R. Varkulevičius sprendimą trauktis iš pareigų priėmė dėl asmeninių priežasčių ir išaugusių įsipareigojimų naujose veiklose, nurodoma LPPARA pranešime.

„Esame kelių neeilinių globalių iššūkių liudininkai. Šiuo metu šalies verslas išgyvena nelengvą laikotarpį, tad kartu su tūkstančiais įmonių ir ekspertų ieškoma ilgalaikių, konkurencingumą didinančių sprendimų. Suprantu, kad šiuo periodu rūmams bei rūmų pozicijai stiprinti būtina skirti daugiau laiko ir jėgų. Dėkoju visiems bendraminčiams už sklandų ir rezultatyvų bendradarbiavimą“, – sako R. Varkulevičius.

R. Varkulevičius LPPARA prezidentu tapo 2019 m. rudenį. Didžiąją dalį laiko šiose pareigose R. Varkulevičius skyrė verslui telkti ir stiprinti pandemijos iššūkių akivaizdoje, ieškant kryptingų sprendimų jiems suvaldyti ir įveikti, didinti šalies ir jos verslo konkurencingumą švietimo, talentų pritraukimo, teisinio reguliavimo bei kitose srityse.

Lietuvos prekybos, pramonės ir amatų rūmų asociacija (LPPARA) yra 1996 m. įsteigta nevyriausybinė ne pelno organizacija, vienijanti ir atstovaujanti penkiems regioniniams prekybos, pramonės ir amatų rūmams Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose ir Panevėžyje bei daugiau kaip 2000 jų narių.

Pagrindinis LPPARA tikslas yra verslo interesų atstovavimas, gerinant aplinką verslo plėtrai, eksportui, investicijoms ir visuomenės gerovei. LPPARA teikia pasiūlymus verslo aplinkos gerinimo klausimais, konsoliduotą poziciją teisėkūroje, vertina valdžios sprendimus, kuria darbo grupes ir aktyviai dalyvauja jų veikloje, apvalaus stalo diskusijose.

Migrantai, kurių poreikį R. Varkulevičius skaičiuoja dešimtimis tūkstančių, Lietuvos darbdaviams esą yra būtini, kad nestrigtų įvairių verslo sričių veikla.

„Lietuvai tikrai nereikia milijono ar pusės milijono žmonių, kurie migruotų į Lietuvą papildyti darbo rinką. Jie skaičiuojami galbūt dešimtimis tūkstančių, bet tie žmonės yra būtini, kad mes galėtume užtikrinti verslo funkcionavimą: nuo transporto sektoriaus iki pramonės. Galų gale, tas pats turizmo sektorius ir kiti, kurių negalime užpildyti savo darbuotojais“, – kalbėjo verslo atstovas.

Vienas verslo bendruomenės siūlymų, pašnekovo teigimu, būtų leisti Lietuvoje studijas baigusiems užsieniečiams pasilikti ir savo kompetencijas pasiūlyti Lietuvos darbo rinkai. Kiti darbdavių pasiūlymai susiję su biurokratinių procedūrų lengvinimu.

„Labai svarbus aspektas, kad mes galėtume greičiau priimti sprendimus nuo konsulinių procedūrų iki visų patikrinimų dėl surasto darbuotojo atsivežimo į Lietuvą“, – pažymi R. Varkulevičius. Jis patikina, kad atvykstantys užsienio specialistai nėra pigesni – jų tiesiog reikia.

„Dažnai klausimas kyla, ne kiek reikia mokėti, bet tiesiog, kad nėra toje vietoje specialistų: nuo vairuotojų iki visų sričių specialistų. Suvirintojų, elektrikų, statybininkų ir panašiai“, – tęsė LPPARA prezidentas.

Diskutuojama specialioje darbo grupėje

Klausimui spręsti Vyriausybėje į pirmuosius susitikimus gruodį rinkosi speciali darbo grupė. Jai vadovauja Vyriausybės kanclerės pirmasis pavaduotojas Rolandas Krisčiūnas. Darbo grupės nariai suformuluotus pasiūlymus teiks Ministrų Kabinetui svarstyti.

R. Varkulevičius tikisi panašių ir ne tokių sudėtingų darbuotojų iš užsienio įsivežimo sąlygų kaip ir kaimyninėse šalyse.

„Labai tikimės, kad darbo grupė pateiks rekomendacijas Vyriausybei dėl migracijos palengvinimo. Neprašome kažkokių ypatingų sąlygų – jos bent jau turėtų būti ne blogesnės nei mūsų kaimyninėse valstybėse“, – Eltai pažymėjo R. Varkulevičius.

Gruodį darbo grupė buvo susitikusi dukart. LPPARA vadovas atskleidė, kad nors darbų pradžia buvo numatyta lapkritį ir kiek vėlavo, esminiai sprendimai jau suformuoti, o suinteresuotos institucijos sutarimą rado.

„Pagal pasiūlymus, kurie ten formuojami, jau matyti pagrindinės gairės. Ir Migracijos tarnyba, ir Užsienio reikalų ministerija dėl konsulinių procedūrų, ir kitos organizacijos – jau yra viskas“, – tikina R. Varkulevičius.

„Jau yra viskas surašyta į tam tikrą lentelę dėl sprendimų, dėl dokumentų ar tvarkų pakeitimo“, – sako jis ir priduria, jog dabar svarbiausia darbo grupėje pasiektą konsensusą kuo greičiau pateikti Ministrų Kabinetui svarstyti.

„Tiesiog reikia, kad tai greičiau atsirastų Vyriausybei ant stalo dėl konkrečių nutarimų ir jų priėmimo. Laikas nelaukia“, – pažymi R. Varkulevičius.

Migrantų įdarbinimo procesas neatitinka šiandienos lūkesčių

Kaip Eltai yra sakiusi Lietuvos laisvosios rinkos instituto prezidentė Elena Leontjeva, dirbančių migrantų atsiranda, tačiau įdarbinimo procesą dažnai itin apsunkina biurokratinės priežastys.

