Pokalbio susėdame prie atokesnio stalelio lauko kavinėje – ne trumpam. Nors ir nenarstysime viso gyvenimo jubiliejaus proga, bet pakalbėti apie daug ką norisi. Tačiau pirmiausia tenka numaldyti pašnekovės drovumą: "Ar aš būsiu įdomi?" Iki nepasitikėjimo savimi dar prisikasime, o iš pradžių – lengvesnis kalibras.

– Vasara įpareigoja pradėti nuo smagaus klausimo – atostogaujate?

– Tokios ir atostogos... Kiekvieną savaitgalį – kad ir menkutis, bet renginys, vis kur nors prašo padainuoti. O bemaž kiekvieną sekmadienį į atlaidus pakviečia giedoti. Nesiskundžiu. Tikra atgaiva po ilgo nedainavimo, niekam nereikėjimo.

Kai turi dainuoti, negali atsipalaiduoti. Mano balsui nedaug kas kenkia, žiemą ir vasarą miegu atvėrusi langą, nenešioju šalikų. Ir ledų nevengiu paskanauti, bet perkaitimo nepakeliu. Saulė ir maudynės prieš koncertą man netinka – iškart pakenkia balsui. Gal organizmas nusiteikia atostogoms, o balsas priešinasi (juokiasi).

Taigi, tokia dabar mano vasara: saikingai darbo ir malonumų. Tik beprotiškas jūros ilgesys. Galite įsivaizduoti, nei pernai, nei šiemet nebuvau prie jūros. Gal likusios vasaros dienos padovanos tokią galimybę. Dabar prioritetai kiti. Meti viską ir stengiesi pagriebti tai, ką tau siūlo. Ateis laikas, kai nebesiūlys.

– Norėtųsi užmarščiai palikti karantino išgyvenimus, tačiau pajudinsiu prisiminimus. Koks jums buvo, kaip sakote, niekam nereikėjimo laikas?

– Pirmasis karantinas nebuvo baisus, prabėgo labai greitai. Lyg atokvėpis, lyg pabuvimas su savimi. Tuomet ir vilties buvo daug – atrodė, ateis vasara, viskas sugrįš į savo vietas, gyvensime. Rugpjūtį jau ir teatre pradėjome repetuoti, rugsėjį spektakliai prasidėjo, viskas gerai ir... Koronaviruso protrūkis teatre. Vėl izoliacija iki spalio. Vėl judėjimas. Vėl kažkas susirgo. Vėl teatrą uždarė. Kai situacija negerėja, be abejonės, tai paveikia.

Antrasis karantinas – jau kitoks. Nebespinduliavome tiek optimizmo, kaip per pirmąjį. Mane gelbėjo pasivaikščiojimai.

O juk dar dirbu ir pedagoginį darbą muzikos mokykloje. Kaip sakau, tai tik darbo imitavimas. Ar galima išmokyti vaikus dainuoti nuotoliniu būdu? Gal tekstą ir išmoktų, bet tik didesni, o kaip dirbti su dainavimo studijų pirmamečiais? Ir vaikų labai gaila. Tokią talentingą mokinę turėjau, kuriai pandemija atėmė galimybę pasirodyti scenoje. Ką gali žinoti, gal tuomet ir likimas būtų pasisukęs kitaip.

Antrasis karantinas – jau kitoks. Nebespinduliavome tiek optimizmo, kaip per pirmąjį. Mane gelbėjo pasivaikščiojimai. Gyvenu Vytauto prospekte, nuo namų iki Santakos ir atgal nemažas ratas susidaro. Taip ir sukau tuos ratus vakarais. Dar gelbėjo draugų burbulas. Visai nesunkiai ištvėriau.

– Ar skaudžiai palietė COVID-19?

– Kokia buvau laiminga, kai mane, kaip pedagogę, pakvietė skiepytis. Iškart nulėkiau. Labai nudžiugino galimybė ir suteikė stiprybės. Tokia darbinga pasiskiepijusi jaučiausi, taip energingai ėmiausi seniai atidėtų darbų.

Man labai keista girdėti sąmokslo teorijas dėl skiepų. Per antrą karantiną buvo laiko suvokti realią grėsmę. Maestro Petras Bingelis, mūsų teatro orkestro muzikantė pralaimėjo kovą su koronavirusu. Mano tetai po komplikacijų nebepadėjo nė kvėpavimą palaikantys aparatai. Manau, kad daugelis stojome akistaton prieš tą siaubą.

