Universalus kūrinys, tinkantis kiekvienam – ir jaunam, ir senam, ieškančiam minties gelmės ar muzikos skambesio subtilybių. Šiemet penkerius gyvavimo metus švenčianti roko opera jau spėjo aplankyti JAV – Los Andželą ir Čikagą, o šiemet vėl suburs trijų Lietuvos miestų gyventojus ir padovanos jiems nepamirštamas akimirkas: „Priesaika“ skambės lapkričio 21 d. Kauno kultūros centre, lapkričio 22 d. Šiaulių kultūros centre, ir lapkričio 23 d. Panevėžio bendruomenių rūmuose.

„Tikėtina, jog tai vieni paskutiniųjų šios roko operos gyvų atlikimų, – mintimis dalijosi operos solistas Liudas Mikalauskas, – drauge patyrėme išties gražų laikotarpį, atlikome šį kūrinį daugelyje Lietuvos miestų, matėme degančias susirinkusiųjų akis, girdėjome padėkas – esame išties dėkingi už tokį palaikymą ir su nekantrumu laukiame koncertų Kaune, Šiauliuose ir Panevėžyje“.

Ši roko opera – patriotizmo gūsis Lietuvos muzikos padangėje, bendram kūrybiniam darbui apjungiantis ir roko muzikantus, ir garsius operos solistus. Istorija apie partizanus, kurie pokario metais paliko savo gimtuosius namus ir pasitraukė į mišką, kad ten galėtų kovoti už tai, kas brangiausia. Jie taip pat mylėjo, juokėsi, buvo kupini vilties, jautrūs skausmui ir liūdesiui, bet nuo visų kitų skyrėsi tuo, kad turėjo ypač kilnų tikslą, už kurį turime būti dėkingi kiekvienas.

Apie ką jie kalbėdavo? Ką mylėjo? Ar tikėjo savo pergale? Ar bijojo mirties? Ar duota priesaika jiems reiškė tai, dėl ko buvo verta paaukoti gyvybę? Tai gali atsakyti tik likę jų pačių prisiminimai, kurių pagrindu ir buvo sukurta roko opera „Priesaika“. Tai – kūrinys apie tikrus žmones, tikrus jų likimus, apie tai, kas dovanojo mums laisvą ir nepriklausomą Tėvynę. Mokytojas, kunigas, studentas, ryšininkė, – šie personažai iš naujo leis pažinti partizanus, kurie širdyse karštai tikėjo, jog jų kova nebus veltui.

Programoje skambės skirtingų žanrų atstovai, operos solistai Sandra Lebrikaitė, L. Mikalauskas, Rafailas Karpis. Jiems talkins patriotinio roko grupė „Thundertale“: vokalas, gitara Laurynas Baškys, vokalas, gitara Jonas Chockevičius, bosinė gitara Rokas Baškys, būgnai Paulius Petrauskas. Roko operos režisierius Nerijus Petrokas, libreto autoriai Gediminas Jankus, N. Petrokas, scenografas Sergejus Bocullo.

Kas? roko opera „Priesaika“.

Kur? Kauno kultūros centre.

Kada? lapkričio 21 d. 18 val.

Tarp daugybės veiklų besisukantis L.Mikalauskas pripažįsta, kad laiko šeimai kartais pritrūksta. Tačiau, ištaikęs laisvą dieną ar valandėlę, atlikėjas visą savo dėmesį skiria žmonai Sigitai ir vaikams – 5-erių dukrai Gintarei ir 2-ejų sūnui Jonui. Atžaloms solistas diegia tautines vertybes. "Brendau patriotizmo dvasioje, tad nemanau, kad galiu elgtis kitaip", – sako jis.

– Lapkritį baigėsi roko operos "Priesaika" turas po Lietuvą. Joje atliekate kunigo partizano Justino Lelešiaus-Grafo vaidmenį. Opera paremta tikrais partizanų prisiminimais. Kaip manote, ar tokie renginiai gali uždegti kartais užmingančius lietuvių patriotinius jausmus?

Svarbu įvertinti, kad dar yra gyvų žmonių, kurie savo akimis regėjo rezistencines kovas, pažinojo partizanus, išgyveno keliolika metų tremties. Turėtume kiek įmanoma daugiau iš jų pasisemti.

– Manau, kad tikrai uždega. Pradėję rengti roko operą tikrai negalvojome, kad ji sulauks tokio populiarumo. Šį rudenį spektaklis buvo anšlaginis – pasirodydavome pilnutėlėms salėms. Kaune bilietai buvo išpirkti iki pirmojo spektaklio likus net pusantro mėnesio. Džiugu, kad laisvės kovotojai vis dažniau pagerbiami ir valstybiniu lygmeniu – 2019-ieji paskelbti generolo Jono Žemaičio-Vytauto metais. O metų pradžioje Vilniuje septyniems likusiems gyviems partizanams buvo įteikta Laivės premija. Tarp jų – ir Juozui Jakavoniui-Tigrui, kurį mūsų kompanija puikiai pažįsta. Šis 94-erių Dzūkijos partizanas iki šiol gyvena Kasčiūnuose, Merkinės rajone. Jis puikios sveikatos, tad sugeba atvažiuoti į beveik kiekvieną partizanams skirtą renginį, o pats priima jaunimo grupes, autobusais suvažiuojančias iš įvairių šalies mokyklų. Kai neseniai buvome susitikę, juokėsi, kad iki šiol nėra buvę tokio didelio susidomėjimo jo sodyba. Pas jį nuolat lankosi jaunoji karta, norinti išgirsti istoriją iš pirmų lūpų. Tikiu, kad ir mūsų spektaklis šiek tiek prie to prisidėjo.

