Su tapytoja kalbame apie norą nurimti, neforsuoti savęs, užbaigti pradėtus darbus ir tiesiog mėgautis kūrybiniu procesu.

– Personalinėje parodoje "Atstumas iki širdies", ką tik vykusioje "Meno parko" galerijoje, eksponavote naujausius savo paveikslus. Pasibaigę metai jums buvo produktyvus kūrybinis periodas, tokie pat planuojate bus ir 2020-ieji?

– Kūriniai, eksponuoti galerijoje, buvo kurti nuo rudens. Ruošdamasi parodai dirbtuvėse tapiau kiekvieną dieną, darbų sukūriau nemažai, todėl ekspozicijoje buvo rodomi ne visi. Dar liko apie dvi dešimtis paveikslų, kurie yra nebaigti. Paroda jau įvyko, todėl dabar galiu dirbti lėčiau. Tai gerai, nes norisi ramesnio etapo. Naujaisiais metais personalinių parodų neplanuoju, todėl tai bus laikas, kurį skirsiu pradėtiems, bet neužbaigtiems paveikslams.

Properša / Vilmanto Raupelio nuotr.

– Jausmus žadinantis parodos pavadinimas – "Atstumas iki širdies" – yra apie jūsų santykį su tapyba?

– Gyvenime labai jaučiu pulsavimą: kai nuo vienų dalykų nutolstame, prie kitų – priartėjame. Galvodama pavadinimą, svarsčiau, kaip perteikti savo santykį su tapyba, motyvais, kūrybiniu procesu, kurie yra susiję su mano vidiniu pasauliu, prisiminimais, ryšiais, žmonėmis. Todėl parodos pavadinimas ir yra sudarytas iš raktažodžių – širdis tai jausmų saugojimo dėžutė, o atstumas – nesibaigiantis pulsavimas: nutolimas, priartėjimas.

– Sekantieji jūsų kūrybą gali pastebėti, kad ankstesnio laikotarpio paveiksluose vyravo vizualiai kiek konkretesni motyvai, o naujausiuose darbuose – jie abstraktesni, nebelieka daiktiškumo.

– Kai kurie motyvai drobėse pasikartoja, nes man įdomi paralelė – kaip ir kuo nauji paveikslai siejasi su ankstesniaisiais. Keletas parodoje eksponuojamų kūrinių motyvų yra parsivežti iš Los Andželo, kur šią vasarą rezidavau. Jie tarsi nauji, mano kūryboje dar ne eksploatuoti, tačiau susiję su ankstesniais kūriniais, nes kad ir kur nuvažiuočiau, pastebiu tai, kas man, kaip žmogui, įdomu, artima.

– Kūrėte ir dalyvavote parodose dar studijuodama Vilniaus dailės akademijoje, aktyviai, ne tik Lietuvos, tačiau ir tarptautiniame, meniniame lauke dalyvaujate ir baigusi studijas. Ar pastebite, kaip ir kuo per pastaruosius dešimt kūrybos metų pasikeitėte?

– Negaliu pasakyti, kad per visą kūrybinį laikotarpį labai pasikeičiau, tačiau šioks toks virsmas įvyko. Jaučiu, kad dabar turiu daugiau energijos, esu tvirtesnė. Bakalauro, magistro studijose dominavusio tapymo iš fotografijos dabar lieka vis mažiau ir mažiau, pasikliauju technika, per kurią atrandu naujus dalykus: potėpių faktūras, spalvų sąskambius ir pan. Norisi drobėje parodyti patį kūrybos procesą, ne tik rezultatą, kad žiūrovas, žvelgdamas į paveikslą, galėtų matyti sluoksnius, suvoktų, jog darbas sukurtas ne per vieną kartą.

– O ar jūsų santykis su tapybos medija per šį dešimtmetį kito?

– Tapyboje visada buvo svarbus procesas. Nors tapau jau dešimtmetį, tačiau kiekvieną kartą kurdama įeinu į pasikartojančią būseną, kurioje permąstau vaikystės prisiminimus, gyvenimo situacijas, patirtis. Tai – kasdienybės dalykai, kurie tapyboje man visada buvo įdomūs, todėl tapyba man yra – būdas susikaupti.

– Ar niekada nejautėte noro, poreikio išbandyti vizualiai kitokią tapybinę kalbą ar paieškoti kardinaliai kitokių temų, motyvų?

