„Man svarbiausia, jog galėčiau kiekvienam savo kely sutiktam žmogui ramiai į akis pažiūrėti. Apie kokius nors jubiliejų pasitikimus negalvoju ir jų neplanuoju. Jei Dievulis leido nugyventi tuos metus, jei dar kvėpuoju, dirbu, esu kažkam reikalingas – tai didžiausia laimė. Geriau ir nesugalvosi“, – sako R. Giedraitis. Visgi, save kukliai „muzikantu iš teatro duobės“ vadinantis įvairių muzikinių konkursų laureatas, žinomas fleitos pedagogas R. Giedraitis yra parašęs daugiau kaip 60 autorinių kūrinių įvairių sudėčių orkestrams bei ansambliams ir parengęs daugiau kaip 2000 aranžuočių.

Pradėjo dirbti anksčiau nei įkurtas Muzikinis teatras

Savarankišką muziko kelią R. Giedraitis pradėjo dar studijų metais, 1976–1984 m. grodamas Lietuvos valstybinės filharmonijos simfoniniame orkestre (dabar Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras). Vėliau, dar neakivaizdiniu būdu studijuodamas Maskvos konservatorijoje, pradėjo dirbti Klaipėdos liaudies operos orkestre (1984–1987). Nuo 1987 m. sausio 1 d., kai liaudies opera buvo reorganizuota į Klaipėdos valstybinį muzikinį teatrą, groja fleita šio teatro simfoniniame orkestre, 1987–2019 m. buvo šio orkestro ir jo pagrindu suformuoto Mažosios Lietuvos simfoninio orkestro fleitų grupės koncertmeisteris. Kaip solistas R. Giedraitis surengė keletą fleitos rečitalių Klaipėdoje, taip pat grojo solo su Valstybiniu pučiamųjų instrumentų orkestru „Trimitas“ (dabar Lietuvos simfoninis pučiamųjų orkestras), Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro simfoniniu ir Klaipėdos kameriniu orkestrais. 1984 m. Klaipėdos Eduardo Balsio menų gimnazijoje įkūrė Pučiamųjų instrumentų skyrių, 1984–1986 m. jame dirbo fleitos mokytoju. Šiuo metu dirba Klaipėdos Stasio Šimkaus konservatorijoje, kur dėsto fleitos specialybę ir kamerinį ansamblį.

O. Kasabovos nuotr.

„1987 m. sausio 1 d. yra oficiali Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro atidarymo data. Tačiau aš pradėjau čia dirbti anksčiau – nuo 1984 m. rugpjūčio 1 d. Tada dar buvo Liaudies opera, bet atlyginimus jau mokėjo. Čia ir pradėjau produktyvaus aranžuotojo karjerą. Vargu ar tai galėjo įvykti kitur: tiesiog reikalingas vaikinas tinkamu laiku pasirodė tinkamoje vietoje“, – viename interviu yra sakęs R. Giedraitis.

Produktyvus profesionalas

R. Giedraičio kūrybinė veikla – daugialypė. Jis žinomas kaip itin produktyvus, profesionalus ir paklausus aranžuotojas, sukūręs daugiau kaip 2000 aranžuočių simfoniniams, kameriniams, pučiamųjų ir džiazo orkestrams, įvairių sudėčių ansambliams. Aranžuojamų kūrinių stilistinis diapazonas – nuo baroko iki fusion, nors daugiausia aranžuočių sukurta simfoninio pop, simfoninio roko arba džiazroko stiliumi. Daugelį metų jis kuria orkestrines aranžuotes Lietuvos dainų švenčių Dainų dienoms, taip pat regioninėms dainų šventėms. Aranžuodamas kūrinius koncertinėms programoms bendradarbiauja su Valstybiniu pučiamųjų instrumentų orkestru „Trimitas“ (dabar Lietuvos simfoniniu pučiamųjų orkestru), Lietuvos kariuomenės, Kauno miesto simfoniniu, Lietuvos valstybiniu simfoniniu, Lietuvos nacionaliniu simfoniniu, Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro simfoniniu, Klaipėdos kameriniu orkestrais, Liepojos bigbendu (Latvija), Kauno bigbendu ir kitais kolektyvais. Aranžavo kūrinių LRT televizijos projektams „Triumfo arka“, „Auksinis balsas“, „Vario audra“, taip pat įvairiems žinomiems Lietuvos ir kitų šalių solistams-dainininkams. Tarp jų – tokie žinomi klasikinės ir populiariosios muzikos vardai kaip Virgilijus Noreika, Vladimiras Prudnikovas, Edmundas Seilius, Vaidas Vyšniauskas, Edgaras Montvidas, Violeta Urmana, Alfredo Nigro, Eteri Lamoris, Stasys Povilaitis, Egidijus Sipavičius, Gytis Paškevičius, Vaidas Baumila, Monika Linkytė, Vilija Matačiūnaitė, Rūta Ščiogolevaitė, šveicarų dainininkė Jaël ir daugelis kitų.

KVMT nuotr.

Sakoma, kad muzikantas išgyventų ir negyvenamoje saloje, nes kažkas jį pasamdytų... „Na, kas gali pasamdyti, jei sala negyvenama?.. Muzikantai, ypač orkestrantai, niekada nepateko į geriausiai apmokamų profesijų kategorijas. Ir tai verčia žmones blaškytis. Dabar yra tokia „mada“ atkalbinėti jaunimą nuo muzikanto duonos, neva čia niekada nepadarysi karjeros ir padoriai neuždirbsi. Tačiau visiems sakau, kad nepažįstu nei vieno sąžiningo doro muzikanto, kuriam reikėtų duoneliauti. Tiesa, tas puldinėjimas per kelis darbus gal šiek tiek ir primena duoneliavimą... Bėda, kad nuolat mažėja gabaus jaunimo, siekiančio tapti profesionaliais muzikantais. Apie kokią bedarbystę galima kalbėti, kai Klaipėdoje katastrofiškai trūksta daugelio specialybių muzikų?“, – juokauja profesionalas.

R. Giedraitis Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre redagavo ir aranžavo tarpukariu Klaipėdos Stasio Šimkaus konservatorijoje fleitos ir kompozicijos mokslus baigusio Jono Novakausko baleto vaikams „Baltasis vilkas“ partitūrą (pirmą kartą pastatytas 1989 m.). Vėlesniais metais teatro simfoniniam orkestrui aranžavo Antonio Spadavecchia pasakos-žaidimo vaikams „Pelenė“ (1994), Ž. Kriušono muzikinio farso „Beprotiškas savaitgalis“ (1995), Raimondo Paulo miuziklo „Sesuo Kerė“ (2009) partitūras, taip pat parengė aranžuotes KVMT teatralizuotoms koncertinėms programoms „The Beatles Show. Naujieji metai Liverpulio stiliumi“ (2014), E. Balsio estradinių dainų programai „Aš – senas jūrininkas“ (2019) ir kt.

„Rašyti muziką – mano amatas“

Kita svarbi R. Giedraičio muzikinės veiklos sritis – originali kūryba. Jis yra sukūręs apie 30 kūrinių pučiamųjų orkestrams, iš kurių populiariausi „Vasaros muzika“, „Papliauškutis“, „Suvenyras“, „Subatos vakarėlį“, „Traukinukas“, „Ilga kelionė dviem“, „Vaivorykštė“, „Šachmatai“. Taip pat antra tiek muzikos kitų sudėčių ansambliams, iš jų minėtina „Muzika draugams“, sukurta Klaipėdos brass kvintetui. Iš stambesnių formų kūrinių minėtini miuziklas bigbendui „Vandenė“ Herkaus Kunčiaus ir Alvydo Šlepiko libretu (2009, nepastatytas) ir dirigento Gintaro Rinkevičiaus sumanymu bei užsakymu sukurta simfoninė siuita „Sudie, Maiklai“ gospelo chorui ir simfoniniam orkestrui, neseniai mirusio pop muzikos karaliaus Michaelo Jacksono dainų motyvais (2010). Premjerą pasitinkant Naujuosius metus 2011 m. gruodžio 28 ir 31 d. atliko G. Rinkevičiaus diriguojamas Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras ir gospelo choras „Sounds in G“.