– Ar įkūnijamas J.Lelešius-Grafas jums yra artima asmenybė? Galbūt rengdamasis vaidmeniui apie rezistencinį laikotarpį sužinojote dar nežinotų faktų?

– Šiuo laikotarpiu pradėjau domėtis labai seniai. Operos idėja mums, keliems kauniečiams, kilo dar prieš trejus metus. Jau pradėjus kurti spektaklį, Lietuvoje kilo ažiotažas dėl A.Ramanausko-Vanago. Tad kai kurie mano, kad tiesiog bandėme pasinaudoti populiaria tema, tačiau tai netiesa. Dramaturgo Gedimino Jankaus paprašėme sukurti libretą, remiantis vien tikrais kovotojų prisiminimais. Vis dėlto personažai nėra paremti atskiromis asmenybėmis, o labiau jas apjungiantys. Pavyzdžiui, mano įkūnijamas J.Lelešius-Grafas jungia visus partizanus kunigus. Prisiminimai, kuriais dalinuosi spektaklyje, yra tikri, tačiau ne visi jie – šio kovotojo.

"Fotopolis" nuotr.

Spektaklio metu būta ir staigmenų. Per paskutinį pasirodymą Kaune viena moteris įteikė man gėlę ir pasakė, kad šiandien salėje yra bent dvidešimt Lelešių. Tad pasibaigus renginiui, ant scenos pakvietėme vieną artimą J.Lelešiaus-Grafo giminaitį, kuris pasidalijo gyvais prisiminimais apie šį partizaną. Publikos akyse matėme didžiulę nuostabą. Juk spektaklis yra viena, o štai čia – žmogus, kuris realiai pažinojo tautos didvyrį.

Svarbu įvertinti, kad dar yra gyvų žmonių, kurie savo akimis regėjo rezistencines kovas, pažinojo partizanus, išgyveno keliolika metų tremties. Turėtume kiek įmanoma daugiau iš jų pasisemti. Deja, dėl garbaus amžiaus, visų jų per 5–7 metus neteksime. Tada beliks skaityti knygas ir užrašytus prisiminimus.

Pats dabartine situacija naudojuosi kiek galiu ir skatinu kiekvieną save praturtinti. Jei tik turite galimybę, nuvykite į Kasčiūnų kaimą Merkinėje. Vasarą J.Jakavonis-Tigras savo sodyboje priima kiekvieną. Čia yra vadavietė, kurioje slapstėsi Juozas Vitkus-Kazimieraitis ir A.Ramanauskas-Vanagas. Galėsite apie tai išgirsti iš pirmų lūpų. Atvykite ir į Ariogalos sąskrydžius, kurie vyksta pirmąjį rugpjūčio šeštadienį. Čia suvažiuoja tremtinių chorai, žmonės dalijasi savo prisiminimais, patirtimi. Skaityti iš knygų yra viena, bet išgirsti iš gyvo žmogaus – visiškai kas kita.

Nors ir negyvename tokio praktikuojančio gyvenimo, kaip norėtume, stengiamės šeimoje neapleisti maldos, religinių švenčių, adoracijų, vykstančių Lietuvoje.

– Žiemą "Priesaiką" išvys ir lietuvių bendruomenės, įsikūrusios JAV. Už Atlanto gyvenantiems vyresniosios kartos atstovams pokario rezistencijos tema yra itin jautri.

– Taip, vasarį operą rodysime Čikagoje ir Los Andžele. JAV gyvena senoji dipukų karta, išvykusi karo laikotarpiu. Tie, kurie yra bendravę su šiomis lietuvių bendruomenėmis, žino, kad jos tebegyvena prisiminimais. Tautiečiai Čikagoje lietuvybę puoselėja kur kas labiau nei mes. Pačiam yra tekę sudalyvauti jų vakaronėje – liaudies dainas pradėjome dainuoti septintą vakaro, o baigėme antrą nakties. Išeiviai puikiai moka šias dainas, gyvena patriotizmu, tėvynės ilgesiu.

Net neabejoju, kad pasirodyti JAV įsikūrusioms bendruomenėms bus gana jautru. Iki šiol nebuvo nė vieno "Priesaikos" spektaklio, kurio metu nepravirkčiau. Susideda viskas – patirtys, išsakyti tekstai, žiūrovų emocijos. Iš pradžių publika ploja po kiekvieno kūrinio, vėliau nuščiūva. Kai pabaigoje pasigirsta griausmingos ovacijos, o mobiliuosiuose telefonuose įsižiebia žibintuvėliai, ir į tave ima šviesti tūkstantis švieselių, apima nepaprastas jausmas. Pajunti didžiulę vienybę ir supranti, kad tavo kurtas nedidelis projektas prisidėjo prie tautos vienijimo.

– Nuo mažens buvote auklėtas patriotiškai, dar būdamas paaugliu mokėjote visas tremtinių dainas. Ar savo atžaloms taip pat skiepijate meilę tėvynei?

– Paauglystėje mus, kelis jaunuolius, labai gražiai prisiviliojo Tauragės tremtinių choras. Su jais koncertuodavome įvairiose savivaldybėse, o autobuse klausydavomės jų istorijų. Tad nuo keturiolikos metų augau tremtinių chore. Šių žmonių prisiminimai manyje iki šiandien yra gyvi. Prisimenu, jie mus vadindavo tokiu gražiu žodžiu – "rasodėlė". Žemaičiai žino, kad rasoda yra tas pirmasis daigas, kurį išdygusį vėliau persodiname. Tik po ilgų metų supratau, kad tremtiniai mus, jaunuolius, ir augino kaip tą daigelį. Jie įskiepijo mumyse patriotizmą, tad man kitaip nebeišeina gyventi, tik puoselėti lietuvybę ir mūsų laisvės kovotojų atminimą. Tremtiniai mane išmokė vertinti rezistentų auką – jei ne jie, neturėtume šiandienės Lietuvos. Tad ir mes esame atsakingi už tuos, kurie gyvens po mūsų. Kai su dukra Gintare skaitome pasakas, mokau ją patriotinių eilių. Pastebiu, kad ji geba labai greitai mokytis mintinai. Sakau – ir tada princesė pasakė: "Graži tu, mano brangi tėvyne..." Taip ją išmokiau visą Maironio "Lietuva brangi". Mokau ir maldų. Jeigu man pavyks savo vaikuose pasodinti bent mažą rasodą to, ką į mane įdėjo tremtiniai ir tėvai, mano darbas šioje žemėje bus atliktas.

