Atsakydamas į šį klausimą R.Gudaitis tik šypteli ir pacituoja Ekleziastą: "Viskam yra laikas, metas kiekvienam įvykiui po dangumi." Į kiekvieną dalyką garliaviškis nėrė ir tebeneria atvira širdimi, todėl ir susidaro įspūdis, kad tai tikrasis jo pašaukimas.

Tapo vedliu Garliavoje

1988 m. birželio 3 d. įsikūrė Sąjūdis. Į jo veiklą istorijos mokytojas įsitraukė birželio 24-ąją, dalyvavo pačiame pirmame mitinge Katedros aikštėje ir kituose, pirmame Sąjūdžio suvažiavime, buvo išrinktas į pirmąjį Sąjūdžio seimą.

"Tą laiką prisimenu kaip begalinių džiaugsmo ašarų laiką. Atsikūrus laisvai Lietuvai reikėjo apsispręsti: tik vertinti ir reikalauti ("sėdėti po medžiu akacijos baltos") ar dalyvauti kuriant valstybę. Norėjai teisingesnės, turtingesnės, geresnės Lietuvos, tai ir kurk ją, padaryk, kad ji būtų laimingesnė, geresnė, turtingesnė", – prisiminė R.Gudaitis.

Nuo 1990 iki 1998 m. jis buvo Garliavos viršaičiu ir seniūnu, o pirmą kadenciją (1990–1995) – Kauno rajono tarybos nariu ir nedaug trūko, kad taptų aukščiausia rajono valdininku. Pirmuoju Kauno rajono liaudies deputatų tarybos pirmininku, surinkęs 29 balsus, tapo Petras Mikelionis. R.Gudaitis surinko penkiais balsais mažiau.

"Iki tol nebuvau valdžioje, dirbau istorijos mokytoju, dalyvavau Sąjūdžio ir tremtinių veikloje. Ir štai tu jau gali veikti, priimti sprendimus. Pirmoje Kauno rajono taryboje daug kam teko ekspromtu išmokti dalyvauti valstybės namų statyboje. Tada pasitvirtino, kad ginčuose gimsta tiesa. Bet visus politinius nesutarimus lygino bendras siekis – rūpestis rajono žmonių problemų sprendimu", – pasakojo pašnekovas.

Kartu: R.Gudaitis su žmona Asta nepriklausomybės 30-mečio minėjime menų inkubatoriuje Raudondvaryje / Asmeninio archyvo nuotr.

Tuo laiku pakaunės valdžioje buvo Sąjūdžio žmonės ir LDDP, egzistavo šiokia tokia takoskyra. "Nepaisant tuo metu vykusių politinių peripetijų taryboje, šiandien galiu pasakyti, kad sausio 13-ąją Kauno rajono taryba buvo it vienas kumštis, neliko partijų – buvo tiesiog lietuviai", – tvirtino R.Gudaitis.

Jo žodžiais, tarybos darbe teko panirti į neįtikėtinos amplitudės problemų sprendimo veiklą: "Ta amplitudė buvo nuo kanalizacijos iki poezijos." Tai buvo vienu metu labai džiaugsmingas ir labai problemiškas laikas: Kovo 11-osios džiaugsmas, blokados sunkumai, Sausio 13-osios ryžtas ir gedulo ašaros. Iš to laiko politiko atmintyje  liko pilnos salės diskutuojančių, ilgiausios eilės prie seniūno durų, vienu metu skambantys trys telefonai... Teko praeiti ne vieną gyvenimo universitetą, ir tai turėjo didelės reikšmės visam gyvenimui. "Galbūt todėl ir dabar kai kurios problemos kitiems atrodo didžiulės, o man sukelia šypseną", – patikino R.Gudaitis.

