Seniausias ir didžiausias Lietuvoje Vilniaus universitetas įkurtas 1579 metais, o W. Shakespeare‘o pirmojo kūrybos dešimtmečio tragedija „Romeo ir Džuljeta“ parašyta 1595 metais. Nors genijumi vadinamas rašytojas Lietuvoje niekada nesilankė, tačiau ši seniausia ir žymiausia Vidurio ir Rytų Europos aukštoji mokykla darė didelę įtaką ne tik Lietuvos, bet ir kaimyninių šalių kultūriniam gyvenimui, išugdė ne vieną mokslininkų, poetų, kultūros veikėjų kartą. Čia profesoriavo daug garsių asmenybių: medikai vokiečiai Johanas Frankas ir jo sūnus Jozefas Frankas, istorikas Joachimas Lelevelis, mokėsi poetai Adomas Mickevičius ir Julius Slovackis, istorikas Simonas Daukantas, rašytojas, poetas ir literatūros mokslininkas Česlovas Milošas. Kai universitetas buvo įkurtas, W. Shakespeare‘ui buvo penkiolika metų; jo sukurtam Romeo Montekiui – šešiolika, Džuljetai Kapuleti – keturiolika. Ar šios jaunų įsimylėjėlių istorijos prototipai nėra giminingi Vilniaus universiteto jaunimui?

Šios gražiausios pasaulyje istorijos aistromis jau du dešimtmečius gyvena talentingiausi Lietuvos aktoriai, personažus kuria net kelios aktorių kartos. 2003 metais sukurtas, o 2015 atnaujintas, šis spektaklis tarytum tapo lietuviškos šekspyrianos simboliu. Anot režisieriaus O. Koršunovo: „Spektaklio „Įstabioji ir graudžioji Romeo ir Džuljetos istorija“ stilistika labai žaisminga. Per ilgą laiką ji tapo dar grynesnė. Čia toks atvejis, kai spektaklis išgyveno ilgiau negu aktorių vaidmenys.“

Lietuvos nacionaliniam dramos teatrui šis spektaklis brangus dar ir dėl to, kad tai yra vienas iš ryškiausių Jūratės Paulėkaitės scenovaizdžio pavyzdžių. Šiandien daug kam net sunku įsivaizduoti: kai gimė šis spektaklis, Lietuvoje buvo tik viena picerija, todėl šventą siužetą perkelti į piceriją kai kam galėjo atrodyti kaip tam tikras akibrokštas. Šiandien, kai devalvavosi ne tik vertybės, bet ir daugelis svarių sąvokų, nekintamu dėmeniu išliko pati istorija, o picerijos miltai tapo meilės reinkarnacijos simboliu. Dar kurdama spektaklį, J. Paulėkaitė sakė: „Meilė kaip alcheminis darinys pakeičia banalybę, sutaurina realybę. Žodžiu, virtuvėje atsiranda dangus: balkono scena. Be to, virtuvėje prasideda karas, istorija, gyvenimas: joje gaminamas maistas kaip gyvenimo esencija. Virtuvė yra pamatinis dalykas, labai gyvybingas, kūniškas, su savo perturbacijomis. Todėl manęs nebaugina scenovaizdžio statika. Veikiant aktoriams, šviesoms, vandeniui, tešlai, jis pasidaro gražus lyg ikona.“

Šis spektaklis toks gražus ir galingas, jog kintančios vaidybinės aikštelės jam suteikia dar didesnės jėgos ir žavesio. Todėl neabejojama, kad tie žiūrovai, kurie turės galimybę Romeo ir Džuljetos istoriją išvysti gražiausiame Vilniaus universiteto kieme, bus tikrai laimingi. Kiek meilės ir aistrų yra patyrusi ši erdvė, kiek susipažinimų, pasimatymų ir išsiskyrimų yra regėjusi... O. Koršunovo sukurta istorija – tai tęsinys gyvenimo, kurį mums leista pažinti mylint.

Didžiajame kieme didžiąją meilės istoriją pristato režisierius O. Koršunovas:

Džiaugiuosi, kad atsirado galimybė vasarą rodyti spektaklius, kad Lietuvos nacionalinis dramos teatras prisidėjo prie mūsų – OKT dvidešimtmečiui skirto festivalio – ir rodo „Įstabiąją ir graudžiąją Romeo ir Džuljetos istoriją“. Šiuo metu spektaklis priklauso Lietuvos nacionaliniam dramos teatrui, bet 2003 metais jis buvo sukurtas OKT teatre. Tai buvo vienas reikšmingiausių mūsų darbų, kuris pažymėjo mūsų penkmetį. Penkeri OKT metai buvo neįtikėtinai prasmingi, visko pilni, itin kūrybingi. Tie penkeri metai, matyt, buvo gražiausi ne tik mūsų teatre, bet ir mano paties kūryboje. Per tą laiką tapome tikru repertuariniu teatru. Jau buvome sudalyvavę visuose svarbiausiuose festivaliuose, ir štai – gavome pasiūlymą koprodukcijai iš Avinjono ir šiuo spektakliu turėjome atidaryti garsųjį festivalį. Taip ir įvyko: mes atidarėme festivalį, suvaidinome tris spektaklius pagrindinėje Popiežiaus rūmų aikštėje, bet be žiūrovų, nes tuo metu vyko nepriklausomų Prancūzijos teatro kūrėjų streikas. Bet mes vaidinome, tarsi tikėdamiesi, kad tas festivalis įvyks. Vyko derybos... Tad mes tris kartus suvaidinome čirškiant cikadom, mistraliui blaškant Romeo ir Džuljetos miltus po tą aikštę. Spektaklis iš esmės ir gimė aikštėje, po atviru dangumi. Šįmet, beje, Avinjono festivalis neįvyko antrą kartą – dėl pandemijos.

