Vis dėlto G. Nausėda nepagailėjo kritikos valdantiesiems.

Šalies vadovas patikino, kad uteniškiams dar rinkimų kampanijos metu buvo pažadėjęs juos aplankyti pirmiausia, jei taps prezidentu.

„Toks buvo mano pažadas dar rinkimų kampanijos metu. (...) Vienas dalykas – sėdėti Vilniuje, kalbėtis telefonais ar žiūrėti televiziją. Kitas dalykas – nuvažiuoti, susitikti, išgirsti“, – sakė G. Nausėda, pareiškęs viltį, kad tokie susitikimai su regionų gyventojais vyks reguliariai.

Prezidentas kalbėjo apie Utenos laimėjimus, švietimo politiką, taip pat pabrėžė, kad yra būtina gerinti regionų politiką.

„Lietuvai šiandien reikalinga regionų politika, pagrįsta ne principu „gelbėkis pats“, bet požiūriu iš centro, kuriame būtų aiškiai matyti Lietuvos teritorija ir aiškiai suprantama, kad šitam regionui reikia labiau to, anam regionui – labiau kito“, – kalbėjo G. Nausėda.

Kritikavo valdančiuosius

Šalies vadovas nepagailėjo kritikos ir kitų metų biudžeto projekto svarstymo procesui, kurį įvardijo „nuvažiavusiu traukiniu“.

„Yra daug netvarkos, savanaudiškumo, chaoso elementų. (...) Biudžetas kuriamas neturint aiškaus plano. Čia pat susėdę keli žmonės sutaria, kad reikėtų gal va tokį mokestį įvesti, nes pinigų trūksta, bet šitaip svarstant nepagalvojama, kad kažkas tuos mokesčius turi mokėti“, – teigė prezidentas, pabrėžęs, kad nauji mokesčiai negali būti įvesti skubotai.

Šalies vadovas kartu patikino, kad šalyje problemų yra ir daugiau, pavyzdžiui, įvardijo G. Nausėda, – su Vyriausybės funkcionavimu ar atskirų ministrų veikla.

Įvardijo, ką būtų galima gerinti

Kultūros fondo atstovui paklausus prezidento, ką jis tikėtųsi pamatyti Utenoje atvykus čia po dešimties metų, G. Nausėda atsakė, kad būtina išnaudoti regiono stipriąsias puses, taip pat stabdyti miestelių nykimą.

„Mano pagrindinis noras – kad žmonės rastų pritaikymą savo gebėjimams“, – sakė prezidentas.

Šalies vadovas taip pat paragino skatinti verslo plėtrą regione, plėtoti turizmą.

„Apylinkės nuostabios, žmonės įdomūs, reikia tik truputį išradingumo ir panaudoti visus tuos resursus, kuriuos turime“, – sakė šalies vadovas, pasidžiaugęs gausiu bendruomenės susidomėjimu susitikimu.

Nors 60-tyje Lietuvos savivaldybių buvo investuotos milijoninės ES lėšos, ekonominio lygio, gyvenamosios aplinkos ir teikiamų paslaugų kokybės skirtumai tarp miestų ir kaimo vietovių bei tarp apskričių nemažėja. Kodėl?

Dominavo žinybinis požiūris

Viena iš priežasčių – regioninės plėtros planavimas iki šiol buvo paremtas „iš viršaus į apačią“ principu. Prioritetai iš esmės buvo (ir tebėra) derinami netgi ne su bendrais valstybės ir savivaldybių tikslais, o su atskirų ministerijų finansavimo taisyklėmis. T.y. dominavo ministerijų, arba žinybinis požiūris ir interesas.

„Mes turėdavome arba pritarti ministerijos siūlomiems projektams, arba nepritarti. Bet tokiu atveju liktume visai be nieko, negautume ir tų „iš aukščiau“ numatytų lėšų. Todėl pritardavome ir sukdavome galvas, kaip įgyvendinti ministerijų projektus, nors mums gal žymiau svarbiau būtų lėšas nukreipti kitur, – konstatavo vieno regiono plėtros tarybos narys. – Mūsų nuožiūra svarbius projektus galėdavome tik pasiūlyti. Jei ministerijos juos atmesdavo ir pateikdavo kitus, mūsų rankos būdavo surištos“.

„Baltoji knyga“ keičia principus

2017 m. gruodį parengta Lietuvos regioninės politikos „Baltoji knyga”, apimanti laikotarpį iki 2030 m., iš esmės keičia regioninės politikos ir valstybės lėšų investavimo regionuose logiką, problemas kildindama „iš apačios” (kaimo, miesto ir regiono specifinių poreikių), atsisakydama žinybinio požiūrio, įgyvendindama horizontaliai koordinuotą regioninę politiką ir regionų plėtros tarybas paversdama tikraisiais savo regionų plėtros vadovais.

Viena iš priežasčių – regioninės plėtros planavimas iki šiol buvo paremtas „iš viršaus į apačią“ principu.

Ši plėtra apima ne tik ES lėšų investavimą, bet ir Valstybės investicijų programos lėšų panaudojimą, privačių investicijų pritraukimą, regioninių paslaugų teikimo planavimą ir koordinavimą, regiono rinkodarą.