Jų įdarbinimu rūpinasi Migracijos departamentas ir Užimtumo tarnyba, kurių kuruojamos procedūros, E. Leontjevos teigimu, turi daug reikalavimų, abiejų institucijų funkcijos neretai dubliuojasi, o tai stabdo procesą.

Anot ekspertės, Užimtumo tarnyba visų pirma turi patikrinti, ar norinčio įsidarbinti asmens įgyta kvalifikacija atitinka reikalavimus ir yra trūkstamų profesijų sąrašuose, dar privalo užtikrinti, kad kandidatas turėtų reikiamą patirtį, kompetencijų bei žinių, padėsiančių įsitvirtinti Lietuvos darbo rinkoje.

Anot jos, reikalauti, kad kandidato iš užsienio kvalifikacija idealiai atitiktų visus reikalavimus nėra modernu, kai verslas patiria tokį didžiulį darbo jėgos trūkumą. Migrantų įdarbinimo procesas gali trukti nuo dviejų mėnesių iki pusės metų. Tokios trukmės procesas, E. Leontjevos teigimu, priverčia darbuotojus pasirinkti kitas šalis.

„Kai į žmogų kreipiasi Lenkijos darbdavys, kuris gali padaryti visas procedūras per mėnesį, dažnai, ką ir akcentuoja Lietuvos ūkio subjektai, kol jie pildo formas dėl darbuotojo, jis jau būna įsidarbinęs Lenkijoje“, – sakė E. Leontjeva.

E. Leontjeva teigė, kad sprendimų, kaip paspartinti migrantų įdarbinimo procesą, yra, ir valstybės institucijos neturėtų imtis papildomų procedūrų.

„Reikėtų pripažinti, kad mes stokojame žmonių, todėl stokojame ir darbo rankų. Nuo pripažinimo galima ieškoti konkrečių sprendimų: atsisakyti dubliavimo tarp Migracijos ir Užimtumo tarnybų, darbo rinkos poreikio vertinimo, darbuotojų atrankos pagal sąrašą, kalbos barjero“, – sakė E. Leontjeva.

Lietuvos verslo konfederacijos (LVK) prezidentas Andrius Romanovskis Lietuvos nepriklausomybės atgavimą sulygino su civilizacijos proveržiu, kuriuo niekas netikėjo.

„Sakyčiau, kad mūsų nepriklausomybės kelias yra tam tikra žmonijos kelionė į kosmosą, į mėnulį: kai niekas netikėjo, kad tai galime padaryti – mes tai padarėme. Tai tikriausiai būtų galima pavadinti mūsų civilizaciniu proveržiu ir esminiu pokyčiu mūsų šiuolaikinėje istorijoje.

Žvelgiant į tai, kokį mes pokytį padarėme, lyginant su kitomis šalimis, kurios vadavosi ar bandė išsivaduoti iš sovietų totalitarinio režimo, mums tas šuolis į laisvę pavyko. Daugeliui, deja, nepavyko, jų ar ekonominis, ar socialinis, ar politinis atsilikimas taip ir užstrigo“, – Eltai sakė jis.

Tai tikriausiai būtų galima pavadinti mūsų civilizaciniu proveržiu ir esminiu pokyčiu mūsų šiuolaikinėje istorijoje.

Anot A. Romanovskio, vieni didžiausių iššūkių, tekusių Lietuvai išsivadavus iš sovietų režimo, buvo valstybės kūrimas ir visuomenės mąstysenos keitimasis.

„Didžiausias iššūkis buvo valstybės kūrimas ir visos mąstysenos pakeitimas: kai gyveni nelaisvėje, pagal nelaisvės principus, staiga gauni laisvę ir turi gyventi pagal kitus principus, ar tai būtų verslas, ar politika, ar kasdienis gyvenimas. Tai yra didžiausias iššūkis, su kuriuo mes tikriausiai dešimtmečiais kovojome“, – kalbėjo jis.

Tuo metu vertindamas didžiausius iššūkius, tenkančius šaliai šiuo metu, A. Romanovskis įvardijo tinkamą valstybės reakciją, siekiant susidoroti su krizinėmis situacijomis, bei visuomenės susitelkimą.

„Manau, kad didžiausias iššūkis dabar yra mūsų valstybės gebėjimas reaguoti į krizę. Nors valstybės mes dar faktiškai tuo metu (1991 metais – ELTA) kaip ir neturėjome – de jure turėjome, bet faktiškai ji dar kūrėsi – mes kaip visuomenė sureagavome labai gerai, susitelkėme ir laimėjome. Dabar didžiausias iššūkis valstybei – reaguoti į krizines situacijas, ir pandemija parodys, ar ji yra pajėgi susidoroti su iššūkiais. Matome, kad kartais jai tai yra sudėtinga“, – teigė jis.

Galiausiai A. Romanovskis pažymėjo, kad galima tik pasidžiaugti Lietuvos proveržiu versle tiek nacionaliniu lygiu, tiek globaliai.

„Manau, kad mes laimėjome verslo olimpiadoje, ir mūsų pasiekimai, kiek mes besiskųstume, yra dideli. Turime ir įmones čempiones, ir stiprų lietuvišką verslą, o atskirose srityse esame pasauliniai lyderiai. Tad šiukštu skųstis – reikia džiaugtis“, – tikino jis.

Lietuvos prekybos, pramonės ir amatų rūmų asociacijos prezidentas Rimas Varkulevičius antrindamas teigė, kad per 30-metį Lietuva tapo sąmoninga ir veržlia bei ne vienoje srityje proveržio pasiekusia valstybe.