Aš labai džiaugiuosi, kad praėjus dvidešimčiai metų, OKT surengto dvidešimtmečio festivalyje, vėl atviroje erdvėje, „Įstabioji ir graudžioji Romeo ir Džuljetos istorija“ bus vaidinama ne čirškiant cikadom, o čirškiant žvirbliams, jiems „karpant“ dangų, skambant Šv. Jonų varpams... Taigi, man, ko gero, iš visų šiame festivalyje OKT rodomų spektaklių (o jų išties daug), nostalgiškiausias yra „Romeo ir Džuljeta“. Jis neprarado savo įstabumo ir grožio. Kviečiu visus žiūrovus pamatyti jį po atviru dangumi, nuostabiajame mūsų universiteto kieme, kuris nė kiek nenusileidžia Avinjono Popiežių rūmų kiemams.        

***

Recenzijų ištraukos apie „Įstabiąją Romeo ir Džuljetos meilės istoriją“

W. Shakespeare’o kūrinys, šįkart prakalbintas režisieriaus O. Koršunovo, sutraukė į teatrą netgi tuos, kurie nemėgsta „koršunovietiško“ teatro. „Romeo ir Džuljeta“ išties jaudina. Išties kūną krečia šiurpas, mintys sukasi pašėlusiu greičiu, jauti, kaip kraujas tvinksi gyslose... Ne veltui visas spektaklio pavadinimas – „Įstabioji ir graudžioji Romeo ir Džuljetos istorija“. Graudulio, tiesa, čia maža. Bet įstabumo – tikrai daug. Tiek daug, kad juo net negali patikėti. Režisierius sakė, kad tokį ilgą pavadinimą spektakliui pasirinko todėl, kad taip skamba W. Shakespeare originalas.

Dalia Baliutavičiūtė / Lietuvos žinios, 2003 11 06

Pažiūrėjus O. Koršunovo statytą „Romeo ir Džuljetą“ randasi pojūtis, kad ir įspūdžių ištvirkintą profesionalą, ir naivumu trykštantį diletantą jaudina tie patys tikri dalykai, meistriškai užkoduoti šiame reginyje. O. Koršunovas sugebėjo skaudulingosios W. Shakespeare’o tragedijos pagrindu sukurti savą totalinės žmogaus nelaisvės pasaulio modelį.

Julijus Lozoraitis / Laikas, 2003 11 14

Miltų metaforos bei didžiulio katilo naudojimas pačiais svarbiausiais pjesės momentais yra tik dalis daugybės vaizdinių, kurie atgaivina teatro lankytojų požiūrį į klasikinį veikalą ir puikiai pasitarnauja dramaturgo intencijoms. Šis spektaklis trunka kiek ilgiau nei tris valandas ir iš savo žiūrovo reikalauja išties daug. Tačiau jei žiūrovas sugebės išlaikyti dėmesį ties subtitrais, egzotiška kalba bei vaizdų gausa scenoje ir priims drąsų režisieriaus pastatymą, tuomet šis „Romeo ir Džuljeta“ taps vienu įsimintiniausiu kada nors matytu spektakliu.

Kyle Minor / New Haven Registre, 2004 06 13

Keturias dienas rodyta drama tapo tarptautinio festivalio „Arts&Ideas“ pažiba. Nepaisant pjesės didybės, šis W. Shakespeare’o tragedijos pastatymas perkelia į naują intensyvumo ir pajutimo lygmenį. Trys valandos pralekia lyg minutės, publika susižavėjusi. Ir kas galėtų patikėti, kad viso to kaltininkai – ansamblis iš Europos, kuriam angliška klasika greičiausiai nėra kasdienė duona. Visgi yra būtent taip. Jauna ir energinga trupė iš Lietuvos – Oskaro Koršunovo teatras – scenoje susprogdina savo „Romeo ir Džuljetos“ versiją.

Irene Backalenick / Connecticut Post, 2004 06 15

Giedrius Arbačiauskas įkūnys Džuljetos tėvą Kapuletį, o charizmatiškajam Andriui Bialobžeskiui patikėtas tragišką Romeo ir Džuljetos meilės baigtį lėmusio vienuolio Lorenco vaidmuo.

– Matėme jus vaidinantį TV serialuose, teatro scenoje, o koks jūsų santykis su dainavimu?

– Na, dainavau dainavau... Yra tokia nuodėmė mano kūrybinėje diskografijoje (juokiasi). Netgi toje pačioje „Meilėj ir mirty Veronoje“, tik tai buvo seniai ir netiesa. Dar 1996 m. E. Nekrošiaus statytame spektaklyje iš pradžių buvo trys herojų poros, viena iš jų aktorinė. Spektakliui įgavus pagreitį, liko tik dainininkai, o aš buvau perdislokuotas į Juokdario vaidmenį. Vėliau dainavau, deja, trumpą gyvenimą gyvavusiame K. Antanėlio ir A. Navako miuzikle „Peras Giuntas“. Dainavau ir Tadą Blindą A. Mamontovo kurtame miuzikle. Taigi, pastūgavęs paūbavęs esu (šypsosi).