K. Cvetkovės nuotr.

Komponuojantis fleitininkas Rimantas Giedraitis savo kūrybos nesureikšmina: „Šiandien visi kuria muziką. Jei tai, ką esu parašęs, rytoj nebus užmiršta, tuomet gal ir bus galima vadinti kūryba. Dabar aš tiesiog rašau muziką. Tai yra rašliava – mano amatas. Esu šioks toks perfekcionistas, todėl stengiuosi, kad tai, ką darau, būtų maksimaliai kvalifikuota ir profesionalu“.

2011 m. už kūrybinius nuopelnus teatro menui R. Giedraitis buvo apdovanotas Klaipėdos „Padėkos kauke“.

Minėdamas šią datą teatras didžiuojasi ir džiaugiasi gražias darbo KVMT sukaktis švenčiančiais kolegomis: 35 metus čia dirba jo vyriausiasis chormeisteris Vladimiras Konstantinovas, spektaklio vadovė Marijana Fokina, orkestro muzikantai Dalė Asmolovienė ir Virginijus Ovsiukas, orkestro muzikantai-grupių reguliatoriai Rimantas Giedraitis ir Steponas Sugintas, choro artistės Violeta Butkevičienė, Pranciška Kurmanskienė ir Danutė Skurdauskytė, vyriausioji kostiumininkė Paulina Arlauskienė.

Teatras keičiasi ir keičia asmenybes

35 metus KVMT dirbantis Vladimiras Konstantinovas – teatro vyriausiasis chormeisteris, dirigentas, kompozitorius, aranžuotojas. Tarp jo kūrinių – vokalinės-instrumentinės kompozicijos solistams, chorams, orkestrams, opera vaikams, bažnytinės giesmės, muzika spektakliams ir kinui.

Į klausimą, kodėl nekeičiu darbo vietos, turiu aiškų atsakymą – ji pati keičiasi ir mane keičia.

„Džiaugiuosi, kad mano pedagogu buvo prof. Kazys Kšanas. Jis tuo metu vadovavo Klaipėdos liaudies operos teatrui ir įtraukė mane dar aštuoniolikmetį į šią veiklą“, – sako V. Konstantinovas.1976-aisiais jis tapo Klaipėdos liaudies operos teatro koncertmeisteriu, vėliau chormeisteriu. Nuo 1987 m. – Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro chormeisteriu ir dirigentu, o nuo 1992 m. – vyriausiuoju chormeisteriu ir dirigentu.

„Į klausimą, kodėl nekeičiu darbo vietos, turiu aiškų atsakymą – ji pati keičiasi ir mane keičia. Taip, dar studentas pradėjau akompanuoti Klaipėdos liaudies operos teatro šokėjų repeticijoms, vėliau – ruošti chorą spektakliams. G. Verdi opera „Traviata“ buvo pirmasis mano kaip chormeisterio darbas Klaipėdos liaudies operos teatre. Tada dar neįsivaizdavau, kad po kelerių metų, jau profesionaliame muzikiniame teatre „Traviatą“ teks diriguoti pačiam, pakeitus negalėjusį į spektaklį atvykti nuostabų dirigentą Dantę Anzolinį“, – viename iš interviu pasakojo V. Konstantinovas.

Muzikantas „iš teatro duobės“

Tarp švenčiančių 35 metų darbo sukaktį yra ir fleitininkas Rimantas Giedraitis – aranžuotojas, kompozitorius ir KVMT orkestro muzikantas-grupės reguliatorius, kuriuo kolektyvas labai didžiuojasi. Save jis kukliai vadina „muzikantu iš teatro duobės“, tačiau fleitos pedagogas ir keleto muzikinių konkursų laureatas R. Giedraitis yra parašęs daugiau kaip 60 autorinių kūrinių įvairių sudėčių orkestrams bei ansambliams ir parengęs daugiau kaip 1700 aranžuočių.

„1987 m. sausio 1 d. yra oficiali Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro atidarymo data. Tačiau aš pradėjau čia dirbti anksčiau: jau nuo 1984 m. rugpjūčio 1 d. Tada dar buvo Liaudies opera, bet atlyginimus jau mokėjo. Čia ir pradėjau produktyvaus aranžuotojo karjerą. Vargu ar tai galėjo įvykti kitur: tiesiog reikalingas vaikinas tinkamu laiku pasirodė tinkamoje vietoje. Netrukus manimi susidomėjo „Trimitas“, paskui buvo Dainų šventės ir t. t. Per 35 metus teatre buvo visko, tačiau keleto pastarųjų metų teatro gyvenimas teikia naujų gerų vilčių. Ir ne tik statybos. Požiūris į profesiją, teatrą ir profesionalumą, repertuarinės ambicijos ir pan.“, – viename interviu yra sakęs R. Giedraitis.

Pradėjo nuo baleto artistės karjeros

35 metus muzikiniame teatre dirbanti Marijana Fokina – viena iš svarbių šio teatro istorijos figūrų. „Pradėjau nuo Klaipėdos liaudies operos šokėjos, vėliau tapau baleto trupės vadove ir baletmeistere (buvau kelių pastatymų choreografė). Įsikūrus Klaipėdos valstybiniam muzikiniam teatrui, reikėjo baleto trupės, tad kartu su iš Sankt Peterburgo atvykusiu profesionaliu baletmeisteriu Dmitrijumi Tchorževskiu subūrėme šokėjus į baleto trupę. Tapau jos baleto artiste, vėliau baleto trupės inspektore, solistų ir choro artistų šokio studijos choreografe“, – pasakojo M. Fokina.

Kai viskas darniai susijungia, išvystame stebuklą, kurį su pasididžiavimu pristatome žiūrovams bei džiaugiamės patys.

2007 m. baigusi karjerą baleto trupėje, M. Fokina nuo teatro neatitrūko – tapo teatro režisieriaus padėjėja, o vėliau spektaklių vadove. „Spektaklis – tai muzikos, vaizdo, šviesų ir pačių įvairiausių mechanizmų, ne tik scenoje pasirodančių žmonių ar grojančio orkestro, visuma. Kai viskas darniai susijungia, išvystame stebuklą, kurį su pasididžiavimu pristatome žiūrovams bei džiaugiamės patys. Džiaugiamės, nes tai iki pačių gelmių paliečia širdis. Kas gali būti jautriau ir gražiau?“ – sako nuoširdžiai kolegų pasiekimais scenoje besidžiaugianti M. Fokina.

Pirmosios damos

„Esu pirmoji Klaipėdos liaudies operos etatinė choristė, – pasakoja Danutė Skurdauskytė (mecosopranas), kurios karjera prasidėjo dar Klaipėdos liaudies operoje 1984 m. – Pirmu mano sceniniu „krikštu“ tapo C. Millöckerio operetė „Studentas elgeta“. Dainuoju KVMT chore jau 35 metus. Esu labai laiminga dėl šio savo pasirinkimo. Žinau, kad išėjusi labai gailėčiausi. Džiaugiuosi savo draugišku kolektyvu: reikia padirbėti norint prisiderinti prie kolegų, kurie už tave jaunesni 20 ar 30 metų. Jaunimas skatina pasitempti, stengiesi prisiminti, koks pats buvai jaunas, kaip mąstei.“

Tai ne profesija. Tai gyvenimo būdas, kaip ir visiems teatru gyvenantiems žmonėms.

KVMT vyriausioji kostiumininkė Paulina Arlauskienė jaudinasi prieš kiekvieną premjerą ne mažiau nei scenoje pasirodantys kūrėjai. Tačiau nuo pat teatro įkūrimo čia dirbanti moteris savęs be šios veiklos neįsivaizduoja. 35 metus čia dirbanti P. Arlauskienė juokauja, kad teatro meninis liūnas ją įtraukė ir nepaleidžia. „Tai ne profesija. Tai gyvenimo būdas, kaip ir visiems teatru gyvenantiems žmonėms“, – juokiasi profesionalė, karjerą pradėjusi dar 1984 m. Klaipėdos liaudies operoje, o 1987 m., įsikūrus Klaipėdos valstybiniam muzikiniam teatrui, tapusi viena pirmųjų darbuotojų.

