstūmę į Laisvės alėjos bromą. O ką jau kalbėti apie stipresnį spaudimą, apie pokalbius su saugumiečiais ir cenzūrinę akį“, – kalbėjo R.Žukienė.

Pasak pašnekovės, kalbant apie meną, nuo 1970-ųjų jame buvo juntamas laisvėjimas, modernizacija. Situacija po R.Kalantos susideginimo pasikeitė: „Kūrybos žmonės pajuto dar stipresnius varžtus. Tai nereiškia, kad jie nustojo kurti, tačiau buvo išblaškyta pantomimos grupė – pačiu brutaliausiu būdu. Šios trupės artistai patys pirmieji išgirdo apie R.Kalantos susideginimą – jie repetavo Kauno muzikiniame teatre. Pantomimos grupės kūrybos kryptis tuo laiku buvo vakarietiška, ir R.Kalantos įvykis tapo paskutiniu tašku juos išsklaidyti.“

To meto nuotaikos, emocijos atsispindėjo kitų menininkų kūriniuose, kuriuose per meną buvo kalbama apie kasdienį gyvenimą, o dailininkų darbuose nestigo ironijos.

„Menininkai mąstė apie priespaudą, kurios atspalvių yra galybė: nuo partizanų iki drabužių kontrolės ir neleidimo elgtis taip, kaip nori ar įsivaizduoji“, – sakė R.Žukienė.

Dėmesys dailės kūriniams

Paroda Kauno centriniame pašte apie šį laiką pasakos skirtingais būdais: per dailę, muziką, fotografiją, kiną, – parodos kuratoriams pavyko surinkti įspūdingą kolekciją.

R.Žukienė teigia, kad daug dėmesio parodoje skiriama dailės kūriniams: „Visi dailės darbai pasakoja apie tam tikrą laikmečio gyvenimo pusę. Viena teminė dalis yra priespauda, antra – kasdienybė, trečia – moderni gyvensena ir pastangos būti vakarietiškiems.

Atskira tema – meilė ir merginos. Ji atspindi ir anekdotines situacijas, kada buvo teigiama, kad Sovietų Sąjungoje sekso nėra. Dar viena kūrinių dalis pavadinta „Vakarų ilgesys“. Menininkai stengėsi kurti ir išlaikyti normalią meno raidą: tai pati artimiausia vakarietiškam modernizmui to meto lietuvių dailės dalis.

Esminė parodos tema yra nepaklusnumas tam, kas tuo metu buvo diktuojama.

Kai kuriems iš jų, pavyzdžiui, Vladislovui Žiliui, Marijai Teresei Rožanskaitei, Vincui Kisarauskui, yra tekę dėl kūrybos turėti rimtų susidūrimų su saugumiečiais.“

Parodoje nemažai muzikos akcentų. Kaip sakė R.Žukienė, eksponatai supažindins su alternatyvia muzikine kultūra, kuri prieštaravo oficialiai muzikinei kultūrai.

Išsaugoti 50 metų

Kuratorė sako, kad esminė parodos tema yra nepaklusnumas tam, kas tuo metu buvo diktuojama. Paroda – ne apie sovietinę kultūrą, tačiau apie žmones, kurie gyveno savo gyvenimą, užėmė viešai kultūrai  alternatyvią poziciją.

Pasak R.Žukienės, nors R.Kalanta nebuvo menininkas, tik savo malonumui grojęs gitara, įvykis miesto sode inspiravo dar stipresnį norą nepasiduoti tam, kas diktuojama. Be to, žiūrint iš šiuolaikinio meno ir kultūros pusės, jei žmogus talentingai dirba, jei palieka pėdsaką visuomenėje – toks žmogus taip pat yra menininkas.

Tarp parodos eksponatų lankytojai galės išvysti R.Kalantos gitarą, autobuso bilietą, su kuriuo jis atvažiavo iš Vilijampolės į miesto centrą, laikrodį. Tačiau vienas iš emociškai jautriausių eksponatų – R.Kalantos drabužių likučiai.