– „Meilė ir mirtis Veronoje“ komandoje daug ryškių veidų, asmenybių, kurios įpratusios būti dėmesio centre. Ką reiškia būti tokios komandos dalimi?

– Visada smagu dirbti su ryškiomis asmenybėmis. Tai didžiulė mokykla, apsikeitimas energija, idėjomis. Visada į tai žiūriu kaip į patikrinimą, savęs išbandymą.

– Jums patikėtas vienuolio Lorenco vaidmuo, kuris buvo Romeo patikėtinis ir iš dalies yra kaltas dėl tragiškos kūrinio baigties. Ar jums pažįstamas kaltės jausmas? Kaip su juo gyventi ar nuvyti šalin?

– Kaltės jausmo jokion šalin nenuvysi – jis ateina naktį kaip juodas sapnas ir staugia vienišo vilko balsu. Lorencas gal kažkiek kaltas dėl jaunų žmonių meilės tragiškos baigties, ne dėl kūrinio. Tai – jo paslaptis, todėl jis ir įdomus.

– Koks bus A. Bialobžeskio kuriamas Lorencas? Ar jo įvaizdis sutaps su pjesėje atskleidžiama V. Šekspyro vizija?

– Tuo metu, kai ruošiausi Šekspyro paklausti apie jo viziją, jis buvo išvykęs pasižmonėti amžinybės plotuose, tad nesu tikras, kad mūsų vizijos sutaps. Vizijas derinsime kartu su roko operos režisieriumi Ramūnu Cicėnu.

– Peržiūrėjus jūsų sukurtus vaidmenis, atrodo, kad dažniau jums tenka kurti neigiamus veikėjus. Šį kartą, atrodo, bus priešingai...

– Bus visai nepriešingai – Lorencas bus monstras, demonas ir pabaisa. Jeigu galėčiau, jis rytų vienuoles pusryčiams. Akimis, žinoma (šypsosi).

– Jeigu galėtumėte pakeisti kūrinio pabaigą: sukurtumėte jam laimingą, pasakišką, baigtį ar pasiliktumėte prie Šekspyro varianto?

– Paprastai pasakos baigiasi vestuvėmis, tik visi pamiršta, kad po to būna parašyta – „Pasakos pabaiga“. Tebūnie jau kaip yra. Man, beje, patinka daugtaškiai...

Aktoriaus ir režisieriaus Ramūno Cicėno režisuojamoje roko operoje pagrindinius – Romeo ir Džuljetos – vaidmenis atliks Ieva Zasimauskaitė ir Justinas Jarutis. Be jau minėtos aktorių trijulės, scenoje taip pat pasirodys Inga Valinskienė, Vidas Bareikis, Kęstutis Cicėnas, Mindaugas Papinigis, Marius Jampolskis, Paulius Šinkūnas ir Aidas Barkauskas. Naujausias roko operos „Meilė ir mirtis Veronoje“ pastatymas gruodžio 28 d. bus parodytas Vilniaus „Siemens“ arenos, o diena vėliau, gruodžio 29-ąją, – Klaipėdos „Švyturio“ arenoje.

Mursijos šokių kompanija, tituluojama ispaniškojo flamenko „svajonių komanda“, klasikinį kūrinį pripildė deginančia aistra ir dramatizmu, tad žada itin jausmingą bei įspūdingą reginį. Apie tai, kaip kilo mintis sujungti flamenką su baletu, kaip sekasi ruoštis artėjančiam pasirodymui, pasakoja CMDANZA meno vadovė Olivia Bella.

– Kaip kilo mintis sujungti tokius skirtingus žanrus – flamenką ir baletą?

– Flamenkas pasižymi neaprėpiama įvairove. Juo galima pasakoti apie ilgesį, liūdesį, svajones, todėl pamanėme, tad prijungus klasikinio baleto elementus, įmanoma dirbti net ir su W. Shakespeare’o literatūriniu šedevru. Manau, jog „Romeo ir Džiuljetą pavyks atskleisti kiek kitokiais rakursais bei dar jausmingiau, nes flamenkas unikalus tuo, jog paliečia širdies gelmes.

– Kodėl pasirinkote būtent šį kūrinį – meilės istoriją su tragiška pabaiga? Ar publika gali tikėtis nukrypimų nuo klasikinio „Romeo ir Džiuljetos“ pateikimo?

– W. Shakespeare’as – genialus kūrėjas, kuriam jaučiu ypatingą pagarbą. Todėl jo istorijos nekeisime. Pjesę papildysime flamenko baletui būdingu charakteriu, vidine jėga, ritmais, spalvingomis melodijomis ir žinoma, dainavimu.

– Romeo ir Džiuljetos istorija rodoma viso pasaulio teatruose ir iki šiol yra aktuali. Jūsų nuomone, kodėl kūrėjai vis ieško naujų išraiškos formų, o publika nepaliauja šiuo kūriniu žavėtis?