„Kiekvieną dieną vis kažkas kitaip. Nėra rutinos. Net jei rodomas tas pats spektaklis, kiekvieną kartą jį vis matau kitaip. Ir pasiruošimas bei situacijos kitokios. Ir žmonės čia dirba ypatingi: labai geri, nuoširdūs, talentingi. Tenka išklausyti, padrąsinti, paguosti. Visko būna. Ir žvaigždžių sutinkame, bet jos mažiau įnoringos nei pradedantieji scenos žmonės (juokiasi). Mano pažįstamiems sunku suprasti, koks mano darbas: jie nustemba bei vadina jį įdomiu, aš žinau, kad jis būna ir sunkus. Visoks“, – juokiasi vyriausioji kostiumininkė.

Muzikantas ir kompozitorius

Koncerto metu fleitininko kompozicijas ir aranžuotes kartu su minėtu kvintetu atliks pats R.Giedraitis bei klaipėdiečiai solistai Beata Ingnatavičiūtė (sopranas), Rasa Serra (vokalas), Mindaugas Bačkus (violončelė), Mindaugas Putna (klavišiniai) ir Edmundas Federavičius (mušamieji).

65-erių R.Giedraitis – žinomas klaipėdietis fleitininkas, kompozitorius, aranžuotojas, pedagogas. Jis yra parašęs daugiau nei 60 autorinių kūrinių įvairiems orkestrams ir ansambliams, parengęs daugiau nei 1 700 aranžuočių. Rimanto kūryba ir jo fleita dažnai skamba Klaipėdos koncertų salėje, jis nuolat bendradarbiauja su Klaipėdos brass kvintetu ir Klaipėdos kameriniu orkestru. Su pastaruoju kadaise jam yra tekę groti solo Lietuvos nacionalinės filharmonijos scenoje. „Muzikuoti tiksliai, jautriai, elegantiškai ir natūraliai – tai jau meistrystė. Ir kartu siekiamybė“, – viename interviu kalbėjo fleitininkas, daugelį metų dirbantis Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro orkestro fleitų grupės koncertmeisteriu.

Aranžuotė reikalauja asmeninio požiūrio į kito žmogaus muzikinę idėją.

Suprantama, priimtina, malonu

Komponuojantis fleitininkas teigė, kad visą gyvenimą mokėsi ir tebesimoko iš kitų sukurtos muzikos, siekia ją perteikti taip, kad net išrankiems klausytojams būtų suprantama, priimtina ar net malonu. „Aranžuotė reikalauja asmeninio požiūrio į kito žmogaus muzikinę idėją“, – mano muzikas, kuriantis aranžuotes ne tik klaipėdiečių kolektyvų, ne tik Lietuvos valstybinio simfoninio, Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro, Lietuvos kamerinio, „Trimito“, „Ąžuolyno“ ir kitų mūsų šalies orkestrų, bet ir užsienio atlikėjų užsakymu.

Štai prieš porą metų jis sukūrė aranžuotes žymios šveicarų dainininkės Jaël autorinių dainų albumui „Orkestra“. Šveicarijoje ir Lietuvoje vykusiuose koncertuose solistei akompanavo ir įrašuose dalyvavo Klaipėdos kamerinis orkestras. Klausytojai buvo tiesiog sužavėti tiek atlikimu, tiek meistriškomis R.Giedraičio aranžuotėmis, dėl kurių Jaël dainos kartais priartėdavo prie vokalinės kamerinės muzikos skambesio.

Vienas geriausių Europoje

„Su R. Giedraičiu esame pažįstami nuo 1983-iųjų. Jis yra ypatingas žmogus, kuriuo visada gali pasitikėti tiek gyvenime, tiek scenoje. Tais laikais, kai dar labai trūko muzikos pučiamiesiems, Rimantas pradėjo rašyti šiuolaikiškas, puikiai skambančias, patogias atlikti ir lengvai klausytojams įsimenančias miniatiūras. Šiandien jis kaip aranžuočių meistras yra vienas geriausių Europoje“, – teigė Klaipėdos brass kvinteto meno vadovas Sigitas Petrulis.

Programoje „Rimantas Giedraitis ir draugai“ klausytojams pirmąkart prisistatys naujasis Klaipėdos brass kvinteto narys – trombonininkas Arvydas Stakvilevičius, neseniai pakeitęs kolegą Steponą Sugintą, grojusį kvintete nuo pat jo įsikūrimo 1986 m. Beje, abu trombonininkai, kaip ir dar trys kiti kvinteto nariai, yra baigę Klaipėdos S.Šimkaus konservatoriją, garsėjančią ypač aukštu varinių pučiamųjų instrumentų parengimo lygiu. Šioje mokymo įstaigoje jau daug metų pedagoginį darbą dirba ir R.Giedraitis.

Kvintete dar muzikuoja Alius Maknavičius (trimitas), Mindaugas Paškauskas (valtorna) ir Vidmantas Liasis (tūba). Koncertą „Rimantas Giedraitis ir draugai“, kuris vyks spalio 23 d. 18.30 val., ves aktorius Simonas Lunevičius.

„Per mano rankas perėjo daugybė įvairios muzikos, kurią turėjau išstudijuoti, suprasti ir pamilti. Kitaip neparašysi aranžuotės, kuri reikalauja tavo asmeninio požiūrio į kito žmogaus muzikinę idėją - toks darbas. Iš kitų sukurtos muzikos visą gyvenimą mokiausi ir tebesimokau. Pats visada galvoju, kaip padaryti, kad net ir išrankiam klausytojui tai būtų suprantama, priimtina ar net malonu. Ir nebūtinai tik saldu“, - priduria R. Giedraitis.

– Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre dirbate nuo pat jo įkūrimo – 1987 m. sausio 1 d. Esate pavydėtinai sėslus ar tiesiog jaučiatės pataikęs į savo roges?

– 1987 m. sausio 1 d.  yra oficiali Klaipėdos Valstybinio muzikinio teatro atidarymo data. Tačiau aš pradėjau čia dirbti anksčiau: jau nuo 1984 m. rugpjūčio 1 d. Tada dar buvo Liaudies opera, bet atlyginimus jau mokėjo. Tiesą pasakius, Klaipėdoje grojančiam žmogui nelabai ir buvo daugiau kur dirbti - nebent dar eiti mokytojauti. Išgyventi padėjo ir darbas Palangos pučiamųjų orkestre. Faktiškai jame ir pradėjau produktyvaus aranžuotojo karjerą. Vargu ar tai galėjo įvykti kitur: tiesiog reikalingas vaikinas reikiamu laiku pasirodė tinkamoje vietoje. Netrukus manimi susidomėjo „Trimitas“, paskui buvo Dainų šventės ir t.t.

Kalbant apie Klaipėdos valstybinį muzikinį teatrą, vargu ar galima sakyti, kad per visus šiuos 32 metus teatrui, nežiūrint svarių pasiekimų,  labai ir sekėsi. Vadovų kaita, geriausių muzikantų migracija atgal į Vilnių, kelios krizės ir svarūs valstybės kultūros, o tuo pačiu ir mūsų teatro, biudžeto karpymai. Ir vis nepritekliai, nepritekliai, nepritekliai. Visada trūko kvalifikuotų orkestrantų, koncertmeisterių, solistų pagrindiniams vaidmenims. Buvo visko. Visa tai jautė savo kailiu ir visi teatralai. Tačiau dar ir šiandien visi, kas pamena, jaučia didžiausią nostalgiją „Traviatai“ ir Dantei Anzoliniui. Keleto paskutinių metų Teatro gyvenimas teikia naujų gerų vilčių. Ir ne tik statybos. Požiūris į profesiją, Teatrą ir profesionalumą, repertuarinės ambicijos ir pan.

– Sakoma, kad muzikantas išgyventų ir negyvenamoje saloje, nes kažkas jį pasamdytų...

