Anų laikų liudijimas

R.Rezgevičiaus rankose, kaip mokytojai pasakytų, "špargalkė" – pageltusio pradeginto popieriaus skiautė, kurios vienoje pusėje užrašyta – 1991 01 13, 4 būrys. Toliau išvardytos pavardės, pasirašė – vadas R.Rezgevičius.

Lietuvai lemtingomis dienomis ant po ranka pasitaikiusio popieriaus lapo išvardytos savanorių, laisvės gynėjų, tomis dienomis saugojusių savivaldybės pastatą, pavardės.

"Istorinės reikšmės dokumentas. Keista, kad tik po 28 metų jis sugrįžo į mano rankas. Buvau perdavęs jį vienam žmogui, o jis jau kurį laiką miręs. Šį dokumentą man sugrąžino jo našlė. Sąrašą tada sudariau tam, kad visiems šiems žmonėms, kurie tuo metu budėjo savivaldybėje, būtų išduotos pažymos jų darbovietėms, jog tuo metu jie tikrai buvo merijoje", – pasakojo R.Rezgevičius.

Vartydamas šį seną popierių, klaipėdietis tikino jaučiąs anų laikų virpuliuką, kai nežinomybė, laukimas ir nuolatinė įtampa buvo apėmusi visą šalį.

Sąraše išvardyta per 40 pavardžių, tarp jų – dvi moteriškos. Visi šie žmonės įtemptomis 1991-ųjų sausio dienomis pasikeisdami budėjo savivaldybėje.

"Šis kai kam gal ir nieko vertas dokumentas man asmeniškai yra istorijos dalis. Aš pats tuos žmones surinkau. Pamenu, kai viskas prasidėjo, atbėgau į savivaldybę ir pasakiau ten jau buvusiems gynėjams, kad noriu būti su jais. Jie pasiūlė man surinkti dar žmonių. Per dvi paras juos surinkau. Ir jau sausio 12-ąją mes budėjome trečiajame pastato aukšte, apsistatę buteliais su padegamuoju skysčiu. Pirmajame ir antrajame aukšte budėjo skautai ir šauliai", – prisiminė Robertas.

Mirtino ginklo receptas

Kitoje šio savotiško dokumento pusėje matyti dar vienas įrašas: "Muilas, nitroglicerinas, žibalas". Ir nurodytos proporcijos, kiek kokių medžiagų reikia. Sudėties variantų gali būti ir kitokių.

Ne paslaptis – tai vienas populiariausių partizanų, miesto mūšių ir riaušių ginklo – Molotovo kokteilio receptas.

Šio kokteilio paskirtis – padegti taikinį. Padegamųjų butelių gamyba ir pardavinėjimas daugelyje pasaulio šalių uždrausti, tačiau 1991-ųjų sausį strateginiuose Lietuvos miestų objektuose, tarp jų – ir Klaipėdos merijos pastate Liepų gatvėje, šis draudimas negaliojo.

"Ko tik nedarėme. Be šito jau minėto, maišėme ir magnio, salietros, kalio permanganato mišinius. Iš kur gaudavome medžiagų? Net nežinau, bet visko turėjome. O aš pats gaminau sprogmenis mažais kiekiais, išbandydavau, ar sprogsta. Po kelių tokių sprogimų apdegė ir šitas lapelis su gynėjų pavardėmis. Situacija beveik kaip filme. Bet tai buvo ne filmas", – kalbėjo R.Rezgevičius.

"Pilėnų variants"

Anot liudininkų, tomis dienomis savivaldybės pastate buvo tiek Molotovo kokteilių, kad belieka tik stebėtis, kad kažkas netyčia nesprogo. O gynėjai buvo pasirengę viskam.

"Turėjome labai daug ir signalinių raketų, iš uosto gavome. O tai labai galingas ginklas, ypač kai geriau nieko neturi. Turėjome metalinių strypų, prie virvių pritvirtintų kablių, kad jais pargriautume kareivius ir prisitraukę atimtume iš jų ginklus, nes šautuvų neturėjome. Buvome apmąstę, kaip veikti, kad tik kažkaip gautume šautuvą", – pasakojo R.Rezgevičius.

Tomis lemtingomis dienomis buvo apgalvota viskas, net ir tai, kad išėjimo iš pastato nėra. Ir, jeigu scenarijus būtų pasisukęs kitaip, gyviems išlikti šansų buvo itin mažai.