– Mums, ispanams, kur kas lengviau atskleisti Romeo ir Džiuljetos išgyvenimų gylį per flamenką nei kitomis meninės išraiškos formomis. Muzika, judesiais, dainavimu kalbame apie gyvenimą, meilę, liūdesį, džiaugsmą, skausmą, drąsą. Neabejoju, jog išvydę naują kūrinio versiją, t.y. flamenko baletą „Romeo ir Džiuljeta“, publika liks nustebinta ir sužavėta.

– Su kokiais iššūkiais susidūrėte ruošiant šį projektą?

– Didžiausias iššūkis – per daug nenutolti nuo W. Shakespeare’o idėjos, tačiau suteikti kūriniui naujų spalvų.

– Flamenko baletą išvysime gruodžio 21-ąją. Kaip sekasi repetuoti?

– Tikrai taip, visa trupė ir muzikantai intensyviai ruošiasi. Mums labai svarbu susikoncentruoti į tai, ką ruošiamės parodyti Lietuvos publikai. CMDANZA Vilniuje viešės pirmą kartą, todėl siekiame geriausio rezultato – pribloškiančio reginio.

Flamenko baletas „Romeo ir Džiuljeta“ vyks gruodžio 21 d. 19 val. koncertų salėje „Compensa“.

Kino kūrėjo Franco Zeffirelli (Franko Dzefirelio) klasika tapusio 1968 metų filmo „Romeo ir Džiuljeta“ (Romeo and Juliet) žvaigždės vėl dirbs kartu ir vaidins tragiškosios veikėjos tėvus modernioje šios romantinės tragedijos versijoje.

Leonardas Whitingas (Leonardas Vitingas) ir Olivia Hussey (Olivija Hasi) drauge nevaidino nuo to laiko, kai įkūnijo tuos liūdnos lemties įsimylėjėlius, o dabar vaidins Kapulečius naujame Bruce'o Webbo (Briuso Vebo) filme „Social Suicide“.

Filmas bus juo ypatingesnis O.Hussey, nes filmo veikėją Džuliją – naujausią Džiuljetos inkarnaciją – vaidins jos duktė, taip pat aktorė India Eisley (Indija Isli).

Naujojo filmo kūrimas antradienį prasidėjo Londone, pranešė „The Hollywood Reporter“.

Šeštadienį Lietuvos vaikų ir jaunimo centre Vilniuje vyks jubiliejinis dešimtasis šokio festivalis „Ant stogo“. Didžiojoje LVJC scenoje pasirodys per 1000 jaunųjų šokėjų iš visos Lietuvos kultūros ar laisvalaikio centrų, šokio studijų bendrojo lavinimo mokyklų. Nuo 11.00 val. prasideda jaunesniųjų dalyvių (iki 9 m.) šokio kompozicijų konkursas, o 16.00–19.00 val. sceną ir žiūrovų dėmesį valdys vyresniųjų (iki 19 m.) šokėjų grupės. 

„Vaikai mėgsta šokti, nepaisant lengvo jaudulio jiems patinka pasirodyti scenoje ir būti įvertintiems už savo pasiekimus. Jau dešimtį metų gyvuojantis, augantis ir kaskart pasiūlantis ką nors naujo mažųjų šokėjų festivalis „Ant stogo“ puikus to įrodymas, – pasakoja Vilma Smaliukienė, festivalio organizatorė. – Viena iš šių metų naujienų yra tai, kad jaunieji šokėjai iš salėje susirinkusių žiūrovų galės patys pasirinkti keletą komisijos narių, nepabūgusių scenoje pademonstruoti savo šokio gabumų, kompozicijos, choreografijos išmanymo“.

Šokio kompozicijas vertins ir patarimus dalins taip pat ir profesionalūs šokėjai, choreografai bei šokio pedagogai: Rima Panuškytė – Kauno valstybinio muzikinio teatro baleto šokėja-solistė, televizijos projekto „Tu gali šokti” dalyvė, Vytautas Mackonis – profesionalus šokėjas, šokių treneris, Rugilė Dailidaitė – šokėja, choreografė, trenerė, studijos RE_D įkūrėja, Airidas Šešetas – šokėjas, TV projekto „Tu gali šokti“ prizininkas ir  Nerilė Senulytė – šokėja, LNK projekto „Kviečiu šokti“ dalyvė.

Festivalio organizatoriai – Vilma Smaliukienė, Lietuvos vaikų ir jaunimo centro renginių ir projektų skyriaus vadovė ir Mantas Svirskys, TV projektų „Auksinis balsas“, „Romeo ir Džiuljeta“, „Kviečiu šokti“, „Pažadinta aistra“ choreografas.

Vieta:  Lietuvos vaikų ir jaunimo centras, Vilnius, Konstitucijos pr. 25. 

Aktorė Goda Petkutė – dar tik trečiakursė studentė, bet veiklos pastaraisiais mėnesiais turėjo tiek, kad vos spėjo suktis. Po paskaitų Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje – į serialo "Moterų laimė" filmavimo aikštelę, iš jos – į baleto ar sekmadienį sostinėje pristatytos roko operos „Romeo ir Džiuljeta“ repeticiją. Aktorė labai džiaugiasi galėjusi prisiliesti prie kultinės lietuvių roko operos „Meilė ir mirtis Veronoje“ naujosios versijos.