„Turime tikrai neblogą savo ūkio struktūrą (...) ir matome to rezultatus: atrodo, pandemija tikrai pažeidė pasaulio ekonomiką, bet Lietuva yra viena iš pirmaujančių pagal savo ekonominius rodiklius. Taip pat mūsų siekis būti inovatyvia, skaitmenizuota valstybe, vadinasi, būti tokia laisva, kad galėtų veikti visame pasaulyje; siekis įgyti tarptautinį pripažinimą, supratimas, jog privaloma būti kompetentingiems (...), tam tikros verslo kultūros turėjimas – visa tai jau yra“, – sakė asociacijos prezidentas.

„Laisvė jau yra suprasta būtinybė“, – pridūrė jis.

Laisvė jau yra suprasta būtinybė.

R. Varkulevičius taip pat pabrėžė, jog labai svarbu, kad Lietuva, būdama nepriklausoma, sugebėjo išsaugoti ir tausoti savo gamtą, išplėtoti gerą infrastruktūrą bei užtikrinti regionų vystymąsi.

Aptardamas didžiausius iššūkius, tekusius šaliai po nepriklausomybės atgavimo, R. Varkulevičius įvardijo, jog svarbiausia buvo tobulinti kompetencijas bei patekti į pasaulio rinkas.

„Pirmiausia reikėjo tobulėti, įgyti kiek galima platesnes kompetencijas pačiam, padėti jų įgyti savo darbuotojams, kolegoms. Iššūkis buvo atsiverti pasaulio rinkoms, pasaulio technologijoms ir žinioms, siekti jų, taip pat pritraukti užsienio investicijų“, – sakė jis.

Anot R. Varkulevičiaus, viena iš priežasčių, dėl kurios Lietuvai pavyko tapti pažangia ir modernia valstybe, yra sąjūdžio laikotarpiu veikę kompetentingi ir sąmoningi politiniai Lietuvos lyderiai.

„Tarp politinių lyderių, kuriais tuo metu pasitikėjo rinkėjai, (...) buvo labai daug kompetentingų, gabių žmonių, suprantančių, kaip daryti, ir jaučiančių už tai labai didelę asmeninę atsakomybę. Galbūt buvome pažangesni už kitus, nes buvome labiau organizuoti ir tikrai turėjome labai sąmoningų ir drąsių lyderių“, – Eltai teigė jis.

Galiausiai R. Varkulevičius taip pat pažymėjo, kad didžiausias iššūkis šaliai šiuo metu yra ne tik susidoroti su koronaviruso pandemija, bet ir toliau eiti spartaus tobulėjimo keliu.

„Pirmasis iššūkis – išėjimas iš pandemijos ir pilnas ūkio atgaivinimas. Šiam tikslui Vyriausybė yra paruošusi labai aiškią programą. (...) Pati valstybė tikrai turi eiti spartaus tobulėjimo keliu, tą sąlygoja ir skaitmenizacija, ir žalioji ekonomika, ir ketvirtoji pramonės revoliucija. Tačiau taip pat reikėtų neužmiršti ir tradicinės pramonės, tradicinių verslų, ant kurių šiandien laikosi žemė“, – sakė jis.

„Reikalingas sutarimas ir pasitikėjimas. Tas yra labai svarbu tiek santykiuose tarp verslo ir politikos, tiek tarp atskirų grupių“, – pridūrė R. Varkulevičius.

„Parama nepakankama, vienareikšmiškai. Atskiri sektoriai, tarkime, viešbučiai, kuriems ir toliau reikia mokėti komunalines paslaugas (...), to sektoriaus tvarumas atsiduria labai sudėtingoje situacijoje. Taip pat kaip ir turizmas. Šią vasarą gal buvo toks Palangos, Birštono, Druskininkų blykstelėjimas, tačiau po to prasidėjo šaltas periodas. Dėl šito (pagalbos priemonių – ELTA) buvo diskutuojama su Vyriausybe, bet to neatsitiko. Dabar matome, kad (pagalbos – ELTA) planas vėl bus“, – „Žinių radijo“ laidoje „Verslo pozicija“ pirmadienį sakė jis.

Kalbėdamas apie papildomą paramą nukentėjusiems verslams, R. Varkulevičius teigė, kad toms įmonėms, kurioms paskelbtas paskolos moratoriumas, papildomai galėtų būti taikoma paskolų dengimo priemonė.

„Svarbu paminėti labai svarbų faktorių, t. y. finansų valdymą. Iki naujų metų galiojo palūkanų dengimas nukentėjusioms įmonėms. Ten buvo viena sąlyga: kad toms įmonėms, kurioms dengiamos palūkanos, turi būti paskelbtas paskolos moratoriumas. Bankai tą suteikinėjo ir ta priemonė tikrai gerai veikė. (...) Ši priemonė yra labai svarbi, tačiau ji kol kas nenumatyta“, – kalbėjo jis.

Anot R. Varkulevičiaus, dar vienas svarbi priemonė, galinti padėti verslui, yra dalinis nuomos mokesčio kompensavimas.

„Kita priemonė, kaip nuomos mokesčio dalinis kompensavimas, irgi yra labai svarbi. Žinome, kad daugeliui įmonių, ypač smulkaus ir vidutinio verslo, neleidžiama veikti. Dėl tokio, mūsų bei kitų verslo organizacijų manymu, diskriminacinio sprendimo kreipėmės, kad ši priemonė pradėtų veikti“, – tikino jis.

R. Varkulevičius taip pat teigė, kad, mažėjant užsikrečiančių COVID-19 skaičiui, tikimasi, kad griežti ribojimai verslui netrukus bus bent kiek atlaisvinti.

„Ekspertų grupė prie Vyriausybės teiks pasiūlymą, kad šiek tiek būtų atlaisvinami (ribojimai, taikomi verslui, – ELTA) ir kad smulkesni verslai taip pat galėtų teikti paslaugas ir vykdyti prekybą, kaip ir didieji prekybos centrai, taikant specialias priemones, apribojimus ir t. t.