– Pereikime prie smagesnių reikalų. Šią vasarą pasitikote jubiliejinį gimtadienį. Birželio 20-ąją teatro veikla dar buvo suvaržyta, tad kolegos nuotoliniu būdu pasiuntė romantišką vaizdo sveikinimą. Koks buvo šis gimtadienis?

– Kelios mano draugės šiemet irgi sulaukė garbingo jubiliejaus, aš labiau būčiau linkusi sakyti sukakties. Truputį pavydėjau joms, kad dėl karantino nereikėjo švęsti. Ir pati buvau apsisprendusi, kad nereikia man jokių švenčių, pralauksiu užsidarius. Visiems pasakiau – neieškokite!

Likus kelioms dienoms iki gimtadienio, skambina mano broliai: tu ką, nieko nedarysi?! Sako, būtinai reikia. O viena draugė pakėlė nuotaiką: "Rašiau sveikinime 60, išėjo go" (iš anglų k. "go" – eiti – aut. past.). Kur gi besidėsi... Juolab kad mano bičiuliai tokie labai lengvai pakylantys. Užteko skambučio prieš kelias dienas – iškart susirinko.

Šventė prasidėjo mišiomis katedroje, o paskui jaukiai pasibuvome vienoje kavinėje Rotušės aikštėje. Labai smagiai! Mano draugų ratas ypatingas – nelaukia, kad juos kas užimtų, linksmintų, moka būti, draugauti. Taip viskas džiugino. Man nereikia dovanų, bet labai reikia žmonių.

Justinos Lasauskaitės nuotr.

– Kaip gražiai atsiliepiate apie draugus. O ko reikia, Rita, kad kas nors galėtų tapti jūsų draugu. Kokias žmogaus savybes labiausiai?

– Patikimumą. Gal ir banaliai pasakysiu, bet draugas yra tas žmogus, kuriam nebijosi, kad ir naktį, paskambinti, jei reikia pagalbos. Tai tas žmogus, kuris moka nuoširdžiai pasidžiaugti tavo sėkmėmis. Draugystę išbando negandos ir laikas. Turiu vieną draugę nuo pat kūdikystės. Nedažnai susitinkame, bet susitikusios kaskart įsitikiname – viskas taip pat artima ir sava. Kažkokia sielų seserystė. Ji juokauja, kad kitaip ir būti negali, jei mus maudė vienoje vonelėje.

– Ar teko patirti išdavystę?

– Gal ne tiek daug, bet teko. Paskaudėjo ir praėjo, nepadarė kažkokios didelės moralinės žalos (juokiasi). Stengiuosi likti prie malonių dalykų, o ne prie nuoskaudų.

– Nors vasara jau link pabaigos, vis dar daug netikrumo dėl rudens, ypač – dėl kūrybinių planų teatruose. Ar jau žinote, koks sezonas laukia?

– Labai iš anksto vadovai neskelbia. Žinau, kad repetuojama Gioachino Rossini opera "Turkas Italijoje", bet aš šiame pastatyme neužimta. Gal bus ir daugiau premjerų. Neprisimenu tokio laiko, kad jų būtų tiek mažai. Paskutinį dešimtmetį prieš pandemiją teatras išgyveno tokius pakylėjimo laikus, o dabar – štilis. Stengiuosi vadovautis nuostata: jei negali pakeisti situacijos, keisk požiūrį į situaciją.

– Jūsų kūrybos kraitė gausi vaidmenų operose, operetėse, miuzikluose – visus juos saugote savyje? Kurie teikė didžiausios satisfakcijos?

– Kol spektaklis repertuare, kol gyvas teatro scenoje, tol ir yra tie vaidmenys. Kai spektakliai neberodomi, tai ir vaidmenys išeina iš tavo kasdienio gyvenimo. Jei reikėtų išskirti kuriuos nors vaidmenis, pirmiausia būtų Karmen.

– Už savąją Karmen to paties pavadinimo Georgo Bizet operoje esate apdovanota Kauno meno kūrėjų asociacijos premija ir teatralų apdovanojimu "Fortūna". Kuo šis vaidmuo jums ypatingas?

– Tai dažna ne vieno mecosoprano neišsipildžiusi svajonė, nes mecosopranai retai lepinami pagrindiniais vaidmenimis. Iš vienos pusės, tai suteikia džiugesio, iš kitos – daugiau atsakomybės. Iš pradžių išsigandau, ar ištversiu fiziškai – nebuvau pratusi prie tokios apimties vaidmenų. Ilgai jam rengiausi. Tik mano Karmen tokia naivi buvo – dabar ją kitaip kurčiau.

– Koks artimiausias vaidmuo?