„Vaidinti roko operoje, atgimusioje „Romeo ir Džiuljetos“ pavadinimu, buvo nepaprasta. Pirmiausia dėl to, kad teko padirbėti su režisieriumi Kęstučiu Jakštu. Jis ne tik pastatė puikų miuziklą, bet ir buvo sukūręs šiltą darbinę atmosferą, sugebėdavo motyvuoti aktorius“, – įspūdžiais iš užkulisių dalinosi G. Petkutė.

Aktorė pasakojo, kad jai itin patiko režisieriaus sprendimas operoje pavaizduoti ne XVI a. Veroną, o šių laikų kiemus ir gatves: „Jis klasika tapusias eilutes pavertė šiems laikams aktualia drama. Prie to prisidėjo ir su mumis nuolat dirbdami choreografai – Dainius Bervingis ir Gintaras Visockis.“

Roko operoje Kapulečių tuštutę vaidinusi G. Petkutė scenoje šmėžavo daug, tačiau jos vaidmuo nebuvo pagrindinis. O televizijos seriale „Moterų laimė“ ji – viena pagrindinių aktorių. Nors Godos patirtis dar nėra gausi, vaidybinės kryptys jau spėjo išryškėti: aktorės herojės nebūna šiltos, mielos ir geros mergaitės.

„Pirmą rimtą vaidmenį televizijos seriale gavau kaip tik „Moterų laimėje“. Tiesa, atlikau epizodinį striptizo šokėjos vaidmenį ir kitame televizijos seriale. Abu mano personažai buvo savotiški -  blogiečiai“, – sakė juokdamasi ji.

Ne vieną TV3 serialo „Moterų laimė“ gerbėją, išvydusį kaip Godos veikėja Eglė pasikeitė nuo šios gyvenimiškos dramos pradžios, turėjo ištikti lengvas šokas. Juk gera ir naivi mergaitė virto apsukria furija! Tokiu siužeto vingiu Goda labai džiaugiasi: „Iš savo patirties galiu pasakyti, kad blogiečius vaidinti šimtą kartų lengviau. Tokie personažai ir spalvingesni, ir žiūrovui įdomesni.“

Kas seriale yra tikrasis Eglės vaiko tėvas? Kaip susiklostys jos santykiai su Rimvydu (akt. Paulius Tamolė)? Ir kokie rūpesčiai laukia kitų serialo „Moterų laimė“ damų – žiūrėkite pirmadieniais–ketvirtadieniais 19.30 val. per TV3.

Jaunas, perspektyvus ir talentingas Lietuvos roko muzikos „sunkiasvorio“ Povilo Meškėlos auklėtinis Tadas Juodsnukis neseniai įrodė esąs ne ką prastesnis už mokytoją. Vaikinas televizijos projekte „Romeo ir Džiuljeta“ užėmė pirmą vietą ir jau netrukus gaus galimybę pasirodyti didžiausiose šalies koncertų salėse.

- Akivaizdu, jog muzika dabar užima didžiąją dalį tavo gyvenimo, tačiau anksčiau svajojai būti profesionalus sportininkas...

- Meilę krepšiniui man įskiepijo tėtis. Prieš penkerius metus buvau gimtojo miestelio – Prienų – krepšinio komandos narys. Žaidėme ne tik Lietuvoje, bet ir kitose Europos šalyse, ne kartą esame laimėję turnyrus. Kiek buvo gerų įspūdžių! Tuo metu net svajojau sekti tėvo pėdomis ir užsiimti profesionalia karjera, deja, patyriau traumą ir planus teko pakeisti. Laimei, mano gyvenime atsirado muzika. Tačiau iki šiol esu didžiulis krepšinio „fanas“. Turiu ir mylimiausią komandą - Kauno „Žalgirį“, bet palaikau ir kitus Lietuvos krepšininkus, ypač kai žaidžia užsienyje.

- Kaip jautiesi laimėjęs projektą „Romeo ir Džiuljeta“? Kaip suspėji su darbais, juk roko operos premjera ne už kalnų?

- Šiuo metu jaučiuosi fantastiškai, tiesiog - nerealiai! Tačiau džiaugtis laimėjimu nėra kada. Laiko labai mažai, o darbo daug. Dirbti su tokia profesionalu komanda yra didžiulė garbė ir kartu atsakomybė. Reikia tik spėti viską gaudyti, manau, Lietuvos publikos laukia tikrai įspūdingas pasirodymas!
Dabar reikia susikoncentruoti, todėl laisvo laiko nebeliko visai. Manau, ilgai miegoti ir ilsėtis artimiausių metų man neteks.

Be to, laukia ir kiti koncertai, miuziklo „Pranašas“ gastrolės, intensyvus darbas repeticijų salėse, daugybė ieškojimų, kaip pateikti geriausią produktą žiūrovams. Labai nemėgstu, kai pasirodymas nebūna „išbaigtas“ iki galo. Jei trūksta bent vienos detalės, gero rezultato gali ir nesitikėti. Viskas turi būti paruošta net daugiau nei šimtu procentu, iš visos širdies.

- Ne vienas, dalyvavęs televizijos šou, vėliau sakydavo, jog ten eiti neverta. Esą publikai vis dar pateikiami nekokybiški projektai, laidų prodiuseriai nepalieka laisvės išreikšti idėjas. Sutinki?