Jis įsitikinęs: reikėtų įvertinti kiekvieno žmogaus darbą tuo metu: seniūnų, valdybos ir tarybos narių, pirmininkų. Tuo metu visi norėjo savo kraštui gero ir daug gero darė. "Aišku, visus ribojo galimybės, juk nebuvo nei ES, nei ES pinigų, teko gyventi iš tų blokadinių, kiekvienas žingsnelis, kiekvienas darbas jau buvo didelis džiaugsmas. Dabar aš džiaugiuosi kiekviena diena. Prie vieno Garliavos šimtmečio parko gyvenu, o pro Kaimynystės – einu į mokyklą – Garliavos Jonučių progimnaziją. Ten, kur anksčiau mėtėsi bambaliai ir padangos, dabar pagal muziką šoka fontanai. Atnaujinta Meno mokykla, biblioteka, pastatytas Sporto ir kultūros centras, įrengti dviračių takai – mano širdis dainuoja. Gyvenu čia 43-ius metus, žinau kiekvieną gatvę, pažįstu daugumą žmonių. Partijos yra antraeiliai dalykai, svarbiausi yra žmonės, ypač tie, kurie skuba daryti gera. Dabar Garliava tokia, kad norisi dėkoti ir dėkoti tiems, kurie prisidėjo prie jos gražinimo", – tvirtino pedagogas.

Pasiilgo mokinių ir knygų

1998 m. R.Gudaitis grįžo į mokyklą, nes, kaip pats sako, pasiilgo mokinių ir knygų. "Visada maniau, kad mūsų gyvenimas vertingas tiek, kiek esame reikalingi kitiems. Nematau nieko prasmingesnio už mokytojo darbą. Juk užauginame žmogų. Kaip būna gera širdyje išgirdus "laba diena, mokytojau". Tą sako pirmieji mokiniai, kuriems šiais metais sukanka 59 metai, auklėtiniai ketvirtokėliai, kuriems 53 metai, ir dabartiniai mokiniai, kurių senelius mokiau", – su neslepiamu jauduliu balse pasakojo istorijos mokytojas.

Tačiau, anot jo, viskas praeina. "Ypatingi buvę atseit kieti automobiliai, tuo metu prabangūs grybo formos namai, o ir veidrodis rodo kitokį vaizdelį. Bet nepraeina: "Laba diena, mokytojau." O dėl turtų – nenoriu būti turtingiausias kapinėse. Kai mirsime, ir tai, ką turėjome rankose, iš jų iškris. O liks: "Čia mano mokytojas", – samprotavo pašnekovas.

Lygiai prieš dvejus metus "Kauno dienai" R.Gudaitis prisipažino: "Laukiu tos dienos, kai išeisiu į pensiją. Tada atsidėsiu vien drožybai, medžio darbams. Aštuntą ryto visi eis į darbus, o aš – į dirbtuves." Šiandien jis ne visu krūviu, bet vis dar tebeeina į darbą. Turbūt dar prireiks šiek tiek laiko, kol visiškai galės atsiduoti savo kitiems pašaukimams: drožti iš medžio, piešti ir tapyti.

Pensijoje atsidės drožybai

Vienas didžiausių Garliavos patriotų – Garliavos Jonučių progimnazijos istorijos mokytojas Ričardas Gudaitis. "Laukiu tos dienos, kai išeisiu į pensiją. Tada atsidėsiu vien drožybai, medžio darbams. Aštuntą ryto visi eis į darbus, o aš – į dirbtuves", – planuodamas būsimus darbus, iš anksto džiaugiasi R.Gudaitis. Vis dėlto čia pat patikslina, kad mėgsta savo profesiją – yra iš tų laimingų žmonių, kurie gerai jaučiasi tiek eidami į darbą, tiek iš jo grįždami.

41 metus mokytojaujančio garliaviečio kūrinys – iš ąžuolo išdrožtas antkapinis paminklas – puošia garsiausio Garliavos knygnešio, aušrininko, vaistininko Kazimiero Aglinsko simbolinį kapą Garliavos Jonučių kapinėse. 1924 m. mirusio šviesuolio kapas neišlikęs, tačiau R.Gudaičiui teko sutikti žmonių, liudijusių, kad antkapinis kryžius ant K.Aglinsko kapo anksčiau stovėjęs būtent šiose kapinėse.

