Rinkėjai sekmadienį nusprendė suteikti prezidentui Recepui Tayyipui Erdoganui (Redžepui Tajipui Erdohanui) ir jo varžovui Kemalui Kilicdaroglu (Kemaliui Kiličdarohlui) dar vieną šansą įtikinti, kuri iš šių akivaizdžiai skirtingų alternatyvų yra geresnė.

Tai, kad nė vienas iš jų neperžengė pergalei reikalingų 50 proc. balsų slenksčio, reiškia, jog abu kandidatai gegužės 28-ąją dalyvaus antrajame Turkijos prezidento rinkimų ture.

Mažai kas tikisi, kad tiek ilgiausiai šiuolaikinę Turkiją valdantis lyderis, tiek jo 74-erių pasaulietinę ideologiją propaguojantis varžovas per ateinančias dvi savaites pakeis savo retoriką.

Vargingame Stambulo rajone išaugęs R. T. Erdoganas yra pamaldus 69-erių vyras, sukėlęs nuolatinį galvos skausmą Vakarams ir tapęs Turkijos darbininkų klasės didvyriu.

„Erdoganas yra mūsų vadas, o mes esame jo kareiviai“, – naujienų agentūrai AFP sakė 48 metų Sennur Henek (Seniur Henek), dalyvavusi viename iš prezidento kampanijos mitingų.

Tuo metu K. Kilicdaroglu yra ne toks charizmatiškas ir labiau į skaitymą bei mokymąsi pasinėręs buvęs valstybės tarnautojas, priklausantis istoriškai su represijomis susiduriančiai kurdų grupei. Vadovaudamas pasaulietinei partijai jis R. T. Erdoganui pralaimėjo pustuzinį nacionalinių rinkimų.

K. Kilicdaroglu, kurio atviras bendravimas su rinkėjais pavertė opozicijos atstovą socialinių tinklų žvaigžde, taip pat žada, kad apribojęs savo, kaip prezidento, įgaliojimus, jis paliktų postą, išeitų į pensiją ir leistų laiką su savo anūkais.

Visgi daugelis teigia balsuojantys ne tiek už K. Kilicdaroglu, kiek prieš R. T. Erdoganą.

Žaidžia dviem frontais

R. T. Erdoganas savo indėliu į šalies istoriją jau prilygsta Osmanų imperijos sultonams ir Mustafai Kemaliui Atatiurkui (Mustafai Kemaliui Atatiurkui) – garbinamam šiuolaikinės pasaulietinės Turkijos įkūrėjui.

Laikydamasis islamiškos vizijos apie didžiąją Turkiją, kuri pasirengusi kariauti, kad apgintų savo nacionalinius interesus, jis pergyveno ekonominius pakilimus ir nuosmukius.

R. T. Erdoganas pradėjo puolimą Sirijoje ir nuolat ginčijasi su Graikija.

Jo karinis įsikišimas Libijoje ir Kalnų Karabache pakeitė sudėtingų konfliktų, susijusių su tradicinių didžiųjų valstybių interesais, baigtis.

R. T. Erdogano palankumas Rusijai papiktino Vašingtoną, o jo ginklų pardavimas Ukrainai – Kremlių.

Tačiau atrodė, kad jis visada žinojo, kaip balansuoti tarp abiejų pusių, kad savo sekėjams namuose pasirodytų kaip valstybės labui plušantis politikas.

„Tai žmogus, kuris laikosi žodžio – vyras, – 2020-aisiais apie R. T. Erdoganą sakė Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas. – Jei jis mano, kad tai naudinga jo šaliai, jis eina iki galo.“

Tabu laužymas

K. Kilicdaroglu tikisi greitai panaikinti tai, ką R. T. Erdoganas kūrė daugiau nei du dešimtmečius.

Pirmiausia jis perkeltų prezidentūrą iš 1 100 kambarių marmurinių rūmų, kuriuos R. T. Erdoganas pasistatė Ankaroje, į kuklesnes M. K. Atatiurko laikų patalpas.