Susirgimų skaičius yra mažesnis. Vadinasi, jei tas skaičius krinta, turime (...) iš karto, labai operatyviai imtis atlaisvinimo priemonių, kad įmonės galėtų nors šiek tiek vykdyti veiklą ir išsklaidyti žmonių koncentraciją (didžiuosiuose prekybos centruose – ELTA)“, – sakė jis.

– Kuo išskirtinė verslo organizacija Lietuvos prekybos, pramonės ir amatų rūmų asociacija?

– Tai politikų ir Vyriausybės verslo partneris. Lietuvos prekybos, pramonės ir amatų rūmai yra jungiantis institucinis darinys, atstovauja verslui ir nacionaliniu lygmeniu, ir tarptautiniu. Rūmai turi giminingus formatus kitose valstybėse, su jais bendrauja.

Mes, palyginti su kitomis verslo organizacijomis, turime išskirtinumą. Pramonininkų ar Verslo darbdavių konfederacijos regionuose turi atstovybes, tačiau ne paslaugų srityje. Rūmai išduoda sertifikatus, tvirtina force majoure sąlygas, jos kompetencijoje – prekių kodavimas, ekspertizės, profesinis mokymas, iš dalies ir su arbitražas.

Lietuvoje yra penki regioniniai rūmai. Jų įkūrimas atgavus nepriklausomybę yra tęstinumas to, kas egzistavo tarpukario Lietuvoje nuo 1925 m. Ši platforma leido verslui susiburti ir vienu balsu spręsti dėl plėtros ir santykių su politikais.

Dialogas su verslu iki šiol yra yra būtinas, nes mūsų valstybė gyvena iš verslo uždirbtų pinigų, iš mokesčių.

– Šiandien Lietuvos prekybos, pramonės ir amatų rūmai turi daugiau nei 2 tūkst. narių. Tarp jų yra ir labai didelių įmonių. Kodėl jie čia?

– Ir dėl įvairių nuolaidų. Ir dėl susibūrimo įvairiais formatais galimybės. Ir dėl mokymų. Ir dėl susitikimų su savivaldos, su valstybinių institucijų atstovais atstovais.

Labai svarbios yra verslo misijos. Ypač kai atsiranda daugiau verslininkų, norinčių užmegzti ryšius konkrečioje valstybėje. Vietos prekybos ir amatų rūmai suranda net keletą partnerių, su kuriais galima pradėti derybas. Žinoma, plečiantis ryšiams atsiranda ir nacionaliniai atstovai – garbės konsulai, tačiau pradžią visada padaro rūmai.

Didelis valstybės aparatas nereiškia valstybės tobulumo. Ypač tokios nedidelės kaip Lietuva.

Kitas svarbus dalykas tarptautinėje plotmėje – forumai. Čia dalyvauja įvairių valstybių verslo, finansinių institucijų atstovai. Taip susikuriama asmeninių pažinčių parnerystė. Santykiai nebėra pirksiu–parduosiu, atsiranda bendrų technologijų, mokslinių tyrimų galimybių. Be abejo, ir investicijų.

Kitas dalykas – geopolitiniai procesai. "Brexit". Mūsų verslas nežino, kam ruoštis. Partnerystė su Užsienio reikalų ministerija tai turėtų išryškinti. Konkrečiais punktais, kokiomis sąlygomis teks mums dirbti su Didžiąja Britanija. Nes ta rinka Lietuvai visada buvo įdomi. Ne tik maisto, bet ir kitiems produktams, ir finansinėms paslaugoms, ir kitiems naujiems moderniems verslams. Tikrai daug temų, kuriomis reikia kalbėtis su valdžia.

Naujasis prekybos, pramonės ir amatų rūmų asociacijos prezidentas R.Varkulevičius primena, kad verslas vis dėlto galvoja apie tai, kaip čia, o ne svetur gyvens visų mūsų vaikai. (Butauto Barausko nuotr.)

– Kuo svarbi rūmų veikla tarptautinėje plotmėje? Juk plėtra užsienyje užsiima ir daugiau verslo ir ne verslo organizacijų.

– Nacionaliniu lygmeniu mes esame aktyvūs, eksporto plėtros, ekonominės diplomatijos klausimais bendraujame su Užsienio reikalų ministerija ir apskritai su Vyriausybe. Tai labai svarbus bendradarbiavimas, nes komisijos yra dvišalės. Tarkime, Lietuvos ir Ukrainos. Keičiamasi delegacijomis. Aišku, Ukraina yra didelė valstybė, todėl santykius labiau palaiko atskiri regionai.

Norint verslą pradėti kokioje nors naujoje rinkoje, tikrai reikšmingą paramą gali suteikti mūsų diplomatinės atstovybės. Pavyzdžiui, surinkti išankstinę informaciją, spaudos apžvalgas vietos kalba. Tačiau tiesioginė verslo partnerystė ypač šiandien aktuali augančiose Azijos, Afrikos rinkose. Tačiau jų galimybės yra ribotos, nes mažai darbuotojų, nedididelis biudžetas, ne visada turi galimybę prieiti prie verslo struktūrų. Todėl pirmiausia visur propaguojamas pasaulinis prekybos ir amatų rūmų tinklas.

Ieškant partnerių naujoje valstybėje, tarkime, norima Afrikoje parduoti baldus ar įsigyti iš ten egzotiškos medienos, kreipiamasi į pasirinktos vietos amatų rūmus, o šie išverčia šią informaciją į vietiniams suprantamą kalbą ir išplatina visame tinkle. Ir tai padaroma už simbolinį mokestį, dažnai siekiantį vos 100, 150, 200 eurų.

Man pačiam teko susidurti su tokia situacija. Ryšius tarptautinėje parodoje su viena Afrikos įmone užmezgusios vienos lietuviškos bendrovės atstovai manęs paprašė, ar būtų galima pasiteirauti toje valstybėje apie partnerį. Parašiau kolegai, tos valstybės prekybos ir amatų rūmų direktoriui, laišką ir gavau labai lakonišką ir aiškų atsakymą: "Aš tokios įmonės nežinau, prašau dar kartą pagalvoti apie verslą mūsų valstybėje." Labai informatyvus atsakymas. Padėjome mūsų įmonei apsisaugoti nuo rūpesčių. Beje, nepatikimi partneriai nebūtinai gali būti vien Afrikos valstybėje.