"Kai skaptavau šį paminklą, dirbau kapinėse, būdavo, lieku vakare čia vienas – tokia tyla. Atrodo, tik mirusieji su manimi kalbasi ir tyliai man pritaria – sako, kad paminklo šiam žmogui seniai reikėjo. Mes žinome, kad buvo 20 Vasario 16-osios akto signatarų. Juos pagerbti, žinoma, reikia. Tačiau negalima pamiršti, kad buvo žmonės, kurie prikėlė, įsiūbavo Lietuvą. Tai knygnešiai, aušrininkai, varpininkai, Didžiojo Vilniaus Seimo dalyviai. Šviesuoliai. Toks buvo ir K.Aglinskas – pats šviesiausias žmogus šiame krašte XIX a. tautinio atgimimo laikais", – pasakoja mokytojas. Žavėdamasis kraštiečio darbais, jo patriotizmu, paminklą aušrininkui kukliai gyvenantis R.Gudaitis sukūrė savo lėšomis, nesitikėdamas nė cento atlyginimo. "Tai mano dovana šiam šviesuoliui ir Garliavai", – sako jis.

Siekia įamžinti istoriją

R.Gudaičio namų kiemą Garliavoje puošia jo paties sukurti medžio darbai: paminklas, skirtas pergalėms mūšiuose už Lietuvą (nuo Saulės mūšio 1236 m. iki 1991 m. sausio 13-osios, kurią mokytojas vadinu vienu iš mūšių už Lietuvos laisvę) įamžinti, prieverpstė. Namą ženklina medinis Garliavos herbas, Kauno rajono herbas ir trijų simbolių kompozicija, kurią būtų galima vadinti R.Gudaičio parašu medyje: stilizuoti susijungiantys partizanų, tremtinių ir Sąjūdžio ženklai.

Būsimiems medžio darbams mokytojas pasiruošia detalius brėžinius. Rodydamas didžiulį brėžinį, jis prasitaria svajojantis įamžinti 1940–1990 m. Lietuvos istoriją, tam jau ieškantis medžiagos. "Tai būtų skulptūrinė grupė, į kurią pasižiūrėję įvairių kartų atstovai, nors ir visai neišmanydami Lietuvos istorijos, iš karto suprastų, kas čia pavaizduota. Šiame darbe manęs visiškai nėra – remiuosi tuo, kas sukurta. Šioje vietoje būtų tremtinių žodžiai: "Leiskit į tėvynę, leiskit pas savus." Po to – Lietuvos laisvės kovų sąjūdžio – partizanų ženklas ir žodžiai: "Krauju įrašėme ant žemės: per amžius būsi tu laisva." Tai žodžiai iš Tauro apygardos partizanų himno. Tauro apygarda – tai Suvalkija. Toliau – žodžiai "Lietuva brangi, mano tėvyne", – apie būsimą kūrinį aiškina pašnekovas. – Disidentinį judėjimą įamžinsiu Kryžių kalno motyvu ir apačioje – iš Biblijos psalmių žodžiai "Iš širdies gelmių tavęs šaukiamės, Viešpatie." Po to – Sąjūdis su šūkiu "Mūsų tikslas – laisva Lietuva, mūsų likimas – Lietuva. Tai 1989 m. vasario 16 d. Sąjūdžio Seimas, kuriame ir man teko dalyvauti, davė šią priesaiką prie Juozo Zikaro Laisvės angelo Karo muziejaus sodelyje. Po to – Kovo 11-oji įamžinama heraldiniu Vyčiu. Ir Sausio 13-oji – Laisvės gynėjų diena – paženklinta žodžiais "Į automatų šūvius jie atsakė skanduodami "Lietuva". Tai – Justino Marcinkevičiaus žodžiai, pasakyti atsisveikinant su žuvusiaisiais Sausio 13-ąją. Čia – Sausio 13-osios medalis: Laisvės angelas saugoja lietuvaitę."