„Man pačiai didžiausią emocinį įspūdį paliko, kai Kauno IX forto muziejuje, ieškodama eksponatų, pamačiau R.Kalantos drabužių likučius – tai, kas liko po susideginimo. Tai sauja džinsų medžiagos, marškinių medžiagos – skuteliai. Tikrai jaudinantis eksponatas. Jaudina ir tai, kad jie yra išlaikyti 50 metų. Tai liudija, kad mūsų visuomenei ši tema yra svarbi ir daugybė žmonių suvokė, kad juos reikia išsaugoti. Parodoje R.Kalanta – kaip asmenybė – bus pristatytas, bet mes nenorime užimti istorijos muziejaus pozicijos. Paroda dedikuota jam, bet nedetalizuojamas asmuo, šeima“, – sakė R.Žukienė.

R.Žukienės nuomone, Kauno centrinis paštas šiai parodai puikiai tinka: „Paštas yra įstaiga, per kurią būdavo bandoma bendrauti su pasauliu, skambinti, rašyti telegramas, atsiimti siuntinį. Arba jo negauti, tik sulaukti raštelio, kad jūsų knyga, siunčiama iš Vakarų, atiduota į Lenino biblioteką. Kitas dalykas – tai Laisvės alėja, kuri mums iš tikrųjų yra Laisvės alėja. Čia pat yra vieta, pro kurią R.Kalanta, tikėtina, praėjo: jis atvažiavo iš Vilijampolės, ėjo pro paštą ir atėjo iki miesto sodo.“

Parodą, skirtą „Kauno pavasario“ 50-osioms metinėms, lydės ir daugiau dabartinei visuomenei mažai žinomą laikmetį atversiančių renginių. Pašte ir kitose vietose vyks diskusijos su parodos kuratoriais, istorikais, 1972 m. pavasario įvykių Kaune dalyviais, o jaunimui bus siūlomos edukacinės programos.

Programos „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ organizuojama paroda veiks iki rugpjūčio 31 d.

„Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ organizuojama paroda veiks iki rugpjūčio 31 dienos. Ji lankytojus nukels į 7-ojo ir 8-ojo dešimtmečių nepaklusniųjų ir pasipriešinusiųjų sistemai žmonių bendruomenes: jaunimo roko muzikos grupes, Kauno dramos ir pantomimos aktorius, maištingus hipius, modernius Kauno ir Vilniaus dailininkus. Paveikslai, fotografijos ir kino filmai, dokumentiniai muzikinio gyvenimo liudijimai, šio laikotarpio jaunimo mada ir kiti artefaktai pasakos apie alternatyvią kultūrą ir nesovietinį gyvenimo būdą sovietinėje Lietuvoje.

Spaudimą pajuto menininkai

Pasak R. Žukienės, mintis surengti tokią parodą jai kilo prieš kelis metus. „Esu dailės istorikė ir man svarbu įvykiai, datos, jubiliejai. Kai supratau, kad tais pačiais metais, kai Kaunas taps Europos kultūros sostine, bus ir Romo Kalantos susideginimo 50-osios metinės, pasiūliau šios parodos idėją.

Menas nėra kažkas atskira nuo sociumo, nuo gyvenimo įvykių ir labai daug kas mene yra gimę iš gyvenimo, atspindi žmonių jausenas, emocijas. Šią parodą norėjosi dedikuoti Romo Kalantos kartai“, – sakė parodos kuratorė R. Žukienė.

R. Kalantos kartai sovietmečiu teko išgyventi prievartą, žlugdymą, o tai žmonės dar stipriau patyrė po 1972-ųjų metų gegužės 14 dienos, kai Kauno miesto sode prie Muzikinio teatro apsipylęs benzinu ir protestuodamas prieš sovietinį režimą susidegino R. Kalanta.

„Ypatingai stipriai spaudimą pajuto tam tikros žmonių grupės, visų pirma – hipiuojantis jaunimas. Antra grupė buvo kūrybos žmonės: menininkai, teatralai, dailininkai.