Dokumente pabrėžiama, kad regionų plėtros tarybos taptų juridinį statusą ir realias galias turinčiais regionų valdytojais su jiems pavaldžiais regionų kompetencijų biurais (plėtros agentūromis) ar regioninių paslaugų centrais.

Apskričių ribos negali sudaryti kliūčių greitos ir sėkmingos regionų plėtros ir bendradarbiavimo iniciatyvoms. Jei taip atsitiktų, gali būti inicijuota administracinė regionų reforma.

„Baltosios knygos“ nustatytų rodiklių peržiūra yra numatyta 2021 m. (pagal 2020 m. pasiektus rezultatus). Administracinės reformos scenarijai galimi tik nepasiekus užsibrėžtų tikslų. Bet kol kas tai tik galimybė. Tikslas – regioninės politikos peržiūra.

Būtent šiame dokumente kalbama ir apie regionų specializacijas. Jos buvo išdiskutuotos ir išgrynintos prieš porą metų, tačiau negalėjo būti realizuojamos, nes „atsimušė“ į tam trukdančius teisės aktus.

Laikas keisti įstatymą

Seimo rudens sesijoje planuojame svarstyti Lietuvos regioninės plėtros įstatymo pataisas, kurias šių metų birželį parengė LR Vidaus reikalų ministerija.

Faktas, kad regionų plėtros tarybos, iš esmės būdamos sprendimus priimančiomis institucijomis, neturi jų įgyvendinimui reikalingų administracinių priemonių – negali savo vardu sudaryti sutarčių, savarankiškai įgyvendinti kelias savivaldybes jungiančių projektų, joms negali būti priskirtos viešojo administravimo ir viešųjų paslaugų funkcijos (pvz., organizuoti regioninio viešojo transporto paslaugas).

Paradoksalu, kad dėl neapibrėžto teisinio statuso regionų plėtros tarybų sprendimai gali būti įgyvendinti tik tuo atveju, jeigu už juos atsakomybę prisiima kitas jai nepavaldus subjektas (pvz., savivaldybė ar ministerija). Todėl susidaro situacija, kai regiono plėtros taryba priima sprendimus, tačiau neatsako už jų rezultatus.

Projekte numatoma panaikinti Vyriausybės įgaliotos įstaigos prie Vidaus reikalų ministerijos (t.y. Regionų plėtros departamento) įgaliojimus, juos perduodant savarankiškai vykdyti regionų plėtros taryboms (tarybos galės pilna apimtimi įgyvendinti viešojo juridinio asmens teises ir pareigas). Kartu įstatymu nustatomi įsipareigojimai užtikrinti regionų plėtros taryboms perduotų funkcijų finansavimą programiniu principu.

Panaikinama prievolė regionų plėtros planų priemones derinti su asignavimų valdytojais ir atskiromis jų programomis.

Regioniniu lygiu galės būti konsoliduojamos funkcijos ir (ar) viešosios paslaugos, kurių teikimas nėra optimalus nei savivaldybių lygiu (dėl per mažų atskirų savivaldybių finansinių, administracinių išteklių, demografinių pokyčių, gyventojų pasiskirstymo), nei nacionaliniu lygiu (dėl menkų centrinės valdžios galimybių prisitaikyti prie konkrečių vietovių poreikių). T.y. tokiose srityse, kaip antrinė sveikatos priežiūra, viešasis transportas, darbo rinkos politika, profesinis mokymas ir pan.

Įstatymo projektu nustatomas naujas regioninės politikos įgyvendinimo teritorijos tipas – funkcinė zona. Įvertinus, kad darbuotojų švytuoklinės migracijos, taip pat kitų dažnų kelionių teritorijos ir ryšiai dažnai peržengia savivaldybės ribas, tačiau lieka apskrities ribose, šių zonų nustatymas ir bendrų priemonių planavimas priskiriamas regionų plėtros tarybų kompetencijai.

Šiuo metu jokiame nacionaliniame teisės akte nėra apibrėžta socialinių ir ekonominių partnerių sąvoką. Įstatymo projektu siūloma nustatyti, kad jais būtų laikomos bendruomeninės ir nevyriausybinės organizacijos, profesinės sąjungos bei darbdavių organizacijos ir jų susivienijimai, mokslo ir studijų institucijos ir kt.

Regionų plėtros taryboms tapus juridiniu asmeniu, socialinių ir ekonominių partnerių atstovai į tarybos kolegialų valdymo organą ‒ Kolegiją būtų atrenkami iš savivaldybės bendruomeninių organizacijų tarybų, Nacionalinėje regioninės plėtros taryboje atstovaujamų socialinių partnerių ir regione veikiančių socialinių ir ekonominių partnerių pasiūlytų atstovų.

Taip iš esmės būtų išspręsta šiuo metu egzistuojanti regioninio lygmens įgalinimo problema, kuomet sprendimus dėl regiono plėtros rengia centrinės valdžios institucija (Regioninės plėtros departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos), priima kolegiali institucija (regiono plėtros taryba), kuri neturi nei prievolės, nei galimybių šiuos sprendimus įgyvendinti, o už pasiektus rezultatus atsako atskiros savivaldybės arba ministerijos.