– Esu nuosekli. Mano paveikslai tai – vidinio pasaulio refleksijos. Greitai nesikeičiu, todėl ir motyvai drobėse pasikartoja. Stengiuosi atsiriboti nuo kitų nuomonių ir mėgautis procesu. Neforsuoju, kad reikia keistis. Viskas vyksta palaipsniui – atrandu naujus spalvų santykius, motyvų siluetus, formas. Tapybos kalba tą patį motyvą atvaizduoti, įvaizduoti drobėje galima daugybe skirtingų būdų.

Dirbu sau. Bet kai paveikslas yra užbaigiamas, jis tampa atviru.

"Dresden" L.A. / Vilmanto Raupelio nuotr.

– Ar drobėse žiūrovui atskleidžiate savo jausmus, asmenines patirtis, ar siekiate, kad tai, apie ką kalbate, kūrinyje būtų universalu?

– Kai tapau dirbtuvėje permąstau tik asmeninius dalykus, tačiau stengiuosi jų neįvardyti, neatskleisti net per pavadinimus. Dirbu sau. Bet kai paveikslas yra užbaigiamas, jis tampa atviru. Nebandau kažko įteigti. Aš matau ir jaučiu vienus dalykus, o žiūrovas – kitus. Visi paveikslai turi dalį manęs, tačiau kartu yra ir kažkas kito, naujo ir man. Kiekvienas kūrinys turi universalią dalį, kurią gali atrasti visi.

– O kaip, kalbant apie vidinius, asmeniškai jums jautrius dalykus, pavyksta išlikti kritiškai kūrybiniame procese?

– Konstruktyvios kritikos, vertinat ir procesą, ir rezultatą, gaunu iš vyro (tapytojo Povilo Ramanausko – aut.past.). Povilo kitokia energija, jis kitaip mato paveikslą, todėl jo išsakyta nuomonė padeda. Visgi dažniausiai pasikliauju intuicija. Ir ne tik kurdama. Gyvenime nesu užsispyrusi, priešingai, linkusi nusileisti, nesivelti į ginčus ar diskusijas su tikslu kažką kažkam įrodyti. Tačiau tapyboje – esu griežta: jei jaučiu, kad darbas nebaigtas, tai jis yra nebaigtas. Visiškai pasitikiu intuicija.

– Šią vasarą rezidavote Los Andžele įsikūrusioje galerijoje "River", kurioje taip pat surengėte ir savo personalinę parodą. Kokios naujos patirties įgijote? Kaip ji atsiskleidė jūsų paveiksluose?

– Skrisdama į rezidenciją jaudinausi, nes norėjau ne vežtis jau atrastus motyvus, o pamatyti autentiškas Los Andželo detales. Gyvenau Angelino Heights rajone, kuris priminė Kauno Žaliakalnį. Graži, medinė XIX a. laikų architektūra iš karto padarė įspūdį. Dėmesį patraukė gatvėse stovintys šviestuvai, kuriuos anksčiau kūrendavo dujomis. Žinoma, paveikslų motyvu tapo ir palmės, kurias pažvelgusi pro langą matydavau augančias kieme. Atrasti savitą Los Andželą neprireikė daug laiko ar paieškų, viskas susiklostė palankiai, todėl būdama rezidencijoje stengiausi nesiblaškyti, susikoncentruoti į kūrybą ir būsimą parodą.

Atsiskyręs atspindys / Vilmanto Raupelio nuotr.

– O kokį įspūdį jums paliko Los Andželas? Ar jis priminė amerikietišką svajonę?

– Bendra atmosfera mieste patiko – žmonės atsipalaidavę, draugiški, kalbūs. Tačiau pastebėjau ryškią skirtį tarp pasiturinčių miesto gyventojų ir tų, kurie neturi nei kur, nei iš ko gyventi. Benamių mieste labai daug, kai kur – net ištisi kvartalai, kuriuose palapinėse glaudžiasi namų neturintys žmonės. Keliauti man labai įdomu, bet gyventi kitur nenorėčiau.

– Nors esate iš Šiaulių, tačiau Kaunas tapo jūsų namais?

