Atsigulė ir susidėjo rankas

Prisimindamas savo 98 metus išgyvenusią mamą, V. Čepas pasakojo, kaip ilgai ir nuoširdžiai ji ruošėsi savo laidotuvėms.

Pasak V. Čepo, mama buvo sveiko proto beveik iki gyvenimo pabaigos, tik pora paskutinių metų buvo sudėtingesni.

Bene būdama 80-ies pradėjo įkalbinėti dukrą, su kuria gyveno, nuvažiuoti nusipirkti suknelę įkapėms. Ši ją išbarė ir nesutiko.

Tada V. Čepo mama priprašė drauge važiuoti jį.

„Nuvažiavome į laidojimo namus Joniškės gatvėje. Mama pradėjo rinktis. Sustojo prie juodos suknelės. Sakiau, kad visi laidojasi juodomis, raginau rinktis kitokią. Išsirinko labai gražią, tamsiai žalią. Bet ten negavome batų. Batelius pirkti ją vėliau nuvežė kažkuris anūkas. Parvažiavome su ta suknele namo, mama liepė palaukti, dar nevažiuoti. Pati nuskubėjo į kambarį. Apsivilko tą suknią, atsigulė, susidėjo rankas ir liepė įvertinti, kaip atrodys. Jai buvo labai aktualu, kad pagurklis neatrodytų nedailiai. Klausia, ar labai matyti. Teko atvirai pripažinti – matyti. Taip ji nutarė, kad reikės skarelės. Kai ji po nemažai metų mirė, atrodė labai dailiai, viskas labai gražiai tiko: ir suknelė, ir batukai, ir šalikėlis pagurklį paslėpė. Nors mama niekada neturėjo galimybės puoštis, bet paskutiniam kartui pasipuošė taip, kaip pati norėjo.“

Nors mama niekada neturėjo galimybės puoštis, bet paskutiniam kartui pasipuošė taip, kaip pati norėjo.

Kaina etiketėse – dar rubliais

Gyvas V. Čepo pasakojimas nenustebintų daugybės vyresnio amžiaus žmonių, galinčių panašiai papasakoti apie tėvų ar senelių ruošimąsi savo pačių laidotuvėms.

Ritualinių paslaugų teikėjai taip pat yra patyrę panašių dalykų. Vyresnės kartos žmonės į mirtį žiūri kaip į natūralų reiškinį.

Laidotuvių organizatoriai ne kartą yra gavę ryšulį įkapių.

Šiemet viena uostamiesčio ritualinių paslaugų įmonė šarvojo itin garbingo amžiaus moterį. Giminaičiai perdavė jos pačios susiruoštus rūbus.

Viskas buvo sudėta į maišą, o jame buvo daugybė kitų maišelių. Kiekviename buvo po rūbą ir raštelį su paaiškinimu.

Atskirai buvo supakuota daili suknelė, dar viename – šalikėlis galvai, pirštinaitės, kitame maišelyje – bateliai.

Dar viename maišelyje buvo suruoštos pėdkelnės ir apatiniai rūbai. Jie buvo su etiketėmis, o kainos juose nurodytos dar rubliais ir kapeikomis.

Iš to galima buvo spręsti, kad moteris savo laidotuvėms ruošėsi dar nesulaukusi 70 metų.

Velionės būta be galo kruopščios ir rūpestingos. Laidotojai atskirame maišelyje rado ir dvi juodas juosteles, o lapelyje – paaiškinimą, kad jomis reikės surišti rankas ir kojas.

Prie įkapių buvo ir balta nėriniuota nosinaitė, pašventintas paveikslėlis bei rožinis.

Visa tai moterį guldant į karstą turėjo būti įdėta į jos rankas.

Patys ateina užsisakyti

Kažkada, Lietuvoje pasibaigus sovietmečiui, ši pragmatiška klaipėdietė pagalvojo ir apie jos valią dėl laidojimo. Tai turi būti žinoma laidotuvių organizatoriams.

Todėl prie rūbų ritualinių paslaugų teikėjai rado ir dailiai surašytą raštą, kuriame ši moteris išreiškė pageidavimą, kad jos palaikai būtų kremuoti.