– Na, kas gali pasamdyti, jei sala negyvenama?.. Muzikantai, ypač orkestrantai, nei dabar, nei sovietmečiu nepateko į geriausiai apmokamų profesijų kategorijas. Ir tai slegia, verčia žmones blaškytis. Dabar yra tokia „mada“ atkalbinėti jaunimą nuo muzikanto duonos, neva čia niekada nepadarysi karjeros ir padoriai neuždirbsi. Tačiau visiems sakau, kad nepažįstu nei vieno sąžiningo doro muzikanto, kuriam reikėtų duoneliauti. Tiesa, tas puldinėjimas per kelis darbus gal šiek tiek ir primena duoneliavimą... Bėda, kad nuolat mažėja gabaus jaunimo, siekiančio tapti profesionaliais muzikantais. Apie kokią bedarbystę galima kalbėti, kai Klaipėdoje katastrofiškai trūksta daugelio specialybių muzikų?

– Muzikanto profesija, stebint iš šono, atrodo viena iš lengviausių žemėje. Galima pamanyti, kad groti jums taip pat natūralu kaip ir vaikščioti. Ar baimės prieš pasirodymus jausmas jums apskritai nepažįstamas?

– Kaip sakoma, lazda turi du galus. Blogai, kai muzikantas jaučia baimę, keliančią paniką ar net paralyžiuojančią nervų sistemą. Tačiau nėra geriau, kai groti einama su atsainumu, be atsakomybės bei pagarbos klausytojui, savo amatui ir sau. Tai, ką patiria scenoje, daugelis vadina tiesiog scenos jauduliu, kuris profesionaliam atlikėjui būtinas. Ir nebūtinai tai teikia diskomfortą. Tai labiau tarsi adrenalinas. Nuo scenos baimės geriausias vaistas – mokytis, tobulėti ir visada būti maksimaliai pasirengusiam. Atlikėjus scenoje visada lydi ne tik sceninis jaudulys, tačiau ir maksimali koncentracija. Tam reikia daug fizinės bei psichologinės ištvermės. Taip pat ir orkestre. Profesionalas klysti neturi teisės. O muzikuoti tiksliai, jautriai, elegantiškai ir natūraliai – tai jau meistrystė. Ir tuo pačiu siekiamybė.

– Ar fleita esate grojęs solo? 

– Pastaruoju metu nebe, o anksčiau yra buvęs ne vienas rečitalis. Solo su orkestru teko groti net Nacionalinės filharmonijos Didžiojoje salėje. Bet viskam savas laikas. Dabar visi mano „solo“ vyksta teatro orkestre.

– Esate kompozitorius ir daugybės aranžuočių autorius. Profesija tai ar pašaukimas?

– Manau, pirmiausia amatas. Gerai įvaldytas amatas – jau profesija tikrąja to žodžio prasme. Pašaukimas skamba labai deklaratyviai. Gal vienu savo gyvenimo tarpsniu tiesiog suvoki, kad  atsidūrei ten, iš kur nebenorėtum grįžti. Kita vertus, kai žinai, kad daugiau nelabai ko ir bemoki, nebėra ko filosofuoti, pašaukimas tai ar ne...

– Kaip gimsta jūsų muzika - reikia nusiteikimo, įkvėpimo, ankstyvo ryto, netikėtų įspūdžių?

– Visas mano kūrybinis gyvenimas susiklostė taip, kad „repertuarą“ visada diktavo užsakovai. Viskas, be išimties, ką iki šiol esu parašęs natomis, buvo konkretūs užsakymai. Tiek autoriniai darbai, tiek ir aranžuotės. O kai turi darbų grafiką su konkrečiomis datomis pusmečiui į priekį, geriausias įkvėpimas – nepamiršti pažiūrėti į kalendorių. Šiaip jau ankstyvas rytas man yra produktyviausias laikas.

– Ar norisi savo kūrinių atlikėjus pamokyti, pataisyti? 

– Sakoma, kad privalu persirgti vaikiškomis ligomis. Anksčiau norėjau, dabar jau nebe. Gal tik išskyrus atvejus, kai repetuojant mano konsultacija dėl interpretavimo yra pageidaujama. Paleidai partitūrą - ir ji jau nebe tavo. Pats groji kaip nori arba kaip išeina. Kiti taip pat turi tokią teisę.

– 2010 m. sukūrėte simfoninę siuitą orkestrui ir chorui Michaelo Jacksono repertuaro motyvais „Sudie, Maiklai“. Atlikėjai suranda jus ar jūs atlikėjus?

– Tų metų gegužę man paskambino Gintaras Rinkevičius ir pasiūlė parašyti kažką panašaus į jau keletą metų LVSO sėkmingai grojamą Tolgos Kashifo „The Queen Symphony“, tik jau M. Jacksono repertuaro temomis. Premjera buvo numatyta 2011 m. sutiktuvių koncerte Kongresų rūmuose. Taip išėjo, kad atlikėjai „surado“ mane. Na, ne gatvėje, žinoma. Su maestro G. Rinkevičiumi ir jo vadovaujamu orkestru ir iki tol produktyviai bendradarbiavome kelerius metus.

Šią simfoninę siuitą skyriau 2009 m. Baltijos jūroje nuskendusio savo sūnaus Juliaus atminimui. Jis buvo jau neblogai užsirekomendavęs fleitistas, tais metais respublikiniame Juozo Pakalnio konkurse laimėjęs pirmą vietą, rašė savo muziką... Šią vasarą sukaks 10 metų, kai jo netekome. Vyresnysis sūnus Martynas netapo muzikantu, tačiau širdyje yra šalia muzikos.

– Ar muziko profesija suderinama su šeima, laisvalaikiu?

– Jei tai profesija, o ne manija – viskas puikiai dera. Lygiai kaip ir medikams, gaisrininkams, lakūnams ir visiems kitiems, kurių darbas nenutrūksta tuomet, kai visi švenčia. Viską įmanoma suderinti, prie visko prisitaikyti.

– Kaip susipažinote su žmona? Gal moterys labiau atkreipia dėmesį į muzikantus?

– Kaip pirštu į akį. Grojau simfoniniame orkestre. Gastroliavome Klaipėdoje. Lemtingai sutapo pažįstamų muzikantų ratas, taip ir susipažinom. 

– Kam skiriate daugiau dėmesio: fleitai ar žmonai?

– Abiem per mažai. Suprantat, mums jau nebe 18 metų, kad dūsaučiau: „Jėzau Marija, jau dvi valandas jos nemačiau“. Yra prisirišimas, šeima, šilti normalūs šeimos santykiai, kai žinai, kad tau skirtoji - šalia. O jeigu  ne muzikos rašymas, tai gal ir fleitai liktų daugiau laiko.

– Papasakokite apie savo meilę džiazui... 

– Jei trumpai, tai kai reikėjo rinktis tarp džiazo ir akademinio muzikavimo, „saugumo sumetimais“ pasirinkau pastarąjį. Nors didžioji dalis aranžuočių, tarsi likimo ironija, yra sympho-pop, sympho-rock arba jazz-rock stiliaus. Nemažai teko bendradarbiauti ir su Lietuvos radijo ir televizijos lengvosios muzikos orkestru, Klaipėdos ir Kauno bigbendais. Su pastaruoju buvo parengta Stasio Povilaičio solinė programa didžiosiose Lietuvos arenose. Iš tikrųjų nesu nei praktikuojantis džiazmenas, nei didelis melomanas, tačiau su dideliu malonumu prie klaviatūros atsiduodu bliuzo „kvadratui“.

– 2011 m. už nuopelnus teatro menui buvote apdovanotas „Padėkos kauke“. Ar kūrėjui reikia įvertinimų?

– Pirmiausia labai nustebau, kai buvau nominuotas tarp teatralų. Tos „kaukės“ iš esmės skirtos artistų ir režisierių nuopelnams scenoje pažymėti. O čia dabar „čirpintojas“ iš orkestro duobės (arba orkestro ložės, kaip dabar mandagiai vadinama) tarp scenos grandų... Nieko panašaus nebuvau girdėjęs.

– Kovo 7 d. jums sukaks 65-eri. Kaip pasitinkate jubiliejų? Gyvenimo patirtis leidžia reziumuoti, kad gyvenimo prasmė yra?

– Labai jau pompastiškas ir suktas klausimas. Kažkokia proga esu sakęs, kad man svarbiausia, jog galėčiau kiekvienam savo kely sutiktam žmogui ramiai į akis pažiūrėti. Apie kokius nors jubiliejų pasitikimus negalvoju ir jų neplanuoju. Jei Dievulis leido nugyventi tuos metus, jei dar kvėpuoju, dirbu, esu kažkam reikalingas – tai didžiausia laimė. Geriau ir nesugalvosi.

