Knygos pasirodymo dieną džihadistų teroristai Paryžiuje užpuolė satyrinio savaitraščio "Charlie Hebdo" redakciją, žuvo dvylika žmonių. Po "Pasidavimo" M.Houellebecqui žiniasklaida ėmė lipdyti rašytojo pranašo aureolę, o rašytojas turėjo pasiaiškinti dėl islamofobiškų romano konotacijų.
Naujausias M.Houellebecqo romanas "Serotoninas" (2020, leidykla "Kitos knygos") kritikuoja ES politiką, laisvąją rinką ir žemės ūkio kvotas, romane Prancūzijos ūkininkai ginkluojasi ir blokuoja kelius. Galima sakyti, kad M.Houellebecqas vėl iš dalies numatė ateitį: knyga išėjo prieš pat šalį sukrėtusius "geltonųjų liemenių" protestus.
M.Houellebecqo romanai neretai interpretuojami viltingai pasidairant į autoriaus biografiją. Ar rašymas apie dabartinius laikus ir apie visuomenę, kurioje gyvena rašytojas, gali būti atsietas nuo jo subjektyvios patirties, t.y. autoriaus biografijos? "Serotonino" protagonisto Labrusto, kuris yra ir romano naratorius, žodžiuose – "mano tema ir esu aš pats" – galima lengvai įsivaizduoti paties M.Houellebecqo balsą. Rašytojas, kaip ir "Serotoninio" protagonistas, baigė žemės ūkio mokyklą, o prieš atsidėdamas literatūrai dirbo žemės ūkio ministerijoje. Rašytojui, paverčiančiam savo biografiją kūrybine medžiaga, tam tikro lygio susitapatinimas su savo veikėjais yra neišvengiamas. Rašymas pačiam M.Houellebecqui yra kažkuo artimas žemės ūkiui, pasak paties rašytojo, tai lyg parazitų kultivavimas savam prote.
M. Houellebecqo protagonistai – pavargę pusamžiai vyriškiai – sprendžia savo, o kartu ir universalias žmonijos egzistencines problemas.
M.Houellebecqo romanai kritikuoja šiandienos vartotojiškumą, bet kartu, atrodo, jis mėgaujasi nuodugniai aprašinėdamas savo veikėjams prieinamas materialias gėrybes. Pvz., "Serotonino" herojus Labrustas – gyvenimu nusivylęs žemės ūkio srities eurobiurokratas, jis išrankus viešbučių ir maisto žinovas, jo gyvenamosios vietos pasirinkimą veikia prekybos centro asortimentas, skaitytojui jis vardija savo prabangaus visureigio pranašumus. Kartu Labrustas daro prielaidą, kad šiandieninės ekonominės, moralinės ir ekologinės krizės kilo iš besaikio pataikavimo greitam ir nepasotinamam vartojimui. Labrustas, išdavęs savo jaunystės idealus ir principus, ir pats jaučiasi prie to prisidėjęs.
Konkreti, preciziška tikrovės medžiaga yra M.Houellebecqo realizmo sąlyga, t.y. jo romanuose – daugybė produktų pavadinimų, realių politikų, televizijos laidų vedėjų pavardžių, tikriniai dalykai aiškiai nurodo, kuris laikotarpis ar kuri visuomenės dalis yra dėmesio centre.
Atrodo, viename interviu rašytojas yra užsiminęs, kad mėgsta paimti kažką "labai tikro", realaus ir pridėti prie to kažką neįtikinamo. Todėl kiekvienas jo romanas turi apibrėžtą konkretų erdvėlaikį, kuriame vyksta įvykiai, ir kuriame vystoma pagrindė kūrinio tema, tiksliau, kuriame M.Houellebecqo protagonistai – pavargę pusamžiai vyriškiai – sprendžia savo, o kartu ir universalias žmonijos egzistencines problemas.