To meto jaunimas pasakojo apie labai stiprią kontrolę, kuri buvo ir dėl jų išvaizdos, kas dabar atrodo tiesiog neįmanoma. Net plaukus po kalantinių saugumiečiai galėjo nukirpti čia pat, įstūmę į Laisvės alėjos bromą. Jau nekalbant apie stipresnį spaudimą, apie pokalbius su saugumiečiais ir cenzūrinę akį“, – kalbėjo R. Žukienė.

Pasak pašnekovės, kalbant apie meną, nuo 1970-ųjų metų jame buvo juntamas laisvėjimas, modernizacija. Situacija po R. Kalantos susideginimo pasikeitė: „Kūrybos žmonės pajuto dar stipresnius varžtus. Tai nereiškia, kad jie nustojo kurti, tačiau buvo išblaškyta pantomimos grupė – pačiu brutaliausiu būdu. Šios trupės artistai patys pirmieji išgirdo apie R. Kalantos susideginimą – jie repetavo Kauno muzikiniame teatre. Pantomimos grupės kūrybos kryptis tuo laiku buvo vakarietiška ir R. Kalantos įvykis tapo paskutiniuoju tašku juos išsklaidyti.“

To meto nuotaikos, emocijos atsispindėjo kitų menininkų kūriniuose, kuomet per meną buvo kalbama apie kasdienį gyvenimą, o dailininkų darbuose nestigo ironijos.

Rasa Žukienė. / M. Plepio nuotr.

„Menininkai mąstė apie priespaudą, kurios atspalvių yra galybė: nuo partizanų iki drabužių kontrolės ir neleidimo elgtis taip, kaip nori ar įsivaizduoji“, – sakė R. Žukienė.

Daug dėmesio dailės kūriniams

Paroda Kauno centriniame pašte apie šį laiką pasakos skirtingais būdais – per dailę, muziką, fotografiją, kiną, o parodos kuratoriams pavyko surinkti įspūdingą kolekciją.

R. Žukienė teigia, kad daug dėmesio parodoje skiriama dailės kūriniams: „Visi dailės darbai pasakoja apie tam tikrą laikmečio gyvenimo pusę. Viena teminė dalis yra priespauda, antra – kasdienybė, trečia – moderni gyvensena ir pastangos būti vakarietiškiems.

Atskira tema – meilė ir merginos. Ji atspindi ir anekdotines situacijas, kuomet buvo teigiama, kad Sovietų sąjungoje sekso nėra. Dar viena kūrinių dalis pavadinta „Vakarų ilgesys“. Menininkai stengėsi kurti lygiaverčiai normaliai meno raidai, tai – pati artimiausia vakarietiškam modernizmui to meto lietuvių dailės dalis.

Kai kuriems iš jų, pavyzdžiui, Vladislovui Žiliui, Marijai Teresei Rožanskaitei, Vincui Kisarauskui yra tekę dėl kūrybos turėti rimtų susidūrimų su saugumiečiais.“

Parodoje nemažai muzikos akcentų. Kaip sakė R. Žukienė, eksponatai primins ir supažindins su alternatyvia muzikine kultūra, kuri prieštaravo oficialiai muzikinei kultūrai.

„7-ąjame ir 8-ąjame dešimtmetyje buvo daugybė jaunimo grupių, ansamblių, kurie stengėsi groti roką. Rokas ir gitaros buvo pagrindinis alternatyviosios muzikos ženklas. Tai – „Aitvarai“, „Gintarėliai“, „Gėlių vaikai“ ir taip toliau.

Parodoje – su tuo susiję daiktai, dokumentiniai liudijimai. Vienas iš objektų – buvusio Kauno politechnikos instituto kultūros klubas, kurie 1971 metų vasarą surengė ansamblių festivalį, virtusį hipių festivaliu. Į jį atvažiavo ir jaunimas iš kitų sąjungos šalių, o vėliau studentus tikrino, svarstė komjaunimo komitetuose. Yra išlikę ir dokumentai, kurie irgi bus parodoje“, – pasakojo R. Žukienė.