„Aš atnešiu šiai žemei pavasarį. Aš atnešiu giedrą“, – yra sakęs jis.

Šis pažadas ypač sužavėjo R. T. Erdogano kultūrinių karų ir poliarizuojančios retorikos išvargintą jaunimą.

K. Kilicdaroglu taip pat žada paleisti daugelį populiarių veikėjų, kuriuos R. T. Erdogano vyriausybė įkalino po nesėkmingo, bet kruvino 2016 metų bandymo įvykdyti perversmą.

Jis žada nutraukti vadinamąjį vieno žmogaus režimą ir feministų bei LGBTQ bendruomenės stigmatizaciją.

Vienas svarbiausių K. Kilicdaroglu kampanijos momentų įvyko, kai jis tviteryje paskelbė vaizdo įrašą, kuriame metė iššūkį kultūriniam turkų tabu kalbėdamas apie tai, kad yra alevitas.

Ši liberali musulmonų mažuma patiria smurtines represijas, nes laikosi dvasingesnės islamo tradicijos, skiriančios ją nuo musulmonų sunitų ir šiitų.

„Dievas man davė gyvybę, – vaizdo įraše sakė K. Kilicdaroglu. – Aš nesu nusidėjęs.“

„Velnias, kurį pažįstate“

Kai kurie analitikai balsavimą ir jo rezultatus vaizduoja taip pat išraiškingai, kaip ir skirtumą tarp dviejų kandidatų.

„Arba Erdoganas pralaimės, suteikdamas Turkijai galimybę atkurti visišką demokratiją, arba jis laimės ir greičiausiai liks valdžioje visą likusį gyvenimą“, – sakė politologas Soneras Cagaptay (Soneras Čahaptajus).

Kiti pabrėžia ekonominį palengvėjimą, kuris ateitų, jei K. Kilicdaroglu būtų suteikta galimybė įveikti skaudžią Turkijos pragyvenimo išlaidų krizę tradiciniais finansiniais receptais.

„Politiniai nesutarimai dėl ekonomikos yra priežastis, kodėl rinkos atidžiai stebės šiuos rinkimus“, – sakė Hamishas Kinnearas (Hamišas Kinearas) iš konsultacijų bendrovės „Verisk Maplecroft“.

Tačiau veteranas besiformuojančių rinkų ekonomistas ir Turkijos stebėtojas Timothy Ashas (Timotis Ešas) iškėlė kontroversišką klausimą.

„Ar rinkėjai pasirinks „velnią, kurį pažįstate“ Erdogane, ar neišbandytą plačią koaliciją, kuri po rinkimų galėtų lengvai subyrėti?“ – pareiškė jis, leisdamas suprasti, kad mažesnė rizika būtų pasirinkti pažįstamą blogybę nei kažką visiškai neaiškaus.

„O su Erdoganu jie žino, kad jis savo reikalus išstums į tarptautinę areną, kovodamas už tai, ką jis ir daugelis jų laikys Turkijos nacionaliniais interesais“, – pridūrė T. Ashas.

Pokalbį U. Kristerssonas pavadino „konstruktyviu“. Socialiniame tinkle „Twitter“ jis taip pat parašė „laukiantis netrukus įvyksiančio vizito į Ankarą“, bet išsamesnės informacijos nepateikė.

Įstojimas į NATO yra vienas iš naujosios Švedijos vyriausybės prioritetų. U. Kristerssonas praėjusią savaitę pareiškė esąs pasirengęs vykti į Ankarą susitikti su R. T. Erdoganu.

Gegužę Švedija ir Suomija drauge pateikė paraiškas įstoti į NATO, po Rusijos invazijos į Ukrainą nutarusios atsisakyti ilgametės nesijungimo prie karinių blokų politikos.

Šiaurės šalys tikėjosi, kad įstojimo procesas truks neilgai, tačiau Turkija jį užvilkino, ėmusi prieštarauti jų narystei.