– Kaune man patinka ramybė – ir gamtos, ir žmonių. Esu namisėda, rutinos žmogus. Man gerai, kai žinau, kaip viskas yra ir kaip bus, tada puikiai jaučiuosi ir turiu daugiau energijos. Ir įkvėpimo toli ieškoti man nereikia, todėl nesilaikau strategijos, kad būtinai kartą ar keletą per metus man būtina išvykti. Stengiuosi sau netaikyti kitų žmonių taikomų taisyklių ir kitiems neprimesti kažko, kas galbūt tinka tik man.

– Pradėti pokalbį norėčiau nuo grupinės parodos "Ne Muziejus...", eksponuotos 20-metį mininčioje galerijoje "Meno parkas". Robertas Antinis, Jonas Gasiūnas, Eimutis Markūnas, a.a. Arūnas Vaitkūnas, Aušra Vaikūnienė, Agnė Jonkutė, Greta Grendaitė, Jūratė Jarulytė, ir kt., kurių gretose esate ir jūs. Nors jaunųjų menininkų apibūdinimas pagal amžiaus kategoriją jums kuo puikiausiai tinka, tačiau tai veikiau tėra formalus apibrėžimas, nes dažniau jūsų darbai grupinėse parodose eksponuojami kartu su autoritetą turinčių menininkų kūriniais nei su jaunųjų menininkai darbais.

R.Sorakaitė (R.S.): Taip, sutinku, kad dažnu atveju tai yra formalumas, nes svarbiausia bendrose parodose – kūriniai. Taip yra ir "Ne Muziejuje..." Jeigu paroda rengiama siekiant atspindėti tam tikrą kartą ar parodyti kartų santykį, tuomet taip, dalyvių amžius tampa kriterijumi, tačiau net ir tokiame kontekste pirmiausia vertinami kūriniai.

P.Ramanauskas (P.R.): Būna visaip. Be abejo, smagu eksponuotis šalia mokytojų. Tačiau sausį galerijoje "Meno parkas" planuojama jaunųjų tapytojų paroda, kurioje, ko gero, būsime vyriausi.

– Eksponuoti savo darbus toje pačioje parodoje, kurioje pristatomi mokytojų autoritetų darbai – tai iššūkis, atsakomybė ar įvertinimas?

R.S.: Kiekviena bendra paroda reikalauja tokios pat atsakomybės. Pirma, menininkas pats save įsivertina, nes kūriniai turi atspindėti asmeninį požiūrį, o tuomet galvojama, kurie darbai svariausiai prisidėtų prie visumos, ekspozicijos idėjos. Be abejo, matyti savo darbus kartu su tų žmonių, kurių kūrybą vertini, yra labai malonu.

P.R.: Aš taip negalvoju ir neskirstau. Manau, kad visi esame kolegos, visi lygiaverčiai. Smagu sekti tai, kas, kaip, ką kuria. Jaučiuosi tam tikros menininkų bendruomenės dalimi.

– Neseniai Kauno menininkų namuose vyko diskusija apie jaunuosius menininkus, kurioje jūs, Povilai, dalyvavote. Ar esama skirties tarp apibrėžimų "pripažintas jaunasis menininkas" ir "pripažintas menininkas"? Jei taip, kokia ji? Ar kūrybinė branda, kūrybinė laisvė priklauso nuo amžiaus?

R.S.: Sakyčiau ir taip, ir ne. Kai esi tik pabaigęs studijas, viskas atrodo sudėtingiau, nes neturi patirties nei kalbant apie savo kūrybos sklaidą, nei apie prisistatymus, paraiškų rašymą ir pan. Todėl tikrai reikia tiesiog stengtis išnaudoti pasitaikančias galimybes, nes kaskart, net jei ir neaplanko sėkmė, kaupiasi bagažas. Patirtis ateina tik su laiku."

Kūrybinė branda tikrai nepriklauso nuo amžiaus.

P.R.: Šiuo atveju jaunajam menininkui galimybių yra galbūt daugiau, palyginti su "ne jaunuoju", tačiau tai natūralu, nes yra įvairūs konkursai, kurie suteikia galimybes jauniesiems menininkams gyviau įsilieti į kultūros lauką. Tad jaunieji kūrėjai tikrai gali naudotis jomis, kol dar yra jaunieji. Tereikia būti aktyviam ir daug dirbti, kurti. Kūrybinė branda tikrai nepriklauso nuo amžiaus. Viskas priklauso nuo kūrinių, kūrybos bagažo, sukauptos patirties."