Man rūpėjo ta veržli gyvybinė tautos srovė, vietovės žmonių siekis išsaugoti tai, kas iš tiesų vertinga, – kalbą, papročius, tradicijas, atskleisti tuos žmones, kurie net sunkiausiomis aplinkybėmis tai darė.

Garliavos Sąjūdžio tėvas

1941 m. birželio 14 d. per pirmąjį trėmimą į Sibirą buvo ištremtos dvi R.Gudaičio mamos seserys su šeimomis, mažais vaikais. "Šiauriau ir žiauriau nebuvo nei tos vietos prie Laptevų jūros, Arkties vandenyno. Ne visi iš jų šeimų sugrįžo. Kai kurių net kapelių neliko – nuplovė Laptevų jūra, – skaudžiausias giminės patirtis prisimena R.Gudaitis. – Spėjau užaugti tokioje atmosferoje su maldomis prieš miegą. Girdėdavau tetulių pasakojimus apie Sibirą, tik buvau prigrasintas tylėti. Man sakydavo: mokykloje elkis kaip visi, nes vėl išveš. Žinojome, su kuo ir ką kalbėti. Nepaisant to, sovietiniame saugume man buvo užvesta byla. Aš esu kilęs iš Kybartų. Ten klebonavo Sigitas Tamkevičius, teko su juo bendrauti, iš jo gauti religinės literatūros – ją skaičiau. Slapta priėmiau Pirmąją Komuniją, slapta susituokiau bažnyčioje, slapta krikštijau vaikus."

Kai pradėjo kurtis Sąjūdis, R.Gudaitis suprato, kad vyksta istoriniai dalykai, ir ėmė pats aktyviai juose dalyvauti. Mokytojas vietos gyventojų yra vadinamas Garliavos Sąjūdžio tėvu. Tuos laikus pašnekovas prisimena itin ryškiai. "1988 m. birželio 3 d. susikuria Sąjūdis, birželio 24 d. – pirmasis mitingas Katedros aikštėje, skirtas mūsų tautos atstovams palydėti į partinę konferenciją Maskvoje. Tame mitinge su didžiausiu džiaugsmu dalyvavau. Teko Garliavos krašto sąjūdžiui vadovauti, be galo puikių žmonių sutikti", – prisimena R.Gudaitis.

Jis buvo tas, kurio iniciatyva 1988 m. rugpjūtį daugelis Kauno rajono istorijos mokytojų užsirašė į Sąjūdžio grupę, o Garliavos 1-ojoje vidurinėje mokykloje, kur jis tuo metu dirbo, į tokią grupę įsirašė visi mokytojai. 1991 m. Garliavos seniūnu dirbęs R.Gudaitis buvo vienas iš tų, kurie organizavo televizijos retransliavimo stoties Juragiuose gynimą. "Yra išlikęs kreipimasis į Juragių gynėjus – kaip elgtis, jei būtų prasidėjęs puolimas. Galiu pacituoti vieną sakinį: "Atėjus objekto užpuolimo momentui, glaudžiu žiedu apjuosime pastatą ir tvirtai susiėmę už rankų užtrauksime Lietuvos himną", – ryžtingą pažadą pažodžiui citavo pašnekovas.

Vis dar nustebina vaikai

Didelį pedagogo darbo stažą turintis mokytojas prisipažįsta, kad vaikai jį vis dar nustebina.

"Buvo toks epizodas: su penktokais mokomės temą "Mindaugas karalius". Aš skaitau Bernardo Brazdžionio eiles "Karaliaus Mindaugo priesaika": "Uždėjote karaliaus titulo karūną / Ne man uždėjot – Lietuvai". Ir aš nesakau mokiniams, kad jie atsistotų, bet jie visi atsistoja. Penktokėliai, mažiukai", – jaudinančias akimirkas iš pamokų brangina mokytojas.