Turkija jau seniai kaltina šias dvi šalis, ypač Švediją, teikiant prieglobstį kurdų kovotojams iš uždraustos Kurdistano darbininkų partijos (PKK).

Birželį trys šalys pasiekė susitarimą, į kurį įtraukė nuostatų dėl, be kita ko, ekstradicijos ir dalijimosi informacija, atvėrusios kelią NATO oficialiai pakviesti Švediją ir Suomiją įstoti į aljansą.

U. Kristerssonas trečiadienį dar kartą pareiškė, kad jo vadovaujama vyriausybė vykdys „trišalį susitarimą“ tarp Švedijos, Suomijos ir Turkijos.

Suomijos ir Švedijos narystės NATO dokumentus jau ratifikavo 28 iš 30 NATO narių.

Šių dviejų šalių įstojimo į aljansą paraiškų savo parlamentams ratifikuoti dar neperdavė tik Vengrija ir Turkija.

NATO vadovas Jensas Stoltenbergas trečiadienį taip pat pareiškė, kad „artimiausiu metu“ nuvyks į Turkiją aptarti beveik užbaigto Suomijos ir Švedijos prisijungimo prie Aljanso proceso.

Preparato pavadinimas yra „Turkovac“, – antradienį paskelbė prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas.

Pirmasis savanoris buvo juo paskiepytas Ankaros miesto ligoninėje, parodė televizijos stotys. Vaizdo reportaže buvo matyti ir R. T. Erdoganas.

Nėra informacijos apie vakcinos veiksmingumą pagal esamus tyrimų duomenis.

Lemiamoje trečioje fazėje atliekami bandymai su dideliu dalyvių skaičiumi, siekiant nustatyti, kaip veiklioji medžiaga apsaugo nuo infekcijos ir kokie šalutiniai poveikiai gali pasireikšti.

Šiuo metu Turkija skiepija JAV ir Vokietijos kūrėjų „BioNTech/Pfizer“ vakcina ir Kinijos gamintojo „Sinovac“ vakcina.

Turkija neseniai paspartino savo vakcinacijos kampaniją: oficialiais duomenimis, maždaug 34 proc. visų šalies gyventojų, kurių yra apie 84 mln., gavo bent vieną vakcinos dozę.

„Ponas prezidentas informavo, kad Turkija ir ateityje gins tiesą nuo tų, kurie meluoja apie vadinamąjį armėnų genocidą ir pritaria šiam šmeižtui dėl politinių priežasčių“, - sakoma pranešime.

Anksčiau laikraštis „The Wall Street Journal“, remdamasis šaltiniais JAV administracijoje, pranešė, kad Amerikos prezidentas Joe Bidenas ketina oficialiai pripažinti armėnų genocidą Osmanų imperijoje XX amžiaus pradžioje.

Leidinio duomenimis, Baltųjų rūmų šeimininkas savo sprendimą oficialiai gali paskelbti šeštadienį, balandžio 24-ąją, kai Armėnijoje bus pažymima Armėnų genocido aukų atminimo diena. Laikraščio šaltiniai pabrėžia, kad galutinis sprendimas kol kas nepriimtas, ir J. Bidenas gali apsiriboti formaliu pareiškimu, kuriame nenuskambės oficialus genocido fakto pripažinimas.

J. Bideno pirmtakas respublikonas Donaldas Trumpas vengė žodžio „genocidas“ savo pareiškimuose apie 1915 metų įvykius. Barackas Obama (2009-2017), kurio administracijoje J. Bidenas ėjo viceprezidento pareigas, taip pat vengė šio apibrėžimo. 2019 metais JAV Kongreso Senatas ir Atstovų Rūmai pirmą kartą priėmė rezoliucijas, kuriose 1915 metų tragedija Osmanų imperijoje buvo apibūdinta kaip armėnų genocidas. Tai sukėlė didelį Ankaros nepasitenkinimą.

