Anot Šikšnosparnių apsaugos Lietuvoje draugijos pirmininko Deivido Makavičiaus, žinoma vos keletas šios rūšies žiemaviečių šalyje. Tai pirmas žinomas šios rūšies atvejis pajūryje.

„Ši rūšis – šiaip negausi ir reta, mūsų duomenimis, retai aptinkama Lietuvoje, saugoma, įrašyta į Raudonąją knygą“, – BNS sakė D. Makavičius.

Šios rūšies šikšnosparniai daugiausia aptinkami žiemavietėse, kai būna nejudrūs. Vasarą prikaupę dvigubai daugiau svorio šikšnosparniai žiemoja nuo spalio iki maždaug balandžio. Vasarą juos pastebėti specialistams sunku, reikia specialių stebėjimo prietaisų. Be to, Lietuvoje, anot D. Makavičiaus, gana mažai šikšnosparnių rūšių stebėtojų ir tyrinėtojų, tad ir duomenų nesama itin gausiai.

„Gausiausia jų žiemavietė Kauno fortuose, o daugiau patikimų žinių apie jų žiemojimą neturima“, – sakė žinovas.

Girulių forte vasario pirmomis dienomis buvo užfiksuota ir dar viena čia žiemojanti šikšnosparnių rūšis – šiaurinis šikšnys. Tiesa, pastarieji čia žiemoja kiekvieną žiemą.

Vasarą natererio pelėausių rūšies šikšnosparnių veisimosi kolonijos aptiktos dviejose vietose – Mažeikių rajone, Rienavo dvaro parke, medžių drevėse, bei Šakių rajone paukščiams skirtame inkile.

Senųjų dvarų parkai bei pastatai bene mėgstamiausia įvairių rūšių šikšnosparnių įsikūrimo vieta.

Pasak D. Makavičiaus, kalbant apie Lietuvoje aptinkamas šikšnosparnių rūšis nurodomi du skaičiai – 14 arba 15.

„Kol kas pripažįstame 14, nes prieš keliasdešimt metų pagal rastą kaukolę Karvės oloje buvo įvardintas ūsuotasis pelėausis, darėme kažkada tikslinę paiešką, bet kol kas neaptikome“, – sakė D. Makavičius.

Vis dėlto manoma, kad ši rūšis turėtų gyventi Lietuvoje, nes aptinkama kaimyninėse šalyse. Išsamesniems tyrimams stinga didesnių resursų.

„Perspektyvoje turėtų dar trys rūšys pasirodyti, šikšnosparniai plečia arealą, nes keičiasi klimatas ir jie kuriasi, kur šilčiau. Atitinkamai Lietuvoje daugiau randama nei Latvijoje, o Latvijoje daugiau nei Estijoje“, – pasakojo žinovas.

Pasaulyje išskiriama apie 1300 šikšnosparnių rūšių. Tai gausiausia žinduolių grupė.

Klaipėdos universiteto lektorius J.Morkūnas patvirtino, jog praeitą ketvirtadienį žvejys V. Telšinskas Kuršių mariose prie Preilos pagavo iki šiol Lietuvoje oficialiai neregistruotą žuvį – ramadą (Chelon ramada) arba kitaip vadinamą pilkąją kefalę (platesnis genties pavadinimas).

Kuršių mariose sugautos ramados svoris buvo 170 g, ilgis – 27 cm.

Literatūros duomenimis, šių ramadų vidutinis ilgis yra 35 cm, bet gali siekti ir 70 cm bei 2,9 kg svorį.

Ši žuvis, anot J.Morkūno, įprasta pietinių kraštų gyventoja, gausiai paplitusi Viduržemio ir Juodojoje jūroje, aptinkama rytiniame Atlanto vandenyno pakraštyje nuo Didžiosios Britanijos iki Maroko.

Ramada rečiau aptinkama Šiaurės jūroje ties pietine Norvegijos dalimi ir Danijos pakrantėmis.

"Baltijos jūroje rūšis jau buvo aptikta Skagerako ir Kategato sąsiauriuose, o iki šiol artimiausias Lietuvai šios žuvies sugavimas buvo 2016 m. Lenkijos pietuose Ščecino lagūnoje, kur žvejai pranešė apie 5 metų amžiaus patiną", – pasakojo J. Morkūnas.

Borneo saloje gyvenusi 25-erių patelė Iman sirgo vėžiu, pranešė Sabaho valstijos gamtos apsaugos agentūra. Gyvūnas dėl auglių pastaruoju metu kentė didelius skausmus, sakė agentūros vadovas Augustine‘as Tuuga. „Aš galvoju, jog mes galime patvirtinti, kad Sumatros raganosių Malaizijoje neliko“, – pridūrė jis.

Sumatros raganosis yra vienintelis Azijos raganosis su dviem ragais. Kadais Sumatros raganosiai buvo paplitę daugelyje Pietryčių Azijos dalių ir net Rytų Indijoje. Tačiau aplinkos apsaugos organizacijos WWF duomenimis, dabar jų belikę 80. Keli raganosiai dar gyvena Indonezijoje. Jų smarkiai sumažėjo ypač dėl brakonieriavimo ir jų biotopo naikinimo.

Paskutinysis Malaizijos Sumatros raganosio patinėlis Tamas nugaišo gegužę. Jis gyveno tame pat draustinyje Sabaho valstijoje, kaip ir Iman. Sabahas yra šiaurinėje Borneo salos, kuria dalijasi Malaizija, Indonezija ir Brunėjus, dalyje.