– Gal vis dėlto Liubaša Nikolajaus Rimskio-Korsakovo operoje "Caro sužadėtinė". Tai bendras Kauno valstybinio muzikinio teatro ir estų tarptautinio operos festivalio "PromFest" projektas, kuriame dalyvavo abiejų šalių kūrybinės pajėgos. Liubašos vaidmenį kūriau subrendusi kaip menininkė, visos muzikinės intonacijos buvo manyje. Negaliu pasigirti, kad didelių vaidmenų buvo daug, tačiau tie, kurie buvo, – etapiniai.

Justinos Lasauskaitės nuotr.

– Grįžtant prie pokalbio pradžioje jūsų lūpose nuskambėjusios dvejonės: "Ar aš būsiu įdomi?" Jūsų kūrybiniai pasiekimai – įspūdingi, tad iš kur nepasitikėjimas savimi? Jus juk vadina primadona!

– Vieni to pasitikėjimo anksti įgyja, gauna pagrindinius vaidmenis ir jų nestokoja visą gyvenimą, kiti pradeda nuo mažų žingsnių. Aš – iš pastarųjų. Gal ir dažniau reikėtų pasidžiaugti savo pasiekimais, bet neišmokau. Žmogui visada svarbu, kad jį palaikytų, tik taip galima augti. Gal man trūko tokio palaikymo, gal padrąsinimo, kad patikėčiau ir pasitikėčiau – nežinau.

Žinau tik viena, kad visuomet maksimaliai stengiausi, niekada nebuvo nė menkiausios minties, kad dabar gal pasitaupysiu... Ant scenos atiduodu save 100 proc.

Kai mane pavadina primadona, pataisau – seconda dona. Sopranai niekada nebūna pirmoje vietoje. Suprantu, kad taip pavadindami žmonės nori išreikšti pagarbą, bet manęs tai neglosto.

O dėl primadonos... Nepatinka man tas epitetas. Viena, kad jis prilipinamas dėl amžiaus. Antra, kaip kartą man aiškino kolegos, jis reiškia, kad visą gyvenimą buvai pirma – atlikai pagrindinius vaidmenis. Aš tokiais nelepinta. Tad, kai mane pavadina primadona, pataisau – seconda dona. Sopranai niekada nebūna pirmoje vietoje. Suprantu, kad taip pavadindami žmonės nori išreikšti pagarbą, bet manęs tai neglosto.

– Esate pelniusi apdovanojimą už įvairių žanrų vokalinės kamerinės muzikos programas. Ši veikla, panašu, jau atsigauna. Vėl mėgaujatės soliniu dainavimu?

– O taip! Ir po mūsų pokalbio eisiu į teatrą padainuoti. Laukia koncertas, reikia kai ką atgaivinti, kai ką naujai išmokti. Koncertinį repertuarą nuolat kaupiu, nes nežinai, ko kada gali prireikti. Tai – nuolatinis darbas. Buvimas kamerinėje scenoje yra didelis savęs išbandymas. Čia nepasislėpsi po kostiumais, dekoracijomis – prieš žiūrovus lieki vienas. Išlaikyti jų dėmesį reikia didelių pastangų.

– Jūsų keliai dažnai veda į Panevėžį, kas ten – Preikšai?

– Preikšai Griškabūdyje, Suvalkijoje. Panevėžyje – mano mamos giminė: močiutė, tetos, daug pusseserių, pusbrolių. Iš tetų likusi viena mamos sesuo, man labai artima. Ji pasiligojusi, todėl stengiuosi ją galėdama aplankyti.

Ir į Suvalkiją stengiuosi kuo dažniau ištrūkti. Ten likęs tėvelio jauniausias brolis, yra pusbrolių ir pusseserių. Per šiuos šv.Onos atlaidus, kurie Griškabūdyje labai svarbūs, nenuvažiavau, buvau kituose atlaiduose. Bet giminaičiai atsiuntė įrašą, kad pamatyčiau, kaip jie bažnyčioje giedojo.

Žiūriu, mūsų Jonukas... Visą gyvenimą sunkvežimio vairuotoju pradirbęs, muzikos mokslų jokių nebaigęs, o kad diriguoja bažnyčios chorą subūręs! Dainingi tie Preikšai. Būdavo, kai suvažiuoja visi, oi kokią galybę parodydavo!

– Kas giminėje visus buria?