– Tačiau tikrinamas ir Lietuvos verslo įmonių patikimumas?

– Norėčiau atkreipti dėmesį į šios sistemos verslo vertinimo patikimumą. Partneriai visada klausia, ar galima pasitikėti viena ar kita įmone. Aišku, jei ji pas mus priklauso rūmams, ji ir legali, ir skaidri, ir dažniausiai žinoma. Kitose valstybėse taip pat egzistuoja nerašyta taisyklė, kad rūmų nariai yra pripažinti verslininkai.

Be abejo, yra ir verslo patikimumą vertinančių, kredito reitingus nustatančių bendrovių. Tai yra svarbu. Bet domimasi ir per rūmus, nes geriausiai vieni apie kitus žino patys verslininkai. Ir neturi tikslo vieni kitų peikti, pasakyti ką nors netinkamo. Paprastai tas rūmų narys informuojamas, kad juo domimasi. Taip pat, kad būtum priimtas į mūsų asociaciją, reikia pereiti tam tikrą filtrą.

– Lietuvos prekybos, pramonės ir amatų rūmai sprendžia verslo problemas su valdžia. Kuo jie skiriasi nuo lobistų?

– Tuo, kad rūmams svarbus bendrų interesų atstovavimas. Arba regiono bendras interesas, arba kažkokios veiklos srities (tarkime, transporto ar baldų gamybos). Arba mokesčių, kuris šiomis dienomis visam verslui aktualus.

Lobistas yra profesija. Jis atstovauja konkretaus verslo subjektui. Ar susitinka su politikais, valdžios atstovais, ar inicijuoja naujo dokumento išleidimą, ar pan.

– Ar valstybės institucijoms naudinga turėti partnerius, asocijuotas verslo struktūras, kurie pataria?

– Manau, kad taip. Nes verslas dažnai mato kai kuriuos reiškinius geriau. Analitiniai gebėjimai įmonėse yra daug geresni. Dėl paprastos priežasties – jose atlyginimai geresni. Ypač pastaruoju metu, kai tos pačios srities specialistų uždarbis valstybės institucijose ir privačiame sektoriuje skiriasi kartais. Verslas gali akumuliuoti tas kompetencijas ir patarti.

– Kaip vertinate valdžios ir verslo partnerystės raidą?

– Per 30 nepriklausomybės metų partnerystė tarp verslo ir valdžios nėra sustiprėjusi. Greičiau pasuko silpnėjimo prasme. Pirmiausia pastebimas valdžios nepasitikėjimas verslu, verslo organizacijomis. Antra, ką matome, kad valdžia siekdama išryškinti savo galią priima daug draudimų. Atrodo, kad su nepriklausomybe siekėme laisvės. Laisvai gyventi, laisvai reikšti savo nuomonę, laisvai investuoti ir taip sukurti sau ir visuomenei geresnį gyvenimą.

Kai laisvės mažėja, atsiranda nepasitikėjimas. Todėl dabar artimiausias rūmų tikslas sustiprinti partnerystę su valdžios institucijomis. Prie to prisidėti kviečiame ir kitas verslo struktūras – tiek nacionalines, tiek atskirų ūkio šakų.

Žiūrint į priekį reikėtų svarstyti, kad valstybė galėtų atsisakyti dar dešimčių funkcijų, jas perleisti verslui. Jis tai atliktų moderniau. Didelis valstybės aparatas nereiškia valstybės tobulumo. Ypač tokios nedidelės kaip Lietuva.

– Kas laukia mūsų šalies, ekonomikos? To pirmiausia reikėtų klausti verslo?

– Buvo 4 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP) augimas, dabar 3,5 proc. Bet įvairūs analitiniai centrai praneša, kad krizė artėja. Kas pasakys, kad ji jau visai šalia? Kas pirmas pajunta krizės požymius? Verslas. Tad jis geriausias valstybės partneris. Ministrai, net prezidentas ir turėtų klausti verslo apie tai, tartis.

Ir apie tai, kaip gyvensime kitais metais. Yra valstybės analitiniai centrai ir Lietuvos banke, ir prie Vyriausybės. Reikėtų, kad visi kartu su verslo atstovais susėstų, pasižiūrėtų pagal atskiras ūkio šakas, susidarytų modelį, kaip gali būti. Dabar svarstomas valstybės kitų metų biudžetas. Kas bus su mumis, jei išleisime tiek pinigų, kiek jame suplanuota, nežinome. Kiek padidės eksportas? Neaišku. Asocijuotos verslo struktūros gali valstybei patarti tais klausimais. Mes esame eksportuojanti valstybė, kitaip neišgyventume. Verslas turi didelę kompetenciją šioje srityje. Per ketverius metus sugebėjo sėkmingai perorientuoti eksportą iš Rytų kitomis kryptimis, nors konkurencija ten itin didelė, kur reikalavimai kokybei nepalyginti aukštesni.

Šiandien būtinas aiškumas. Žiūrėkim, kas atsitiko su mokesčiais? Buvo prieš porą metų pasirašytas nacionalinis susitarimas padidinti mokesčius ir jų nebedidinti iki kadencijos pabaigos. Tačiau vėl juos peržiūrėti, didinti. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad tai ne visą verslą palies. Tarkime, nekilnojamojo turto apmokestinimas. Tačiau tai didins žmonių išlaidas.

Žinome tik tiek, kad padidės pensijos. Kad kažkiek padidės vaiko pinigai. Bet ne nuo to valstybės gerovė didėja. Juk svarbu, kiek žmogus uždirbs, kiek galės investuoti į savo buitį, vaikų mokslinimą, savo sveikatinimą, kultūrą.