"Fotopolis" nuotr.

– Paminėjote maldas. Vaikystėje svajojote tapti kunigu, tačiau negalėjote susitaikyti su mintimi, kad tada negalėsite vesti, susilaukti vaikų. Tikriausiai jūsų su žmona šeimoje tikėjimas užima didžiulę vietą?

– Taip, esame tikinti šeima. Vis dėlto vaikai yra maži, tad sekmadieniais ne visada pavyksta nueiti į bažnyčią. Laukiame, kada jie subręs ir supras, kad tai reikalinga. Nors ir negyvename tokio praktikuojančio gyvenimo, kaip norėtume, stengiamės šeimoje neapleisti maldos, religinių švenčių, adoracijų, vykstančių Lietuvoje. Vaikus taip pat šviečiame apie religiją, mokome maldų.

Religija yra labai svarbus dalykas. Kadangi buvau taip auklėtas, man sunku suprasti, kaip apskritai žmonės gali save nuo jos atskirti. Ypač meno žmogui labai sunku jaustis vienam. Kai esi scenoje, pasinėręs į kūrybą, visada norisi jausti palaikymą ne tik iš kito žmogaus, bet ir iš aukštesnės jėgos. Dievas įkvepia. Iš tiesų, didžioji dalis menininkų yra tikintys. Tik dabar visuomenėje vyrauja ateizmo mada, kada visi bijo prisipažinti, kad tiki. Tarsi tai būtų kažkokia gėda...

Prisiminiau vieno klebono – teatro kapeliono pasakojimą, kaip jis lankė aktorius grimo kambariuose. Nuėjus pas pirmąjį, šis pasiguodė, kaip sunku teatre būti vienu tikinčiuoju. Tuo pačiu guodėsi ir kiti aktoriai. Pasirodo, jie visi buvo tikintys, tačiau nedrįso vienas kitam prisipažinti. Tas pats vyksta visuomenėje – didžioji dauguma esame tikintys, tik kartais bijome tai deklaruoti viešai.

Kartais savaitei bėgant šeimai randu tik pusdienį. Būna dienų – grįžtu, kai vaikai jau miega, o išvažiuoju, kol jie dar miega.

– Esate kilęs iš Tauragės. Devintus metus su savo žmona Sigita čia organizuojate Tarptautinį Tauragės muzikos festivalį, kur prieš metus ir įvyko "Priesaikos" premjera. Tad patriotiškumą skleidžiate ne tik atlikdamas muziką, bet ir organizuodamas renginius.

– Nesu tik operos solistas. Mano įsteigta įstaiga, kurioje dirba keletas žmonių, taip pat organizuoja įvairius festivalius Lietuvoje. Rengiame ne tik Tauragės muzikos, bet ir Tėvo Stanislovo festivalį Paberžėje, Skarulių muzikos festivalį. Dvejus metus organizuojame ir jaunimo stovyklą. Šioje veikloje matome labai didelę prasmę – vos atvažiavę jaunuoliai pasiima ukulėles ir pradeda groti angliškas dainas. Galvoju, palaukit, palaukit... Po kelių dienų jau pasigirsta lietuviškos šlovinimo giesmės. Žodžiu, prisidedame prie nemažai festivalių organizavimo. Jie visi savyje turi panašų leitmotyvą – lietuvių kompozitorių kūrybos, patriotizmo, tautiškumo skatinimo ir krikščionybės puoselėjimo. Privalau pagirti savo žmoną Sigitą – ji nudirba didžiausius organizacinius darbus. Aš pats užsiimu tik kūrybinėmis užduotimis: kalbuosi su atlikėjais, dėlioju programas. Nežinau, ką be jos daryčiau.

"Fotopolis" nuotr.

– Abu su žmona esate pasinėrę į veiklą. Kaip pavyksta suderinti jas su šeiminiu gyvenimu?

– Viską suderinti išties sunku. Tačiau stengiuosi per savaitę bent vieną ar dvi dienas skirti šeimai. Vis dėlto, nuoširdžiai turiu prisipažinti, kad ne visada pavyksta. Kartais savaitei bėgant šeimai randu tik pusdienį. Būna dienų – grįžtu, kai vaikai jau miega, o išvažiuoju, kol jie dar miega. Ryte Gintarė mamos dažnai klausia: ar tėtis buvo išvis grįžęs? Žinoma, tokie atvejai labai skaudūs širdžiai. Kita vertus, džiugu, kad nėra tokio didelio atotrūkio, koks galėtų būti, esant taip užimtam. Man pasisekė, kad turiu nepaprastai nuostabią žmoną, kuri mane supranta ir leidžia veikti. O kai Sigita mato, kad man gresia atitolimas nuo vaikų, apie tai pasako. Kartais net ir griežčiau taria, kad visgi prioritetas turėtų būti šeima. Tad puoselėdama mūsų visų santykius ji atlieka didžiulį darbą.

– Gana ilgai gyvenote Kaune, o prieš keletą metų persikraustėte į kaimo vietovę. Nusprendėte pabėgti nuo miesto šurmulio?