– Kol buvo gyvas dėdė vyskupas Juozas Preikšas, jis buvo mūsų šeimos ir giminės ramstis – dvasinis ir moralinis. Iki šiol saugome jo pavyzdį. Dabar broliai sako, kad aš. Gal dėl to, kad man labiausiai jų reikia... Tie keli karantino stabtelėjimai turėjo mums visiems parodyti, kad reikia gyventi šiandien. Ne galvoti, kad kada nors nuvažiuosi, aplankysi, pabūsi, o pasidžiaugti galimybe pabendrauti.

– Ar šiandien pritartumėte kadaise tėvelio jums pasakytiems žodžiams: "Stok į muzikos mokyklą, nes ten mažiausia meluoja"?

– 200 proc. Muziko profesija nelengva, bet ji leidžia išlikti savimi, nebijoti, nedaryti išlygų, neprisitaikyti. Tėtis sakydavo – muzikantais gal ir netapsite, bet suprasite muziką ir mokėsite būti klausytojais. Labai svarbu mokytis muzikos, kad galėtume sugebėti klausytis kitų.

– Tai svarbu ne tik muzikoje, bet ir gyvenime. Žvelgiant į šių dienų Lietuvą – ko, jūsų manymu, mums labiausiai trūksta?

– Vienybės. Labai jau susiskaldę tapome. Reikia visiems susiimti už rankų, o ne kąsti vieni kitiems į gerkles.

Justinos Lasauskaitės nuotr.

– Jūs – visada pasitempusi, pasipuošusi. Tai sceninės profesijos įgūdžiai ir poreikis?

– Gal ir profesijos įtakos yra. Scena įpareigoja pasistengti dėl savo išvaizdos. Tai meilės sau ir pagarbos kitam ženklas. Mano amžinatilsį mamai buvo labai svarbu pasipuošti. Ji sakydavo, kad geriau nepavalgyti, bet pasipuošti. Jai nebuvo gražu tai, ką visi nešioja. Man, vaikui, atrodydavo, kas čia blogai... Mamai – nė už ką. Ieškodavo, prisigalvodavo visko, kad tik atrodytų išskirtinai gražiai ir, žinoma, elegantiškai. Savo laiku ir aš turėjau daugiau drąsos atrodyti kitaip. Gal, kai anksčiau nebuvo tiek pasiūlos, buvo daugiau erdvės fantazijai...

– Juk ir dabar išsiskiriate iš juoduliais kartais pavirstančių moterų štai kokiu akinančiu drabužių baltumu!

– Tai mano vasaros spalva. Ir visai nesvarbu, ar ji storina. Gerai jaučiuosi. Juoda reikalinga dėl scenos. Žiemą su ja irgi gerai jaučiuosi, bet tikrai nesu vien juoda ir balta. Esu ir labiau spalvota (juokiasi).

– Rudenėja, grybautojai jau laukia savo valandos. Esu feisbuke mačiusi nuotraukų, kurios išduoda jūsų aistrą grybams.

– Labai juos mėgstu! Mėgstu ir grybauti, bet ypač valgyti. Tik ne kaskart pavyksta išsiruošti. Patinka, kai jų daug, ištisi tiltai – tada labai smagu.

– Valyti irgi smagu?

– Oi, visai smagu. Jokio vargo.

– Kaupiate grybų atsargų žiemai? O daržo ir sodo gėrybių?

– Kai pernai buvo tiek baravykų, kaip galėjai jų nepasiruošti žiemai?! Nesu didelė konservavimo gerbėja. Tik bruknių visada pasiruošiu. Tiesa, ne prisiuogauju, bet nusiperku. Tada jau verdu bruknienę su kriaušėmis arba obuoliais, abrikosais – nuostabiai skanu žiemą prie paukštienos.

– Svetingoji Rita dažnai palepina savo draugus pyragais?

– Kadangi stengiuosi jų mažiau valgyti, mažiau ir kepu. Bet vakarienes draugams patinka ruošti. Man smagu vaišinti. Galbūt todėl, kad esu artistė – reikia pagyrų, ovacijų (juokiasi).

R.Preikšaitė – Kauno valstybinio muzikinio teatro primadona. Per 32 metus skaidraus mecosoprano balso savininkė sukūrė daug įsimintinų vaidmenų operose, operetėse, miuzikluose: Lolos P.Mascagni operoje "Kaimo garbė", Madalenos G.Verdi operoje "Rigoletas", Žibelio Ch.Gounod operoje "Margarita", Marijos R.Rodgerso miuzikle "Muzikos garsai", Barboros G.Kuprevičiaus operoje "Karalienė Bona", už Karmen vaidmenį G.Bizet operoje ,,Karmen" ir Liubašos vaidmenį N.Rimskio-Korsakovo operoje "Caro sužadėtinė" apdovanota "Fortūnos" prizais.