R. Giedraitis

Fleitistas, aranžuotojas ir kompozitorius. Mokėsi Šiauliuose, Vilniuje ir Maskvoje. Šiuo metu Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro fleitų grupės koncertmeisteris,. Sukūrė daugiau nei 60 autorinių kūrinių įvairių sudėčių orkestrams bei ansambliams ir daugiau nei 1700 aranžuočių.  Kūrybinis diapazonas – nuo barocco iki fusion.

Žymiausi darbai: pjesė „Vasaros muzika“ (1991), Jono Novakausko baleto „Baltasis vilkas“ redakcija ir aranžuotė (1992), miuziklas „Vandenė“ (2009), simfoninė siuita „Sudie, Maiklai“ gospelų chorui ir simfoniniam orkestrui (2010).

Bendradarbiauja su LVSO, LNOBT ir Kauno simfoniniais orkestrais, Lietuvos kameriniu orkestru, Klaipėdos kameriniu orkestru, taip pat orkestrais „Trimitas“, „Ąžuolynas“, Krašto apsaugos savanorių pajėgų bigbendu, Kauno bigbendu, Klaipėdos bigbendu, Liepojos bigbendu, Vienos radijo orkestru (Austrija), šokių kolektyvu „Žuvėdra“.

– Naujasis pavadinimas mažiau susiduriančiuosius su teismais glumina.

– Vykdant reformą, teismai buvo sustambinti. Tai palietė ir apygardų administracinius teismus. Prie Kauno apygardos administracinio teismo buvo prijungti Klaipėdos, Panevėžio bei Šiaulių apygardų administraciniai teismai ir šitas bendras darinys pavadintas Regiono apygardos administraciniu teismu.

Nuo sausio 1 d. Lietuvoje veikia du pirmos instancijos administraciniai teismai: Vilniaus apygardos ir Regionų apygardos administracinis teismas su Kauno, Panevėžio, Klaipėdos ir Šiaulių rūmais. Mes tapome teismu, kurio rūmai labiausiai nutolę nuo centro.

– Nuo Kauno iki pat Baltijos jūros.

– Pagal darbuotojų skaičių mes gal ir netapome didžiausiu teismu, tačiau teritorijos padengimo – didžiausiu. Bylų ir teisėjų skaičius praktiškai vienodas su Vilniaus apygardos administraciniu teismu. Vilniaus teisme dirba 24 teisėjai, mūsų – 23.

– Tokioje didelėje teritorijoje pakanka tiek pat teisėjų, kiek ir gerokai mažesnėje?

– Praktiškai visos centrinės įstaigos, vykdančios viešąjį administravimą, įsikūrusios Vilniuje. Reikėtų pastebėti, kad administraciniai teismai nagrinėja administracines bylas, kuriose viena iš šalių yra valstybė, savivaldybė, jų institucijos ar darbuotojai, Todėl gaunamų bylų kiekį ir jų išnagrinėjimo terminus dažnai tiesiogiai lemia politinė, ekonominė šalies padėtis ir su tuo susijusi teisės aktų kaita. Gal šiek tiek skiriasi bylų specifika. Vilniaus apygardos administraciniame teisme nagrinėjamos sudėtingesnės bylos.

Lietuviai kuklūs ir ateiti į teismą jiems yra didelis nepatogumas.

– Ar sustambinus teismus pasikeitė bylų specifika ir kiekiai?

– Nagrinėjamų bylų skaičiui ši reforma įtakos neturėjo. Jos tikslai buvo kiti: padidinti bylų nagrinėjamo operatyvumą, o svarbiausia – subalansuoti bylas nagrinėjančių teisėjų darbo krūvius. Mūsų pagrindinis uždavinys dabar – subalansuoti bylų skaičių tarp rūmų.

Kol teismai gyveno savarankiškai, bylų pasiskirstymas buvo labai nevienodas. Pavyzdžiui, 2017 m. statistika rodo, kad 42 proc. Kauno rūmų nagrinėjamų bylų yra susijusios su įkalinimo įstaigomis. Kauno rūmų teritorijoje yra net šešios įkalinimo įstaigos. Tarkime, Klaipėda tokių bylų praktiškai neturi, Panevėžyje moterų kalėjimo bylos nesudaro problemų, Šiaulių rūmų teritorijoje esantis Šiaulių tardymo izoliatorius taip pat aprūpina rūmus gana dideliu bylų skaičiumi.

Nagrinėjamų bylų skaičiaus suvienodinimas vyko ir iki reformos, tačiau dabar tai padaryti gerokai lengviau, nes bylos skirstomos centre, t.y. Kauno rūmuose. Aš kompiuteryje matau, kuriuose rūmuose koks bylų skaičius, ir po truputį tą skaičių lyginame.

– Ar šią teismų reformą pajus, o gal jau ir pajuto žmonės, kuriems prireikia teismo pagalbos?

– Vienas šios reformos tikslų – palengvinti asmenų teisę kreiptis į teismą, kad galėtų atlikti procesinius veiksmus kuo arčiau savo gyvenamosios vietos. Nuo 2018 m. sausio 1 d. sudaryta galimybė, nepriklausomai nuo to, kur turėtų būti nagrinėjama byla, ją inicijuojantį dokumentą – skundą ar pareiškimą paduoti bet kuriuose rūmuose.

– Ar žmonės tuo naudojasi?

– Kol kas tai nėra labai populiaru. Galbūt ir teismų darbuotojai ne tiek, kiek reikia, iškomunikavo šią naujovę, o gal paprasčiausiai dar reikia laiko. Labai tikiuosi, kad šiuo palengvinimu žmonės naudosis. Tai bus bylos priartinimas prie gyventojo, to ir buvo siekiama.

– Pakalbėkime apie atskirų regionų nagrinėjamų bylų specifiką. Tik palikime jau minėtų įkalinimo įstaigų įtaką. Ar visos kitos bylos atskiruose regionuose labai skirtingos?

– Labai ryškaus skirtumo nėra, skirtingai nuo bendrosios kompetencijos teismų, kuriuose nagrinėjamos baudžiamosios bylos, civilinės bylos, kylančios iš santykių, šeimos bylos.

Kaip minėjau, mūsų teismuose nagrinėjamose bylose bent viena iš šalių yra valstybė arba savivaldybė, arba joms pavaldžios įmonės. Ypač daug bylų administraciniuose teismuose yra dėl komunalinių atliekų surinkimo ir mokesčių mokėjimo. Šitų bylų turi visi administracinių bylų teismai. Jos nėra labai sudėtingos. Galima būtų prilyginti byloms, kurias bendrosios kompetencijos teismai sprendžia teismo įsakymu.

– Grįžkime prie įkalinimo įstaigų bylų. Kokius bausmę atliekančių asmenų skundus administraciniams teismams tenka nagrinėti dažniausiai?

– Pagrindinės bylos ir skundai yra dėl įkalinimo sąlygų, dėl minimalaus ploto nuteistajam nesilaikymo. Ir šiose bylose vis dėl to tenka tenkinti pareiškėjų skundus, nes iš tikrųjų minimalaus gyvenamojo ploto sąlygos Lietuvos įkalinimo įstaigose nėra tenkinamos.

Pagrindinį vaidmenį šiose bylose vaidina Europos Žmogaus Teisių Teisme priimti sprendimai ir priteisiamos sumos. Palyginti su prieš penkerius metus priteistomis sumomis, jos po truputį didėja. Žinoma, nagrinėjame visus skundus, kokius tik leidžia nuteistųjų fantazija surašyti.

– Žinau, kad jų fantazija beribė.

– Panašiai. Labai madinga kalėjime pakeisti tikėjimą. Tada keliami reikalavimai, susiję su indų ir kitais tikėjimais, reikalaujama galimybių išpažinti šiuos tikėjimus. Kiekvieną reikalavimą reikia įvertinti, kiek jis teisėtas ir kiek reikėtų tenkinti. Pakankamai daug kruopštumo reikalauja šios bylos.

– Ar sutiktumėte, kad lietuviai išvis linkę teismuose spręsti savo problemas?