– Kaune gyvenome iki 2013-ųjų. Po to nusipirkome sodybą prie tvenkinio kaime, 40 km nuo Kauno. Pažinome kaimynus, įsimylėjome aplinką ir nusprendėme, kad nebegalime gyventi mieste. Kaune išties sunku atitrūkti nuo darbų. Žinote, grįžti namo, o tada kas nors paskambina, paprašo kur nors nuvažiuoti, atlikti porą reikalų. Meniniame darbe išvis nėra normuotų valandų, tad visą laiką jausdavausi dirbantis.

Kai išsikėlėme į kaimą, tapau daug laimingesnis. Pavyko pabėgti nuo nuolatinio sukimosi darbų rate. Pastebėjau, kad dabar darbai palaukia rytojaus, nes visi žino, kad gyvendamas už keliasdešimties kilometrų, taip greitai neatlėksiu. Be to, iš Kauno važiuodamas namo, spėju atsijungti nuo darbinių minčių, nusiteikti poilsiui, viską apmąstyti. Grįžti į kaimą, pakeli akis į viršų ir matai žvaigždes, o mieste per daugiabučių ir gatvės žibintų šviesas jų tokių ryškių nepamatysi.

Per vidurį mūsų kiemo driekiasi gražiausias Paukščių Takas, o virš ūkinio pastato stebiu, kaip kinta Grįžulo Ratų pozicija. Kaime spėju pamatyti viską – kada užšąla tvenkinys, kaip išsprogsta mano 40-ies metų beržas, auga obuoliai. Turime žemės, kurią dirbame, sodą, daržą, šiltnamį. Esu laimingas, kad visa tai mato mano vaikai. Gyvenimas kaime man atnešė poilsį ir visai kitokius santykius su šeima bei aplinkiniais. Čia viskas kitaip – vasarą išeini į kiemą, pauostai, kur kvepia šašlykas, ir keliauji pas vieną ar kitą kaimyną. Ir pats žinai – jei žadi kepti šašlykus, perki produktus ne keturiems šeimos nariams, o mažiausiai dvylikai asmenų. Faktas, kad būtinai sulauksi svečių. Jaučiame išlikusį bendruomeniškumą – žmonės susiburia, kalbasi. Viskas visiškai kitaip nei gyvenant bute. Tad kraustykitės į kaimą!

Ši istorija apie partizanus, kurie pokario metais paliko savo gimtuosius namus ir pasitraukė į mišką, kad ten galėtų kovoti už tai, kas brangiausia.

Jie taip pat mylėjo, juokėsi, buvo kupini vilties, buvo jautrūs skausmui ir liūdesiui, bet nuo visų kitų skyrėsi tuo, kad turėjo savo gyvenime ypatingai kilnų tikslą, už kurį turime būti dėkingi kiekvienas. Apie ką jie kalbėdavo?.. Ką mylėdavo? Ar tikėjo savo pergale? Ar bijojo mirties? Ar duota priesaika jiems reiškė tai, dėl ko buvo verta paaukoti gyvybę?.. Tai gali atsakyti tik likę jų pačių

prisiminimai, kurių pagrindu ir buvo sukurta roko opera „Priesaika“. Tai kūrinys apie tikrus žmones, tikrus jų likimus, apie tai kas dovanojo mums laisvą ir nepriklausomą Tėvynę. Mokytojas, kunigas, studentas, ryšininkė – šie personažai iš naujo leis pažinti partizanus, kurie širdyse karštai tikėjo, jog jų kova nebus veltui.

Kviečiame į roko operos premjerą spalio 25d., 18 val. „Girstučio“ kultūros rūmuose.

Bilietus platina - bilietai.lt

Roko operos paskirtis – šiuolaikine muzika ugdyti jaunąją kartą, skiepyti jiems tautos vienybės ir patriotiškumo jausmus. Kuriamoje roko operoje „Priesaika“ dalyvauja žinomi Lietuvos atlikėjai: patriotinio roko grupė „Thundertale“, operos solistai – Liudas Mikalauskas (bosas) ir Egidijus Bavikinas (tenoras) –, pastatymą režisuoja Nerijus Petrokas, o scenografijos autorius – Sergejus Bocullo.

Kaip rašoma pranešime spaudai, darniame, vyriškame kolektyve puikiai apsiprato ir debiutinį Sesės personažo vaidmenį kurianti jauna solistė – Sandra Lebrikaitė. „Būti rimtoje vyriškoje kompanijoje vienintele atlikėja moterimi – ne sunkumas, o malonumas!“ – sako Sandra. Jos nuomone, pastatymas ypač reikšmingas šių dienų publikai ir jaunimui, kurie stebi mūsų visuomenės susiskaldymą, patriotiškumo stoką, tolerancijos ir geranoriškumo trūkumą.

Mano kuriamas Sesės vaidmuo įprasmina ne tik personažą, kuris realiai egzistavo, tačiau ir visų tuo metu baimėje ir viltyje gyvenusių moterų, motinų, žmonų, sesių likimus, jų sielvartą, kantrybę.