- Visiškai nesutinku. Projektas „Romeo ir Džiuljeta“ yra visai kitokio pobūdžio. Lietuvoje, kiek žinau, tokio dar nebuvo. Be to, man nėra tekę girdėti tokios nuomonės apie televizijos šou. Pats labai džiaugiuosi gavęs galimybę atsidurti ant šios scenos, esu dėkingas ir visai kūrybinei komandai.
Tiesa, buvo sunku priprasti prie žaidimo taisyklių ir suprasti, jog tai šou, televizija.

Kiekvieną laidą visi laukdavom ko nors netikėto. Laidos prodiuseriai mėgo „pokštauti“ ir pastatyti mus į tokią padėtį, kuriai nebuvome pasiruošę. Tačiau, praėjus kuriam laikui, supratau, kad tai mane užgrūdino. Sugebėjau „perlipti per save“ ir pažvelgti į kitą pusę, kurios anksčiau savyje neįžvelgiau.

Mane dažnai lygina su mokytoju Povilu Meškėla, manau, tai iš tiesų mūsų lietuviškas bruožas - viską lyginti su kuo nors kitu. Pažvelgus plačiau į roko kultūrą, galima rasti daugiau palyginimų ir panašumų. Visi rokeriai puoselėja bendrą idėją, turi panašias vertybes. Tačiau taip pat yra ir su operos solistais, populiariosios muzikos atlikėjais ar net fotografais - argi jie nepanašūs? Į viską reikia žvelgti kiek plačiau – ieškoti savitumų, o ne kopijų.

- Ar tau teko paaukoti ką nors dėl pergalės – ramų miegą, vakarėlius, pasisėdėjimus su draugais?

- Vakarėlius paaukoti man teko jau daug seniau. Kai pradėjau aktyviau dainuoti, vaidinti miuzikluose pasisėdėjimai su draugais tapo labai reti. Tačiau mano bičiuliai nepyksta – jie supranta, kad norėdamas pasiekti daugiau, turiu šio to ir atsisakyti. Iš tiesų, pastaraisiais mėnesiais darbo krūvis buvo didžiulis, ne tik dėl šio projekto, bet dėl kitų koncertų, miuziklo. Teko visur lėkti, kad spėčiau, bet aš myliu šį savo gyvenimo pasirinkimą. Buvimas scenoje atneša man labai daug džiaugsmo, nėra nieko geriau už akimirką, kai visa salė tau ploja atsistojusi.
Laisvo laiko turėdavau ne daug, todėl stengiausi jį skirti poilsiui – ramiam miegui, jėgų atgavimui.

- Egzistuoja stereotipas, jog sunkiosios muzikos atlikėjai nesirūpina nei savo išvaizda, nei sveikata – laksto po barus, nuolatos geria alų... Kaip manai, ar tau pavyko pakeisti tokią nuomonę?

- Aš manau, jog man puikiai pavyksta laužyti šį stereotipą. Tiek televizijos ekrane, tiek ir už jo ribų stengiuosi įrodyti, jog sunkiosios muzikos atlikėjai yra visapusiški, talentingi žmonės. Jeigu nesirūpinčiau sveikata, išvaizda, nežinau, kas iš manęs būtų... Be to, daugybė mano pažįstamų rokerių - išsilavinę, labai kultūringi ir daug pasiekę žmonės.

Taip, pripažįstu, visą laiką buvau ir vis dar esu šiek tiek maištautojas, dažnai man nepatinka nusistovėjusios taisyklės – „daryk taip ir taškas!“. Tai ne man, noriu padaryti kiek kitaip, išsiskirti. Tačiau nesu užsispyręs, jog visada atliksiu tik roko dainas. Myliu muziką, ne tik vieną jos stilių. Manau, nėra blogos muzikos, nors gal klystu... Gal šiek tiek visgi yra...

„Aš žinau vieną - tai tikras šių laikų Romeo. Teisingas "bičas" “, - taip apie savo jaunąjį pasekėją Tadą Juodsnukį, dalyvavusį TV3 muzikiniame projekte “Romeo ir Džiuljeta”, kalbėjo Povilas Meškėla. Šou pasibaigė Tado ir žaviosios Bjelle pergale. Simboliška: naujasis Romeo iš P.Meškėlos gali perimti šio vaidmens regalijas. Juk Povilas taip pat vaidino Romeo roko operoje 1996-aisiais.

Tadui artimiausias – jo mokytojas, draugas ir bendramintis P.Meškėla, kuris Romeo vaidmenį  pamena taip tiksliai, lyg tai būtų vykę vakar. “Dabar yra labai daug informacijos, o tada man viskas buvo nauja. Kęstučio Antanėlio dėka aš pakliuvau pas režisierių Eimuntą Nekrošių – jis 1996 metais statė roko operą. Man pasisekė, kad susipažinau su puikiais žmonėmis, kurie labai padėjo. Tai - Viktorija Kuodytė, Andrius Bialobžeskis, Kostas Smoriginas, Kęstas Jakštas, Saulius Mykolaitis, Algis Dainavičius, mano Džiuljeta – Aušra Prūselaitytė ir, aišku, Eimuntas Nekrošius, - ranką prie krūtinės spaudžia P.Meškėla. - Pradžioje aš buvau stebėtojas. E.Nekrošius tepaklausė: „Tu supranti, kur atėjai?“ Taip, suprantu. „Tai dar pasėdėk truputį.“ Ir aš sėdėjau, stebėjau, kaip jie kūrė mizanscenas. Iš pradžių repetavo su A.Balobžeskiu ir V.Kuodyte, o paskui mane pradėjo įvedinėti. Viską dariau taip, kaip jaučiu, o po repeticijos prieidavau ir klausdavau maestro. Ir jis man paaiškindavo: ten perspaudei, ten... Repeticijos vyko kiekvieną dieną, buvo labai daug „pragonų“. Ir tas kūrinys susidėliojo.“