Kūrybos žmonės pajuto dar stipresnius varžtus. Tai nereiškia, kad jie nustojo kurti, tačiau buvo išblaškyta pantomimos grupė – pačiu brutaliausiu būdu.

R. Kalantos drabužiai išsaugoti 50 metų

Kuratorė sako, kad esminė parodos tema yra nepaklusnumas tam, kas tuo metu buvo diktuojama. Paroda – ne apie sovietinę kultūrą, tačiau apie žmones, kurie gyveno savo gyvenimą, užėmė alternatyvią poziciją viešai kultūrai.

Pasak R. Žukienės, nors R. Kalanta nebuvo menininkas, tik savo malonumui grojęs gitara, įvykis miesto sode inspiravo dar stipresnį norą nepasiduoti tam, kas diktuojama. Be to, žiūrint iš šiuolaikinio meno ir kultūros pusės, jei žmogus talentingai dirba, jei palieka pėdsaką visuomenėje – toks žmogus yra taip pat menininkas.

Tarp parodos eksponatų lankytojai galės išvysti R. Kalantos gitarą, autobuso bilietą, su kuriuo jis atvažiavo iš Vilijampolės į miesto centrą, laikrodį. Tačiau vienas iš emociškai jautriausių eksponatų – R. Kalantos drabužių likučiai.

„Man pačiai didžiausią emocinį įspūdį paliko, kai Kauno IX forto muziejuje, ieškant eksponatų, pamačiau R. Kalantos rūbų likučius – tai, kas liko po susideginimo. Tai sauja džinsų medžiagos, marškinių medžiagos – skuteliai. Tikrai jaudinantis eksponatas. Jaudina ir tai, kad jie yra išlaikyti 50 metų. Tai liudija, kad mūsų visuomenei ši tema yra svarbi ir daugybė žmonių suvokė, kad juos reikia išsaugoti.

Parodoje R. Kalanta – kaip asmenybė – bus pristatytas, bet mes nenorime užimti istorijos muziejaus pozicijos. Paroda dedikuota jam, bet nedetalizuojama apie asmenį, šeimą“, – sakė R. Žukienė.

Parodą lydės ir daugiau renginių

Lankytojai taip pat išvys menininko Romualdo Požerskio nuotraukų ciklą „Neramūs keliautojai“. Tai – nuotraukos apie to meto kartą, apie keliavimą, nes kelias ir kelionės irgi buvo svarbi sovietmečiu gyvenusio jaunimo dalis.

Pasak R. Žukienės, dabartiniam po pasaulį keliaujančiam jaunimui nėra lengva suprasti, kodėl ir koks džiaugsmas sovietmečiu buvo išvykti į Taliną, tuometinį Leningradą ar net Palangą, Nidą.

Tarp eksponatų – hipio Kristupo Petkūno kurti žurnalai. Nuo 1968 metų jis rinko, klijavo į sąsiuvinius informaciją apie vakarų muziką anglų, čekų, lenkų kalbomis. Taip pat 1972 metų Katalikų bažnyčios kronika: „Tai buvo lygiai taip pat vykusi kova už laisvę, už laisvą mąstymą, už savo teises. Vieni kovojo pasaulietiškame gyvenime, kiti – čia.“

Parodos lankytojai kviečiami stabtelėti improvizuotoje kino salėje, kurioje pristatomas ne tik lietuvių, tačiau ir avangardinis čekų kinas: „Čekija yra mūsų paralelė kovoje už laisvę, todėl parodoje su Čekija norėjome turėti ryšį.“

Kaip sakė R. Žukienė, Kauno centrinis paštas šiai parodai puikiai tinka: „Paštas yra įstaiga, per kurią būdavo bandoma bendrauti su pasauliu, skambinti, rašyti telegramas, atsiimti siuntinį. Arba jo negauti, tik sulaukti raštelio, kad jūsų knyga, siunčiama iš Vakarų, patalpinta į Lenino biblioteką.