Iki Pirmojo pasaulinio karo Osmanų imperijoje gyveno apie 2,5 mln. armėnų. 1915 metais deportacija ir sisteminės žudynės pareikalavo, įvairiais vertinimais, nuo 600 tūkst. iki 1,5 mln. armėnų gyvybių.

Turkijos vyriausybė pripažįsta masinės armėnų žūties faktą, bet stoja prieš termino „genocidas“ vartojimą ir teigia, kad Armėnija skelbia pernelyg didelį aukų skaičių. Anot Ankaros, armėnų žūtis buvo ne kryptingos vyriausybės politikos rezultatas, bet pilietinio karo Osmanų imperijoje, kurio aukomis tapdavo ir turkai, padarinys.

Sulaikytieji, įvardinti kaip Gurbuzas Sevilay (Giurbiuzas Sevilajus) ir Tameras Avci (Tameras Avdži), buvo sugrąžinti į Turkiją per slaptą Nacionalinės žvalgybos organizacijos (MIT) misiją, pranešė Anatolijos naujienų agentūra.

Kokį vaidmenį šioje MIT operacijoje atliko Uzbekijos vyriausybė ar saugumo tarnybos, pranešimuose nenurodoma.

Abu suimtieji yra kaltinami priklausę JAV gyvenančio pamokslininko Fethullah Guleno (Fetchulos Giuleno), kurį Ankara laiko 2016 metų karinio perversmo sumanytoju, judėjimui.

Gynybos pramonėje dirbantis G. Sevilay taip pat yra kaltinamas neteisėtai perėjęs sieną į Siriją ir susiekęs su kurdų kovotojais jų būstinėje, sakoma pranešime.

Turkijos žvalgybos agentūra yra parskraidinusi keletą įtariamų F. Guleno grupės narių iš užsienio šalių, įskaitant Gabono valstybę Afrikoje ir Kosovą Balkanuose.

„Tikimės konkrečios paramos iš mūsų visų sąjungininkių šioje kovoje“, – sakė Briuselyje viešintis Turkijos vadovas, pridūręs, kad jo šalis smarkiai aukojasi.

Abu lyderiai taip pat ruošiasi aptarti ginčijamo Kipro energijos išteklių telkinių žvalgymą, Egėjo jūros klausimus, vieną migracijos susitarimą ir bendradarbiavimą ekonomikos srityje, nors analitikai abejoja, ar bus pasiekta konkrečios pažangos.

„Mūsų santykiai su Turkija išgyvena sunkius laikus, todėl turime tęsti diskusijas“, – televizijai „KritTV“ sakė graikų vyriausybės atstovas Dimitris Canakopulas (Dimitris Tzanakopoulos).

„Šis vizitas gali padėti sumažinti įtampą“, – pridūrė jis.

2017 metų gruodį R. T. Erdoganas tapo pirmuoju Turkijos prezidentu, apsilankiusiu Graikijoje per pastaruosius 65 metus. Vis dėlto jis pribloškė graikus, paprašęs peržiūrėti 1923 metais pasirašytą Lozanos sutartį, kuria po Osmanų imperijos žlugimo buvo nustatytos šiuolaikinės Turkijos sienos.

Manau, kad per mano vizitą turėsime galimybę pratęsti sunkų, bet atvirą dialogą.

Turkų lyderis taip pat pasmerkė Graikijos musulmonų mažumos „diskriminaciją“ tokiuose šiauriniuose miesteliuose kaip pasienyje esanti Komotinė. Tuomet jis pareiškė, kad „negerbiamos“ šių mažumų narių teisės, numatytos Lozanos sutartyje.

„Manau, kad per mano vizitą turėsime galimybę pratęsti sunkų, bet atvirą dialogą, prasidėjusį 2017 metų gruodį“, – duodamas interviu prieš vizitą valstybinei Anatolijos naujienų agentūrai pareiškė A. Cipras.