– Šį rudenį kiekvienas surengėte po personalinę parodą: Rosanda – "Privatų pokalbį" ("Pamėnkalnio" galerijoje), Povilas – "Lanksčiąją tapybą" (Vilniaus rotušėje). Abi parodos surengtos Vilniuje. Kuo skiriasi šių didmiesčių kultūrinės-ekspozicinės erdvės? Ar rengti parodą sostinėje tai – ieškojimas įvairesnių erdvių pristatyti savo kūrybą ar įsipareigojimas? Ar jaučiate skirtumą tarp miestų publikos, susirenkančios į parodų atidarymus?

R.S.: Ši paroda jau senokai dėliojosi mano mintyse, nes buvo siekis išsamiau pristatyti savo kūrybą Vilniaus publikai, ne tik fragmentiškai bendrose parodose. Džiaugiuosi, kad tai įvyko "Pamėnkalnyje", nes tai atvira ir šviesi erdvė. Kaune turime gerokai mažiau galerijų, pristatančių šiuolaikinį meną, todėl natūraliai kyla erdvių kaitos poreikis. O žiūrovai niekuo nesiskiria, tik galbūt Kauno publiką, besilankančią parodose, geriau pažįstame."

P.R.: Gavau pakvietimą surengti savo kūrybos pristatymą Vilniaus rotušėje. Jos erdvės nėra iki galo pritaikytos parodoms rengti, tačiau dėl to jos ir yra įdomios. Rengti parodą čia buvo tam tikras iššūkis, nes palyginti su įprastomis galerinėmis erdvėmis, rotušė – egzotiška erdvė: įmantrus sietynas kamerinės salės centre, architektūrinių papuošimų juosta, traškantis parketas ir t.t. Tokiai muziejinei erdvei "Lanksčioji tapyba" tapo kontrastuojančiu dariniu, kuris joje įdomiai žiūrėjosi ir tiko. Dėl to ir džiaugiuosi, kad kūryba buvo eksponuojama, pamatyta kitokioje erdvėje. Manau, miestų meno laukų publikos, jų reakcijos visiškai nesiskiria.

– Šiemet vykusiame "Jaunojo tapytojo prizas 2017" konkurse – P.Ramanauskas gavo specialųjį komisijos paminėjimą. Kokie įspūdžiai prieš, per konkursą ir po jo?

P.R.: Sekame šį konkursą nuo pat jo atsiradimo pradžios. Tai labai reikalinga iniciatyva jauniesiems tapytojams ir kultūros laukui. Džiaugiuosi, kad šiais, paskutiniais man metais (nes projekte gali dalyvauti tapytojai iki 30 metų), patekau į finalininkų parodą. Smagu, kad mano kūryba buvo pastebėta ir įvertinta. Be abejo, yra šiek tiek apmaudu, kai žinai, kad iki pirmos vietos buvo likę tiek nedaug. Džiaugiuosi, kad "Lanksčioji tapyba" galėjo prisidėti prie visumos, platesnio požiūrio į tapybą indėlio.

R.S.: Smagu, kad ši paroda kaip visuomet sulaukė didelio dėmesio ir daug lankytojų, taip pat manau, kad organizatorių sprendimas šalia šiųmetės parodos pristatyti ir praėjusių metų laureatus buvo sėkmingas, nes taip parodytas įvairialypis konkurso veidas. Aišku, labai džiaugiuosi už Povilą, nes jo kūrinys ryškiai išsiskyrė ir neliko nepastebėtas.

– Šiais metais lankydamiesti Venecijos bienalėje kasdien skaičiuodavote nueitus žingsnius. Žvelgiant metaforiškai – kiek jų nužingsniavote šį rudenį? Ar buvo sustojimų, atsigręžimų atgal?

Nuostabūs yra laiko tarpsniai, kai gali visiškai pasinerti į kūrybą.

P.R.: Žingsnių buvo daug ir dar daugiau jų laukia priekyje. Manau, nesustojome, nes stengėmės kiekvieną dieną bent po žingsnelį pajudėti į priekį. O reflektuoti ir atsigręžti, manau, reikia, kad įvertintum, kas vyksta aplink.

R.S.: Tiesiog žingsniuojame savo keliu: kartais lėčiau, kartais greičiau. Ruduo buvo kiek įtemptas, nes turėjome įveikti didelį rūpestį dėl kraustymosi į naują dirbtuvę ir abu surengti savo personalines parodas, o dabar, atėjus žiemai, tempas sulėtėja.