Kitas dalykas – tai Laisvės alėja, kuri mums iš tikrųjų yra Laisvės alėja. Ir čia pat yra vieta, pro kurią R. Kalanta, tikėtina, praėjo: jis atvažiavo iš Vilijampolės, ėjo pro paštą ir atėjo iki miesto sodo.“

Parodą, skirtą „Kauno pavasario“ 50-osioms metinėms, lydės ir daugiau dabartinei visuomenei mažai žinomą laikmetį atversiančių renginių. Pašte ir kitose vietose vyks diskusijos su parodos kuratoriais, istorikais, 1972 m. pavasario įvykių Kaune dalyviais, o jaunimui siūlomos edukacinės programos.

Parodos komanda: kuratorė Rasa Žukienė, Arūnas Streikus, Aušra Lisauskienė, Edgaras Klivis, Egidijus Aleksandravičius, Elena Balsiukaitė-Brazdžiūnienė, Gediminas Jankauskas, Genovaitė Vertelkaitė-Bartulienė, Kotryna Džilavjan, Kristina Budrytė-Genevičė, Milda Rutkauskaitė, Raminta Jurėnaitė, Rimantė Tamoliūnienė, Vytautė Šapokaitė-Samulėnienė, Zita Bružaitė.

Partneriai: Čekijos respublikos ambasada Lietuvoje, Kauno apskrities viešoji biblioteka, Kauno IX forto muziejus, Kauno miesto muziejus, Lietuvos nacionalinis dailės muziejus, MO muziejus, Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus, Prezidento Valdo Adamkaus biblioteka-muziejus, Vytauto Didžiojo universitetas.

Gegužės 13–15 d. Kaune vyks specialūs Kalantines minintys renginiai. Atsisiųsti pilną renginių programą galite čia.

Su viena iš parodos kuratorių dr. Rasa Žukiene kalbame apie tai, kas yra šiuolaikinė tekstilė, kokią vietą joje užima tradicijos ir kokios filosofinės bei estetinės gijos sieja japonų ir lietuvių tekstilininkes.

– Parodoje eksponuojama šiuolaikinė Japonijos ir Lietuvos tekstilė. Kokia yra šiuolaikinė tekstilė?

– Anksčiau tekstilė buvo siejama su pritaikomumu, praktiškumu, buitimi. Tačiau dabar su šia samprata susijusios tik tradicinės technikos, koloristikos aspektai. Šiuolaikinė tekstilė tai – grynojo meno reiškinys. Jo dalis, kuriame nebėra atskirties tarp žanrų, krypčių, meno šakų. Tekstilė įžengė į šiuolaikinio – konceptualaus – meno lauką. Tik skirtingai nuo kitų vaizduojamojo meno šakų, tradicinių technologinių dalykų ji neatsižadėjo, o juos sėkmingai panaudoja.

– Ar tradiciniai technologiniai aspektai šiuolaikinėje tekstilėje yra išlaikę savo archajiškumą, ar jie kinta?

– Tradicijos tekstilės mene yra gerbiamos, bet, atsižvelgiant į parodos "Gilios upės teka tyliai" kontekstą, Japonijos menininkės artimumą tradicijoms išlaiko labiau nei lietuvės, nes mūsų tekstilininkės stengiasi ir geba papildyti tradicijas tuo, kas yra labai šiuolaikiška. Pavyzdžiui, kompiuterinėmis technologijomis, šiuolaikiniais fotografijos atspaudo panaudojimo būdais ir pan. Lietuvių menininkės šioje srityje daro didelius atradimus. Puikus to pavyzdys yra prof. Laima Oržekauskienė-Ore viename iš parodoje eksponuojamų kūrinių, jungianti senovinį rankinį audimą ir kompiuterinės fotografijos atspaudus.

– Ar galima sakyti, kad šiuolaikinėje lietuvių tekstilėje ryškios atskirties tarp tradicijų ir konceptualios idėjų raiškos nėra?