"Mes tada strategavome, ką darysime, kai atvažiuos karinė technika. Turėjome pro langus mėtyti Molotovo kokteilius. O ką daryti paskui? Paskui reikėtų bėgti. O kur? Išėjimo juk nėra, jei kariškiai užimtų pirmą aukštą, mes būtume atkirsti. Tada vienas mūsų žemaitiškai pajuokavo: "Pilėnų variants" (susideginimas – A.D.). Tai sukėlė visų mūsų juoką, nors buvo gana baisu", – pasakojo R.Rezgevičius.

Tuomet gynėjų štabui vadovavęs, vėliau ilgametis Valstybės saugumo departamento Klaipėdos padalinio vadovas Algirdas Grublys neslėpė – savivaldybėje buvo palikti mirtininkai, tik, ačiū Dievui, jų aukos neprireikė.

"Kokia būtinybė tuo metu buvo saugoti savivaldybės pastatą? Jokios. Tai buvo simbolinis momentas. Po daugybės metų pavyko sužinoti, kad sovietų kariškiai privalėjo užimti prokuratūros ir miesto tarybos pirmininko rezidenciją dabartinėje Vilties gatvėje. O merija buvo tik simbolis, kur buvo susirinkę daug jaunų žmonių, šalia degė laužai", – pasakojo tuomet aktyvus sausio įvykių dalyvis, laisvės gynėjas Raimundas Praleika.

Kokia būtinybė tuo metu buvo saugoti savivaldybės pastatą? Jokios. Tai buvo simbolinis momentas.

R.Rezgevičiaus surinktas būrys savivaldybėje budėjo kelias dienas, o kai kilo pavojus, kad gali būti puolamas Girulių TV bokštas, R.Rezgevičių ir jo komandą išsiuntė saugoti šio objekto.

Kas padegė šarvuotį?

Vis dėlto vienas bandymas panaudoti Molotovo kokteilį Klaipėdoje buvo.

Butelis su padegamuoju skysčiu mestas į vieną keturių dabartinėje Atgimimo aikštėje stovėjusių šarvuočių, kurių įgulos saugojo V.Lenino paminklą.

R.Praleika teigė, jog tarp gynėjų provokatorių ar diversantų nebuvo. Vis dėlto šarvuotį kažkas uždegė.

"Iki šiol nežinau, kas tai padarė – mūsiškiai patriotai ar KGB žmonės. Tuometėje Lenino aikštėje stovėjo keturi šarvuočiai, į stovėjusį arčiausiai Dangės kažkas metė Molotovo kokteilį. Kaip tik tuo momentu kartu su Vytautu Šliogeriu (1943–2006) jo "žiguliais" buvome begrįžtą iš Girulių bokšto į savivaldybę ir pamatėme liepsnojantį šarvuotį. Skubiai prilėkėme, tuoj privažiavo ir policijos ekipažas. Ėmėme gesinti ugnį. Šiaip ne taip uždaužėme liepsnas, o šalia stovėjo išsigandę jaunučiai kareiviai ir pertraukinėjo automatų spynas, šoviniai byrėjo ant grindinio. Mes juos raminome, kad tik nešaudytų. Bet iki šiol taip ir nesužinojau, kas padegė tą šarvuotį", – teigė R.Praleika.

Šis incidentas Klaipėdoje nutiko būtent sausio 13-osios dieną ir tik per plauką išvengta baisios provokacijos.

Paskui prie tų šarvuočių buvo pastatytas vienas policijos ekipažas, skirtas tvarkai palaikyti.

Ir, kaip pamena R.Praleika, iš to policijos automobilio radijo pro praviras duris tarybiniams kareiviams prie V.Lenino paminklo transliavo lietuviškas žinias ir kas kaip mokėjo vertė į rusų kalbą.

Nes kareiviai visai nesusigaudė, kas čia vyksta.

Na, o šios sausio 13-osios išvakarėse, klaipėdiečio R.Rezgevičiaus paklausus, kaip mano, ar dabar, jei reikėtų, pavyktų jam surinkti tiek laisvės gynėjų, kaip tada prieš 28-erius metus, jis nedvejodamas atsakė: "Manau, kad surinkčiau."

Iš Švedijos miesto Geteborgo skridusio ir virš Baltijos jūros dingusio lėktuvo, kurį pilotavo du patyrę klaipėdiečiai, paieškos iki sekmadienio vakaro buvo bevaisės. Klausimas, kas galėjo nutikti, užminė mįslę ne tik vyrų artimiesiems, draugams, bet ir specialistams.