„Kai gavau pasiūlymą dalyvauti šiame pastatyme, vyrai jau buvo išanalizavę libretą, žinojo scenografijos niuansus, o man teko greitai įsisavinti medžiagą ir neatsilikti. Tačiau tai nebuvo ypatingai sunku, nes viskas pasirodė tarytum savaime aišku. Kartais dainuodama ir bandydama įsijausti į realiai miškuose gyvenusių kovotojų personalijas pagalvoju – kaip gerai mes dabar gyvename! Tuomet tų žmonių siekiai buvo daug didesni ir kilnesni, bet galimybės, palyginti su nūdiena, – menkiausios! O mes vis dejuojam, kad kažko trūksta, kažkas kažko nedaro, nes „nepriklauso“. Manau tai puiki žinutė dabartiniam jaunimui susimąstyti, ką turime ir kaip prasmingai tai panaudoti ne tik savo, bet bendram tikslui – šalies augimui ir klestėjimui. Mano senelis pasakodavo, kaip enkavėdistai, persirengę partizanais, užgriuvo jų namus ir vaikė jo mamą po trobą reikalaudami maisto, o ji nukrito nuo kopėčių ir prarado broliuką. Kai pagalvoju, o kiek tokių „nežymiai“ suluošintų šeimų, žmonių... turbūt nenukentėjusių nuo tos santvarkos išvis nebuvo! Tai ką mes turim dabar ir ką galime sau leisti – neįkainojama! Mano kuriamas Sesės vaidmuo įprasmina ne tik personažą, kuris realiai egzistavo, tačiau ir visų tuo metu baimėje ir viltyje gyvenusių moterų, motinų, žmonų, sesių likimus, jų sielvartą, kantrybę. O svarbiausia, kad Miško broliams, tai būdavo tarytum laisvės, šviesos ir vilties spindulys jų niūriame ir pavojingame gyvenimo kelyje“, – sako S. Lebrikaitė

Roko operos „Priesaika“ premjeriniai renginiai vyks liepos 19d., 18 val., Tarptautiniame Tauragės muzikos festivalyje, rugsėjo 23d. – Bistrampolio festivalyje. Nuo rudens koncertinis turas vyks visoje Lietuvoje. Premjera  Kaune – spalio 25d., 18val., „Girstučio“ kultūros centre.

Kūrybinė grupė ir organizatoriai dėkoja pastatymo rėmėjams: ŽŪB „Nematekas“, UAB „Lietpak“, Kauno miesto savivaldybei, informaciniam rėmėjui – dienraščiui „Kauno diena“.

Kurdamas libretą, rėmiausi  pokario laisvės kovų istorija, partizanų ir ryšininkų atsiminimais, dienoraščiais, tikromis asmenybėmis ir faktais. Stengiausi atrinkti svarbiausius, apibendrinančius, visai pasipriešinimo kovai būdingiausius epizodus, atskleidžiant tragišką aukojimosi, tėvynės meilės ir pasišventimo motyvą. Rezistencinių kovų įprasminimas  stambios formos muzikiniame kūrinyje vyks pirmą kartą, tad suprantama ta kūrybinė įtampa, vyraujanti repeticijose.

Librete kalbama apie partizanų priesaiką, kuri tampa vienu iš svarbiausių temų, priesaiką, kuriai pasiryžėliai privalo likti ištikimi, ji simbolizuoja ryžtą ir sąmoningą žengimą į kovą su daug gausesniu priešu, yra tikras atsparos ir dvasinės tvirtybės ženklas. Ši priesaika skamba ir roko operos muzikoje, ji tampa vienu iš pagrindinių leitmotyvų.

„Aš prisiekiu Visagalinčio Dievo akivaizdoje vardan kritusių brolių už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę uoliai dirbti Nepriklausomos Lietuvos atstatymo darbą, nesigailėdamas nei jėgų, nei gyvybės, griežtai vykdyti vadovybės įsakymus, didžiausioje paslaptyje laikyti veikimą, nesidėti su priešu ir viską pranešinėti savo viršininkams. Man yra žinoma, kad už šios priesaikos sulaužymą būsiu baustas mirties bausme. Tai, ką pasižadu, tegu Dievas užlaikyti man padeda“.

Būtent tokią priesaiką ištardavo pasišventėliai, pasirinkę kovos kelią. Davęs tokią priesaiką, negalėdavo pasiduoti į nelaisvę su ginklu rankoje, pasitraukti savavališkai iš kovos, iš esmės tai buvo tikro Kario – Tėvynės gynėjo priesaika. Juk ir pirmieji Lietuvos partizanų, ar vėlesni (nuo 1949 metų – Lietuvos laisvės kovų sąjūdžio) statutai rėmėsi Nepriklausomos Lietuvos kariuomenės vidaus tarnybos Statuto straipsniais, su nežymiais pakeitimais. Juk ir visas partizanų judėjimas rėmėsi kariuomenės tvarka ir reikalavimais. Tad ir priesaika buvo beveik tokia pati, tik 1945 metais kunigas A. Ylius ją kiek pakeitė pasižadėjimu atstatyti  Nepriklausomybę. Šią priesaiką naudojo visos apygardų rinktinės, jos tekstas buvo skelbiamas Dzūkijos rinktinės štabo taisyklėse, Tauro apygardos Veikimo statute, kituose partizanų vadovybės dokumentuose.

1949 metais vasario 2-22 dienomis vykęs visos Lietuvos partizanų suvažiavimas Laisvės kovas įvardijo Lietuvos laisvės kovų sąjūdžiu, patvirtino ir LLKS Statutą, kuriame yra ir šiek tiek pakeistas priesaikos tekstas, įrašant naująjį pavadinimą: „ Prisiekiu Visagalio Dievo akivaizdoje, kad ištikimai ir sąžiningai vykdysiu Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio nario pareigas, kovosiu dėl Lietuvos laisvės ir nepriklausomybės atstatymo nesigailėdamas nei savo turto, nei sveikatos, nei gyvybės, tiksliai vykdysiu Sąjūdžio įstatus, statutus ir savo viršininkų įsakymus, šventai laikysiu visas man patikėtas paslaptis, niekada su Lietuvos priešais nesitarsiu, jokių žinių jiems neteiksiu ir visa, ką tik apie juos sužinosiu, tuoj savo viršininkams pranešiu, saugosiu šalies gerovę ir visur elgsiuos, kaip doram, klusniam ir narsiam laisvės kovotojui elgtis pridera. Gerai žinau, kad už sąmoningą uždavinių nevykdymą ir paslapties išdavimą man gresia mirties bausmė. Tepadeda man Viešpats Dievas mano darbuose tėvynei Lietuvai“.