– Žinoma, yra daug skirtingų menininkių, kuriančių labai įvairią tekstilę, bet tai, ką žiūrovas pamatys būtent šioje parodoje, atskleidžia tradicijų ir šiuolaikinių raiškos priemonių susiliejimą bei tekstilininkių išradingumą, todėl pamatyti šią parodą kiekvienam yra vertinga.

– Parodoje eksponuojami penkių japonių ir penkių lietuvių menininkių darbai. Ar reikėtų ieškoti skaičiaus "dešimt" simbolinės prasmės?

– Tikrai nereikėtų. Ši ekspozicija yra tarptautinio tekstilės meno projekto, kurio paroda šių metų pavasarį atidaryta Kioto mieste, Japonijoje, dalis. Ekspoziciją M.Žilinsko dailės galerijoje papildo jaunų lietuvių tekstilės menininkių kūriniai. Gausus kiekis darbų parodoje sąlygotų nemažus logistinius sunkumus, be to, manau, kad jų kiekis nieko nepakeistų. Kaip kuratorė galvoju, kad šiuolaikiniai žmonės yra gana nekantrūs ir sulaikyti jų dėmesį yra sunku, todėl didelė paroda gali sulaukti ir atmetimo iš žiūrovų. Dėl to, kad eksponuojame 10 menininkių kūrinius, šios parodos architektūra yra erdvi ir, manau, jog būtent erdvė ir nedidelis kūrinių skaičius tikrai leis šiuolaikiniam žmogui pasigilinti į kiekvieną darbą jo kantrybės ir jėgų amplitudėje.

Rasa Žukienė

– Užsiminėte, kad parodoje, atidarytoje Kioto mieste, buvo eksponuojami trijų žinomų Lietuvos tekstilininkių: L.Oržekauskienės-Ore, Monikos Žaltauskaitės-Grašienės ir Linos Jonikės, darbai. Kaune eksponuojamą šios parodos "tęsinį" papildo ir dviejų jaunosios kartos menininkių: Giedrės Antanavičienės bei Gretos Kardi-Kardišiūtės, kūriniai.

– L.Oržekauskienė, M. Žaltauskaitė-Grašienė, L.Jonikė tekstilės menu besidominčiam žiūrovui yra gerai pažįstamos. Tai aktyviai kuriančios, ne vieną apdovanojimą pelniusios menininkės, kurios yra ir dėstytojos, išugdžiusios nemažai gerų menininkių. Nutariau, kad atėjo laikas į šį tituluotų tekstilininkių būrį įvesti ir naujus vardus. G.Kardi-Kradišiūtė Kaune dar nėra eksponavusi savo darbų, be to, ji žinomesnė užsienyje, nei Lietuvoje, o G.Antanavičienė man įstrigo magistrinio darbo gynimo metu. Pasirodymas menininkui yra didelė paskata kurti, o šios dvi jaunos tekstilininkės yra įdomios ir potencialios kūrėjos, išugdytos VDA Kauno fakulteto Tekstilės katedroje.

– Apžvelgiant parodos ekspoziciją, abiejų šalių tekstilės menininkių kūriniai vizualiai papildo vieni kitus ir jungia į harmoningą visumą. Jūsų nuomone, daugiau panašumų ar skirtumų turi japonų ir lietuvių šiuolaikinė tekstilė?

– Aš juokauju, kad skirtumas yra didelis: Lietuvoje saulė leidžiasi į jūrą, o Japonijoje – saulė teka iš jūros. Tačiau gilesni humanistiniai dalykai yra beveik tapatūs: filosofinis jautrumas, pagarba praeičiai, darbuose atsiskleidžiantis santykis su gamta, amžinybe. Lietuvių menininkių kūriniuose galima įžvelgti ir krikščionišką fundamentą, ir rytų religijų įtakas, be to, labai artima yra abiejų tautybių menininkių šiuolaikinio meno kalba. Pasaulio pajauta, šiuolaikinio žmogaus filosofinės gelmės ieškojimai taip pat jungia abiejų šalių tekstilininkes, nors jos ir seka skirtingomis filosofinėmis tradicijomis.