"Serotonino" pasakojimas vyksta pirmu asmeniu, viską sužinome iš subjektyvios pagrindinio veikėjo perspektyvos. Žemės ūkis ir Prancūzijos ūkininkų problemos išryškina ekonominius ir politinius šalies pokyčius bei visuomenės krizę, kurią išgyvena ir romano veikėjai. Protagonistas vieną dieną žiūrėdamas televizorių nusprendžia išnykti: niekam nepranešus nutraukti ryšius su ligtoliniu gyvenimu, pabėgti nuo savo partnerės, palikti darbą, slapta pakeisti gyvenamąją vietą.
Labrustas vis mažiau domisi gyvenimu, socialiniais vaidmenimis ir ritualais, nors tai jam labai netrukdo, jis vis dėlto ima vartoti antidepresantus. Vaistai laikinai pakelia serotonino – laimės hormono – lygį organizme ir grąžina jį kuriam laikui į kasdienybę. Protagonistas leidžiasi į savo prisiminimus, romano didelę dalį sudaro retrospektyvūs įvykiai.
Akivaizdu, kad išnykęs iš savo kasdienybės, pabėgęs nuo savo ligtolinio gyvenimo Labrustas nesugeba pabėgti nuo savo praeities. Keliaudamas į savo nevilties pakraščius jis tarsi bando atkapstyti priežastį, dėl kurios atsidūrė dabartinime taške. Veikėjas aplanko senas vietas ir jaunystės draugą, bando susitikti su moterimis, kurias tariasi mylėjęs. Svarbiausia romano tema ir klausimai, į kuriuos bando atsakyti romano herojai, tampa laimė ir laimingo gyvenimo galimybė.
"Serotonino" protagonisto apmąstymuose nemažai dėmesio skiriama menui ir kultūrai, jis cituoja paties M.Houellebecqo taip mėgstamus rašytojus Charles Baudelaire'o, Maurice'as Blanchot, Tomą Manną, Marcelį Prustą ir kt., nors jis pats iš žemės ūkio srities ir su menais visai nesusijęs. Nors tendencija ir pagunda analizuoti M.Houellebecqo literatūrą atsižvelgiant tik į jo autobiografiją yra didelė, atidesnis skaitytojas pastebi šio rašytojo intertekstualumą, jo tekstų sąsajas su XIX a. rašytojų Honoré de Balzaco, Ch.Baudelaire‘o, Joris-Karlo Huysmanso asmenybėmis ir kūryba. Pats M.Houellebecqas yra pripažinęs šių rašytojų, kaip ir XIX a. filosofų Auguste'o Comte ir Arturo Schopenhauerio poveikį.
Dar prieš "Serotoniną" be didelių reklamų ir skandalų pasirodė M.Houellebecqo knyga pavadinimu "Šopenhauerio akivaizdoje" (2017, lietuvių kalba dar neišleista). Nedidelės apimties esė rašytojas pasakoja, kaip būdamas 25 metų atrado A.Schopenhauerio filosofiją, nagrinėja vokiečių filosofo idėjas, svarsto apie jų reikšmę šiandienai ir poveikį savo kūrybai. A.Schopenhaueris savo filosofiją yra vadinęs pamokymais, kaip siekti laimingos būties. Kelyje į laimę jis didelę reikšmę skiria rezignacijai ir estetiniam patyrimui. "Šopenhauerio akivaizdoje" gali būti įdomi ne tik menininko požiūriu į filosofines problemas, bet ir kaip vertingas komentaras paties M.Houellebecqo tekstams.
A. Schopenhaueris asketizmą priešpriešina valiai gyventi, t.y. aklai, destruktyviai gyvenimo energijai, kurios paneigimas žmogui yra būtina laimės sąlyga.
Iš pirmo žvilgsnio paprasta ar net banali "Serotonino" protagonisto istorija atliepia A.Scopenhauerio filosofines problemas, nors pats vokiečių filosofas romane nė karto nepaminėtas. Kaip jau minėta, pagrindinė knygos tema yra laimė. XXI a. dvasia, pasak "Serotonino", tai laimę naikinanti vartojimo ir pasirinkimo galimybių gausa, kuri sukuria asmens laisvės iliuziją, "kad mums atvertas gyvenimas, kad prieš akis – galimybių begalybė", nors viskas buvo aišku iš pat pradžių.