Tuo metu Ozguras Unluhisarcikli (Ezgiuras Inliuchisardžiklis) iš Jungtinėse Valstijose įsikūrusio Vokietijos Marshallo (Maršalo) fondo įsitikinęs, jog abiejų šalių „pozicijos yra pernelyg skirtingos“, kad būtų pasiekta konkrečių rezultatų. Pasak eksperto, pagrindinis vizito tikslas yra išsiaiškinti, „ar ateityje bus vietos dialogui“.

Daugybė ginčų

A. Cipro vizitas surengtas vos kelios dienos po 1996 metų Graikijos ir Turkijos santykių krizės 23-ųjų metinių. Per tą teritorinį ginčą abi šalys atsidūrė prie karo slenksčio, paaštrėjus nesutarimams dėl uolėtų salelių, kurias Ankara vadina Kardaku, o Atėnai – Imija.

Be to, A. Cipro kelionė prasideda praėjus lygiai 20 metų nuo dvišalių santykių atšilimo 1999 metais, kai graikai padėjo turkams atsigauti nuo pražūtingo žemės drebėjimo, smogusio Stambului.

„Net jei šios derybos niekur nenuves, svarbu, kad tai bus pagrindas dialogui“, – pareiškė Stambule įsikūrusio Kadiro Haso (Kadiro Chaso) universiteto Tarptautinių ir Europos studijų centro direktorius Dimitrijas Triantafilus (Dimitrios Triantaphyllou).

„Konkretus dalykas būtų besišypsančių prezidento ir ministro pirmininko, pasiryžusių palaikyti gerus kaimyniškus santykius, nuotrauka“, – pabrėžė jis ir pridūrė, kad šį vizitą reikėjo organizuoti „gerokai anksčiau“.

Viena pagrindinių nesutarimų priežasčių yra naftos ir gamtinių dujų žvalgymas Kipre, kuris jau daugiau kaip keturis dešimtmečius padalytas perpus: į tarptautinės bendruomenės pripažintą graikiškąją pietinę dalį ir atsiskyrusį šiaurinį regioną, į kurį pretenduoja Turkija.

Viduržemio jūros rytinėse akvatorijose neseniai aptikus stambių dujų telkinių sustiprėjo Kipro viltys ateityje tapti svarbiu energijos išteklių tiekėju.

Tačiau Ankara teigia, kad dėl tokio žvalgymo Kipre gyvenantys turkai netektų jūroje esančių išteklių ir ragina jo nepradėti, kol bus rastas ilgalaikis Kipro problemos sprendinys.

R. T. Erdogano atstovas Ibrahimas Kalinas (Ibrachimas Kalinas) pirmadienį pareiškė, kad Turkija neleis vykdyti Viduržemio jūros rytinėje dalyje fait accompli (įvykusio fakto) politikos, ir paragino ištekliais dalytis „po lygiai ir sąžiningai“.

„Graikų kipriečių mėginimai sukurti de facto situaciją yra bergždžias mėginimas. Turkija to nepriims“, – pareiškė jis žurnalistams.

Laukiama, kad abu lyderiai taip pat aptars 2016 metų susitarimą, kuriuo Ankara įsipareigojo pažaboti migrantų srautus į Europos Sąjungą.

Pagal šią sutartį, Turkija sutiko priimti Graikijos salose išsilaipinančius atvykėlius mainais į finansinę paramą ir kitas paskatas.

Kaip Anatolijos naujienų agentūrai sakė A. Cipras, dėl šio susitarimo „Egėjo jūroje gerokai susilpnėjo neteisėti (migrantų) srautai ir ypač sumažėjo mirčių“.

Nepaisant susitarimo, šimtai migrantų ir toliau kasdien išsilaipina Graikijos salose: nuo rugsėjo iki gruodžio jų atvyko apie 5 000. Tokie atvykėlių skaičiai daro didelį spaudimą sausakimšoms Graikijos pabėgėlių stovykloms.