Pasaulio pajauta, šiuolaikinio žmogaus filosofinės gelmės ieškojimai taip pat jungia abiejų šalių tekstilininkes, nors jos ir seka skirtingomis filosofinėmis tradicijomis.

– Kuo parodoje kiekviena japonų ir lietuvių menininkė išplečia šiuolaikinės tekstilės lauką? Kuo jį papildo?

– G.Kardi-Kardišiūtės specifinės vietos darbas pasitinka žiūrovus dar neįžengus į galeriją. Urbanistinėje aplinkoje tekstilininkė pirmą kartą eksponuoja savo kūrinį, kadangi įprastai darbus kurdavo pievose, laukuose ir palikdavo natūralioje aplinkoje iki kol pati gamta juos sunaikindavo. Linksmuose Megumi Kishida kūriniuose panaudotos žmonių akių fotografijos, pagal kurių išraišką, ne tiesiogiai, o spalvomis, ritmika, menininkė siūlais kuria veido mimiką.

Pozityvus ir G.Antanavičienės kūrinys – tekstilės garsų katalogas, kurį menininkė renka nuo 2016-ųjų. Darbe atsiskleidžia jos idėja, kad tekstilė yra visur. Tuo pasiremdama G.Antanavičienė fiksuoja tokius garsus, kaip šlapių skalbinių purtymas, glostomas vyro pilvas ir pan. Tai kūrinys, kuris nėra tekstilė, bet jis yra apie tekstilę. Tekstilės tapatumo ieškojimai atsiskleidžia ir tarptautiniu mastu gerai žinomos menininkės Nobuko Hiroi darbe. Abstrakčių formų tekstiliniai objektai išryškina pačią tekstilės esenciją. Subtilus, sielą suvirpinantis yra L.Oržekauskienės-Ore kūrinys "Marytės. Kas gi tos Marytės?". 112 fotografinių Mergelės Marijos atvaizdų, kuriuos Lietuvos ir pasaulio bažnyčiose fotografavo menininkė, iškadruoti taip, kad nebelieka jokių šventumo atributų, su kuriais įprastai yra vaizduojama Marija. Desakralizuodama ją, menininkė priartina Mariją prie mūsų visų, tačiau užuominas į jos kančią, pasiaukojimą subtiliai palikdama kūrinyje.

L.Jonikės darbas "Mylimukai" įprasmina mažas ir trumpas gyvenimo akimirkas. Delno dydžio kūriniuose žiūrovas atras ir močiutę, kuri iš tiesų yra didvyrė, siuvusi partizanams marškinius, ir menininkės brolio, išvykusio už Atlanto, istoriją, ir daug kitų akimirkų, kuriose sutelpa emocijos, asmeninių istorijų fragmentai, kelionių įspūdžiai ar net svarbūs šalies įvykiai.

Vienas technologiškai tradiciškiausių yra Haruko Honma darbas, kuriuo tekstilininkė interpretuoja liaudiškas vieno iš Japonijos regionų spalvas, atskleisdama drobės dažymo meistrystę ir subtilumus. Filosofiškas yra Suzumi Noda kūrinys apie unifikuotą žmogų, kartu, ir apie jį siejančius šeimyninius ryšius. Tai technologiškai įdomus darbas, sukurtas iš žakardinėse audimo staklėse naudojamo ažūrinio popieriaus, kurį menininkė padengė lengva smėlio mase, sukurdama šiurkštų, kietą paviršių, kontrastuojantį su lengvais ažūrais.

Lengvumas būdingas ir Yoshiko Tanabe darbui sukurtam iš senų knygų popieriaus pagamintų siūlų. Šiame kūrinyje atsiskleidžia japonų tekstilininkėms būdingas subtilumas, išryškėjantis net mažiausiose detalėse. M.Žaltauskaitė-Grašienė kūrinyje interpretuoja gilią mūsų tautos mitologiją, susijusią su eglės medžio – amžinybės simbolio, skirties tarp šiapus ir anapus – reikšme. "Gilios upės teka tyliai" ekspozicija tikrai verta atidesnio ir gilesnio žiūrovo žvilgsnio.

