Nusausino iškasdami tvenkinius
"Kai pirmą kartą apsilankiau Rumšiškėse, nameliai, aplinka suvirpino širdį. Tuo metu kaip tik ieškojome sklypo. Grįžusi pareiškiau vyrui, kad noriu tokio namelio kaip Liaudies buities muziejuje. Juozas paprieštaravo: aš tau geresnį, šiuolaikišką pastatysiu. Ir pastatė", – šypsojosi R.Ručienė.
Pamatai Šlamučių gatvėje buvo išlieti 2004 m., pamažu kilo sienos, atsirado stogas, ir 2008 m. iš šalia esančio ūkinuko Ručiai persikėlė į svajonių namą. O sodybos aplinką, kurios plotas beveik 1 ha, pradėjo kurti nuo pat atsikėlimo dienos.
"Sklypas buvo labai šlapias, apsemtas, todėl pirmiausia iškasėme tvenkinius. Prisivežėme krūvas juodžemio. Žmonės net klausinėdavo, ar mes jį parduodame. Paskleidus juodžemį, sklypas paaukštėjo, vaikščiojant po jį jau nereikėjo guminių batų", – prisiminė šeimininkas.
Neveroniškiai, kurdami aplinką, nė neketino kreiptis patarimų ar pagalbos į specialistus. Projektus, kaip turėtų atrodyti namas, ūkinis pastatas, pavėsinė, sūpynės nubraižė pats Juozas. Gal šeimininkas turi šios srities išsilavinimą? "Esu universalas, elektrikas. Netgi prezidentų elektrikų yra, tik man kol kas nepavyko", – šmaikštavo J.Ručys. O gėlynų išdėstymas, augalų komponavimas – jau sodybos šeimininkės kompetencija.
"Tik trinkeles ne pats klojau, – prisipažino Juozas. – O visus kitus darbus atlikome savo rankomis." Vyras sumūrijo šulinį, jį saugo iš gėlių vazonų sumeistrautas žmogeliukas, pastatė pavėsinę, įrengė tiltelį, net suoliuką iš išmesti paruoštų kelmų sumeistravo, nes, pasak Rimos, masinės gamybos suoliukas iš parduotuvės jų sukurtoje kaimiškoje aplinkoje nė netiktų. Išradingai savo vietą sodyboje surado senas vežimas ir jo ratas.Visa tai liudija, kad Ručiai yra labai darbštūs, turi ne tik auksines rankas, bet menininko gyslelę.
Gėlynų plotus sumažino
Sodyboje stebina ne tik skoningi gėlynai, bet ir akmenų gausa. Didžiąją dalį jų šeimininkai parsigabeno iš tėviškės, jie, anot Rimos, patys gražiausi, kitus surankiojo Kaišiadorių rajone. Moteris prisipažino niekada nemėginusi suskaičiuoti, kiek skirtingų augalų karaliauja sodyboje, o paklausta apie mėgstamiausią, nesvarstė nė akimirkos. "Levandos. Patinka ir jų žiedų spalva, ir kvapas. Gaila, kad šiemet sausa, dėl to levandos labai greitai peržydėjo, smagu, kad jos vis dar džiugina akį. Gražu, kai žiedus išskleidžia rododendrai, apskritai, man visos gėlės patinka, kiekvieną jų kalbinu ir glostau", – sakė moteris.
Sodybos šeimininkė kupina idėjų, kas keleri metai vis pertvarko aplinką. Ten, kur dabar įrengtas alpinariumas, anksčiau vešėjo gėlės. "Turėjome itin gausią augalų kolekciją, vien vilkdalgių kolekcija ko verta buvo, kai kuriuos augalus įsigijome iš Botanikos sodo, tačiau gėlynų priežiūra reikalavo daug darbo, todėl nutarėme jų susimažinti", – šypsojosi pašnekovė.
Moteris tikino, kad vasarą nuolatinis ravėjimas, laistymas jos nevargina, nes viską atperka grožis. Anot jos, verge Izaura pasijaučia tik rudenį, kai tenka grėbstyti lapus, nes jie ne tik nepuošia aplinkos, bet ir užteršia tvenkinius. Nesiskundžia ir šeimininkas, nors visam sklypui nušienauti vos užtenka dienos, ir dar žmonos pagalbos reikia, kad ji ranką pridėtų žolę trumpindama aplink augalus.
"Turiu gerą savaeigę žoliapjovę, tik spėk paskui ją eiti. Svarstėme, gal vertėtų įsigyti robotą. Bet vieno neužtektų, be to, labai daug kur reikėtų įrengti signalinį kabelį, kad robotas neįkristų į tvenkinį ir nepaskęstų, netyčia nepasidarbuotų išpuoselėtuose gėlynuose", – samprotavo J.Ručys.
Anot vyro, ši vasara jį lepina labiau nei žmoną, mat žolė dėl sausros auga dukart lėčiau, o Rimai laistyti augalus reikia tiek pat kartų dažniau.
Neveronių simbolis
Prie vieno iš tvenkinių amžina poza sustingę du gandrai. Tačiau Ručių sodyboje jie atsirado ne dėl to, kad šis paukštis yra Neveronių seniūnijos simbolis. "Tai anūkėlio sumanymas. Jis pavasarį, gandrų grįžimo dieną paukščius įkurdina jam patinkančioje vietoje, o rugpjūčio 24-ąją, per Šv.Baltramiejų, parneša į pastogę. Tie gandrai – kičas, bet širdis neleidžia jų atsisakyti. Matytumėt, kaip jais anūkėlis rūpinasi: ir "pašeria", ir atsinešęs laistytuvą nuprausia", – šypsojosi moteris.
Nuo to laiko, kai įsikūrė Šlamučių gatvėje, Ručiai spėjo daug ką pakeisti: gėlynai virto alpinariumais, medinių lentų takeliai jau grįsti trinkelėmis, nebe ta ir tvora, kuri sodybą juosė pirmaisiais metais. "Nestovime vietoje, turime dar daugiau planų. Kai užbaigsime terasą, žadame alpinariumu apjuosti visą namą. Jei ruduo bus palankus, tai turėsime dar šiemet", – džiaugėsi sodybos šeimininkė.