Šią priesaiką kartojo įsiliejantys į kovotojų gretas nauji nariai, kartojo, tvirtai tikėdami savo misija, tikėdami, kad jų auka nebus betikslė, kad pralietas kraujas priartins Tėvynės Laisvę. Karštai mylįs Tėvynę ir pasiryžęs dėl jos mirti, narsus, stiprios valios, pasitikįs savim ir savo vadais  – toks buvo Lietuvos kovotojas, nepriklausomybės kovų laikais, toks jis turi būti visada, toks jis ir bus. Partizanų vadai nuolat reikalavo ištikimybės priesaikai, pavyzdingo elgesio, rūpestingos savo veiksmų kontrolės – juk netinkamas partizano elgesys „tauriems lietuviams suteikia skausmą ir gėdą, kenkia Tėvynės garbei ir priešui leidžia varyti piktą propagandą, šmeižti ir niekinti lietuvio partizano vardą...“ 

Paskutinis Lietuvos partizanų vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas knygoje „Daugel krito sūnų...“ vaizdingai aprašė dzūkų partizanų priesaiką prie Nemunaičio (Alytaus r.). 1945 m. birželio 2-osios naktį partizanų išpažinties čia klausė, priesaiką priėmė kunigas Vaitiekus-Želnia, kuriam talkino kunigas Juozas Stasiūnas, o mišias buvusioje koplyčioje laikė kunigas Juozas Kudirka: „Prisiartino iškilmingas priesaikos priėmimas. Prieš altorių pakopoje buvo pastatyta taburetė, užtiesta trispalve. Ant jos buvo padėtas kryželis ir mano trumpasis ginklas. Dvasininkas pusbalsiu, bet aiškiai ir įspūdingai skaitė priesaikos tekstą. Mes, iškėlę dešines, tyliai kartojome Priesaikos žodžius. Dievo akivaizdoje tvirtai pasižadėjome teisingai ir ryžtingai tęsti pradėta kovą prieš okupantą, kuris, pamynęs po kojomis visus Dievo ir žmonių įstatymus, negailestingai naikina visa, kas yra šventa, kilnu ir brangu. Pirmasis prisiartinau ir pabučiavau kryželį, trispalvę ir ginklą. Tą pat padarė visi vyrai. Po to trumpu, bet didžiai prasmingu dvasininko žodžiu baigėsi iškilmingas aktas...“

Laisvės kovotojų priesaikos vieta – ryšininkų arba rėmėjų namai, dažnai miško vieta, papuošta tautiniais ir kovos simboliais. Antai, Kęstučio apygardos Birutės rinktinės vadovybės ryšininkė Antanina Jasiulytė-Valeikienė (g. 1930 m.) apie priesaiką Jūkainių miške (Raseinių r.) prisimena: „Ten turbūt ne vienas yra priėmęs priesaiką, nes ten tokie kelmai gražūs, nupjauti ten likę, tokia stovykla buvo. Nupjautas medis ir kelmas, ant kelmo šalia pistoletas ir žvakė, mažytė tokia trispalvytė, kryželis dar buvo, mažas mažas kryželiukas. Vadas skaito ir turi kartoti. Kartoji, kartoji, kartoji. Nu ir paskui kažkaip ir susijaudini, ir ašarą nubrauki...“

Paminėtina 1945 m. vasario 16-ąją duota partizanų priesaika prie Antanų miške (Švenčionių r.) žuvusių partizanų kapo. Praėjus keliems mėnesiams po kautynių, beveik tris dešimtis neatpažintų laisvės kovotojų kūnų bendražygiai palaidojo netoli nuo kautynių vietos. Čia buvo pastatytas kryžius, tvorelė, kuriuos stribai nuolat išdraskydavo.

Žinoma atvejų, kai partizano priesaikai būdavo pasirenkami senkapiai  – Kražių partizanai prisiekdavo senosiose Daukintiškės kaimo kapinėse, prie metalinio kryžiaus. Kaip partizanų dainoje: „Prie tėvelio kapo, ten prie koplytėlės / Prisiekiau aš būti sūnum Lietuvos...“

Ir roko operoje priesaika turėtų tapti ryžto ir ištikimybės simboliu, kovos ir pasiaukojimo leitmotyvu. Juk operos kūrėjų, visos kūrybinės grupės vienas svarbesnių tikslų – pabandyti atsakyti į nūdienos jaunimui kylančius klausimus – kas jų, pokario bendraamžius, tuometinius gimnazistus ar jų jaunus, tik mokytojauti pradėjusius vyresniuosius, skatino kovai, dažnai beviltiškai, su daug gausesnėmis priešo jėgomis, kas teikė ryžto ir drąsos išeiti į mišką, į numanomą pražūtį, kas skatino juos duoti Laisvės kovotojo priesaiką ir likti jai ištikimiems, kovoti iki mirties? Per jaunų operos herojų pergyvenimus, abejones, kylantį dramatizmą atsiskleidžia jų tvirtas tikėjimas Tėvynės laisve, karštas noras prisidėti aukščiausia – savo gyvybės kaina prie būsimos Nepriklausomybės, kuria jie taip tikėjo.