– Kokiomis mintimis išlydite išeinančius senuosius metus? Ko vienas kitam norėtumėte palinkėti ateinančiaisiais?

R.S.: Praėjo dar vieni intensyvūs ir įdomūs metai. Nuostabūs yra laiko tarpsniai, kai gali visiškai pasinerti į kūrybą. Toks savęs įgalinimas būti kūrybos procese yra nuolatinis pasirinkimas, kuriam reikia pastangų, bet jis atneša didelį gyvenimo džiaugsmą. Esu laiminga, kad galime kartu taip būti ir dalytis. Linkiu mums..."

P.R.: ...kūrybingų metų!

Ne mažiau nei būti pokalbio dalyviu, įdomu atsiriboti nuo savęs ir klausytis, kaip kalbasi kiti. Kaip parinkdami ir dėliodami žodžius kuria bendrą patyrimų lauką.

Tapytojų Rosandos Sorakaitės (R.S.) ir Povilo Ramanausko (P.R.) kūrybinius etapus, išskirstytus į žiemą, pavasarį, vasarą ir rudenį, stebinti "Santaka" šįkart paprašė abiejų menininkų pasidalyti tarpusavy apie tai, ką atrado, jautė, kur link ėjo vasaros laikotarpio atkarpose.

Todėl vasarinis "Procesas" išskaidytas į įvykius: parodas, plenerus, susitikimus su kitais menininkais, kuriuose svarbiausia išlieka pokalbio elementas, atrandant skirtingas jo raiškos formas.

****

Paroda "IMAGINARIUM. Kitapus regimybės" ("Pamėnkalnio galerija", Vilnius)

P.R.: Tai buvo įdomi, gera paroda. Mano kūryboje atspindys yra pasikartojantis elementas, kartais atsirandantis sąmoningai, kartais – intuityviai, tačiau pasiruošimas šiai ekspozicijai buvo galimybė apmąstyti atspindžio kontekstą nuodugniau. Buvo įdomu pamatyti ir kitų autorių "atspindžius", interpretacijas bei su kai kuriais susipažinti ir jų kūrybą "gyvai" pamatyti pirmą kartą.

– Kokią įtaką grupinės parodos daro asmeniniam žvilgsniui į savo kūrinius?

R.S.: Kiekviena grupinė paroda kuria skirtingą emocinį lauką, kuris kartais padeda, kartais trukdo. Įdomu ir tiesiog reikalinga jį stebėti, pasitikrinant, kaip darbas "skamba" skirtingų parodų, jų formatų kontekstuose. Bendroje parodoje savo kūrinius galima pamatyti per atstumą ar iš šono, o tai kartais atveria nepastebėtus paveikslų niuansus.

P.R.: Sutinku su Rosanda, kad grupinėse parodose dalyvauti, pamatyti savo ir kitų kūrybos santykį – sveika. Asmeninis žvilgsnis į savo kūrinius gali būti kritiškas ir neigiamas, tačiau kartais ir teigiamas. Tai skatina tolimesnius ieškojimus, nebūtinai sietinus tik su kitų kūrinių aplinka, tačiau ir su naujomis ekspozicijų erdvėmis.

– Kokios darbų savybės / ypatybės atsivėrė dalyvaujant šioje parodoje? Kokius naujus kontekstus įgijo kūriniai?

P.R.: Parodoje pirmą kartą pabandžiau lanksčiajai tapybai suteikti formą (įprastą standartą, t.y. stačiakampį 300x150 cm, karpiau ir pjausčiau). Ieškojau abstrakčios formos, derančios su ryškia spalva ir potėpiais.

****

Galerijos "Meno parkas" rengta paroda CHORAS. (VDA ekspozicijų salės "Titanikas", Vilnius).

R.S.: Manau, choro idėja pasiteisino ir buvo taikliai išpildyta. Vaikštant po ekspoziciją, ji darniai banguoja, perleidžiant trumpą solo kiekvienam atskirai.

P.R.: Galerijai "Meno parkas" šįmet – 20 metų, todėl žymėdami sukaktį galerijos veiklas ir galerijos menininkų kūrybą pristatėme Vilniaus meno žiūrovams.