Ieškojo ir latviai, ir švedai

Šeštadienį iš Geteborgo į Klaipėdą skridęs vienmotoris civilinis orlaivis An-2, liaudyje vadinamas „kukurūzniku“, priklausė įmonei „Klaipėdos avialinijos“, kuri teikia trąšų barstymo, parašiutininkų skraidinimo, fotografavimo ir filmavimo paslaugas.

Lėktuvas apie 17.20 val. turėjo leistis Klaipėdos aerodrome. Orlaiviu skrido du klaipėdiečiai pilotai – Adolfas Mačiulis ir Alvydas Selmistraitis. Keleivių lėktuve nebuvo.

Tačiau orlaivis numatytu laiku uostamiestyje taip ir nenusileido. Jis dingo virš Baltijos jūros. Paskutinį kartą su pilotais radijo ryšiu kalbėta šeštadienį apie 16.16 val. Jie jau buvo įskridę į Lietuvos oro erdvę.

Ryšys su lėktuvu buvo parastas, kai jis buvo už maždaug 97 jūrmylių nuo Palangos. Lėktuvui numatytu laiku nesugrįžus į Klaipėdą, paskelbta paieška. Tam buvo mestos nemenkos pajėgos.

Dingusio lėktuvo šeštadienį iki vėlyvo vakaro ieškojo Karinių oro pajėgų, švedų orlaiviai. Visą naktį gelbėjimo operaciją vykdė Karinių jūrų pajėgų laivai „Šakiai“ ir „Jotvingis“.

Tačiau dingusio lėktuvo, jo nuolaužų ar bent tepalų dėmių rasti taip ir nepavyko.

Sekmadienio rytą vėl buvo atnaujintos paieškos ore. Pirmiausia pakilo Karinių oro pajėgų sraigtasparnis M-1. Vėliau jį pakeitė lėktuvas L-410. Jis žvalgė teritoriją ties Lietuvos ir Latvijos riba.

Karinių jūrų pajėgų laivai taip pat tęsė paieškas. Į pagalbą pasitelktos ir Latvijos pajėgos – jų sraigtasparnis, kuris dingusio lėktuvo ieškojo savo teritorijoje.

Neaišku, kur nukrito

Karinių jūrų pajėgų atstovas civilių ir karių bendradarbiavimui kapitonas leitenantas Antanas Brencius sakė, kad oro sąlygos paieškų metu buvo sudėtingos.

Sekmadienį jūroje vėjo gūsiai siekė iki 15 metrų. Vėjas, kuris vis stiprėjo, kėlė iki 2 metrų aukščio bangas. Dėl to išsiplėtė ir paieškos teritorija bei prireikė pagalbos iš Latvijos. Gelbėjimo operacija buvo tęsiama iki vėlyvo vakaro.

A.Brencius tvirtino, kad kuo ilgiau vyksta paieška, tuo mažiau vilties, jog žmonės gyvi. Pasak jo, gelbėjimo operacija bus tęsiama, kol bus rasti pilotai arba kol išliks tikimybė juos aptikti gyvus.

Atstovo teigimu, neaišku ir tai, ar lėktuvas tikrai nusileido į jūrą. Jeigu taip, kyla klausimų, ar nusileidimas buvo sėkmingas.

„Turime duomenų, kad orlaivio įgula turėjo hidrokostiumus, gelbėjimosi liemenes, gelbėjimosi valtį. Jei nusileidimas būtų sėkmingas, jie galbūt galėjo tomis priemonėmis pasinaudoti. Tačiau nežinome, ar jie tikrai nusileido į vandenį. Matematiškai skaičiuojame, kiek pilotai galėjo nutolti nuo paskutinių koordinačių, įvertinus vėją, sroves, bangas. Stebime tą plotą. Teritorija yra didelė“, – aiškino A.Brencius.

Pašnekovas atkreipė dėmesį, kad nebuvo rasta nei nuolaužų, nei tepalų dėmių. Neaišku ir kokius hidrokostiumus turėjo pilotai.

Įveikė visas jūras

Įmonės „Klaipėdos avialinijos“ direktorius Viktoras Šišniauskas pasakojo, kad pilotai turėjo parskraidinti įsigytą lėktuvą iš Švedijos į Klaipėdoje esančią bazę.