Labai svarbus prekybos, pramonės ir amatų rūmų bendravimas ne tik su pramonininkais, bet ir profsąjungomis. Be darbuotojų jokia ekonominė veikla neįmanoma.

Turime tokį reiškinį, kaip emigracija. Kad ji didėja, dalį kaltės turėtų prisiimti ir verslas. Nes maži atlyginimai. Pastebėjau, kaip įmonėse keičiasi žmonės. Pavyzdžiui, per penkerius metus darbuotojų vidutinis amžius padidėjo ne penkeriais metais, o visais septyneriais. Ar laiko mašina egzistuoja? Ne, priimami į darbą vis vyresni žmonės, nes jaunesni išvažiuoja į užsienį. Emigruoja labiau gebantys. Dar svarbiau – sveikesni piliečiai. O sveikatos priežiūra valstybei atsieina kosminius pinigus.

Per 30 nepriklausomybės metų partnerystė tarp verslo ir valdžios nėra sustiprėjusi.

– Bet emigruoja ne tik žmonės. Emigruoja ir verslas. Kodėl?

– Verslas planuoja ateitį mažiausiai dešimčiai metų į priekį. Nėra tokio, kuris sakytų, kad dar padirbėsiu metus ir užsidarysiu. Verslas galvoja apie tai, kaip gyvens čia jo vaikai. Čia, o ne kitur.

Dauguma nesvarsto, kaip išsikelti į kitą valstybę. Baisu, kai iškeliauja investicijos į kitas šalis, iškeliauja pajamos ir mokesčiai mokami svetur. Todėl reikia valdžios ir verslo sutarimo, dokumentų, neužtenka vien deklaracijų. Turi būti ne trukdantys, o tik skatinantys veiksniai. Žinoma, čia idealus variantas. Bet dažniausiai būna interesų konfliktai, mes matome, kad valstybėje yra didelė šešėlinės ekonomikos dalis. Tačiau verslas labiau nori dirbti sąžiningai, pagal aiškias taisykles.

– Dažnai kalbama apie atskirties tarp regionų mažinimą. Kokią įtaką tam gali padaryti Prekybos, pramonės ir amatų rūmai?

– Prezidentas buvo sukvietęs rajonų vadovus, verslo atstovus padiskutuoti apie regionų plėtrą. Ir atkreipė dėmesį, kad labai reikia tolygumo. Kas gali padėtį pataisyti? Pirmiausia – verslas. Prekybos, pramonės ir amatų rūmai turi veikiančias struktūras ne tik didžiuosiuose miestuose. Ir mažesniuose yra labai tvirti padaliniai su gerai organizuota verslo bendruomene. Jų atstovai dažnai susitinka su miesto tarybų nariais, merais, sprendžia įvairias problemas. Priima ir centrinės valdžios atstovus (ministrus ar vietoje rinktus parlamentarus). Kitos struktūros, išskyrus Prekybos, pramonės ir amatų rūmų atstovybės, čia šiandien paprasčiausiai nėra.

Savivaldybėse esančios švietimo, gydymo ar kultūros įstaigos to krašto gerovės nepakels. Būtina, kad ten vystytųsi verslas. Reikia, kad būtų teisingai suplanuotos teritorijos, kad būtų ir kolegijų, ir profesinio rengimo centrų – sąlygos jauniems žmonėms įgyti išsilavinimą. Ne visi žmonės nori keliauti po pasaulį, dalis nori buities saugumo. Bet, jei pasižiūri ir mato, kad ten nieko nėra, jaunas žmogus išvažiuoja mokytis už 100 km ir jau negrįžta. Taip regionas lieka be jaunesnių žmonių. Todėl reikia sėsti, susitarti, ką padaryti vieniems ir kitiems.

„Pirmiausia, ko iš tikrųjų norėtųsi ne vien verslui, bet ir kitiems socialiniams sluoksniams, tai žinoti, kam skirtas biudžetas, ką naujas biudžetas duos gero valstybei. Tokio įvertinimo neteko skaityti. (...)

Prieš 15 metų verslo asocijuotų struktūrų dėka buvo daromi vertinimai – kiek naujas biudžetas pagerins mūsų pramonės verslo konkurencingumą, kiek leis daryti švietimo, sveikatos reformas, kurios mūsų darbotvarkėje yra. Pirmiausia to biudžeto analizė tokia, ne vien pliki skaičiai. Nes skaičiai net įgudusiai akiai daug ko nesako“, – „Žinių radijo“ laidoje „Verslo pozicija“ teigė R. Varkulevičius.

Pasak jo, lyginant valstybę su įmone, galima išvesti paradoksalią paralelę.

„Jei įmonei trūksta pinigų, ji neieško, kur kam brangiau parduoti, kai valstybė siekia surasti galimybę pakelti mokesčius ir užkamšyti tam tikras skyles. Tokiu būdu įmonė tampa nekonkurencinga ir iškrenta iš rinkos, o valstybė turi galbūt daugiau galių. Šitas klausimas turi būti atsakytas“, – laidoje sakė R. Varkulevičius.

R. Varkulevičiaus teigimu, valstybė, spręsdama dėl numatomų investicijų, turi įsitikinti, kad jos yra pagrįstos.

„Atskirkime du dalykus, – viena, yra įsipareigojimas, kas privaloma: išlaikyti didžiulį biurokratinį aparatą ir mokėjimus kitus daryti, išlaikyti infrastruktūrą, gynybą. Tačiau yra tam tikri sektoriai, kur yra numatomos investicijos. Tai turime atsakyti sau, kiek jos yra pagrįstos ir kiek jos padidins valstybės konkurencingumą“, – teigė Lietuvos prekybos, pramonės ir amatų rūmų asociacijos prezidentas.