Įdomu pamatyti visą galerijos menininkų, kolegų kūrinių paletę – kaip visumą vienoje erdvėje. Tai stipri ir įvairi paroda – daug geros, skirtingų kartų tapytojų kūrybos: tapybos, instaliacijų, objektų, vaizdo meno. Tiek menininkai, tiek jų kūryba yra labai skirtinga, tačiau visi turime bendrą vardiklį.

– Kokias Kauno, Lietuvos, Europos vizualaus meno lauko tendencijas pastebite dalyvaudami grupinėse parodose?

Deja, Lietuvos kultūra per mažai matoma Europoje. Kodėl? O kokia šalies kultūros politika šiuo atžvilgiu? Koks pačių lietuvių požiūris į kultūrą šalyje?

R.S.: Kiek tenka dalyvauti, aplankyti ar tiesiog matyti reportažus internete, pirma, reikia pasakyti, kad Lietuvoje yra daug puikių, savitų autorių. Jie per mažai matomi Europoje, tačiau tai neapibrėžia jų kūrybos kokybės ar aktualumo.

P.R.: Pratęsdamas prieš tai buvusį klausimą pastebiu, kad Kaune, Lietuvoje – daug geros tapybos (kitų sričių menininkams, ko gero, tapyba yra atsibodusi (juokiasi – aut. past). Apskritai kalbant apie menus, yra daug įdomaus ir aukštos kokybės meno. Deja, Lietuvos kultūra per mažai matoma Europoje. Kodėl? O kokia šalies kultūros politika šiuo atžvilgiu? Koks pačių lietuvių požiūris į kultūrą šalyje? Tikiuosi, ateityje situacija gerės. Nes, manau, Lietuva ne krepšinio šalis, o kultūros.

****

Grupės "KaNiBaL'HoPoX" simpoziumas ir paroda Palangoje (KaNiBaL'HoPoX yra Europos kūrybinių erdvių tinklas, kurio nariai, galerijos yra "Meno parkas" (Lietuva), "4,Barbier" (Prancūzija), "La Xina A.R.T." (Ispanija), "TPK Art i Pensament Contemporani" (Ispanija), "5 Orte" (Vokietija), "transfo" (Prancūzija)).

– Bendravimas, bendradarbiavimas su kitais kūrėjais. Kuo jie svarbūs?

R.S.: Bendrauti su žmonėmis, kurie dega savo veikla, gyvenimu (kalbu apie bet kurioje srityje veikiančius žmones) visada yra prasminga. Kalbantys skirtingomis kalbomis, būdami skirtingo amžiaus, simpoziume visi dirbome bendroje dirbtuvėje, tačiau atmosfera buvo itin šilta ir atvira. Tokioje erdvėje pamatai, kaip skiriasi kiekvieno menininko mąstymas, priėjimas prie tos pačios situacijos. Tai nuostabi patirtis."

P.R.: Dalytis idėjomis, išklausyti kito nuomonę, matyti kito menininko kūrybinį procesą, diskutuoti yra labai naudinga, suartinanti patirtis, svarbi asmeniniam kūrybiniam tobulėjimui. Tiek kūrybine, tiek kultūrine prasmėmis tarpusavio bendravimas išsivystė į kultūrų dialogą. Surengėme simpoziumo parodą "Antano Mončio namuose-muziejuje". Nedidelė, bet jauki erdvė talpino dvidešimties menininkų kūrybą. Pamatėme, kuo esame skirtingi, kuo panašūs.

Išvyka į Latviją. Erin Lawlor paroda Marko Rothko centre Daugpilyje.

– Ar kitų kūrėjų mintys / kūrybinė filosofija daro įtaką jūsų kūrybai?

R.S.: Gal tai ne įtaka, o poveikis. Dažnai būna, kad kai kurios mintys, idėjos ar vaizdiniai giliai įsirėžia, todėl juos prisimeni, permąstai, pradedi pastebėti jų atsikartojimus, sutapimus kasdienėje aplinkoje. Toks meno poveikis svarbus ir reikalingas, o jam susipynus su kita gyvenimo patirtimi, randasi saviti pastebėjimai.

P.R.: Reikia stengtis kuo daugiau pamatyti, išgirsti ir t.t. (kalbu ne tik apie vizualiuosius menus). Tuomet stebi save, ar tau tai artima, aktualu, priimtina, ar ne. Išryškėja, kaip pats matai aplinką ir kokia yra tavo kūrybinė filosofija. Kaupiamas vaizdinių ir minčių bagažas lyg bendra sąmonė. Ji persekioja, slegia, tačiau kiek ji turi įtakos, neaišku, gal būtent ji viską perkeičia, interpretuoja.