Šiais laikais neretai pasitaiko, kad moksleiviai mokykloje beveik tuo pačiu metu švenčia dvi labai skirtingas šventes – Valentino dieną ir Vasario 16-ąją. Kartais vaikai mokytojo klausia, ar Valentino diena suderinama su tokia rimta švente kaip Vasario 16-oji. "Sakau: vaikučiai, viskas čia susiderina. Jūs laimingi – gyvenate laisvoje Lietuvoje. O tokių pat kaip jūs, mylėjusių ir svajojusių, gynusių Lietuvos laisvę lietuvių nukankinti kūnai nežinia kur žemėmis užversti. Sakau: padėkokite jiems už laisvą Lietuvą su tomis širdelėmis, kurias visiems klijuojate. Tai būna, kad po švenčių ant Jono Basanavičiaus, Simono Daukanto, kitų portretų randu priklijuotų širdelių. Taip Valentino diena ir Vasario 16-oji susiderina", – įsitikinęs pašnekovas.

Polinkį į dailę R.Gudaitis, matyt, paveldėjo iš savo mamos, kuri didžiuliais peizažais ištapydavo kambarių sienas. Mamos atminimą saugoja jos tapyta lauko siena R.Gudaičio šeimos namuose. Mažytę mokytojo dirbtuvėlę puošia kunigaikščių Lietuvos laikų žemėlapiai, 1930 m. sukurta Jano Matejkos "Žalgirio mūšio" paveikslo kopija, tų pačių laikų metalinis Vytauto Didžiojo portretas. "Turiu svajonę atkurtos Lietuvos šimtmečiui sukurti paminklą", – užsimena mokytojas ir rodo jo dirbtuvėlėje sukrautą ąžuolo medieną. – Svarsčiau, iš kur man ąžuolo tam darbui gauti. Pasipasakojau vienam žmogui – tas man savo turėtą medieną padovanojo."

Mokytojas džiaugiasi: dabar belieka laukti mokslo metų pabaigos, kada galės rimtai atsidėti šiam darbui. Kur galėtų iškilti toks paminklas? Tarsi teisindamasis, kad jis jokių dailės mokslų nebaigęs, mokytojas užsiminė iš pradžių planavęs ir šį paminklą statyti savo namų kieme. Tačiau Garliavos seniūnė Nijolė Tarvydienė pasiūliusi jam garbingesnę vietą – netoli R.Gudaičio namų, Alyvų ir Maironio gatvių sankirtoje, kuriamą istorinės atminties parką. Šią vietą garliaviečiai anksčiau vadino Rusų pieva, mat čia sovietmečiu stūksojo specialiosios paskirties karinio dalinio Linksmakalnyje turtas – žvalgybos antenos. Dabar čia – tuščias laukas, kuriame prasidėjo parko įrengimo darbai. Ekskavatoriai čia šiuo metu formuoja tvenkinį. Siekiant įamžinti Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetį, vėliau čia planuojama pasodinti 100 ąžuolų.

Himną paverčia skulptūra

Iki liepos 6 d. šiame parke, kuris dar neturi pavadinimo, turėtų iškilti ir garliaviečio Adolfo Teresiaus bei kitų tautodailininkų iš ąžuolo išskaptuotas Lietuvos himnas. Juozas Videika, Raimondas Blažaitis, Saulius Lampickas, Kazimieras Martinaitis, Algirdas Vaištaras ir A.Teresius, pradėję darbuotis rudenį, gegužę vėl rinksis Garliavos A.Mitkaus pagrindinės mokyklos kieme. Čia jų laukia iš didžiulių ąžuolo trinkų pradėta skaptuoti "Tautiška giesmė". Idėją šiai skulptūrinei grupei pasufleravo A.Teresius. "Kolegų prašiau pagalvoti ir pats mąsčiau, kaip gerai žinomą tekstą paversti skulptūra", – prisiminė idėjos autorius. Šeši medžio skulptoriai rudenį mokyklos kieme darbavosi iki pat pirmojo sniego. "Dar nebuvau taip ilgai dirbęs lauke. Iškritęs sniegas net mūsų palapines sulaužė – buvome priversti greitai nutraukti darbus", – prisimena pašnekovas.