Solistė daug koncertuoja – jos kamerinis repertuaras apima baroką, liaudišką ir šiuolaikinę muziką, o savo profesinę patirtį, žinias ir patyrimą dosniai dalija savo mokiniams ir studentams. Jos gyvenimas – muzika ir šios temos nepavyks aplenkti, bet kalbėsime apie nuoširdų Ritos svetingumą, puoselėjamas šeimos tradicijas, pomėgį gaminti ir džiaugsmą būti reikalingai.

– Aktorių vasaros atostogos ilgos, trunka beveik du mėnesius. Ar gerai pailsėjote?

– Tiesa – atostogos ilgos, tačiau vasarą vyksta daug įvairių renginių tiek Lietuvoje, tiek užsienyje – koncertai, festivaliai, šventės. Labai džiaugiuosi, kad esu kviečiama juose dalyvauti: man patinka dainuoti, gera dalytis Dievo dovana – savo balsu, be to, neretai turiu progą kartu dar ir pamatyti naujas šalis, pavyzdžiui, šiemet lankiausi Japonijoje ir JAV.

Pailsėti taip, kaip norėčiau, – prie jūros, turėjau tik tris dienas. Ne, ne Viduržemio ar kokios kitos, skalaujančios šiltų kraštų pakrantę, – esu įsimylėjusį Baltiją. Tik ji man padeda nurimti, atgauti jėgas, įsikrauti jausmų, energijos, įkvėpimo. Meilę jai pajutau dar vaikystėje – nuo mažens tradiciškai kiekvieną vasarą visa šeima važiuodavome atostogauti į Palangą. Ir šiandien savo idealioms atostogoms renkuosi šį miestą, gana dažnai lankausi Nidoje. Mėgstu maudytis, daug vaikštau. Dažniausiai poilsiauju viena, bet visada džiaugiuosi sutikusi draugus ar pažįstamus.

– Ką žada naujas sezonas?

– Šiuo metu repetuojame G.Verdi operą "Makbetas", kurioje vaidinsiu damą. Vaidmuo – antraplanis: operų, operečių, miuziklų kūrėjai pagrindiniais vaidmenimis mecosoprano balsu dainuojančių solisčių nelepina, beveik visi jie skirti sopranams. Nesvarbu spektaklis, vaidmuo, labiausia mane veža repeticijos – buvimas kūrybiniame procese: bandymai, ieškojimai, potyriai, atradimai, išgyvenimai – tai malonus ėjimas tikslo link.

– Daugeliui aktorių teatras – antrieji namai. Jums – taip pat?

– Teatre praleidžiu labai daug laiko: namuose man sunku susikaupti, be to, gyvenu daugiabutyje. Gana anksti, gal dešimties ar vienuolikos, patyriau, ką reiškia tokioje aplinkoje dainuoti visu balsu: užsimiršusi traukiau baladę "Ulijona" – kaimynai plojo persisvėrę per balkonus. Teatrą laikau savo antrais namais, o kolektyvą – antrąja šeima. Net nenoriu galvoti, kas būtų, jei jų netekčiau.

– O jūsų pačios namai?

– Mano namai – tai vieta, kur noriu sugrįžti ir būti, sulaukti artimųjų, draugų, visus juos apkabinti, susodinti prie stalo. Gal penkis kartus keičiau butą, tad esu nebloga kraustymosi specialistė. Tėvelis sakė: "Kraustymasis – tas pats, kas sudegtum." Tai puiki proga apsišvarinti, atsikratyti nereikalingų daiktų, beverčių smulkmenų. Nemėgstu apsikrauti – namai turi kvėpuoti, todėl juose – tik tai, kas būtina, širdžiai brangu: paveikslai, daiktai iš tėvelių namų. Ten mums visiems buvo labai gera, šilta, jauku.

Mano namai – tai vieta, kur noriu sugrįžti ir būti, sulaukti artimųjų, draugų, visus juos apkabinti, susodinti prie stalo.

Neapkrautas, švarus interjeras – estetiškai gražesnis, be to, tvarkai palaikyti nereikia gaišti daug laiko ir jėgų. Namai visada turi būti švarūs ir tvarkingi – taip mane mokė, pratino savo pavyzdžiu mama, ir šią jos nuostatą lig šiol puoselėju. Nepaisant to, kad aktoriams pirmadienis – poilsio diena, visada tvarkausi prieš šventą dieną – sekmadienį.