Anot vadovo, lėktuvas buvo ne naujas, bet geros būklės. Orlaivį įmonė ketino panaudoti savo reikmėms.

V.Šišniauskas tvirtino, kad lėktuvą turėję parskraidinti pilotai A.Mačiulis ir A.Selmistraitis buvo labai patyrę. Abu jie turėjo maždaug 40 metų pilotavimo stažą, buvo praskraidę 15 tūkst. valandų. Abiem pilotams yra per 60 metų.

„Vienas jų yra dirbęs Madagaskare, abu Alžyre, skraidė virš daugelio jūrų. Neįsivaizduoju, kas čia įvyko. Meldžiamės, kad viskas baigtųsi gerai“, – sunkiai žodžius rinko vadovas.

V.Šišniauskas teigė, kad prieš skrydį su pilotais buvo bendrauta. Jokių problemų nebuvo pastebėta. Lėktuvas buvo techniškai tvarkingas. Specialistų teigimu, tinkamos buvo ir oro sąlygos.

Vadovas atkreipė dėmesį, kad tai pirmas toks atvejis, kai virš Baltijos jūros dingsta civilinis orlaivis.

Tiek V.Šišniauskas, tiek artimieji iki paskutinės minutės viliasi, kad viskas baigsis laimingai.

„Neįsivaizduojate, kaip jaučiamės. Laukiame kiekvienos žinios“, – kalbėjo V.Šišniauskas.

Atliko mirties kilpą

Parašiutizmo entuziastas bei instruktorius Robertas Rezgevičius pažinojo abu dingusio lėktuvo pilotus.

„Tai mūsų pilotai. Jie mus iškeldavo į orą, o mes atlikdavome šuolius. Klaipėdos parašiutininkų klubui priklausau nuo jo įkūrimo. Visus tuos 16–17 metų mes bendravome ir dirbome kartu“, – pasakojo klaipėdietis.

R.Rezgevičius prisipažino nesuvokiantis, kas galėjo nutikti, kad lėktuvas dingo. Instruktorius pabrėžė, jog abiejų pilotų patirtis buvo didelė ir išskirtinė.

Anot klaipėdiečio, A.Mačiulis buvo pirmasis pilotas pasaulyje, kuris An-2 tipo orlaiviu padarė mirties kilpą.

„Jis dalyvaudavo aviacijos šventėse. Net rusai buvo nustebę, kad A.Mačiulis atlieka tokius triukus su orlaiviu An-2. Abu pilotai buvo skraidę daug valandų“, – tvirtino instruktorius.

Įvertino ir J.Kairys

R.Rezgevičius pasakojo, kad išgirdę žinią apie lėktuvo dingimą bei skelbiamą jo paiešką pilotus pažinoję žmonės visą vakarą diskutavo, kas galėjo nutikti.

„Neįsivaizduojame nieko“, – tvirtino instruktorius.

Klaipėdietis atkreipė dėmesį, kad An-2 tipo lėktuvas yra unikalus. Net sugedus varikliui ar pasibaigus degalams jis nekrenta, juo dar galima sklęsti kaip sklandytuvu.

„Net atsitikus kokiam nors gedimui, jie galėjo gražiai nutūpti jūroje, išsimesti plaustą. Gelbėjimosi priemones jie turėjo. Tačiau kai tiek laiko neranda... Gal buvo didelis mechaninis gedimas, lėktuvo nebuvo įmanoma suvaldyti ir jis staiga krito. Visgi žmonės net nespėjo pagalbos išsikviesti. Buvo paskutinis ryšys, ir viskas“, – svarstė klaipėdietis.

R.Rezgevičius prisiminė, kad A.Mačiulis vienos aviacijos šventės metu bandė lėktuvą išlaikyti ore vietoje, neskrisdamas į priekį.

„Tai buvo unikalus dalykas. Net Jurgis Kairys stebėjosi tokiu profesionalumu“, – prisiminė instruktorius.

R.Rezgevičius teigė, kad pasitvirtinus blogiausiam scenarijui įvykių seką tyrėjai galėtų atkurti tik pagal rastas nuolaužas. Specialistų teigimu, juodosios dėžės tokio tipo lėktuvuose nėra.