****

Personalinė P.Ramanausko paroda NATURE'S FOOL – ARTIST'S COOL. "Lanksčioji tapyba" ("Meno parkas", Kaunas).

P.R.: Artėjant parodai, eksperimentavau su medžiaga, kuri tapo naujo kūrybos etapo lūžio tašku. "Lanksčioji tapyba" tiek tiesiogine, tiek perkeltine, koncepcine prasmėmis – naujas tapybos veikėjas. Kalbu apie šiuolaikinės tapybos, kaip medijos, atvirumą, lankstumą ir universalumą. Parodoje buvo keletas temų ir potėmių, pvz.: šiuolaikinė tapyba prieš "dailę"; akidangčiai, kuriuos dėvi ne arklys, o žmogus, simbolizuojantys siauro akiračio tipą; #buitis ir Vincentas van Goghas. Su idėjomis būna taip: jos ateina arba sugalvoji, bandai įgyvendinti, o tada pasiseka arba ne. Šiuo atveju su "Lanksčiąja tapyba" viskas susiklostė laimingai. Stengiausi, kad paroda būtų kitokia. Praėjus tam tikram laikui, apibūdinčiau ją kaip santūriai eksperimentinę. Norėtųsi gal kiek daugiau. Visada įdomu, kas bus kitą kartą.

****

Meno mugė ARTVILNIUS'17. Geriausio jaunojo menininko apdovanojimas – P.Ramanauskui.

P.R.: Džiaugiuosi šia nominacija. "Lanksčioji tapyba" pramušė. Malonu, kai tavo kūryba yra vertinama ir įvertinta. Smagu ir dėl galerijos "Meno parkas", kuri pasitikėjo, o mes kartu su Rosanda dirbome stengdamiesi padaryti viską kaip įmanoma geriau. Mūsų lūkesčiai pasiteisino. Mugėje galerija "Meno parkas" buvo įtraukta į geriausių "ArtVilnius’17" galerijų Top 7.

****

Tarptautinė šiuolaikinio meno mugė "Scope Basel'17", kurioje dalyvavo R.Sorakaitė.

R.S.: Vertinu šią galimybę, juolab kad vienas paveikslas iškeliavo į naujus namus Hamburge. "Scope Basel’17, kartu su kitomis garsiomis meno mugėmis, vyksta, vadinamosios meno savaitės metu, taigi į Bazelį suplūsta meno mėgėjai iš viso pasaulio, todėl tai yra puiki vieta pristatyti Lietuvos kūrėjus.

****

Pastaruoju metu P.Ramanausko parodas (ar parodas, kuriose dalyvauja tapytojas) lydi muzika.

– Kokia jos reikšmė? Ji yra tik fonas ar papildinys, praplečiantis kūrinių suvokimo lauką?

R.S.: Nepameluosiu už mus abu pasakydama, kad dirbant studijoje muzika yra labai svarbus elementas, padedantis panirti į tam tikrą nuotaiką, prisiminti, paryškinti būseną. Be abejo, kartais atvirkščiai – pakanka gatvės triukšmo ar lietaus garso už lango. Bet savo mėgstamos muzikos klausomės labai dažnai.

P.R.: Taip, muzika lydi visada, o kuriant ji ypač svarbi. Reikia tam tikro fono, kuris priklauso nuo to, ar kūrybinis darbas yra įtemptas, reikalaujantis susikaupimo, ar lengvesnis. "Nature‘s fool – Artist‘s cool" parodos atidarymo metu grojau plokštelėmis iš namų fonotekos kolekcijos, nes norėjosi, kad parodos atidarymas būtų neformalus, jaukus, buitiškas.

Grojant pastebėjau, kad prie tam tikros nuotaikos muzikos paroda ir kūriniai, atrodo, atsiskleidžia visai kitaip. Iš pradžių apie tai nesusimąsčiau, tačiau tai nustebino ir sukėlė minčių, inspiruojančių tolesnius planus.