Literatūrologas Marco Jaya van Harskampas išsamioje studijoje "Mapping Happiness in Serotonin by Michel Houellebecq" (2019, Leiden University) parodo, kad "Serotoninas" gali būti skaitomas kaip bandymas XXI a. tikrovei adaptuoti A.Comte ir A.Schopenhauerio idėjas. Pasak literatūrologo, M.Houellebecqo protagonisto Labrusto padėtis romane įkūnija vidinę kovą, vedančią link šopenhaueriško asketizmo. A.Schopenhaueris asketizmą priešpriešina valiai gyventi, t.y. aklai, destruktyviai gyvenimo energijai, kurios paneigimas žmogui yra būtina laimės sąlyga. Tam, kad būtų nutrauktos dvasinės kančios, reikia nuslopinti asmeninius norus ir aistras, tačiau pačiam Labrustui gyvenimo norų ir aistros sumažėjimas yra nepriimtinas, tai jį priveda prie antidepresantų. Nors vaistai pakelia serotonino lygį organizme ir laikinai sumažina dvasines kančias, bet jie nesuteikia tikros laimės, o tik "naują gyvenimo interpretacijos formą", jie neišsprendžia skausmo priežasties. M.Houellebecqo pasaulyje nelengvas pesimisto filosofo A.Schopenhauerio kelias į laimę šių laikų žmogui yra dar sunkiau įveikiamas.
M.Houellebecqui, kaip ir A.Schopenhaueriui, svarbi tema yra savižudybės problema, šio akto, kaip išeities atmetimas / pasirinkimas. Verta paminėti, kad A.Schopenhaueriui savanoriškas gyvenimo nutraukimas yra valios gyventi patvirtinimas, nes tai veiksmas, nulemtas negaunant to, kas tuo metu geidžiama iš gyvenimo. Vokiečio filosofija savižudybę, kaip išeitį atmeta, M.Houellebecqo herojų santykis su šiuo pasirinkimu yra komplikuotas.
Nepriklausomai nuo profesijos, M.Houellebecqo romanų veikėjai yra išsilavinę estetai ir hedonistai, dekadentai ir autsaideriai, įvykių tėkmėje jie atsiduria opozicijoje su visuomene ir konfliktuoja su pačiais savimi. "Serotonine" Labrusto netenkina dabartis, netenkina kryptis, į kurią juda visuomenė, kurioje jis kadaise gerai jautėsi. M.Houellebecqui visuomenės negandos, kurias jis kritikuoja, yra ir jo medžiaga. Jo bejausmis, objektyvizuojantis stilius leidžia pasinaudoti įvairiais visuomenės grupių žargonais ir terminija, suderinti tekstuose aukštąjį ir žemąjį stilius (ko tuo metu reikalauja jo kūrinys, pvz., technokratinis žargonas, pornoterminija, vikipedinis stilius, biurokratinė kalba, ilgi sakiniai ir t.t.).
Nors M.Houellebecqas užsitvirtino į politkorektiškumą spjaunantį amžino pesimisto ar net mizogino įvaizdį, jo pasakojamos istorijos paprastos, bet taip pat ir sunkiai nusakomos. Išskirtinis yra jo sugebėjimas rašant apie kasdienius ar net banalius dalykus (banalumas, pasak jo, būdamas pati sunkiausia, yra ir pati įdomiausia tema) užduoti sudėtingus klausimus. Sudėjus jo stilių, jo temas ir veikėjus, romanų intertekstualumą, tikrą ar tariamą tekstų autobiografiškumą, ryšius su XIX a. literatūra ir įvairius kitus paminėtus ar nebūtinai lengvai įvardijamus dalykus, gauname kaskart ilgalaikį poveikį paliekantį Houellebecqo efektą.