ELTA primena, kad Seimas priėmė svarstyti Finansų ministerijos parengtą valstybės biudžeto įstatymo projektą. Kitų metų valstybės biudžete planuojama gauti 11,5 mlrd. eurų pajamų, o asignavimai sieks 12,6 mlrd. eurų.

Po pateikimo už kitų metų biudžeto projektą balsavo 57 Seimo nariai, prieš – 1, susilaikė – 36.

Valstybės biudžeto išlaidos augs 8 proc., iki 940 mln. eurų, „Sodros“ – 11,7 proc., iki 472 mln. eurų, Privalomojo sveikatos draudimo fondo (PSDF) – 7,4 proc., iki 145 mln. eurų, savivaldybių – 11,6 proc., iki 339 mln. eurų.

Išlaidos socialinei apsaugai kitąmet sieks 6,19 mlrd. eurų, ekonomikai – 2,41 mlrd. eurų, sveikatos apsaugai – 2,3 mlrd. eurų, švietimui – 1,58 mlrd. eurų, gynybai – 1,1 mlrd. eurų.

Pajamos labiausiai augs socialinės apsaugos srityje – 761 mln. eurų, sveikatos apsaugos – 147 mln. eurų, ekonomikos – 134 mln. eurų, švietimo – 92 mln. eurų, gynybos – 76 mln. eurų.

Seimas taip pat grąžino Vyriausybei tobulinti NT ir automobilių taršos mokesčių projektus.

Eksporto lyderiai

UAB "Marijampolės pieno konservai" vadovaujantis Rimas Varkulevičius sako, kad įmonė šįsyk pristatė eksportui skirtą produkciją, mat šįsyk tuo pačiu metu kaip ir paroda "AgroBalt 2018" Vilniuje vyko Kinijos bei Vidurio ir Rytų Europos šalių žemės ūkio ministrų forumas "16+1".

Marijampolės bendrovė jau žinoma Kinijoje, jos produkcija į šią šalį eksportuojama nuo 2016-ųjų, kai tik atsivėrė jos rinka. Pagrindinis ten vežamas produktas – sterilizuotas pienas, skirtas Kinijos mažmeninės prekybos rinkai, taip pat maitinimo įmonių tinklams "McDonalds", "Starbucks". Pernai Lietuvos eksporto į Kiniją apimtys siekė 8 mln. eurų, o vien UAB "Marijampolės pieno konservai" – 3 mln. eurų.

"Na, skaičiai nėra labai dideli, tačiau mes jau įgijome patirties dirbdami Kinijos rinkoje, o tai teikia vilčių, – sako R.Varkulevičius. – Kinijos agentūra CNCA, atsakinga už užsienio produkcijos kokybę ir sertifikavimą, mūsų įmonei sertifikatą išdavė 2016 m. rugsėjo mėnesį. Per tiek laiko perpratome kai kuriuos veiklos šioje šalyje niuansus, jų prekės ženklo pranašumus ir vartotojo reikalavimus. Mūsų produkciją puikiai įvertino ne tik valstybinės kokybės tyrimo institucijos, bet ir perkėjai. Pavyzdžiui, kompanija "McDonalds" užsakė aukšto lygio kokybės auditorius iš Europos, ir mes atitikome reikalavimus. Tai reiškia, kad atsiveria didelės galimybės plėtrai pagal asortimentą ir produkcijos apimtis. Jiems tinka produkcijos kokybė, tinka pakuotės. Parodoje apsilankęs Kinijos žemės ūkio ministras Han Changfu pirmiausiai mūsų paklausė, ar esame patenkinti Kinijos prekybos partneriais, ar jie suprantama kalba, suprantamais motyvais dirba su mumis. Atsakiau, kad taip. Tada ministras domėjosi, ko mums dar reikėtų. Sakiau, kad daugiau pasitikėjimo Lietuvos produktais, nes jie gerai žino tik keletą Vakarų Europos šalių. Rytų Europa, Baltijos valstybės ne visos yra žinomos.

Tai, kad ministras Han Changfu su delegacija, su Kinijos importo plėtros agentūros direktoriumi atvyko, labai svarbu. Mums reikia stabilesnio politinio palaikymo toje šalyje. Dabar per mėnesį išplukdome 10–15 konteinerių produkcijos, o jei norime eksporto šuolio – padidinti jį 10 ar 20 kartų, turime papildomai investuoti į technologijas."

Uždirbs ir ūkininkai

Kinijoje labai vertinama kokybė. "Marijampolės pieno konservų" vadovai kalba ne tik apie investavimą į gamybą. Svarbu ir pieno kokybė. Įmonė ieško bendros kalbos su ūkininkais. Tiekiant kokybišką žaliavą, atsirastų ir didesnės pieno kainos. Jų kilimas, pasak R.Varkulevičiaus, neatsiejamas nuo eksporto apimčių.

Mes jau įgijome patirties dirbdami Kinijos rinkoje, o tai teikia vilčių.

"Kinijos rinka Lietuvos gamintojams yra beribė, – sakė "Marijampolės pieno konservų" vadovas. – Begalinė. Mes tikrai niekada negalėsime tiek pagaminti, kiek jiems reikia. Tačiau kokybės atžvilgiu mes galime užimti labai svarbią vietą. Tai patvirtina ir tas faktas, kad Kinijos delegacijoje buvo didžiausios pasaulyje elektroninės prekybos kompanijos "Alibaba" keletas vadovų, tarp jų ir viceprezidentas, rinkodaros departamento direktorė. Teko su jais kalbėti. Kinija labai plėtoja elektroninę prekybą, specialiai plečia logistikos centrus, o mūsų produktai gali sudominti. Tuose centruose atliekami ir kokybės tyrimai, ir grupavimas pagal vartotojų lūkesčius. Jie atkreipė dėmesį į ekologiškus, saugios, sveikos mitybos produktus."