– Nesutikčiau, kad lietuviai mėgsta bylinėtis. Tai matyti iš bylos dalyvių. Neretai jie pamini, kad dar gyvenime nebuvo teisme. Vadinasi, šis reikalas teisme jiems yra kaip bausmė, netinkamas gyvenimas, kuris juos atvedė į teismą.

Vis dėlto dėl tam tikros kategorijos asmenų pritarčiau, kad jiems bylinėjimasis yra gyvenimo būdas. Tačiau šis procentas nėra didelis. Sakyčiau, kad lietuviai kuklūs ir ateiti į teismą jiems yra didelis nepatogumas.

56 metų R. Giedraitis šiuo metu laikinai vadovauja Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmams. Šiame teisme jis dirba nuo 2001 metų, nuo 2012 metų jam vadovauja. Anksčiau R. Giedraitis yra dirbęs Kauno miesto apylinkės teisme teisėju, buvo bendrovių „Met“, „Humus“, Šakių valstybinės melioracijos įmonės juriskonsultas.

Į Regionų apygardos administracinio teismo vadovus pretendavo dar du Kauno rūmų teisėjai. Komisija tinkamiausiu kandidatu išrinko R. Giedraitį. Jo kandidatūrai pritarė ir Teismų taryba.

Įgyvendinus teismų reformą, nuo sausio 1 dienos vietoj penkių Lietuvoje veikusių apygardų administracinių teismų liko du: Vilniaus apygardos administracinis teismas ir Regionų apygardos administracinis teismas. Į pastarąjį sujungti keturi apygardų teismai, jie veikia kaip Regionų apygardos administracinio teismo Kauno, Klaipėdos, Šiaulių ir Panevėžio rūmai.

Viešosios erdvės tarsi pratęsia kiekvieno žmogaus namus, buitį ir būtį, todėl jos labai svarbios vystant bendruomeniškumą ir gaivinant patį miestą.

"Viešoji erdvė mieste reikalinga tam, kad joje gyventojas galėtų tarsi pratęsti savo namus, savo būtį", – įsitikinęs architektas Rimantas Giedraitis.

Būtent jam ir dideliam būriui kolegų patikėta svarbi užduotis – parengti Vienybės aikštės rekonstravimo projektą. Su architektu kalbėjomės ne tik apie šią aikštę, bet ir kitas Kauno erdves, kurios skirtos miestiečių poilsiui ir laisvalaikiui.

– Kai kalbame apie miesto veidą, turime omenyje ne tik gyvenamuosius ar administracinius pastatus, prekybos centrus ir panašiai. Kiekviename mieste (nesvarbu, kokio jis dydžio būtų) lyg kokie inkliuzai gintaro gabalėlyje išsidėstę parkai, aikštės, skverai. Kaip jie atsiranda mieste?

– Iš esmės miestas nuo bet kokio kito tipo gyvenvietės ir skiriasi tuo, kad turi savitą infrastruktūrą, kurioje labai svarbų vaidmenį atlieka viešoji aplinka, kompensuojanti dažnai ribotus individualius miestiečių būstus. Besikuriančių ir augančių miestų bendruomenės nuo pat pradžių buvo priverstos surasti, sukurti erdves prekybai, susirinkimams, šventėms, laisvalaikiui, tad šios erdvės augo natūraliai ir proporcingai miesto poreikiams. Prie viso to pridėkime augančius miestiečių individualius poreikius – prisėsti ant suoliuko paskaityti knygą, išgerti kavos lauko terasoje, vežimėlyje pavežioti vaiką, pabėgioti, susitikti su draugu. Daugumoje Vakarų pasaulio miestų viešosios erdvės visiškai tenkina šiuos poreikius, todėl matome, kad gyvenimas jose verda bet kuriuo paros metu.

Kaunas išgyveno tuos pačius augimo ir viešųjų erdvių kūrimosi laikotarpius – nuo viduramžių daugiau ar mažiau natūralaus vystymosi, padiktuoto tuomečių poreikių, iki naujųjų laikų, kai į miestų planavimą įsijungė urbanistai ir architektai. Skirtumas tik tas, kad Kaunas, kaip ir dauguma kitų mūsų miestų, pergyveno ne vieną okupaciją, kai, vystant miestą, dominavo motyvai, mažai susiję su tikraisiais visuomenės poreikiais. Ypač tai pasakytina apie sovietmetį, kuris, būdamas iš esmės antihumaniška sistema, ir negalėjo turėti humaniškų ir iš tikrųjų žmogui skirtų viešųjų erdvių. Ir čia ne priekaištas to laiko projektuotojams – architektūra pernelyg susijusi su visuomenės būviu, kad galėtų ištrūkti iš jo įtakos.

– Kaunas yra miestas, turintis daug viešųjų erdvių. Vien miesto centre jų kelios: Laisvės alėja, Nemuno sala, beveik visas Senamiesčio kvartalas, Santaka. Sovietmečiu tokių vietų, pavadintų parkais ir aikštėmis, atsirado beveik kiekviename naujame miegamajame rajone. Kokius teigiamus pokyčius įžvelgiate atnaujinant viešąsias erdves? Kokių piktžaizdžių vis dar matote?

Svarbiausia užduotis ir misija – sujungti istoriją, dabartį ir ateitį. O gal, tiksliau, permąstyti istoriją, analizuoti dabartį ir svajoti apie ateitį.

– Kalbant apibendrintai, pagrindinis džiuginantis dalykas – šiuo metu sparčiai vykstantis architektūrinis ir urbanistinis miesto atgimimas. Labai džiaugiuosi tuo, kad aktyviai tvarkomos gatvės ir viešosios miesto erdvės. Dar prieš keletą metų savo susitvarkymu Kauną lenkė kone kas antras Lietuvos miestelis, o dabar padėtis pastebimai keičiasi į gera. Džiaugiuosi tuo, kad ne tik projektuojama, bet tie projektai ir realiai įgyvendinami. Kaip pavyzdį noriu paminėti Laisvės alėją: nors tiek tarp miestiečių, tiek profesionalų buvo įvairių nuomonių, diskusijų, ginčų apie tai, koks turėtų būti atgimusios alėjos architektūrinis charakteris, ir jie galėjo niekada nesibaigti, vis dėlto sugebėta rasti kompromisą, ir pirmuosius rezultatus jau matome. Mane džiugina tai, kad šį projektą pavyksta įgyvendinti, jis svarbus visam miestui.

Be abejo, Kaune dar yra daugybė vietų, kurioms taip pat reikia naujos gyvybės. Netgi Senamiestis, jau kelerius metus išgyvenantis savąjį renesansą, vis dar atkreipia dėmesį savo neišbaigtumu: kalbu apie gatvelių ir šaligatvių lygumą, apšvietimo kokybę, apleistus kiemus ir daugelio pastatų fasadus. Paminėčiau ir Steigiamojo Seimo aikštę, kuri, kone šimtmetį atlikusi turgaus aikštės funkciją, sovietmečiu tapo anemiška erdve be veido ir paskirties, ir todėl – visada tuščia. Džiugu, kad ir šią erdvę planuojama atgaivinti.

Arba atkreipkime dėmesį, kaip atrodo mūsų Nemuno krantinė – nuo Vytauto bažnyčios iki pat Nemuno salos ir netgi toliau? Ar taip turėtų atrodyti modernaus miesto krantinės grindinio plokštės, turėklai?

Kitos upės – Neries – pakrantėje matome dar liūdnesnį sovietmečio palikimą – tarp daugiabučių namų įspraustą Sąjungos aikštę. Gal pasakysiu gana kategoriškai, bet neatrodo, kad ši erdvė kurta žmogui, o ir žmonių joje matyti man neteko. Kaip jau minėjau, visa tai nehumaniškos visuomeninės sistemos, kurios negalėjo ignoruoti net talentingiausi kūrėjai, grimasos.

Tačiau šiandien visos paminėtos erdvės, kaip ir daugelis kitų, stovi eilėje laukdamos savo atgimimo. Tad tobulinti ir gražinti savo miestą galėsime ir turėsime dar labai ilgai.

