„Ekspozicija atskleidžia kitokią, gamtiškąją, M.K.Čiurlionio pusę. Ne pasakų ar sapnų, o gamtos. Darbai nedidelio formato, yra daug muzikinių kūrinių“, – apie parodų salėse vėl pristatomų darbų išskirtinumą sakė muziejaus rinkinių skyriaus muziejininkė Gabrielė Mačienė.

Atnaujintoje ekspozicijoje lankytojus pasitinka paveikslai paveikslai „Tiltai“ iš dešimties paveikslų ciklo „Fantazijos“ (1904 / 1905) ir „Krantas“ (1905), vėliau nutapyti „Vasara“ (1907) ir „Gėlės“ (1907 / 1908). Meno mylėtojai gali išvysti 1908-ųjų vasarą Druskininkuose tempera sukurtą paveikslą „Sonata Nr. 3 (Žalčio sonata)“. Kaip primenama galerijos pranešime, sonatose M.K.Čiurlionis galutinai suformavo ir savo naują vaizduojamąją kalbą, atsiradusią dėl naujo požiūrio į paveikslo struktūrą ir į paveikslų ciklą. Plastinių elementų komponavimas į vientisą tapybinę-muzikinę sistemą čia yra pagrindinė priemonė kūrybiniam sumanymui įkūnyti. Kiekviena grandis – tarsi balsas didžiuliame gamtos orkestre.

„Žalčio sonata“ artima M.K.Čiurlionio pasakų mitams. Autorius nugrimzta į tautosakinių vaizdų pasaulį, į legendų karalystę, kai žaltys buvo vienas iš lietuvių garbinamų dievybių.

Pats M.K.Čiurlionis tiesioginės žalčio simbolio reikšmės, atrodo, niekam nepasakojo. Kaip skirtingai gali būti žiūrima, įrodo ir jo kūrybos tyrinėtojų mintys.

Menotyrininkui Vytautui Kairiūkščiui tai „lyg ir išminties, bet veikiau blogio simbolis, o sonatos „Finale“ išvada – blogio įveikimas“. Vienas garsiausių M.K.Čiurlionio kūrybos tyrinėtojų muzikologas Vytautas Landsbergis užsimena apie „žmogiškojo pažinimo kelią“, dailėtyrininkas Augustinas Savickas pasirinko „gyvybės simbolį“...

„Nespėliojant ir nesiūlant vienareikšmio šifro, verta dar sykį ateiti į Nacionalinį M.K.Čiurlionio dailės muziejų ir pažvelgti į M.K.Čiurlionio žaltį – ką jis veikia sonatos paveiksluose“, – kviečia galerija.