Kinijos žemės ūkio ministras Han Changfu akcentavo, kad jų rinkoje išsilaikyti nėra lengva, nes vartojai reikalauja labai aukštos kokybės. R.Varkulevičius neabejoja, kad į ją ir reikia orientuotis. Anot jo, visa Lietuvoje gaminama žemės ūkio produkcija arti tos reikalaujamos aukštos kokybės kartelės.

Galima staigi plėtra

Norint didinti eksportą, būtina rengti didelius produkcijos pristatymus pačioje Kinijoje. Vien šiemet jau tris kartus ten milžiniškose parodose dalyvavusios UAB "Marijampolės pieno konservai" atstovų teigimu, kinai mėgsta didelius šou. Tačiau rinkos užkariaujamos ir kitais būdais. Šįsyk Vilniuje "AgroBalt" paroda buvo dalykiška, bet ją išsamiai nušvietė ir didelis Kinijos žurnalistų būrys.

"Tikimės, kad ir toks formatas gali sukelti proveržį, – paaiškino R.Varkulevičius. – Parodoje apsilankęs mūsų prekybos partneris iš Kinijos sakė, kad dabar galime tikėtis naujų iššūkių, kurie sukeltų papildomų rūpesčių – staigios plėtros. Kai mažai eksportuoji, sieki didelių apimčių. Kai tai pasieki, susiduri su kitais iššūkiais, kurie susiję ne tik su finansais. Tai ir žmogiškieji resursai, ir žaliavos kokybė, ir pakuotės, ir vadyba, ir konkurencija, ir visa kita. Žinoma, ir kokybė. Vieną kitą dėžutę pagaminti – tai viena istorija, bet gaminant šimtus konteinerių – visai kita. Pienas vis dėlto yra gyvas produktas. Dirbame su Kauno technologijos universitetu, planuojame bendradarbiauti su Lietuvos sveikatos mokslų universitetu. Su mokslininkais tikriname pieno kokybę, ieškome naujų apdorojimo būdų, kad kuo ilgiau jį būtų galima išlaikyti šviežią. Labai padeda mums ir Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba – palaiko mūsų siekius, prižiūri mūsų produkcijos kokybę."

O pieno produktai visame pasaulyje kasdien užima vis svarbesnę vietą, nes suprantama, kad sveikesnis maistas užtikrina ir visos visuomenės sveikatą.

Praėjusiais metais Kinijos bei Vidurio ir Rytų Europos forumas "16+1" vyko Vengrijos sostinėje Budapešte. Ten lankęsis R.Varkulevičius atkreipė dėmesį į Kinijos premjero kalbą, kad jų šalis gali pati išspręsti naujų technologijų, mokslo, ekonominės plėtros klausimus, tačiau apsirūpinimas maisto produktais išlieka problemiškas. Todėl kinams labai svarbu bendradarbiauti su Rytų Europa. Vienu iš prioritetų įvardijo kokybiškus maisto produktus, pirmiausia, pieno.

"Pasinaudodami šia pasauline praktika mes kuriame ir savo įmonės strategiją, pagal tai renkamės investicinę politiką, – sakė "Marijampolės pieno konservų" vadovas. – 2016–2018 m. mes visoje savo įmonių grupėje investuosime apie 14 mln. eurų. Maždaug 70 proc. investicijų susijusios būtent su eksporto plėtra. Su ta pačia Kinija. Tai ir pakavimo modernizavimas, kokybės kontrolės tobulinimas, dezinfekcinės sistemos, šaldytuvų ūkis. Ne tiek investuojame į naujų produktų kūrimą, kiek į jau esamų kokybės užtikrinimą. Kinijos rinkoje viskas prasideda nuo ilgalaikio vartojimo termino. Kalbantis su naujais prekybos partneriais pirmiausiai nuskamba toks savotiškas burtažodis "Ar tinka vartoti 18 mėnesių?" Kartais per per ilgas terminas. Bet turint omeny, per kiek laiko produktas nukeliauja iš Europos į Kiniją, tai galima suprasti. Žinoma, mūsų sterilizuotas pienas turi trumpesnį vartojimo laiką – 12 mėnesių. To visiškai pakanka. Konteineris su produkcija pas juos keliauja maždaug 4 savaites. Dar tiek pat praeina, kol iš platintojų pasiekia vartotoją. Mes numatome ir ateityje investuoti. Tai susiję ir su naujų metalinių pakuočių gamyba. Reikia ir lengvesnių, ir kiek naujesnės formos, kad patraukliau atrodytų, kad vartotojui būtų patogesnis atidarymo mechanizmas. Toliau – gaminamų produktų tobulinimas pagal pirkėjų lūkesčius, naujų kūrimas. Laikui bus būtini ir nauji specialistai, ne tik vietiniai, bet užsienio, žinantys rinkas, tendencijas."

Trūksta ir aiškumo

Verslui būtų lengviau, jei Lietuva turėtų aiškesnę eksporto politiką. Ypač žinant, kad Lietuvos žemės ūkis turi didelį potencialą.

Be to, svarbią vietą užima ir komunikavimo gebėjimai. Mūsų šalis, kitaip nei kitos Europos valstybės, turi bendravimo su kinais problemų. Pas mus niekas iš valdžios atstovų nekalba jų kalba, o didelė dalis į parodą "AgroBalt" atvykusių kinų nemokėjo angliškai. Pavyzdžiui, vengrų, latvių aukšti valstybės pareigūnai kuo puikiausiai susišneka kinų mandarinų kalba. R.Varkulevičiaus teigimu, tada prekybos ryšiai valstybiniu lygiu tvarkomi gerokai sparčiau. Bet jau ir įmonėse atsiranda tokią kalbą mokančių darbuotojų poreikis. Ypač tai svarbu didelių eksporto apimčių siekiančiose kompanijose. Ateis laikas ir "Marijampolės pieno konservai" turės tokį darbuotoją, kuris galės ne tik bendrauti su Kinijos partneriais, aiškintis rinkos tendencijas, bet ir studijuoti jų dokumentus originalo kalba.