Jos galės vykti savivaldybėse, kuriose 14 dienų COVID-19 ligos sergamumo rodiklis 100 tūkst. gyventojų yra mažiau kaip 200 atvejų, pažymi Kultūros ministerija.

„Mėgėjiško meno kolektyvuose Lietuvoje dalyvauja per 60 tūkstančių žmonių. Saviraiška per kūrybą – labai svarbi jų gyvenimo dalis, ji stiprina ir vienija bendruomenes. Sprendimas leisti atnaujinti kultūros centrų mėgėjų meno kolektyvų repeticijas – ilgai lauktas ir sveikintinas. Repeticijos negalėjo vykti nuo rudens, žmonės yra išsiilgę kūrybos ir bendravimo meno aplinkoje, kultūros centrai stengsis užtikrinti, kad tas bendravimas būtų kuo saugesnis. Sprendimas yra labai palankus ruošiantis ateities renginiams, tikimės, kad gerėjant epidemiologinei padėčiai, juo galės pasinaudoti vis daugiau savivaldybių“, – sakė Lietuvos kultūros centrų asociacijos prezidentas Romas Matulis.

Rengiant mėgėjų meno kolektyvų repeticijas turi būti užtikrinamas 20 kv. metrų plotas vienam asmeniui, uždarose erdvėse jose gali dalyvauja ne daugiau kaip 10, o atvirose – iki 20 žmonių.

Baltarusijoje karaliauja baimė. Štai kodėl Lietuvos rusų dramos teatras, palaikydamas demokratinį judėjimą Baltarusijoje, nusprendė sukurti unikalų teatro projektą, kuriame savo išgyvenimais su lietuviais aktoriais dalijasi į Vilnių atvykę baltarusių aktoriai bei režisieriai, patys dalyvavę pastarųjų mėnesių įvykiuose Baltarusijoje.

Jaudinančios jų patirtys bus atskleistos dokumentinėje dramoje, kuri sujungs rašytojo, dramaturgo Mariaus Ivaškevičiaus tekstus ir asmeninius aktorių pasisakymus. Pastatymui vadovauja režisierius Vladimiras Gurfinkelis, su aktoriais repetuoja baltarusių režisieriai Aleksandras Marčenka ir Aleksandras Januškevičius.

Vladimiras Gurfinkelis.

„Ir štai mes čia, peršokę per sieną!“ – šypsosi baltarusių aktorė ir režisierė Palina Dabravolskaja. Lietuvoje ji jaučiasi laisvai, tačiau nerimo esama: „Sėdžiu viešbutyje, spausdinu tekstą, išgirstu gatvėje pagalbos tarnybų sirenas ir krūpteliu... Turiu priminti sau, kad esu Vilniuje, Lietuvoje, ir man niekas čia negresia. Kiekvienas panašus garsas arba šalia sustojantis mikroautobusas sukelia jausmą, kad kažkas tave tuoj griebs. Tai tapo mūsų įpročiu, – pusę metų, sėsdami į automobilį savo tėvynėje, mes pripratome greitai užsirakinti iš vidaus, baimindamiesi, kad nebūtume pareigūnų jėga ištempti lauk.“

Tai tapo mūsų įpročiu, – pusę metų, sėsdami į automobilį savo tėvynėje, mes pripratome greitai užsirakinti iš vidaus, baimindamiesi, kad nebūtume pareigūnų jėga ištempti lauk.

Kvietimas prisijungti prie projekto Vilniuje komandos Palinai priminė, kad ji pirmiausia yra aktorė. Sako, labiausiai už viską norėtų nuoširdumo:

„Iš pradžių buvo neramu, kad žmonės, nebuvę tuose įvykiuose, gali nepajausti, ką ir kaip mes jaučiame. Panašiai kaip kaimynai už sienos – girdime riksmus, smūgius pas juos, tarsi galvojame, kad mus tai jaudina, kad išgyvename dėl jų, bet realiai į pagalbą retas skuba. Tokių jausmų, neslėpsiu, buvo pirmosiose nuotolinėse repeticijose, tačiau kai susitikome akis į akį gyvai, baimės išnyko, viskas stojo į savo vietas. Laiko mažai, profesionali komanda puiki, visi labai skirtingi, kiekvienas jaučia savaip. Netgi galima pastatyti spektaklį, kuriame visi tylime, ir jis būtų puikus.“

Palina Dabravolskaja.