Ar mūsų jaunieji amžininkai suvokia tą pasiaukojimą, tą pralieto kraujo kainą? Ar žino, ar domisi Laisvės kovų istorija? Roko operos kūrėjai, skirdami savo kūrinį šiuolaikiniam jaunimui, neabejoja, kad ir šiandien, iškilus grėsmei ar pavojui Lietuvos nepriklausomybei, būtent jaunimas stotų pirmose Laisvės Gynėjų gretose, kaip ir jų pokario bendraamžiai, duotų kario priesaiką. Bet Laisvės ginti stotų visai kitaip pasiruošę, pasirengę – juk tada, tiesiai iš mokyklos ar gimnazijos suolo, nemokėdami su ginklu elgtis, užvertę vadovėlius, trumpai apsimokę karybos iš vyresniųjų, jau stodavo į mūšį su iki dantų apsiginklavusiu, profesionaliu priešu.

Dabar tose brangiose ir garbingose vietose, kur kažkada partizanai iškilmingai prisiekdavo, prisiekia kariai, savanoriai, šauliai. Ir jų priesaikos, kaip ir pokario gynėjų, ypatingos – jie prisiekia ginti ir saugoti Lietuvos Nepriklausomybę, bet saugoti pasiruošus, išmokus šiuolaikinės karinės taktikos ir strategijos, išmokus valdyti modernią ginkluotę.

Šaulių sąjunga, tampanti vis labiau integruota ir patikima kariuomenės pagalbininke, su kuriamais koviniais būriais didelį dėmesį skiria jaunimui – būtent tas jaunimas, tie jaunieji šauliai, ko gero, bus tarp pirmųjų roko operos „Priesaika“ atidžių klausytojų. Jiems ypatingai imponuos ir padarys įspūdis operos herojai – jų amžininkai, padarys įspūdį jų pavyzdys – pasiaukojama Tėvynės meilė. Juk ir Jaunojo šaulio pasižadėjime skamba leitmotyvas – „Rengtis ginti ir saugoti Lietuvos Nepriklausomybę“...

Lapių seniūnijos gyventojams sutikti į kultūros centrą žingsniuojančius Liudą Mikalauską ir Egidijų Bavikiną jau nebe naujiena, o grupės „Thundertale“ nariams čia – antrieji namai. 

„Šis pastatymas įdomus, naujas iššūkis. Kaip muzikantai, roko muzikos atlikėjai esame dalyvavę daugelyje projektų, bet dramos aktoriais būti dar neteko!“, – teigė grupės lyderis Laurynas Baškys.

„Idėja kurti šiuolaikinį patriotinį scenos kūrinį kilo bendraujant su jaunimu, vykdant koncertus regionuose, matant jų nuotaikas, tendencijas, požiūrį į savo gyvenimą, atsakomybės jausmo supratimą. Tai –natūraliai kažkur iš pasąmonės surinktos idėjos, taikliai sudėtos į libretą rašytojo Gedimino Jankaus, o į sceną perkeliamos su režisieriaus Nerijaus Petroko pagalba. Bekalbant su kūrėjais ir atlikėjais, tarytum supratome vienas kitą iš pusės žodžio ir niekam nieko nereikėjo aiškinti – kas čia bus ir dėl ko,“ – sako projekto prodiuseris Valdas Andriuškevičius.

Idėja kurti šiuolaikinį patriotinį scenos kūrinį kilo bendraujant su jaunimu, vykdant koncertus regionuose, matant jų nuotaikas, tendencijas, požiūrį į savo gyvenimą, atsakomybės jausmo supratimą.

„Kaip tik baigiau režisūros kursus „Meninės fotografijos režisavimas“. Studijavome tuos kūrybos principus, kuriuos dabar galiu išbandyti praktikoje! Tai – neįkainojama patirtis! Su džiaugsmu priėmiau prodiuserio V. Andriuškevičiaus pasiūlytą idėją kurti roko operos „Priesaika“ foto reportažų ciklą „Operos gimimas“, – sako fotografė Eglė Ščerbinskaitė – Elion.

Patriotinė roko opera „Priesaika“ skiriama Lietuvos partizanų atminimui ir visiems išsivaduojamųjų laisvės kovų dalyviams pagerbti. Premjera vyks Vilniaus Šv. Kristupo festivalio atidarymo metu, birželio 28d., o tuomet šį kūrinį galės pamatyti daugelio Lietuvoje vykstančių festivalių žiūrovai. 

Organizatoriai kviečia susipažinti su roko operoje dalyvaujančiais, realiais personažų prototipais ir juos kuriančiais atlikėjais:

Kunigas – Liudas Mikalauskas.  Jo personažas – kilnus, taurus, visai partizanų kovai suteikiantis sakralumo ir pakylėjimo. Kovotojams buvo labai reikalingi dvasią sutvirtinantys sakramentai, uždegantis ir viltingas žodis, jų išpažintys ir atsivėrimai, galų gale Priesaika – svarbiausia pasiaukojimo dalis, kurią iš kovotojų priimdavo kunigas. Tokių kunigų-kapelionų tarp partizanų buvo tik vienetai, tačiau šie žmonės savo darbui buvo išties pasišventę.

Šio herojaus prototipas – žinomiausias partizanų gretose kovojęs kunigas, Tauro apygardos kapelionas Justinas Lelešius – Grafas. Jis paliko rašytą savo dienoraštį, kuriame daugybė ne tik partizaniškos kovos su rusų kariuomene ir stribais epizodų, bet ir gilių apmąstymų, kovos esmės atskleidimo ir ištikimybės idealams ir Priesaikai temų. 1947 m. rugsėjo 24 dieną prie Veiverių įsikūręs partizanų bunkeris buvo išduotas ir apsuptas čekistų. Kautynių metu žuvo bunkeryje gynęsis kapelionas J. Lelešius ir visi 6 priešui nepasidavę kovotojai.