Kadaise populiarių grupių XXL ir "B‘Avarija" narys, aistringas parašiutizmo entuziastas bei instruktorius Robertas Rezgevičius pripažįsta, kad ekstremalių pojūčių jam niekada netrūko. Klaipėdiečio gyvenimą galima būtų išdalyti dešimčiai žmonių ir visiems jiems pakaktų patirtų nuotykių, domėjimosi sričių ar nuveiktų darbų. Pastaruoju savo iššūkiu R.Rezgevičius įvardija kelionę į Ukrainą.

Pateko į žvalgų būrį

– Kodėl nusprendėte vykti į krauju laistomą šalį?

– Dar nuo Maidano aktyviai sekiau visas naujienas. Mano draugas, su kuriuo susipažinau šokinėdamas nuo kalnų Norvegijoje, yra kilęs iš Ukrainos. Maidane jis buvo Raudonojo Kryžiaus savanoris, o pastaruoju metu nusprendė prisidėti prie kariaujančiųjų nereguliariojoje armijoje. Kelionės tikslas toks ir buvo – pasiekti rytinę Ukrainos dalį, kurioje yra frontas, ir susitikti su bičiuliu. Šį tikslą beveik pavyko pasiekti.

– Kodėl beveik?

– Į vietą, kurioje buvo mano draugas ukrainietis, patekti gali retas žmogus, buvo paruošta ir mašina mane atvežti, tačiau šiek tiek susivėlinau. Tuo metu bičiulis išgyveno ukrainietišką kasdienybę – su bendražygiais parsivežė nukautą draugą ir vieną pagautą separatistą, o vėliau vėl išvyko vykdyti užduoties. Taip ir nesusitikome.

– Kaip toliau tęsėsi jūsų avantiūra?

– Kramatorske, ieškodamas, kur apsistoti, pamačiau žiguliuką, kuriame sudėti ginklai, ir šalia stovinčius pora kariškai apsirengusių vaikinų. Priėjau, prisistačiau, kad esu iš Lietuvos ir atvažiavau viską pamatyti savo akimis. Paminėjau ir to paties draugo ukrainiečio pavardę. Vyrukai jį prisiminė ir informacijos patikslinimui pakvietė savo būrio vadą. Paaiškėjo, kad jie mano bičiulį ukrainietį neseniai išvedė iš apsupties. Neįtikėtina, tačiau pataikiau prieiti prie Specialiųjų užduočių (žvalgų) būrio atstovų, kurie pažinojo mano draugą. Po 20 min. pokalbio jau sėdėjau jų mašinoje. Kovotojai mane vežė į dislokacijos vietą. Man tai buvo didelis nuotykis. Tokiose vietose bet kas apsilankyti negali, o aš pravažiavau visus patikrinimo postus. Paskutiniame į mane pažiūrėjo kiek įtariai. Iš savanorių išsiskyriau savo ryškia apranga, tačiau vežusiesiems pasakius slaptažodį ir šaukinį mane praleido. Taip naktį praleidau su kovotojais.

Pavojų juto ore

– Ar teko patirti nuotykių?

– Pats įspūdingiausias momentas buvo tada, kai savanoriai mane aprengė amunicija – šalmu ir apsaugine liemene su metalo plokštėmis, kuri svėrė gal 30 kilogramų. Vienas jos neapsimausi. Tada išėjome į vakarinę visų pozicijų apžiūrą. Niekas nešaudė, buvo beprotiškai tylu. Net nežinau, kuris variantas būtų baisesnis. Kartu ėję vyrukai taip pat pripažino, kad ta spengianti tyla ir yra kraupiausias dalykas. Ten jausmas toks, kad tave nuolat seka per taikiklį ir tuoj gausi kulką į kaktą. Visi žino, kad aplink yra pasislėpusių snaiperių. Kad būtų saugiau, vienas iš būrio ėjo priekyje, du – iš šonų ir vienas – gale. Mane pastatė prieš paskutinįjį. Grįžęs jaučiausi labai keistai. Be to, Ukrainoje suvoki, kad buvimas ten labai greitai gali baigtis įforminimu į kokią nors uždarą erdvę. Žmones ten gaudo, gali prašyti išpirkos. Manau, kad tokį, kaip mane, džiaugtųsi sučiupę ir bandytų įrodyti, jog esu šnipas.

– Kokį įspūdį jums paliko tragediją išgyvenantys ukrainiečiai?