Baltarusių aktorė, dainininkė, grupės „NAKA“ vokalistė Anastasija Špakovskaja apie projektą Vilniuje sužinojo iš spektaklio režisieriaus Aleksandro Marčenkos. Idėja jai pasirodė įdomi, viliojo galimybė įgyti visiškai naujos sceninės patirties, dirbti drauge su aktoriais, kuriuos, lygiai kaip ir ją, jaudina Baltarusijos laisvės tema.

Anastasija Špakovskaja.

„Atsidūrėme visiškos empatijos pasaulyje, kuriame žodžiai, garsai, melodijos praranda svarbą, – po repeticijų Vilniuje kalba Anastasija. – Man gera čia būti, patinka žmonės, kurie mane supa, su tokia kompanija, neabejoju, būtų gera net blogiausiame pasaulio mieste. Jaučiu sveiką avantiūrizmą, nes, manau, tokio darbo dar niekas nėra turėjęs – pirmą kartą tokiomis aplinkybėmis ieškome dramaturgijos, režisūros ir aktorystės itin palankioje dirvoje – savo pačių istorijose. Nuo avantiūrizmo dega akys.“

Anastasija, kaip ir visi baltarusių aktoriai, šiame projekte norėtų maksimaliai papasakoti žmonėms apie tai, kas dabar vyksta Baltarusijoje. „Jaučiamės tarsi savotiškoje bendruomenėje, į kurią kiekvienas atneša kažką savo, ne mažiau svarbaus, – sako ji. – Čia nėra įprastinio aktorių vaidmenų skirstymo į pagrindinius ir kitus. Patiriame visiškai kitokį, ne teatrinį komunikavimo būdą, absoliutų bendrumo jausmą. Apie rezultatą negalvojame – mums labai įdomus procesas. Scenos rašomos ir repetuojamos tuo pačiu metu, ir tai yra didžiulė intriga, nes nežinai, kur vesi savo personažą ir kas su juo nutiks paskui. Personažas esi tu pats, nežinantis, į kokias aplinkybes tave panardins dramaturgas“.

„Visi šie aktoriai yra nukentėję, visi jie – liudininkai, visi jie buvo įvykių centre. Mūsų tikslas yra meno kalba papasakoti ir apie jų išgyvenimus, ir apie tai, ką šiandien jaučia Baltarusijos žmonės“, – sako Lietuvos rusų dramos teatro vadovė Olga Polevikova. Ji tikisi, kad spektaklis pasieks ne tik lietuvių, bet ir europiečių širdis.

Projekte „Kvėpuojame drauge/ Дыхаем разам / Дышим вместе“ dalyvauja keturiolika Baltarusijos menininkų, LRDT aktoriai Aleksandra Metalnikova, Jevgenija Gladij, Jevgenija Rusakova, Dmitrij Denisiuk, Andrius Darela, Viktorija Mirošnikova, Michailas Čerepašenecas. Spektaklio premjera planuojama gruodžio mėnesį. Spektaklis vyks rusų ir baltarusių kalbomis su lietuviškais titrais.

Įsiliejo ir žiūrovai

Sekmadienio vakarą skvere susirinkusius klaipėdiečius ir miesto svečius savo balsais kerėjo Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro atlikėjai Valerija Balsytė, Rita Petrauskaitė, Artūras Kozlovskis, Aurimas Raulinavičius. Fortepijonu grojo Milo Longo.

Repeticijoje gryname ore skambėjo fragmentai iš vieno žymiausių italų kompozitorių Francesco Paolo Tosti dainų.