Pasak graikų migracijos ministro Dimitrio Vico (Dimitris Vitsas), abiejų šalių sausumos sieną kertančių žmonių taip pat smarkiai padaugėjo: nuo 5,4 tūkst. 2017 metais iki 14 tūkst. pernai.

Turkija taip pat griežtai kritikuoja Atėnus už tai, kad suteikė prieglobstį keliems turkų kariams, pabėgusiems iš šalies po 2016 metų nesėkmingo valstybės perversmo.

Po vizito Ankaroje A. Cipras trečiadienį apsilankys Stambule, kur susitiks su graikų ortodoksų ekumeniniu patriarchu Baltramiejumi I.

Kalboje naujo turkų karo laivo užsakymo proga R. T. Erdoganas pabrėžė, kad išteklių Viduržemio jūros rytuose eksploatavimas neįtraukiant Ankaros yra nepriimtinas.

Naftos ir dujų gavyba prie Europos Sąjungos nario Kipro krantų yra itin opus klausimas, nes šiaurinį salos trečdalį yra užėmusios Turkijos pajėgos, kurios buvo įvestos 1974 metais, reaguojant į perversmą dėl salos suvienijimo su Graikija.

Turkų gyvenamoje šiaurinėje Kipro dalyje buvo paskelbta Šiaurės Kipro Turkų Respublika, kurią pripažįsta tik Ankara. Jungtinių Tautų pastangos suvienyti salą kol kas buvo nevaisingos.

„Kaip privertėme sumokėti teroristus Sirijoje, taip nepaliksime ir šios scenos jūrų banditams“, – sakė R. T. Erdoganas per „TCG Burgazada“ – trečios turkų gamybos karinės korvetės – užsakymą.

Pastaruosius dvejus metus Turkija Sirijoje vykdė sėkmingas karines kampanijas prieš kurdų pajėgas ir „Islamo valstybės“ džihadistus, ir dabar Ankarą remiančios jėgos kontroliuoja kai kurias šiaurines Sirijos teritorijos dalis.

Užsienio energetikos milžinės, tokios kaip amerikiečių „ExxonMobil“, Italijos ENI ir Prancūzijos „Total“, nepaisydamos ankstesnių R. T. Erdogano perspėjimų yra deklaravusios pasirengimą eksploatuoti energijos išteklius prie Kipro krantų.

Analitikai perspėja, kad ši situacija yra itin opi ir kad vienas neteisingas žingsnis galėtų nulemti didelę konfrontaciją.

„Dievui panorėjus, tikimės išspręsti problemas su Amerika per kuo trumpesnį laiką ir vėl išvystyti santykius politikos ir ekonomikos srityse su strateginės partnerystės dvasia“, – sakė turkų prezidentas kreipdamasis į parlamentą.

Vašingtonas ir Ankara nesutaria dėl jau beveik dvejus metus trunkančio evangelikų pastoriaus Andrew Brunsono (Endriu Bransono) sulaikymo dėl su terorizmu ir šnipinėjimu susijusių kaltinimų. Dėl šio ginčo smarkiai nusmuko Turkijos liros kursas dolerio atžvilgiu.

Jungtinių Valstijų prezidentas Donaldas Trumpas (Donaldas Trampas) įsiplieskus diplomatiniam ginčui paskelbė sprendimą padvigubinti muitus aliuminiui ir plienui iš Turkijos, o Ankara atsakė tuo pačiu.

„Esame pasiryžę kovoti – nepažeisdami diplomatijos ir teisės ribų – su šiuo iškreiptu požiūriu taikyti mūsų šaliai sankcijas kaip pretekstu pasinaudojus kunigu, kuris yra teisiamas dėl savo neaiškių santykių su teroro grupuotėmis“, – tvirtino R. T. Erdoganas.

Turkijos prezidentas apkaltino Vašingtoną einant „klaidingu keliu siekiant išspręsti politines ir teisines problemas grasinimais ir šantažu, o ne dialogu“.