Dalis mano gyvenimo ir daug gražių prisiminimų susiję su mano dėdės, tėvo brolio, buvusio vyskupo Juozo Preikšo namais: tapęs emeritu, netoli Šv.Antano Paduviečio bažnyčios jis įsigijo nuosavą namą, ten persikraustė gyventi ir mano tėtis. Ilgus metus šie namai buvo visos mūsų šeimos traukos centras: čia ne tik šventėme Velykas, Kalėdas, gimtadienius ir kitas šventes – dažnai susirinkdavome tiesiog pabūti kartu, pasidžiaugti vieni kitais, padainuoti. Visi mes, Preikšai, muzikalūs ir balsingi.

– Todėl ir tapote dainininke?

– Muzika mane supo dar motinos įsčiose – tiek mama, tiek tėtis, jo broliai, mano močiutė ir senelis mėgo dainuoti, turėjo gražius balsus, žinojo daug įvairių dainų, kurias dainuodavo ne tik progai esant. Mokytis muzikos mokykloje man ir mano broliams buvo tiesiog privalu: J.Gruodžio aukštesniojoje muzikos mokykloje aš ir vyresnysis brolis baigėme fortepijono, o jaunesnysis – smuiko klasę. Labai įkvėpė tėtės žodžiai: "Tai mokykla, kurioje mažiausia meluojama."

Broliai muzikantais netapo – pasirinko kitas profesijas, o aš turėjau aiškų planą – mokytis solinio dainavimo Lietuvos valstybinėje konservatorijoje (dabar Lietuvos muzikos ir teatro akademija). Ją baigusi išpildžiau ne tik savo, bet ir mamos svajonę – ji labai norėjo dainuoti, mokėsi pas garsiąją Adelę Galaunienę, tačiau soliste taip ir netapo. Deja, mama nespėjo pasidžiaugti mano sėkme – pasveikinti su pirmuoju viliotojos Lolos vaidmeniu P.Mascagni operoje "Kaimo garbė" – anksti iškeliavo Anapilin.

– Tarp teatralų skaldo kalbos, kad esate ne tik puiki aktorė, daugiaspalvio kamerinio repertuaro atlikėja, bet ir neprilygstama šeimininkė virtuvėje.

– Kulinarija man – dar viena įkvepianti kūrybos sritis. Tiesa, aš pati valgyti nelabai mėgstu ir retai kada sau gaminu – pritingiu... Bet man labai patinka gaminti ir vaišinti kitus. Nesu iš tų, kurie atidaro šaldytuvą ir kuria iš to, ką jame randa, – aš turiu sugalvoti, ką gaminsiu, specialiai nusipirkti produktų. Mėgstu žaisti skoniais ir poskoniais, nevengiu eksperimentų, tačiau esu tradicinės virtuvės gerbėja – man svarbu žinoti, matyti, kas yra lėkštėje.

Naujų receptų neieškau ir nekaupiu: mano kraitis – mamos kulinarinis palikimas, kurį papildžiau gal tik kolegos operos solisto Eduardo Gutausko karpio drebučiuose receptu. Draugai giria mano keptą antį, nors ją ruošiu labai įprastai – kepu su obuoliais, pagardinu druska, pipirais. Krembriulė – išskirtinis desertas, kurį garbina visi mano svečiai. Jo receptą radau atsitiktinai ir savaip ištobulinau, todėl daugelis jį vadina mano firminiu, o aš – saldžia kiaušiniene.

Virtuvė, pagalba mamai ne tik prižiūrint namus, bet ir ruošiant maistą nuo mažens man buvo labai įprastas ir natūralus dalykas. Būdavo, mama paskambina iš darbo ir tiksliai susako, ką reikia daryti: "Ritute, užkaisk vandenėlį, įdėk mėsytę, kol ji užvirs, nulupk bulves, morkas, taip pat ir svogūną, tik palik ploną lukštelį, tada įberk..." Ir daug neklausinėdama septynmetė mergaitė šeimai paruošdavo pietus. Tiesa, tik suaugusi supratau, kodėl tą svogūną į puodą reikėdavo mesti su lukštu – kad sriubos spalva būtų gražesnė.

Lig šiol stebiuosi, kaip mama manimi pasitikėdavo: net laukdama svečių įpareigodavo pagaminti patiekalą ir nekontroliuodavo, netikrindavo, kas išeis. Tokia buvo jos nuostata.

– Jūsų namuose svečiai visada laukiami?