– Pakalbėkime apie tai, su kuo labai dažnai susiduriate savo darbe. Kas trukdo ir stabo viešųjų erdvių atsinaujinimą? Kokių iššūkių sulaukiate?

– Kai projektuojamas radikalus (kitaip tariant, esminis) viešosios erdvės atnaujinimas, iš ilgamečio sąstingio išjudinama daug dalykų: susiduriama su galybe techninių problemų, paveldosaugos klausimais, kyla audringos visuomenės diskusijos.

Neretai visuomenė įtariai žiūri į privačius investuotojus, dažnai hiperbolizuodama jų siekiamą privačią naudą. Tačiau šiandien visame pasaulyje, net daug turtingesnėse valstybėse, verslas neretai investuoja į viešąsias erdves, o visuomenės sukuria tokias savo interesų gynimo sistemas, kurių verslas privalo paisyti. Ir nereikėtų pamiršti, kad daugeliu atvejų visuomenės ir verslo interesai visiškai sutampa. Tad reikia tik nebijoti pradėti šiuos procesus. Smagu, kad Kaunas juos pradeda.

Dažnai iškyla rimtų paveldosaugos diskusijų, kuriose viešoji nuomonė taip pat labai svarbi. Bet į tokius rūpesčius mes, projektuotojai, žiūrime ramiai: juk tai kasdienis mūsų darbas, nors kiekvieną dieną atnešantis vis naujų iššūkių.

– Kaip keičiasi visuomenės požiūris į viešąsias miesto erdves?

– Ne aš vienas pastebiu, kad jaunesnioji karta gana aktyviai dalyvauja kuriant ir gaivinant miestą. Nepriklausomybės metais užaugę kauniečiai jau demonstruoja laisvo žmogaus požiūrį: jeigu jie dirba savo valstybei ir miestui, tai natūraliai tikisi, kad ir miestas pasirūpins jų patogumu, laisvalaikiu, galimybėmis gyventi bendruomenėje. O jeigu miestas tuo nepasirūpins, šie žmonės tiesiog pasirinks kitą miestą.

Nepriklausomybės atkūrimo pradžioje buvo ganėtinai ilgas, nors dėl ekonominės situacijos visiškai suprantamas miestų, o ir bet kurios kitos aplinkos apleidimo laikotarpis, per kurį žmonės atprato reikalauti savo teisių į viešąsias erdves. Daugelis netgi pamiršo, kad miestas turi tarnauti jiems, o ne atvirkščiai. Be abejo, sovietmetis taip pat niekaip neprisidėjo prie šių miestiečio teisių suvokimo.

Nepriklausomybės metais užaugę kauniečiai jau demonstruoja laisvo žmogaus požiūrį: jeigu jie dirba savo valstybei ir miestui, tai natūraliai tikisi, kad ir miestas pasirūpins jų patogumu.

Todėl žmonės masiškai kėlėsi už miesto kurti savo individualias, už tvorų paslėptas erdves, ir ši tendencija vis dar įprasta. Tad jeigu norime susigrąžinti miestiečius į miestą (tegul bent jau vakarui, savaitgaliui), privalome kurti ir gaivinti viešąsias erdves. Jos pritraukia žmones, šie pritraukia verslą, verslas pritraukia dar daugiau žmonių, o daug žmonių sukuria saugumą, jaukumą ir bendruomeniškumą – tai, ką ir turėtume vadinti miestu.

– Užsiminėte apie viešąją nuomonę ir kaip ją kartais sunku pakeisti. Kokios viešosios Kauno vietos vis dėlto pakeitė savo paskirtį ir nuliūdino visus skeptikus?

– Yra tokia vieta (juokiasi). Šios vietos pokyčių sėkmė parodė, kad nereikėtų bijoti esminių permainų. Kalbu apie Nemuno salą. Pamenu, koks buvo visuomenės susipriešinimas, kai buvo paskelbti planai statyti čia "Žalgirio" areną. Tačiau efektas  netikėtas: pastačius areną, atgijo ir pati sala. Dabar čia ne tik vedžiojami šunys, kaip buvo iki tol, bet ir aktyviai sportuojama, rengiamos šventės, parodos ir t.t. Kauniečiai tarsi iš naujo atrado šią gamtos oazę, nors iki pertvarkos buvo bijomasi būtent to, kad sala bus sunaikinta.

– Kokių sunkumų patiria architektai, projektuodami istorinį, paveldo, emocinį krūvį turinčias miesto viešąsias erdves?

– Mums svarbiausia užduotis ir misija – sujungti istoriją, dabartį ir ateitį. O gal, tiksliau, permąstyti istoriją, analizuoti dabartį ir svajoti apie ateitį. Ir, perleidus visa tai per savo kūrybinius filtrus, drąsiai gimdyti kūrinį. Kaip drąsiai elgtis istorinėje aplinkoje, kiekviena visuomenė sprendžia skirtingai. Pavyzdžiui, Niujorke stovinčią žavią neogotikinę Šv.Patriko katedrą supa didžiuliai dangoraižiai, tarp kurių katedra atrodo kaip mažas perliukas. Štai taip neskrupulingai amerikiečiai žiūri į savo istoriją. Ir šiandien jie dominuojanti pasaulyje tauta. Mes su istorija linkę elgtis gerokai atsargiau. Ir mūsų – tik trys milijonai. Tikrai nežinau, kiek šie tarpusavyje tolimi faktai susiję, bet noriu pasakyti, kad vieno teisingo kelio nėra. Keliai atrandami kas dieną.– Kokias įdomiausias patirtis galėtumėte įvardyti rengiant Vienybės aikštės rekonstrukcijos architektūrinį projektą?

– Prieš pradėdamas projektavimo darbus, vakarais vaikščiojau po aikštę, mintyse piešdamas pirmuosius eskizus. Nustebau, kad reti praeiviai, pamatę mane – kažkodėl tarp medžių stoviniuojantį vyrą – kuo greičiau skuosdavo tolyn (juokiasi). Kita vertus, situacija buvo visiškai suprantama – tuščia aikštė apgriuvusiu grindiniu, faktiškai jokio apšvietimo, be manęs, nė vieno žmogaus (o ką ten jiems veikti?). Stebino tik viena – kad tai antro pagal dydį Lietuvos miesto centras, kone pagrindinė miesto aikštė, XXI a.

O juk šioje aikštėje yra tiek daug istorijos, ryšių, simbolių, ją supa tiek neeilinių objektų: Karo muziejus, Laisvės statula, Laisvės aukuras, paminklas S. Lozoraičiui, Vaižganto ir Vydūno sodintas ąžuolas, V.Adamkaus muziejus, Vytauto Didžiojo ir Kauno technologijos universitetų pastatai, ant kalno šviečia Prisikėlimo bažnyčia. Tiesiog būtina, kad ši aikštė susigrąžintų savo reikšmę. Beje, tai gana nelengva. Šiuolaikinė visuomenė viešajai erdvei kelia multifunkcinius reikalavimus, ji turi būti daug universalesnė negu istorinės erdvės. Tad Vienybės aikštė turi tarnauti visiems žmonėms, bet kartu išlikti svarbių miesto renginių vieta. Tradiciją turime tęsti.

– Kokių mažosios architektūros sprendinių šioje aikštėje gali tikėtis miestiečiai?

– Nors ir sunku į bendrą visumą sujungti tiek mano minėtų aikštę supančių žymių objektų, vis dėlto bandysime juos sujungti į tam tikrą informacinę sistemą, tarnausiančią ir turistui, ir miestiečiui. Aikštės dangoje planuojame informacines linijas, kurios žymės kelią nuo vieno objekto iki kito, numatome informacinius užrašus. Studentams, kurių čia netrūksta, bus sukurta erdvė paskaitoms arba renginiams lauke; dirbantiesiems miesto centre esančiose įstaigose ir biuruose – įrengti aukšti staliukai, prie kurių stovima, priešpiečiams ar bendravimui poilsio metu. Aikštėje atsiras vazoninių medžių, daug prisėdimo, poilsio vietų. Vieša paslaptimi jau tapo ir paminklas Leonidui Donskiui šalia Vytauto Didžiojo universiteto, kuriam jis paskyrė savo ilgus profesinius metus.