Būtent šiuo klausimu dažniausiai iš anksto ir rūpinasi žmonės. Savo valią jie pasistengia išdėstyti taip, kad ji būtų žinoma visiems artimiausiems žmonėms, ir taip užbėgama už akių nereikalingiems kivirčams.

Kremavimą dabar renkasi apie 50 proc. ritualinių paslaugų gavėjų.

Vakarų Lietuvos krematoriumo ir ritualinių paslaugų bendrovės „Gvatosta“ vadovas Stasys Gvažiauskas pasakojo vis dažniau sulaukiantis pagyvenusių interesantų, kurie ateina užsisakyti savo būsimų laidotuvių paslaugų.

Vieni pageidauja būti kremuoti, kiti nori būti palaidoti karste.

Kartais, tiesa, ne dažnai, kremuoti palaikai padalijami į kelias dalis.

Koks tokio prašymo tikslas? To krematoriumo darbuotojai neklausia. Bet ir be paaiškinimo suprantama, kad kai kurie žmonės nori dalelę brangaus artimojo turėti namuose, ypač jei gyvena kažkur labai toli.

Kiti stengiasi įvykdyti mirusiojo valią ir išbarsto dalį pelenų ten, kur jis pageidavo.

Pasirinkimas: ritualinių paslaugų teikėjų nebestebina, kai žmonės ateina išsirinkti sau rūbų įkapėms. Vytauto Liaudanskio nuotr.

Karstas – „ant aukšto“

Kodėl seni žmonės taip atidžiai ruošiasi savo laidotuvėms, galima suprasti.

Vieną pagrindinių priežasčių jie patys ir įvardija – kad mirties sukrėstiems artimiesiems palengvintų rūpesčius.

Panašiai kalba ir etnografai, pasakojantys, kad šiaurės rytų Lietuvoje į vyrų šermenis besirenkantys giminaičiai, artimieji ir kaimynai būdavo vaišinami alumi iš velionio paruošto salyklo.

Dažnoje giminėje tebėra gyvi pasakojimai, o ir etnografinėje medžiagoje įvardijama, kad kaimo trobose „ant aukšto“ beveik visada buvo laikomas karstas. Kol jo neprireikdavo, jame būdavo laikomi obuoliai.

Šiandienos kaimo namo mansardoje karsto neberastume. Toks poreikis „atkrito“ jau vien dėl to, kad šį daiktą galima įsigyti bet kurią dieną, o ir pasirinkimas yra didžiulis.

Tačiau vis dar itin gyvas paprotys pagyvenusiam žmogui sukaupti tiek pinigų, kad už juos būtų galima surengti laidotuves.

Dažnai paveldėtojams kartu su žinia apie tai, kur laikomi šie pinigai, žmogus išsako ir savo norus dėl laidotuvių bei kapo priežiūros.

Ši suma kasmet auga, todėl didinama ir valstybės pašalpa laidojimui.

Sudaro laidojimo sutartį

„Dažniausiai savo paties laidotuvių sutartį sudaryti ateina vieniši žmonės arba tie, kurių vaikai ir kiti giminaičiai gyvena užsienyje, baimindamiesi, kad nebus kam pasirūpinti jų laidojimu ir kapo priežiūra. Vis tik kol kas į mus šiuo klausimu kreipėsi nedaug žmonių. Mūsų kaimynai estai – kur kas pragmatiškesni, šioje šalyje sutartis dėl būsimų savo laidotuvių sudaro kur kas dažniau“, – pastebėjo S. Gvažiauskas.

Jo vadovaujama įmonė pagal sutartį su savo laidotuvėmis norinčiu pasirūpinti asmeniu įsipareigoja palaidoti jį už valstybės skiriamą pašalpą.

Nors ir kukliai, bet tai padaryti įmanoma. Artimieji vėliau gali paslaugų paketą papildyti.

Laidojimo paslaugų versle nemažai metų dirbantis Justinas Savickas buvo atviras – ne kartą ir ne du per metus pagyvenę žmonės ateina į ritualinių paslaugų įmones išsirinkti sau įkapėms skirtų rūbų.

Dažniau taip elgiasi moterys. Jos ne tik renkasi, bet kartais ir matuojasi sukneles.

Klaipėdietis psichologas V. Čepas, kalbėdamas apie savo mamos norą nusipirkti įkapes, svarstė – ko gero, toks noras buvo jos moteriškumo apraiška.