– Per savaitę trukusią kelionę judėjau labai greitai. Važiuodavau traukiniais, nes juose galima pabendrauti su žmonėmis. Ukrainoje artimiau pasišnekėjau turbūt su 60 žmonių. Ir visi jie klausė – ar Lietuva supranta čia besiklostančią situaciją ir ar palaiko mus. Tiesa, kuo arčiau Rytų, tuo daugiau tikinčiųjų separatistų pažadais. Kalbėdamas su sutiktais žmonėmis, stengiausi suprasti jų pasirinktą poziciją, išsiaiškinti pasirinkimo priežastis. Tačiau kai užduodavau tam tikrus raktinius klausimus, kai kurie imdavo abejoti tuo, ką patys bandė įrodyti kaip neginčijamą tiesą. Supratau, kad žmonės separatistų yra tiesiog apkvailinti nerealiais pažadais. Buvimas Ukrainoje buvo emociškai stiprus išgyvenimas. Pats esu dalyvavęs Sausio 13-osios įvykiuose, todėl tai, kas vyksta kaimyninėje šalyje, man yra artima ir jautru.

Gyvenimą nuspalvina iššūkiai

– Lietuviai, jūsų akimis, pakankamai patriotiški?

– Laisvę mes atgavome palyginti su nedaug aukų. Gal todėl žmonės greitai pamiršo, dėl ko kovojome. Nebeįvertiname. O ir mokyklose maža to patriotinio auklėjimo. Kartais stebina jaunoji karta, kuri labiausiai ir susižavi įvairiomis sąmokslo teorijomis. Meilė tėvynei tarp mūsų pasireiškia tik tada, kai kas nors pasiekia aukštų sportinių laimėjimų. Tada džiaugiamės esantys lietuviais. O jei bėda – tepasakome – štai kokie mes. Reikėtų pakeisti intonaciją.

– Kelionė į Ukrainą turbūt yra dar vienas jūsų ekstremalaus būdo įrodymas? Ilgus metus propaguojate parašiutizmą. Aštrūs pojūčiai jums nesvetimi įvairiose srityse?

– Taip, noras pakirbinti savo vidų egzistuoja. Nežinau, kaip tai pavadinti – gal bravūriškumu? Savo gyvenime esu linkęs iššūkiams. Jie buvimą šiame pasaulyje paverčia spalvingesniu. Manau, kad savo gyvenime jau esu patyręs ir pamatęs pakankamai, todėl esant reikalui tėvynę ginčiau nedvejodamas dėl savo gyvybės.
Svajoja ūkininkauti

– Uostamiestyje buvote labai populiarus. Šokote breiką, kitus šokius, dainavote tuo metu labai populiariose grupėse XXL ir "B‘Avarija". Nepasiilgstate tų pašėlusių laikų?

– Dabar galvoje turiu visai kitų norų. Ir jie su šou pasauliu ar žinomumu nieko bendra neturi. Puikiai suvokiu, kad niekada nebuvau net ir tos pačios popestrados elitas, kuris įeis į muzikos istoriją. Buvome tiesiog to laikmečio "žvaigždutės", kurios sublizgėjo ir užgeso. Todėl noro vėl eiti į sceną tikrai nėra. Nors pasiūlymų ir skatinimų sulaukiu. Man vis sako – Robi, grįžk. Bet pats jau nežinau, kas man galėtų būti įdomu estradoje, kur patiktų realizuoti save. Žinoma, kadangi mėgstu iššūkius, išbandyti jėgas kokiame nors patraukliame projekte turbūt sutikčiau.

– O kas jus dabar domina, ką dar norite išbandyti?

– Turbūt jau pastaruosius penkerius metus svajoju imtis ūkininkavimo. Skubinti įvykių nenoriu, bet ir šios idėjos neatsisakau. Dabar turiu prisitaikyti prie tam tikrų aplinkybių, nuo kurių priklausys ir tolimesnė ateitis. Jei nepasiseks, galvosiu ką kita.
Stiprybė – įvairiapusiškumas

– Jeigu reikėtų jūsų gyvenimą lyginti su muzika, jus būtų galima pavadinti multiinstrumentalistu. Jūsų akiratyje buvo šokis, muzika, parašiutai, darbas televizijoje, pedagoginė veikla vaikų stovykloje, žemiškesni darbai užsienyje, net veikla apdirbant gintarą. Kam jums visko tiek daug?