Gegužę tautodailininkai tikisi skulptūrinę grupę baigti. Kad darbas vyktų sparčiau, savaitei vyrai apsigyvens mokykloje. "Manau, kad mes čia dirbdami mokiniams netrukdome. Priešingai, kai kurių dalykų juos išmokome. Rudenį, kai čia dirbome, visą savaitę kiekvieną dieną vaikai ateidavo nustatytu laiku ir sugiedodavo Lietuvos himną", – pasakoja A.Teresius.

Vasarą trijų garbingiausių Lietuvos tautodailės apdovanojimų – aukso vainikų – laureatą rečiau galima rasti namuose Garliavoje. Jis nuolatos dalyvauja tautodailininkų stovyklose, stato koplytstulpius, stogastulpius tai viename, tai kitame Lietuvos krašte. Laukdamas šiltesnių orų, kai galės pradėti darbuotis lauke, A.Teresius kuria mažesnės apimties darbus. Jo namuose rikiuojasi medinių figūrų eilės: Šventoji Šeima, kiti šventieji, angelai ir eiliniai mirtingieji, kurie, prisilietus talentingai tautodailininko rankai, atrodo visiškai neeiliniai. "Čia – mano žiemos darbai. Per ją, va, tai šiaučių, tai kriaučių, tai kiaušinių rinkėją išskaptuoju. Tai angelą su pasikeliančiu sparnu ar karvę su slaptomis durelėmis ir lentynėlėmis", – apie kuriamų medinukų paslaptis užsimena jų autorius. Ką tik juokavęs, netrukus pašnekovas prabyla rimtai – rodo kuriamą koplytstulpį, skirtą atkurtos valstybės 100-mečiui. "Dainų šventės metu, kas ketveri metai, Vilniuje vyksta didelės tautodailės parodos. Šis darbas greičiausiai važiuos į Vilnių. Kur jis paskui įsikurs – kol kas nežinau. Imdamasis šio darbo, ilgai galvojau, kaip mūsų kovą dėl laisvės pavaizduoti? Pasirinkau šv.Jurgio kovos su drakonu simbolį. Drakoną stengiausi išpiešti pačia baisiausia, negražiausia spalva. Tas drakonas gali būti ir rudasis, ir raudonasis priešas", – idėjas, sudėtas į tradicines liaudies meno formas, paaiškina tautodailininkas.

Parašė knygą apie Garliavą

Kita Garliavos patriotė – lituanistė, humanitarinių mokslų daktarė, Vilniaus universiteto Kauno fakulteto docentė, Garliavos Jonučių progimnazijos lietuvių kalbos mokytoja Inga Stepukonienė.

Negalima pamiršti, kad buvo žmonės, kurie prikėlė, įsiūbavo Lietuvą. Tai knygnešiai, aušrininkai, varpininkai, Didžiojo Vilniaus Seimo dalyviai. Šviesuoliai. Toks buvo ir K.Aglinskas – pats šviesiausias žmogus šiame krašte XIX a. tautinio atgimimo laikais.

Prieš šešerius metus ji ėmė rinkti medžiagą knygai apie gimtąjį miestelį.