Graži ji norėjo būti ir karste, juolab kad per vadinamąją budynę daugybė žmonių apžiūri velionį ir kalba apie tai, kaip jis atrodė.

Žmonės iš anksto nusiperka ne tik laidotuvių rūbus, bet ir urnas. Dar kiti nori pasirūpinti ir laidojimo vieta.

Vytautas Čepas. Vytauto Liaudanskio nuotr.

Vietos – tik urnai įkasti

Klaipėdos savivaldybės Kapinių priežiūros tarnybos vadovė Daiva Breivė ne vienam norėjusiam dar prieš mirtį įsirengti savo kapą paaiškino, kad to padalyti neįmanoma, kapavietė paskiriama tik pateikus mirties liudijimą.

Iš anksto galima tik nusipirkti vietą kolumbariume. Valstybiniai kolumbariumai, kuriuose vietos buvo suteikiamos nemokamai, Klaipėdoje jau užpildyti, bet galima sumokėti už vietą įrengtuose įmonių lėšomis.

Kitas reikalas, jei žmogus yra vienišas ir norės būti palaidotas savo giminaičių kape.

Kai sutariama su už tokį kapą atsakingu asmeniu, įmanoma dokumentuose fiksuoti būsimą žmogaus palaidojimo vietą.

Tada susitariama, kas prižiūrės kapą po užsakovo mirties.

Laidotuvių specialistas J. Savickas pasakojo, kad būdami gyvi žmonės rūpinasi sutvarkyti šeimos kapą, į kurį planuoja atgulti ir patys.

Norėdami, kad kapas būtų tvarkingas ir artimieji dėl to neturėtų daug vargo, žmonės kapavietę uždengia akmens plokštėmis palikdami tik siaurą žemės juostelę urnai ar kapsulei įkasti.

Nori ir baltiškų apeigų

Lėbartų kapinėse yra kvartalai, kur laidojami skirtingų tautybių asmenys. Tačiau pažymėti kapo religiniais simboliais nereikalauja jokie įstatymai ar papročiai.

Šiose kapinėse nekelia nuostabos antkapiai be jokių simbolių.

D. Breivė pasakojo, kad ateistines pažiūras deklaravusių asmenų kapai – jokia retenybė.

Laidojimo formalumus atėję derinti artimieji neretai pasako, kad mirusysis buvo kategoriškai pareiškęs nenorįs, kad laidotuvėse dalyvautų kunigas, o kapą žymėtų kryžius.

Senovės baltų religinės bendrijos „Romuva“ vadovė krivė Inija Trinkūnienė teigė, jog daugėja žmonių, kurie dar būdami gyvi prašo būti palaidoti pagal senuosius baltų papročius.

Vis dėlto Jungtuvių arba palaiminimo, krikštynų apeigų būna gerokai daugiau nei laidotuvių.

Komentaras

Inija Trinkūnienė

Bendrijos „Romuva“ vadovė

Vis dėlto kartais tenka rengti ir mirusiųjų palydėtuves. Vienas vyras tokiomis savo paties palydėtuvėmis pradėjo rūpintis bene prieš dešimtmetį. Jis nenurodė, kaip tai turi būti daroma, tik paprašė jį palydėti. Džiaugiuosi, kad jis dar gyvas. Manau, natūralu galvoti apie mirtį, juk esame tol, kol esame gyvi. Kada nors ateis laikas iškeliauti, ir kuo toliau, tuo labiau turi susitaikyti su tuo. Tai nėra lengva, bet nuo seno tai nebuvo kažkas ypatinga ar baisu. Mano jau iškeliavęs vyras Jonas Trinkūnas, didžiąją dalį praleidęs etnografinėse ekspedicijose, pasakojo apie vieną garbaus amžiaus žmogų. Jis tada Jonui parodė, kokį karstą sau yra pasidaręs, laikė jį savo klėtelėje, pats sakė, kad kartkartėmis į jį atsigula ir vis pasimatuoja. Tai rodo, kad vos ne iki XX amžiaus pabaigos mirtis buvo arčiau žmonių nei dabar. Juk velionis būdavo šarvojamas namuose. Dabar iškeliavęs žmogus išvežamas iš namų, atsisveikinimas su juo vyksta laidojimo namuose.