Iš parodos anotacijos

Parodoje eksponuojami prof L.Oržekauskienės-Ore, docenčių L.Jonikės bei M.Žaltauskaitės-Grašienės kūryba, jaunų kūrėjų G.Antanavičienės ir G.Kardi-Kardišiūtės darbai. Japonijos tekstilei atstovauja Nobuko Hiroi (Kioto Menų universiteto profesorė), Suzumi Noda (Kioto Menų universiteto profesorė), Haruko Honma (Kinran University profesorė), Yoshiko Tanabe (Seian University profesorė) ir Megumi Kishida.

Šiuolaikinė lietuvių ir japonų tekstilė – stebėtinai artimi meno pasauliai. Abiejų šalių menininkės linksta į gilius filosofiškus apmąstymus, o jų kūriniai reikalauja ramaus stebėjimo ir ilgesnio dėmesio. Menininkių darbuose esama meninio mąstymo bendrumų bei elgesio su medžiagomis paralelių. Parodoje eksponuojamose kūriniuose svarbią vietą užima Lietuvos ir Japonijos senųjų tekstilės tradicijų pažinimas ir kūrybiškas jų panaudojimas. Panašus dabarties menininkių santykis su savųjų šalių praeities kultūrinėmis ir etinėmis vertybėmis – tai pagarba istorijai ir atminčiai, prasminės nuorodos į praeities kultūras, taip pat ir senųjų audinio formavimo, dažymo technologijų naudojimas.

Šiais globalizacijos laikais pasaulį veikia panašios tendencijos. Viena jų – ryškus kompiuterinių technologijų ir fotografijos naudojimas kūryboje. Fotografija pakeičia piešimą ir eskizavimą, neretai audžiama kompiuterinėmis staklėmis. Bet susidomėjimas naujausioms technologijoms vis dėl to neišstumia menininkių gebėjimo kūriniuose perteikti savo individualybę ir savos tautos tapatybę. Parodoje atsiskleidžia dviejų tik geografiškai tolimų kultūrų vidinio artimumo aspektai.

Parodos pavadinime panaudota japonų patarlė, kurios atitikmenų galima rasti ir lietuvių folklore, įžvelgiant pagarbą tradicijoms, humanistinei etikai, malonaus žmonių elgesio normoms.

Lietuvos ir Japonijos tekstilės meną sieja tvirti dalykiniai ir profesiniai ryšiai bei artimas šiuolaikinės tekstilės, grįstos giliomis tradicijomis, supratimas. Dar 1997 m. Japonijoje, Kioto V tarptautinėje tekstilės parodoje, jauna lietuvių menininkė Lina Jonikė buvo apdovanota "Excellence Award". Tai buvo pirmas aukštas lietuvių šiuolaikinės tekstilės meno įvertinimas, ir jis pelnytas Japonijoje.

Paskui užsimezgė bendradarbiavimas su garsia Japonijos menotyrininke, tekstilės tyrinėtoja ir parodų kuratore Keiko Kawashima, atstovaujančia Kioto miesto galerijai "GalleryGallery". Jos pastangomis Japonijoje jau yra surengta ne viena Lietuvos tekstilės menininkių paroda. Japonijos menininkai daug kartų buvo kviestiniai svečiai Kauno šiuolaikinio meno bienalėse. Kuratorė dr. Keiko Kawashima Kauno bienalėje "Tekstilė‘05" kuravo 9 Japonijos tekstilininkų kolekciją (2005). Po kelerių metų, 2011-aisiais, Kauno bienalėje yra dalyvavusios žymiosios Japonijos menininkės Reiko Sudo ir Hiroko Watanabe.

Parodos kuratorės: dr.R.Žukienė (Lietuva), dr. Keiko Kawashima (Japonija).

Kas? Paroda "Gilios upės teka tyliai".

Kur? M.Žilinsko dailės galerijoje.

Kada? Veikia iki rugsėjo 1 d.