"Gimiau ir augau Garliavoje. Nuo vaikystės buvo daug dalykų šioje aplinkoje, kurie kėlė susidomėjimą: apylinkių dvareliai, seni sulinkę kryžiai prie kaimų, kapai, prie kurių nebūdavo paminklų, bet kuriuos uoliai kažkas lankydavo ir puošdavo alyvomis. Atsivertus enciklopedijas, apie Garliavą tegalėjai perskaityti tik keturiolika eilučių ir nieko daugiau. Bet mano miestelyje visada sklandė ypatinga dvasia ir aš visada jaučiau, kad ši vietovė toli gražu nėra vien ilga važiuojamoji gatvė. Labai norėjosi ir sau, ir kitiems atsakyti į klausimą, kuo nuo seno garsi Garliava, kas ją kūrė, rūpinosi jos gerove, kokie žmonės čia gyveno", – motyvus imtis rašyti knygą prisiminė I.Stepukonienė. Dvejus metus rinkta medžiaga sugulė į tūkstančio puslapių solidžią monografiją "Garliava: laikas ir žmonės". Mokslininkė prisipažįsta: neretai po darbo universitete ir mokykloje valandų būdavo nelengva išsiruošti pas pašnekovus, bet rašyti buvo be galo malonu, jautė pareigą kraštiečiams. "Lyg ir nesunku buvo su ta medžiaga dirbti, ji tiesiog magnetizavo, nes teko atkurti ištisų šeimų, giminių istorijas, kurių ne viena buvo labai reikšminga ne tik šiam regionui, bet visai Lietuvai. Kartais būdavo sunku eiti pas žmones, informacijos pateikėjus, ieškoti jų miestelyje ir aplinkiniuose kaimuose – nebeturėdavau jėgų. Tačiau aplankydavo nuojauta: jei pas tą žmogų dabar nenueisiu, galiu apskritai prarasti galimybę užrašyti jo liudijimus. Dvejus metus rinkau medžiagą, rašiau, per kitus dvejus knygą išleidau. Kol ji buvo išleista, dvylikos iš tų žmonių, su kuriais bendravau rinkdama medžiagą, jau nebebuvo tarp gyvųjų. Tad jei aš kažkada nebūčiau sėdus ant dviračio ar į automobilį, nevažiavus per Garliavos apylinkių kaimus, labai svarbūs dalykai būtų nuėję užmarštin", – lituanistė džiaugiasi laiku suspėjusi pakalbinti senuosius garliaviečius.

Užrašė daugybę pasakojimų

I.Stepukonienė, užrašiusi daugybę garliaviečių pasakojimų, stengėsi aprėpti įvairius laikotarpius ir sritis. "Ir miestelio ištakas, ir grafą Jozefą Godlevskį, apie kurį sklandė labai daug mitų, bet niekas nežinojo nieko tikro. Norėjosi ir užrašyti legendas, ir pagrįsti duomenis istoriniais šaltiniais, ir apskritai atkurti istorinio žmogaus paveikslą. Paskui – XIX a. atgimimo istorija.

Pasak knygos autorės, Garliava garsi tuo, kad čia lankydavosi Jonas Basanavičius. Mat čia gyveno geriausias jo draugas vaistininkas, vienas iš "Aušros" steigėjų, tuo metu draustų lietuviškų laikraščių ir knygų platintojas Kazimieras Aglinskas. Jie susipažino ir susibičiuliavo Maskvoje, kur J.Basanavičius studijavo mediciną, o K.Aglinskas – farmaciją. Baigęs studijas, 1885 m. K.Aglinskas Garliavoje atidarė pirmąją vaistinę. Kadangi turėjo daug medicininių žinių, jis ir gydydavo ligonius. "K.Aglinskas iki gyvenimo pabaigos išliko vienu iš J.Basanavičiaus asmeninių patikėtinių. Artimas bičiulis jam buvo patikėjęs savo namų raktą, skyręs atskirą kambarį. Jis J.Basanavičiui padėjo parvykti nuo Tilžės, kai šis grįžo iš Bulgarijos į Lietuvą, kartu su juo garlaiviu parplaukė, J.Basanavičių slėpė ir po Didžiojo Vilniaus Seimo 1905 m.", – lituanistės teigimu, J.Basanavičius ištisas savaites praleido Garliavoje ir jo prisiminimuose užfiksuota labai daug faktų iš gyvenimo čia. Bičiuliai daug vaikščiodavo po Garliavos apylinkes, rinko kraštotyrinę medžiagą, svarstė daug reikšmingų politinių ir visuomeninių lietuvių tautos klausimų.