Pasak R. T. Erdogano, tai „iš tikrųjų padarytų didžiausią žalą Jungtinėms Valstijoms vidutinėje ir ilgalaikėje perspektyvoje“.

Ketvirtį amžiaus Turkijoje gyvenantis evangelikų pastorius A. Brunsonas 2016 metų gruodį buvo areštuotas dėl įtariamų ryšių su kurdų sukilėliais, paskelbtais už įstatymo ribų, ir JAV gyvenančio musulmonų dvasininko Fethullah Guleno (Fetchulos Giuleno) tinklu. Turkija F. Guleną kaltina dėl nesėkmingo bandymo įvykdyti perversmą tų metų liepą.

Pastorius jam metamus kaltinimus neigia. Turkijos prezidentas yra siūlęs susitarti dėl A. Brunsono paleidimo, pavyzdžiui, iškeičiant jį į F. Guleną.

Praėjusį mėnesį JAV valstybės sekretorius Mike'as Pompeo (Maikas Pompėjas) pareiškė besitikintis, kad Turkija paleis amerikiečių pastorių. Kitas posėdis jo byloje vyks spalio 12-ąją.

Dienraščio „Hurriyet“ apžvalgininkas Abdulkadiras Selvi (Abdulkadiras Selvis) rašė, kad teismas gali nuspręsti panaikinti A. Brunsono namų areštą ir draudimą keliauti, taigi, dvasininkas galėtų grįžti namo.

„Tokiu atveju, spalio 13-ąją galime išvysti A. Brunsoną lipant lėktuvo trapu Jungtinėse Valstijose“, – rašė A. Selvi.

Praėjusią savaitę R. T. Erdoganas lankėsi Niujorke, kur vyko Jungtinių Tautų Generalinė Asamblėja. Jos užkulisiuose Turkijos prezidentas paspaudė D. Trumpui ranką.

R. T. Erdoganas atvyko oficialaus vizito į ekonomiškai stipriausią ES valstybę, kur gyvena tris milijonai Turkijos kilmės žmonių. Vokietijos žiniasklaida pavadino šį apsilankymą Ankaros mėginimu iškovoti simpatijų.

Turkija šiuo metu išgyvena ekonominę sumaištį, kurią paaštrino JAV sankcijos, paskelbtos kilus ginčui su JAV prezidentu Donaldu Trumpu (Donaldu Trampu).

Trijų dienų vizitas vyksta padidinto saugumo sąlygomis, o paaiškėjus planams surengti protesto akcijas „Erdoganas nėra laukiamas“ Berlyne buvo dislokuota 4 tūkst. papildomų policininkų.

Per pirmąsias eitynes šimtai demonstrantų, daugiausiai kurdų, žygiavo sostinės gatvėmis, laikydami plakatus, vaizduojančius į žurnalistą šaudantį ir taikos balandį ryjantį Turkijos prezidentą.

Vis dėlto A. Merkel ir R. T. Erdoganas pabrėžė, kad būtina atkurti tradiciškai gerus santykius, nors jie po 2016-ųjų nesėkmingo pučo Turkijoje ir vėliau Ankaros įvykdytų represijų nusmuko į istorines žemumas.

Abi NATO narės taip pat sutiko per kitą mėnesį vyksiantį susitikimą su Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu ir Prancūzijos lyderiu Emmanueliu Macronu (Emanueliu Makronu) drauge svarstyti Sirijos krizę, per bendrą spaudos konferenciją nurodė A. Merkel.

Tačiau tebėra akivaizdu, Ankara ir Berlynas vis dar nesusitaria daugybe klausimu – nuo spaudos laisvės problemų iki Vokietijos ir dvigubą pilietybę turinčių asmenų likimo Turkijoje. Taip pat ginčijamasi, ar Vokietija turėtų išduoti žmones, kuriuos R. T. Erdoganas laiko savo šalies priešais.