Įkūnijant Kunigo personažą atlikėjas L. Mikalauskas papildomų bruožų gali semtis ir iš kitų, daug mažiau žinomų kunigų paveikslų, kurie buvo panaudoti librete – tai kunigas Antanas Ylius, ginkluoto pasipriešinimo vienas iš organizatorių, dar 1945 metais su partizanų atstovais įkūręs Tauro apygardą, kunigas Zigmas Neciunskas, pokario metais globojęs ir slėpęs legendinį partizanų vadą Adolfą Ramanauską-Vanagą ir jo žmoną Birutę Mažeikaitę, kunigas Edvardas Simaška, aktyvus Ukmergės apskrities partizanų rėmėjas, jų nuodėmklausys.

Poetas – Egidijus Bavikinas. Kūrybinė natūra, trokštanti dainuoti, gyventi, turinti talentą, tačiau pasirinkimas negailestingas –iškyla dilema – su kuo? Ar būti su laisvės kovą pasirinkusiais, ar nuolankiai tarnauti atėjūnams, tapti jų pakaliku?

„Garbė jiems – šauks tribūnose, -

Šventi jų idealai.

Kai pakelėse kūnai mūs

Seniai jau bus sušalę...“

Tai – poeto, mokytojo Jurgio Urbono – Lakštučio eilės. Jis pasirinko mirtį – apsuptas nepasidavė ir nusišovė 1948 m., tesulaukęs 24-erių. Kitas Poetas, kurio prototipu bene labiausiai ir buvo remtasi – tai pagarsėjęs partizanų poetas, dramaturgas Bronius Krivickas-Vilnius. Jis, pasirinkęs kovos kelią, žuvo 1952 metais. Jo dramatiškos eilės ypatinga jėga atskleidžia kovotojų pasiryžimą ir tuo pačiu suvokimą, kad jie likę vienų vieni. Itin aštrios ir kandžios jo satyros, kuriose jis tyčiojasi iš bolševizmo, demaskuoja okupantų demagogiją ir melą, atskleidžia menkystų išdavikų ir prisitaikėlių esmę. Kai kurios B. Krivicko eilės panaudotos librete. Svarbu paminėti ir jaunutę poetę partizanę Dianą Romualdą Glemžaitę-Bulovienę. Apsupta 24-erių metų talentinga poetė su vyru partizanu susisprogdino bunkeryje. Jos itin pranašiškas eilėraštis yra panaudotas baladės finale.

Gimnazistas – Laurynas Baškys. „Šiuo personažu norėjau atskleisti visiškai jaunų pasiryžėlių, tik pradėjusių gyvenimą, galima sakyti, iš gimnazijos suolo išėjusių į mišką, išėjusių kovoti, asmenybes. Kas juos skatino, iš kur tas bebaimiškumas, ryžtas, bekompromisinė pozicija? Daugybė atvejų iš visos Lietuvos, daugybė faktų, kuomet paskui savo patriotus mokytojus išeidavo ir beveik ištisos abiturientų klasės. Žinojo, kas jų laukia. Žinojo, kad siaučia mirtis o pagalbos gali ir nebūti“, – sako Gediminas Jankus. Kūrinyje paminėtas Mažeikių gimnazijos „Jaunųjų Lietuvos partizanų būrys“, veikęs pogrindyje ir NKVD išaiškintas 1949 m., Jiezno gimnazistai, Marijampolės Rygiškių Jono gimnazijos auklėtiniai ir daugelis kitų. 

Prototipu šiam herojui tapo beveik nežinomas jaunutis gimnazistas Juozas Nausėda, Tauragės gimnazijos abiturientas, su savo 11 bendraamžių-bendraklasių žuvęs išduotas, sulaukęs vos 15 metų. Jis spėjo užrašyti prieš mirtį šiuos žodžius: „Ir jau nebežinau, ar gyvi sulauksią švintančio Laisvės ryto? Kažin? Veltui žmogus dairosi – jau pagalbos nesulauksi iš Vakarų. Laisvė reikalauja aukų iš geriausių sūnų tarpo. Ir aš šventai pasiryžau – jei Tėvynei reikės ir mano aukos, aš tada nesusvyruosiu. Priesaikai liksiu ištikimas...“ Šie jaunojo pasiryžėlio žodžiai bene tiksliausiai apibūdina ne tik jį, bet ir visus baladės „Priesaika“ herojus. 

Sesuo – Sandra Lebrikaitė. „Šis personažas, sumanytas kaip simbolis visiems baladės veikėjams, yra skirtingas. Bene konkrečiausia, realiausia jos išraiška yra scenose su jaunuoju Gimnazistu – tai jo pirmoji, judviejų abiejų pirmoji meilė, svajonės, viltį žiebiantys trumpi, vis retėjantys pasimatymai, susitikimai, jaučiant artėjant nelaimę ir negandą. Visa ši lyrinė linija turėtų suteikti rūsčiam ir dramatiškam veiksmui šviesos ir vilties. Kunigui šis simbolis yra Tikėjimo, Vilties ir Meilės ženklas, aukštesnių dangiškų jėgų išraiška. Poetui Sesuo tampa Motinos, ir tikrosios, ir simbolinės, ženklu. Nuolat galvodamas ir sielvartaudamas dėl jos dramatiško likimo, dėl visos šeimos ištrėmimo, palaipsniui jis suvokia, kad tokių Motinų  yra tūkstančiai, kad kenčianti ir tremiama Motina ir yra Tėvynė“, –  sako G. Jankus.

Kūrybinė grupė už paramą įdėjoms dėkoja Kauno miesto savivaldybei, dienraščiui „Kauno diena“, LŠS Kauno Vytauto Didžiojo šaulių 2-oji rinktinei, ŽŪB „Nematekas“, Kauno karininkų Ramovei.