– Tėtis mėgdavo kartoti Rytų išmintį: "Svečias į namus – Dievas į namus." Labai myliu žmones: brolių šeimas, artimuosius, draugus, kolegas, pažįstamus. Iš studijų laikų J.Gruodžio aukštesniojoje muzikos mokykloje turiu nedidelę gražią draugų kompaniją, deja, susitinkame rečiau, nei norėtųsi. Labai džiaugiuosi didžiuliu būriu bičiulių, tarp kurių – menininkai, gydytojai, aktoriai, virtuvės šefai, kunigai, dainininkai. Tereikia pakviesti, ir visi čia – šalia.

Man patinka jaustis reikalingai. Anksčiau dažnai visi susirinkdavome pas dėdę namelyje prie Šv.Antano bažnyčios, o dabar, kai ir dėdė, ir su juo gyvenęs tėvelis mirė, renkamės pas mane. Man be galo smagu visus juos matyti, esu laiminga galėdama kiekvieną apkabinti, pavaišinti savo patiekalais. Už durų paliekame visas savo kaukes: gyvenime ne tik aktoriai, kiekvienas pakankamai prisivaidina, todėl mėgaujamės nuoširdžiu bendravimu.

Per šventes mano mama vis sielvartaudavo, kad kambarys ankštas, stalas mažas, net pristūmus prie sofos, jo negali apeiti. Aš išpildžiau ir šią jos svajonę: namuose turiu didelį stalą, prie kurio laisvai susodinu 14–16 žmonių, nereikia jo stumdyti – galiu lengvai apeiti. Turiu kalną staltiesių ir savo svečiams visada patiesiu baltą. Sakote, nepraktiška? "Koks balius, jei staltiesė švari?" – juokdavosi mano tėtis. Staltiesę nesunku išskalbti, svarbu – žmonės, atmosfera, nuotaika.

– Aktoriaus darbas emociškai sekinantis. Kaip atsigaunate, ką veikiate laisvalaikiu?

– Spektakliai baigiasi vėlai, tad namo dažniausia grįžtu jau po 22 val. Emocijos ima viršų – sunku atsipalaiduoti, nurimti, todėl gulti einu vėlai. O mano rytai baisiai greiti, nors norėtųsi, kad viskas vyktų iš lėto. Pirmadieniais, kai nereikia skubėti į teatrą ir neturiu paskaitų, mėgstu ilgiau pamiegoti, paskui – ilgas kavos gėrimas, dažnai vienu jos puodeliu neapsiriboju.

Kažkokių ypatingų ritualų neturiu – jei tik niekas nesukliudo, šią dieną stengiuosi skirti sau. Laisvalaikiu mėgstu klausytis muzikos: renkuosi prasmingą dainuojamąją poeziją, labai patinka pianisto Kęstučio Paulaičio improvizacijos. Kartais atsisuku televizijos serialą – pasirenku vieną, kuris įkvepia ne tik siužetu, bet ir yra gražiai pastatytas – gražūs aktoriai, santykiai, scenos, kostiumai.

Mėgstu skaityti knygas, bet ne jos, o rožinis arčiausiai mano lovos – kiekvieną dieną pradedu malda. Ji stiprina, palaiko, padeda sunkiu metu. Tik retsykiais naudoju maldų šablonus – man pačiai, manau, kad ir Dievui, labiau patinka vienkartinės maldos – nuoširdūs esamo momento pokalbiai. Ne tik prašau – visada turiu už ką jam padėkoti.

Ritos Preikšaitės...

... svajonė. Turiu realią ir neįgyvendinamą. Pastaroji – madam Baterflai vaidmuo G.Puccini operoje "Madam Baterflai". Jis parašytas sopranui, o aš dainuoju mecosopranu. Reali – įsigyti absoliučiai naują automobilį.

... laimė – džiaugtis šia minute.

... silpnybė – tinginystė.

... baimė – anksčiau bijojau pensijos, o dabar man baisiau prarasti norą domėtis, eiti, daryti, dalyvauti... Nuostabiausias pavyzdys – ilgametė Kauno valstybinio muzikinio teatro solistė, primadona Bernarda Petravičiūtė. Ji seniai pensijoje, bet visada pakiliai nusiteikusi, viskuo domisi, keliauja. Jei esi aktyvus, geros nuotaikos, myli žmones, tai ir jie tave mylės. Nenoriu to netekti.

R.Preikšaitės firminis krembriulė

6 kiaušinių tryniai,

0,5 l grietinėlės (35 proc. riebumo),

3 šaukštai cukraus,

1 vanilės ankštis,

rudojo cukraus.

