Apie identiteto paieškas realybėje, virtusias fikcija ir atvirkščiai, pasakojantis kūrinys šiandien, pasak spektaklio kūrėjų, itin aktualus ir reikalingas. Greitas gyvenimo tempas ir populistinė kultūra skatina individus negalvoti apie asmeninius poreikius, norus ir tikslus, verčiau vadovautis visiems bendromis nuostatomis ir besikeičiančiomis madomis.

„Spektaklyje siekėme sukurti keistą, iškreiptą šių dienų pasaulį, kurio kiekvienoje srityje – teisinėje, moralinėje, socialinėje, politinėje – vyksta absurdiški dalykai. Mūsų kuriama „stebuklų šalis” – tai vieta, kurioje kvestionuojami stereotipai, normos, fikcijos ir realybės santykis, taisyklės ir pati sistema. Tai vieta, kurioje Češyro katinas bando visiems priminti, kad „normalių nebūna” ir kad „mes visi čia kvaištelėję”. Tik klausimas, kuriame pasaulyje – „stebuklų-fikcijos” ar „tikrovės” – daugiau absurdo ir surrealizmo“, – svarstė pirmą kartu su Šeiko šokio teatru dirbanti režisierė Monika Klimaitė-Daunienė.

Spektaklyje siekėme sukurti keistą, iškreiptą šių dienų pasaulį, kurio kiekvienoje srityje – teisinėje, moralinėje, socialinėje, politinėje – vyksta absurdiški dalykai.

„Who the f**k is Alice“ – tai pasaulyje puikiai pažįstamo imersinio teatro (immersive theatre – įtraukiantis teatras) pavyzdys. Spektaklis, kuriame kartu su Šeiko šokio teatro šokėjais pasirodys ir Klaipėdos dramos teatro aktoriai, vyks keliose patalpose, o žiūrovai galės aktyviai įsitraukti į veiksmą ir apsilankyti iškreiptų veidrodžių karalystėje. Čia draminis teatras susipins su šokiu, DJ leidžiama muzika – su šviesos instaliacijomis, ekscentriški kostiumai – su performanso menu.

Nors spektaklio idėja režisierės galvoje brendo ilgai, realizuoti sumanymą buvo gana sudėtinga. Juk repeticijos vyko be pagrindinio spektaklio veikėjo – publikos, kuri atliks Alisos vaidmenį. „Galima sakyti, kad pirma tikra repeticija įvyks premjeros dieną, – šypsojosi M.Klimaitė-Daunienė. – O jeigu rimtai, procesas – įdomus. Neturėjau darbo patirties su šokėjais, tad dabar pastebiu šokio ir draminio teatro kūrybinio proceso skirtumus.“

Pasak choreografės Agnijos Šeiko, kūrybiniame procese buvo iššūkių, kadangi šokio ir dramos teatrų metodika – skirtinga. „Juokavome, kad šokėjai yra hiperaktyvūs ir jiems per sunku būti be veiksmo, kol režisierė stengėsi labiau gilintis į tekstą ir personažus“, – pasakojo A.Šeiko ir atkreipė dėmesį, kad spektaklyje buvo vengiama šokį panaudoti kaip dekoratyvų, iliustratyvų elementą – judesys esą atliks tokį pat svarbų vaidmenį kaip tekstas.