– Teisybė, mane daug kas kaltina dėl to, kad esą neturiu vieno užsibrėžto tikslo. Bet taip gyvendamas jaučiuosi puikiai. Vienas draugas yra gerai pasakęs – tu turi stiprų išgyvenimo instinktą. Turbūt tai geriausiai ir apibūdina mane. Galiu užsiimti daugeliu dalykų ir puikiai išsiversti. Tačiau ko žmogui reikia gyvenime? Aš vertinu tai, kad vaikštau, esu sveikas ir niekas dar nepranešė, jog po mėnesio mirsiu. Tuo ir džiaugiuosi.

– O kiti poreikiai?

– Mada, gražūs drabužiai ar kiti dalykai yra puiku. Bet gyventi galima ir be to. Visiškai nevengiu eiti į padėvėtų drabužių parduotuves ir sau tinkamų, kokybiškų daiktų ieškoti ten.

– Metams bėgant atėjo suvokimas, kad žmogui reikia nedaug?

– Galbūt. Bet didelio finansinio pertekliaus niekada ir nejaučiau. Turbūt todėl ir neišlepau. Tiesa, Dailės kombinate apdirbdamas gintarus gyvenau neblogai. Ne paslaptis, kad daugelis tada savo gaminių pasidarydavo ir "į šoną". Gaudavau papildomų pajamų, kurias iš tikrųjų reikėjo kaupti, investuoti, o aš pinigus tiesiog leidau. Kai pirmą kartą mano dukra kartu su manimi išvyko į Norvegiją padirbėti, gavo jai nenusakomo dydžio pinigus. Juos padalijau į dvi dalis. Pirmąją jų Viltė iššvaistė akimirksniu, o antrąją jau leido atsakingiau. Kiekvienas žmogus privalo pajausti, kaip sunkiai pinigai uždirbami ir kaip greitai jie dingsta. Taip ir mokomės.

Dukra – ir draugė

– Neseniai vėl pradėjote mokytis. Klaipėdos universitete pasirinkote magistro studijas, susijusias su komunikacija ir medija. Jaučiate naujų žinių poreikį?

– Baigiau andragogikos studijas ir iš karto įstojau mokytis toliau. Daugelis teiravosi, kam man to reikia – juk jau 45 metai. O man įdomu. Gyvenime nuolat reikia ko nors siekti, tobulėti ir neužsidaryti. Net ir išėjimas į pensiją nereiškia, kad viskas jau baigėsi. Šis žmonių požiūris turėtų pasikeisti.

– O kaip žiūrite į jaunąją kartą? Jūsų dukrai dabar 18 metų. Kaip sutariate su ja?

– Žiūrėdamas į ją, matau save. Viltė – taip pat labai emocinga, linkusi į eksperimentus, komunikabili. Man patinka tai, kad ji yra perskaičiusi daug knygų. Kai noriu ją sudrausminti, kartais sustoju ir pagalvoju – juk ir pats panašiai elgiausi. Man atrodo, kad nesusiduriu su sunkumais, bendraudamas su jaunais žmonėmis. Prie to nemažai prisidėjo ir parašiutizmas, kur amžiaus ribų nėra. Mūsų klubas vienija labai daug ir įvairių žmonių. Savo būdu ir požiūriu plaukiu su dabartine banga. Su dukra ne kartą drauge esame šokę kokiame nors šiuolaikinės grupės koncerte.

Vizitinė kortelė

Gimė 1969 m. gegužės 18 d. Klaipėdoje.

Baigęs 8 klases dabartinėje Baltijos gimnazijoje, pradėjo mokytis S.Šimkaus konservatorijoje, bet mokslų nebaigė.

1987–1989 m. savo noru tarnavo kariuomenėje.

Nuo 1989 m. kelerius metus dirbo Dailės kombinate, gamino papuošalus iš gintaro. Darbavosi Lietuvos autorių teisių gynimo asociacijos agentūroje.

8 metus Klaipėdos televizijoje buvo žurnalistas.

Dirbo radijo stotyje "Labas FM".

Bendrovės "Baltijos telenaujienos" televizijos laidos "Ultra" kūrėjas.

Buvo grupių XXL, "B‘Avarija" narys.

2014 m. Klaipėdos universiteto Tęstinių studijų institute baigė bakalauro studijas ir įgijo andragogikos specialybę.

Nuo 2014 m. Klaipėdos universiteto Socialinių mokslų fakultete studijuoja Medijų ir komunikacijos magistro specialybę.

Turi dukrą Viltę.