Povilas sako kūręs gatvinį Romeo - tokį, koks tuo metu buvo pats. „Mano muzikinė akademija yra gatvės akademija, - prisipažįsta jis. - O paskui suvedė likimas su daug įdomių žmonių, iš kurių mokiausi, klausinėjau, nebijojau prieiti ir dar kartą paklausti. Dabar kai prisimenu – jėga. Ten viskas buvo labai teisinga.“

P. Meškėlai įsiminė ne tik arijos, bet ir ryžto pareikalavusios scenos. „Buvo tokia scena, kai Romeo lipa lieptu į koplyčią. Man buvo baisu, nes esu patyręs tam tikrų išgyvenimų ir su aukščiu labai nedraugauju. Todėl kai reikėdavo lipti tuo lieptu, aš labai stipriai nervindavausi. Paskui E.Nekrošius pasakė: „Duokit jam lazdą“. Gavau - trijų metrų ilgiausią lazdą, lipau remdamasis ja, bet vis tiek baimės buvo, - pasakoja P.Meškėla. - O vieną gražią dieną sugalvojau paprasčiausiai užlipti scenos šonu. Nusižengiau teatro taisyklėms – maniau, kad E.Nekrošiaus nėra salėje, o buvo... Vėliau nuėjau pas režisierių, o jis sako: „Žinai, labai neblogai.“ Klausiu – tai gal galiu nevaikščioti tuo lieptu? „Gali“.

Kodėl lietuviška roko opera „Meilė ir mirtis Veronoje“ tapo tikra ikona? „Todėl kad visų pirma ten yra ką dainuoti, “ant durniaus“ neišplauksi. K.Antanėlis išmokė, kaip lietuviškai teisingai frazuoti. Reikėjo labai daug pastangų sudėti į žodžio ir  teksto prasmę, dikciją... Aš tas repeticijas prisimenu kaip dabar, nepaisant, kad praėjo beveik 20 metų, - teigia P.Meškėla. - Reikia turėti didelės vidinės jėgos, kad tą vaidmenį išgyventum. E.Nekrošiaus pastatymas buvo ypatingai judrus: teko daug lakstyti, griuvinėti. Be vidinio draivo ir fizinės ištvermės tu numirtum, istorija pasibaigtų jau pirmos dalies pradžioje, kai susitinka Montekiai su Kapulečiais. Ten reikia didelio pasiruošimo - ir vokalinio, ir fizinio. Turi jausti, kur truputį pailsėti, kur - pramušti, o kur ir susidraskyti...“

Naujausiame roko operos „Romeo ir Džiuljeta“ pastatyme taip pat žadama daug veiksmo, šokių, jautrių scenų, dalyvaus choras „Brevis“, vyks įspūdingos masinės scenos, o pagrindiniai veikėjai leis atpažinti šių dienų aplinką. Vaidmenis kuria: T.Juodsnukis, Bjelle, Jeronimas Milius, Ramūnas Rudokas, Darius Petkevičius, Irmantas Jankaitis, Larisa Kalpokaitė, Karina Krysko-Skambinė, Aleksandras Ivanauskas, Juozas Gaižauskas, Jokūbas Bareikis, Andrius Žiurauskas, Vaidotas Martinaitis ir kiti.

Kauno “Žalgirio” ir Vilniaus “Siemens” arenose gruodį įvyks roko operos “Romeo ir Džiuljeta” premjera. Šiuo metu būrys žinomų aktorių pluša repeticijų salėje, tarp jų – ir Aistis Mickevičius. Medžiagą jis puikiai mena iš studentiškų laikų: režisieriaus Eimunto Nekrošiaus roko operos pastatyme teko ir chore dainuoti, ir kelius kruvintis.

Kapuletį vaidinantis aktorius A.Mickevičius prisipažino taip įsijautęs į puošeivos vaidmenį, kad net pareikalavo geresnio kostiumo. „Dalyvavome roko operos įžanginiame etape – televizijos projekte „Romeo ir Džiuljeta“, vaidinome muštynių scenoje. Ir šiam filmavimui aš gavau ne tokį kostiumą, kokio norėjau. Sukėliau skandalą, nes nepatiko“, - juokiasi Aistis.

Roko operoje jo personažas nebus ryškiausias, bet taip pat neliks nepastebėtas. A.Mickevičiui teks ir gatvės peštynėse skvernais mojuoti, ir šokti, ir dainuoti. „Miuziklo žanras man žiauriai įdomus. Aš save vadinčiau kabareto artistu. Mėgstu, kai spektaklyje yra ir kalbos, ir dainos, ir šokiai“, - teigia aktorius, besiruošiantis premjerai.