Trynius išsukite su cukrumi. Grietinėlę supilkite į puodelį, sumeskite vanilės sėklas, kartu galite įmesti ir pačią ankštį. Grietinėlę iš lėto kaitinkite ir nuimkite nuo ugnies, kai tik pradės kilti pirmi burbuliukai, perkoškite. Iš lėto maišydami ją supilkite į kiaušinius, o paskui masę supilstykite į keramines užkepėlių formeles. Formeles sustatykite į kepimo indą, į jį įpilkite tiek vandens, kad semtų 2/3 formelių. Kepkite 50–60 min. 130 °C orkaitėje, atvėsinkite ir gerai atšaldykite šaldytuve. Prieš patiekdami deserto viršų pabarstykite ruduoju cukrumi ir jį padeginkite atviros ugnies degikliu, kad ištirptų ir deserto paviršiuje atsirastų aukso spalvos plutelė. Jei neturite degiklio, indelius sudėkite ant skardos aukščiausiame orkaitės lygyje ir įjunkite grilio režimą.

Ją emocionaliai atliks Rita Preikšaitė (mecosopranas), Mindaugas Jankauskas (tenoras) ir Gražina Zalatorienė (fortepijonas).

Skambės Wolfgango Amadeuso Mozarto operos „Figaro vedybos“, Georgeso Bizet operos „Karmen“, Imre's Kálmáno operetės „Silva“, Franzo Leháro operečių „Giuditta“ bei „Linksmoji našlė“ fragmentai, neapolietiškos ir lietuviškos dainos. Programa „Kalbėk man apie meilę“, pasak jos atlikėjų, perteiks visą žmogaus išgyvenamų meilės jausmų gamą – nuo meilės be atsako iki pilnatvės džiaugsmo būnant kartu, nuo išsiskyrimo liūdesio iki meilės prisipažinimo.

Visi trys atlikėjai, beje, kilę iš Kauno, yra baigę Lietuvos muzikos ir teatro akademiją (LMTA). Jie aktyviai dalyvauja šalies koncertiniame gyvenime.

R.Preikšaitė – Kauno valstybinio muzikinio teatro solistė, jame sukūrusi daug įsimintinų ir puikiai įvertintų vaidmenų. 2005 m. ji tapo Kauno meno kūrėjų asociacijos premijos laureate, 2006 m. pelnė Kauno teatralų apdovanojimą – „Fortūnos“ prizą už Karmen vaidmenį G.Bizet operoje „Karmen“, 2014 m. už Liubašos vaidmenį N.Rimskio-Korsakovo operoje „Caro sužadėtinė“ solistė buvo nominuota Auksiniam scenos kryžiui, o Kauno teatralai vėl ją apdovanojo „Fortūnos“ prizu. Skambus R.Preikšaitės balsas Klaipėdos koncertų salėje aidės pirmąsyk.

M.Jankauskas yra Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro (LNOBT) solistas, dainuojantis W.A.Mozarto, P.Čaikovskio, L. van Beethoveno, G.Rossini, G.Verdi, O.Narbutaitės operose bei J.Strausso operetėse. Jis žinomas ir kaip dramos aktorius – vaidina Kauno dramos teatro spektakliuose. 2011 m. Mindaugas buvo nominuotas Auksiniam scenos kryžiui už debiutinius vaidmenis spektakliuose „Publika“ ir „Antigonė Sibire“, 2015 m. už LNOBT sukurtus Gijo de Morfonteno, Žakino, Dono Kurcijaus bei Blindo vaidmenis jis paskelbtas geriausiu metų antraplanių vaidmenų atlikėju.

Artistiškas ir charizmatiškas tenoras jau ne kartą dainavo Klaipėdos koncertų salėje. 2013 m. jis čia dalyvavo N.Rimskio-Korsakovo operos „Mozartas ir Salieri“ pastatyme, kuriame įtaigiai įkūnijo Mozarto vaidmenį. Spektaklį režisavo Valentinas Masalskis, o fortepijono partiją atliko charizmatiškasis Alexanderis Paley.

G.Zalatorienė dirba koncertmeistere LMTA Dainavimo katedroje. Ji labai daug koncertuoja su vokalistais, dalyvauja festivaliuose ir tarptautiniuose dainininkų konkursuose. Kartu su styginių kvintetu „Soavita“ įvairiose šalies scenose (taip pat Klaipėdos koncertų salėje) pianistė atliko G.Pergolesi kūrinį „Stabat Mater“. Ji rengė pasirodymams ir LTV projekto „Triumfo arka“ dalyvius.

Koncerto „Kalbėk man apie meilę“ pradžia – 18 val.