Rašydama knygą, I.Stepukonienė daugybę valandų praleido archyvuose Vilniuje ir Kaune. Bene pačiu įdomiausiu atradimu knygos autorė vadina archyvuose rastas autentiškas, iki tol niekur neskelbtas nuotraukas, kur J.Basanavičius užfiksuotas Garliavoje, stovintis šalia K.Aglinsko namo, besižavintis tvenkinio vaizdu. K.Aglinskas Garliavoje subūrė literatų būrelį, kuriam priklausė Juozas Andziulaitis-Kalnėnas, Jonas Mačys-Kėkštas, Ksaveras Sakalauskas-Vanagėlis. Tai žmonės, turėję didžiulės įtakos pirmojo lietuviško laikraščio "Aušra" veidui, publikavę jame daug straipsnių, rašytų Garliavoje.

Išsaugoti tai, kas vertinga

Gausiai iliustruotoje monografijoje pirmą kartą plačiai pristatoma miestelio ir apylinkių istorija, tautinių bendruomenių, bažnyčių, dvarelių, mokyklų, medicinos įstaigų praeitis ir dabartis. Daug dėmesio skiriama įžymiems žmonėms, gyvenusiems ir dirbusiems Garliavoje, taip pat pokario rezistenciniam judėjimui regione. Garliava – Tauro apygardos, Birutės rinktinės žemė. Čia vyko svarbios partizaninės kovos, veikė legendinis partizanų vadas Juozas Lukša-Skirmantas, Jonas Aleščikas-Rymantas, Justinas Lelešius-Grafas ir kiti kovotojai, buvo leidžiama pogrindinė spauda. Renkant medžiagą knygai, jos autorei teko bendrauti su buvusiais partizanų ryšininkais, užrašyti jų liudijimus.

Ar rašant knygą dvejus metus trukęs darbas atsipirko? "Rašiau knygą savojo krašto žmonėms. Man buvo svarbu suteikti jiems, ypač jaunoms kartoms, žinių, pamatyti tą kelią, kuriuo šio krašto gyventojai ėjo iš praeities į dabartį. Praeitis visada įprasmina kažką labai svarbaus, neša žinią, tam tikrą vertybinį tautos kodą. Man rūpėjo ta veržli gyvybinė tautos srovė, vietovės žmonių siekis išsaugoti tai, kas iš tiesų vertinga – kalbą, papročius, tradicijas, atskleisti tuos žmones, kurie net sunkiausiomis aplinkybėmis tai darė, ir kartu atrasti formas, kaip visa tai perduoti toliau. Ši knyga irgi yra tokia forma. Man tai yra svarbiausia. Ir šiam, ir kitiems panašiems darbams atiduodu visą save, sunkaus darbo niekada nevengiau", – teigė knygos autorė.

I.Stepukonienės surinkta medžiaga remiasi kiti Garliavos pedagogai, istorinėmis temomis rengdami renginius ir projektus mokyklose. Knygos medžiaga remtasi ir Garliavos Jonučių progimnazijoje rengiant projektą apie miestelio žydus "Virtualus Garliavos štetlas". "Viskas, ką man pavyko sužinoti apie Garliavos žydus, yra sudėta į šią knygą. Daugiau žinių apie buvusius vietinius šios tautybės gyventojus kol kas neturime. Tačiau šie, kaip ir kiti tyrinėjimai, nesustoja", – užsiminė I.Stepukonienė.