Lig šiol Aistis susidomėjęs sekė TV3 projektą “Romeo ir Džiuljeta”, kuriame dėl pagrindinių įsimylėjėlių - Džiuljetos ir Romeo vaidmenų varžėsi ne tik jaunieji talentai, bet ir pripažinimą jau pelnę scenos meistrai – Vilija Matačiūnaitė, Marius Jampolskis ir kiti. A. Mickevičius tokiam konkursui vargiai ryžtųsi. „Amžius nebe tas, jau tik paslapčia galima tikėtis būti Romeo, - kvatoja aktorius. - Įsimylėti niekada nevėlu, bet pereiti tą pragaro virtuvę yra baisus dalykas. Šiame projekte buvo labai griežta komisija, kaip Sopoto festivalyje.“

Kita vertus, lengva nebuvo ir 1996-aisiais, kai debiutavo roko operoje „Meilė ir mirtis Veronoje“. „Mes, studentai, vaidinome chore. Taip pat ir paštininką teko vaidinti, ir Andrių Žebrauską pavaduoti, - prisimena A.Mickevičius. – O sunkiausia scena - kai turėdavau suktis ant kelių kaip gruzinas. Taip E.Nekrošius buvo sugalvojęs ir man liepdavo daryti. Susižalojau, vaikščiodavau kruvinais keliais. Man net pasiuvo specialius paminkštinimus. Bet galiausiai režisierius nusprendė, kad tas ėjimas keliais ne toks ir svarbus...“

Naujausiame režisieriaus Kęstučio Jakšto pastatyme kraują A.Mickevičius lies tik perkeltine prasme – menamuose gaujų susirėmimuose, skambant nepamirštamoms K.Antanėlio arijoms. Roko operoje taip pat pasirodys aktoriai Ramūnas Rudokas, Jokūbas Bareikis, Marius Jampolskis, Vaidotas Martinaitis, Larisa Kalpokaitė, Juozas Gaižauskas, Darius Petkevičius, Andrius Žiurauskas ir kiti. Romeo ir Džiuljetą vaidins Tadas Juodsnukis ir Bjelle.

Muzikinio projekto „Romeo ir Džiuljeta“ komisijos narys, baleto primarijus Nerijus Juška nesidrovi scenoje pamokyti dalyvius ištempti pėdą, žengti grakštesnius žingsnius. Finalininko Martyno Kavaliausko gerbėjai galėjo užsirūstinti, kai pusfinalio vakarą Nerijus vėl iškritikavo vaikino eiseną. Tačiau baleto šokėjas įsitikinęs, kad žiūrovą reikia užburti viskuo, ką darai scenoje.

Įspūdingame baleto meistro N. Juškos vaidmenų sąraše yra ir Romeo vardas. Kaip tik nuo šio vaidmens prasidėjo Nerijaus sėkmė. „Įdomiausia, kad Romeo įkūnyti man teko beveik ekspromtu: pirmasis numatytasis artistas „sulūžo“ ir aš per 4 dienas turėjau išmokti visą spektaklį, tris veiksmus. Tai praktiškai neįmanoma, juk tu turi ir vaidinti, ir šokti, ir dar žinoti, kada partnerę pakelti“, –  prisimena N. Juška.

Baleto spektaklyje „Romeo ir Džiuljeta“ jo partnerė buvo Eglė Špokaitė. Keturias dienas nuo ryto iki vakaro jiedu repetuodavo, o grįžęs namo Nerijus dar pusę nakties žūrėdavo vaizdo įrašą. Premjeros vakarą jis buvo šoko būsenos, tačiau publika šokėją pamilo.

Baleto žvaigždė nuolat kartoja, kad tik visuma artistui gali pelnyti įvertinimą ir pripažinimą – nepakanka gerai atrodyti ar gražiai dainuoti, reikia ir šokti, vaidinti. „Kai scenoje paskutiniame veiksme Romeo miršta, muzika groja tyliai ir tu girdi, kaip žiūrovai salėje šniurkščioja nosimis. Tai yra pats geriausias įvertinimas, – šyptelėdamas kalba N. Juška. – Todėl TV3 muzikinio projekto „Romeo ir Džiuljeta“ dalyviams aš irgi noriu pasakyti, kad ne tik dainuotų, bet kad ir išnaudotų visas galimybes užburti žiūrovą. Pagrindinis dalykas yra jausmas.“

Primarijus yra matęs pačių įvairiausių „Romeo ir Džiuljetos“ teatrinių pastatymų, o dabar jam ypač smalsu pamatyti ir lietuvišką roko operą. „Tikrai laukiu premjeros, man labai įdomu. Bet blogiausia, kad nebemoku žiūrėti kaip paprastas žiūrovas, labai išgyvenu už artistus“, – prisipažįsta N. Juška.

Roko opera „Romeo ir Džiuljeta“ yra kompozitoriaus Kęstučio Antanėlio ir libreto autoriaus Sigito Gedos kultinio kūrinio „Meilė ir mirtis Veronoje“ naujoji versija. Vaidmenis joje kuria Viktoras Malinauskas, Aleksandras Ivanauskas, Darius Petkevičius, Ramūnas Rudokas,  Vaidotas Martinaitis, Karina Krysko-Skambinė, Larisa Kalpokaitė, Andrius Žiurauskas, Juozas Gaižauskas, Aistis Mickevičius, Marius Jampolskis, Jeronimas Milius ir kt. Kas taps pagrindinių vaidmenų – Romeo ir Džiuljetos − atlikėjais, paaiškės jau šį šeštadienį, lapkričio 23 dieną, 19 val. muzikinio projekto „Romeo ir Džiuljeta“ finale TV3 eteryje.