Tai pirmasis projekto „ORE“, kurį dalinai finansuoja Klaipėdos savivaldybė, renginių. Liepos 30 d. klaipėdiečiai ir miesto svečiai galės po atviru dangumi stebėti baleto šokėjų, rugpjūčio 11 d. – choro, rugpjūčio 18 d. – orkestro repeticijas. Renginiai vyks nuo 10 iki 13 val. Jie nemokami.

Kiekvienas renginys sudarytas iš trijų dalių. Pirmiausia atlikėjai repetuoja. Tada susirinkusiems padainuoja, šoka, groja kūrinius iš Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro vasaros festivalio „Muzikinis rugpjūtis pajūryje“ programos bei teatro repertuarinių spektaklių.

Galiausiai žiūrovų laukia improvizuotas pasirodymas, kurio dalyviais gali būti ir jie patys.

Nori būti arčiau žmonių

Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro direktorius Jonas Sakalauskas pasakojo, kad atvirų repeticijų idėja nėra nauja. Pirmieji repetuoti po atviru dangumi sugalvojo teatro šokėjai.

„Trupė ne tik repetuodavo, bet ir surengdavo šokio pamoką susirinkusiems. Populiarino teatrą, šokį. Tai tapo tradicija. Šiemet nusprendėme į ją pažiūrėti plačiau. Įtraukti ne tik šokėjus, bet ir atlikėjus, chorą, orkestrą“, – pasakojo vadovas.

Anot J.Sakalausko, muzikinis teatras nori būti arčiau žmonių, parodyti, kad yra atviras.

„Praėjo tie laikai, kai buvome uždara bendruomenė, žmonės į teatrą galėjo ateiti tik savaitgaliais pažiūrėti spektaklio. Esame aktyvus kultūrinis, socialinis darinys, kuris nori pagyvinti miesto gyvenimą, populiarinti scenos meną, sujungti žmonės. Tai pagrindinė šio projekto idėja ir misija“, – pabrėžė direktorius.

Senamiestyje – bruzdesys

Projektas „ORE“ vienas iš tų, kuriais bandoma į senamiestį pritraukti daugiau žmonių. Dėl to jį iš dalies finansuoja miesto savivaldybė.

„Norime, kad Klaipėdos senamiestis būtų toks pats kaip ir kitų didžiųjų miestų, kur bruzda žmonės, netrūksta renginių, galima puikiai praleisti laiką“, – komentavo direktorius.

Klaipėdiečiai ir miesto svečiai domisi Klaipėdos valstybinio teatro repeticijomis gryname ore. Paprastai jos pritraukia didelį smalsuolių būrį.

„Tokios repeticijos – išskirtinis reiškinys. Lietuvoje jos retos“, – teigė J.Sakalauskas.

„Eurovizija“ – tai ne tik dainavimas scenoje ir rezultatų laukimas“, – kartojo žurnalistams grįžę į Vilnių Lietuvos atstovai šiame dainų konkurse Monika Linkytė ir Vaidas Baumila. Atlikėjai savo kailiu patyrė, ką reiškia dvi savaites nuo ryto iki vakaro gyventi „Eurovizija“ – o tai reiškia dirbti nematomą užkulisinį darbą: bendradarbiavimą su konkursą aptarnaujančiais scenos profesionalais (vaizdo, garso režisieriais, operatoriais), kontaktus su Lietuvos ir užsienio žiniasklaida, pasirengimą ir dalyvavimą begalinėse repeticijose.

Kiekvieną Lietuvos atstovų žingsnį „Eurovizijoje“ fiksavo budri LRT kūrybinė grupė – žurnalistas Richardas Jonaitis ir operatorius Vytenis Dieninis.

Kaip Monikai ir Vaidui pavyko ši misija? Kokį įspūdį jiems paliko pats konkursas? Lietuvos pasiuntinių nuotykiai Vienoje, pasirengimas, jaudulys prieš galbūt svarbiausią gyvenime pasirodymą, pažintis su pritariančiųjų vokalistų komanda, muzikos apžvalgininko Ramūno Zilnio komentarai ir pačių atlikėjų nuotaikos jau sugrįžus į Lietuvą – specialiame TV dienoraštyje „Šį kartą“ jau sekmadienį 21.50 val. per LRT televiziją.