Planuojame modernų ir įvairų aikštės apšvietimą: suoliukų, stalų, želdynų zonos bus apšviestos skirtingo tipo šviestuvais, bus įrengtas fontanas su apšvietimu. Elementų, kaip matome, daug, tačiau jų zonavimas turės savo funkcinę logiką.

Techninis aikštės projektas jau atliktas. Darbo projektas taip pat jau pradėtas, laukia pabaigti konkrečius sprendinius.

Investuos milijonus

Į aikštės atnaujinimą ir požeminės aikštelės statybą koncernui SBA priklausanti bendrovės "Urban Inventors" grupės įmonė investuos apie 10 mln. eurų. Dar daugiau kaip 20 mln. eurų bus investuojama į senojo "Pramprojekto" pastato rekonstrukciją. Čia bus įrengtas 17 000 kv. m A klasės verslo centras, o jame įsikursiančioms įmonėms bus pasiūlyta apie 2 000 darbo vietų.

Aikštė keitėsi daug kartų

XIX a. suformuota Vienybės aikštės teritorija iš pradžių buvo skirta prekybai. Esminės permainos čia įvyko 1936 m., kai buvo suformuotas Vytauto Didžiojo muziejaus statinių kompleksas su sodo memorialu, tapę bendru architektūriniu deriniu su aikšte. Dar kartą aikštės vaizdas iš esmės pasikeitė XX a. 7–8 dešimtmečiais, kai aikštė buvo pertvarkyta, o šalia iškilo keli modernistiniai pastatai.

Jau kurį laiką uostamiestyje nesant kritulių ir spaudžiant šaltukui fiksuojamas padidėjęs oro užterštumas kietosiomis dalelėmis.

Tiesa, užterštumo rodikliai numatytas normas perkopia ne kasdien.

Anot Nacionalinio visuomenės sveikatos centro Klaipėdos departamento Visuomenės sveikatos saugos skyriaus Vyriausiojo specialisto Rimanto Giedraičio, kietųjų dalelių koncentracija ribinę vertę viršijo paskutinėmis sausio dienomis bei bemaž kartą vasarį.

Padidėjusį oro užterštumą kelis kartus fiksavo Šilutės plente esanti stotis.

Pastarosiomis dienomis kietųjų dalelių koncentracija nustatytos ribos neviršija, mat vyrauja stipresni vėjai.

„Kai pučia stipresnis vėjas, sklaida yra didesnė“, – pastebėjo R.Giedraitis.

Tikėtina, kad oro užterštumas kietosiomis dalelėmis leistiną normą vėl viršys jeigu vėjas aprims ir nebus kritulių.

Anot sveikatos specialistų, jautriai į oro taršą reaguoja vaikai, nėščiosios, lėtinėmis ligomis sergantieji.

Pašnekovo teigimu, esant didesniam oro užterštumui kietosiomis dalelėmis grėsmė kyla ir netoli judrių gatvių fiziškai dirbantiems, intensyviai sportuojantiems žmonėms.

„Net kai užterštumas neviršija leistinų normų, bėgioti prie pagrindinių gatvių nepatartina. Žmogus kvėpuoja intensyviai ir sugeria visą taršą. Tai su sveika gyvensena šiek tiek prasilenkia“, – pastebėjo R.Giedraitis.

Oro užterštumo situaciją specialistai stebi nuolat.

Pasak Nacionalinio visuomenės sveikatos centro Klaipėdos departamento Visuomenės sveikatos saugos skyriaus vyriausiojo specialisto Rimanto Giedraičio, oro tarša padidėjo dėl transporto, katilinių teršalų patekimo į aplinką, taip pat dėl sauso, šalto, saulėto ir mažai vėjuoto oro.

"Lietuvos valstybinio oro monitoringo matavimų stoties duomenimis, trečiadienį kietųjų dalelių koncentracija rytinėje miesto dalyje, Šilutės plente, viršijo nustatytą ribinę vertę 1,52 karto, o centrinėje miesto dalyje, Bangų gatvėje, – 1,32 karto. Yra buvę ir blogesnių situacijų. Manome, kad sniegas, krituliai šiek tiek sumažins taršą, ją pernešti gali ir vėjas", – komentavo R.Giedraitis.

Esą užterštumo lygis ir jo vieta labai priklauso nuo oro.

"Jei nepasikeis meteorologinės sąlygos ir toliau vyraus sausas šaltas oras, kietųjų dalelių koncentracija gali dar padidėti. O palijus susinormalizuoti", – aiškino pašnekovas.

Į oro taršą jautriausiai reaguoja vaikai, seneliai, nėščios moterys, sergantieji lėtinėmis ligomis.

Pavojingiausios žmonių sveikatai ir yra smulkios, nematomos kietosios dalelės, kurios nesulaikomos viršutiniuose kvėpavimo takuose ir prasiskverbia į žmogaus organizmą. Esant žemam oro slėgiui, dūmai iš kaminų paprastai slenka žemai, todėl kietųjų dalelių ore yra daugiau.

Dėl kietųjų dalelių poveikio paūmėja lėtinės kvėpavimo takų ligos, įvyksta alerginės reakcijos.

Specialistai patarė vengti ilgai būti, ypač sportuoti lauke prie pagrindinių miesto gatvių, nevesti ikimokyklinio amžiaus vaikų į lauką, mokyklose neorganizuoti renginių lauke, kuo daugiau laiko praleisti patalpose, kur kietųjų dalelių koncentracija yra mažesnė.

"Labai įdomiai atrodo, kai žmonės intensyviai bėgioja Liepų gatve nė nepagalvodami apie jų tykantį pavojų. Įkvėpimas ore pasklidusios cheminės taršos sveikatos tikrai neprideda", – teigė R.Giedraitis.

Blogai pasijutus specialistai rekomenduoja kreiptis į gydytoją.

Nacionalinio visuomenės sveikatos centro Klaipėdos departamento duomenimis, vakar Šilutės plente fiksuotas oro užterštumas kietosiomis dalelėmis viršijo leistiną normą, o Liepų gatvėje siekė kritinę ribą. Nacionalinio visuomenės sveikatos centro Klaipėdos departamento Visuomenės sveikatos saugos skyriaus vyriausiasis specialistas Rimantas Giedraitis nė neabejoja, jog tai – šildymo sezono pasekmė.

"Be abejo, tai yra patalpų šildymo įtaka, be transporto išmetamųjų dujų, dabar prisideda dar ir katilinių bei privačių namų šildymas. Todėl Šilutės plente tarša kietosiomis dalelėmis vakar padidėjo", – sakė R.Giedraitis.

Pavojingiausios žmonių sveikatai būtent ir yra smulkios, nematomos kietosios dalelės, kurios nesulaikomos viršutiniuose kvėpavimo takuose ir prasiskverbia į žmogaus organizmą. Esant žemam oro slėgiui, dūmai iš kaminų paprastai slenka žemai, todėl kietųjų dalelių ore yra daugiau.

Su intensyviu šildymu susijęs oro taršos padidėjimas ypač juntamas miesto individualių namų rajonuose, kurie neprijungti prie miesto centrinio šildymo sistemos, ten, kur šildymui naudojamas kietasis kuras, o neretai ir visa, kas dega ir skleidžia šilumą, t. y. įvairios atliekos, baldų plokščių gamybos liekanos.

Būtent todėl Aplinkos ministerijos regionų aplinkos apsaugos departamentai ir šiemet akciją vykdys nuo sausio 6 iki vasario 15 d.

Pasirinktinai bus tikrinamos ir transporto priemonių remonto dirbtuvės, garažų bendrijos, baldų gamybos ir medžio apdirbimo įmonės, individualių namų rajonai, ar juose nedeginamos atliekos.

"Į gyvenamuosius namus patekti negalėsime, nes teisės aktai gana griežtai reglamentuoja galimybę pakliūti į privačią valdą. Pagal skundus mes einame tikrinti, bet jeigu asmuo mūsų neįleidžia, neturime teisės brautis į jo namus. Tačiau kalbamės su žmonėmis, aiškiname jiems, kad jie kenkia pirmiausia patys sau. Mūsų akcijos "Kaminukas" prasmė yra prevencinė", – teigė Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamento direktoriaus pavaduotojas Alfredas Šepštas.