Kūrybinė rizika

"Kiekvieną dieną stengiuosi priimti iššūkius ir juos įveikti. Nebijoti eksperimentuoti, – sako P.Ramanauskas, kalbėdamas apie meno suvokimo ribiškumą ir jam taikomas taisykles Lietuvos meno lauke. – Šiuolaikiniame mene pasigendu laisvumo, rizikos. Susidaro įspūdis, kad kai kurie menininkai bijo kurti kitaip, nes abejoja, ar tai bus suprantama. Lietuvos meno lauke gajus provincialumas: galioja taisyklės, nustatančios, kas yra tapyba, kas yra instaliacija, kas yra konceptualus menas ir t.t. Manau, nevertiname tų, kurių kūryba neįtelpa į apibrėžimus. O jei atsiranda vienetai, iškrentantys iš šio konteksto, jie iš karto tampa marginalais. Bet pasaulyje tokių pilna, jie įdomūs ir vertinami, tik pas mus kažkodėl lieka autsaideriais."

Jaučiu šiek tiek streso, kadangi pastarąjį mėnesį kūriau ne tiek, kiek galėjau.

Dėstydamas savo požiūrį P.Ramanauskas paskatina atsiriboti nuo stereotipiško meno suvokimo ir kūrėjams (pri)taikomų standartų. Tapybos meno erdviškumą gegužės 31-ąją galerijoje "Meno parkas" menininkas reflektuos šiuo metu rengiama personaline paroda.

"Jaučiu šiek tiek streso, kadangi pastarąjį mėnesį kūriau ne tiek, kiek galėjau, didelę laiko dalį skyriau pasiruošimui Lietuvos dailininkų sąjungos (LDS) Kauno skyriaus pirmininko rinkimams, kurių laimėti nepavyko, tačiau jaučiau įvairių kartų tapytojų ir kitų sričių kūrėjų palaikymą, bet, deja, mūsų kol kas yra per mažai. LDS reikia daugiau jaunų žmonių, kurie nusvertų tų, kurie bijo pokyčių, daugumą. Džiaugiuosi, kad rinkimai baigėsi ir galiu pradėti intensyviai ruoštis parodai", – kūrybiniais planais pasidalija tapytojas.

Būsimą parodą jis sako norįs padaryti kitokią. "Eksperimentuoju su plastiku, jo lankstumas, permatomumas man įdomus ir naujas. Tiriu, kaip prie slidaus paviršiaus kimba skirtingų rūšių dažai, kaip jie reaguoja tarpusavyje. Po žiemos periodo jaučiuosi pasiilgęs ekspresyvios, laukinės tapybos. Jos radimosi proceso."

"Būna, Povilas man pasakoja savo įsivaizdavimą apie kūrinį, apibūdina idėją, ir man sunku jį suprasti, matyti tai, ką mintyse aiškiai mato jis. Tačiau galutiniame proceso taške, kai mintis įgauna vizualų pavidalą – rezultatas įtikina ir dažnai nustebina", – pakomentuoja R.Sorakaitė.

Du kūrybos keliai

Priešingai nei gyvenimo draugui, kuriam tapyba yra procesas, jai svarbus ir kitas – pasirinkimo – aspektas. "Kuri darbą ir viename iš etapų jis atrodo užbaigtas – čia kyla dilema su pačia savimi: ar atsitraukti nuo drobės, ar tapyti toliau. Tapyba yra rizikinga. Nesu azartiška, tačiau tapydama jaučiu suplūstantį adrenaliną, kai reikia apsispręsti, kada sustoti", – atvirauja menininkė.

Kurdama jaučiu suplūstantį adrenaliną, kai reikia apsispręsti: tapyti toliau ar sustoti.

Susidaro įspūdis, kad P.Ramanauskui materija yra tarsi sufleris, pateikiantis nuorodas, priartinančias prie kūrinio. Išbandydamas skirtingas medžiagas menininkas atranda tapybos medijos galimybes, kurias pats ir sukuria. R.Sorakaitė tvirtina, kad visad pradeda nuo motyvo paieškų ir tik jį atradusi pradeda kompozicijos, formato, spalvų ieškojimus.

"Tapyba yra mano motyvas, todėl dažniausiai man nesinori kūriniuose vaizduoti kažką konkretaus. Tačiau būsimojoje personalinėje parodoje atsiras vienas konkretus motyvas – akidangčiai. Jį pasirinkau neatsitiktinai. Mane stebina, kad, kūrybiniame lauke galėdami tiek daug visko matyti, pažinti ir eksperimentuoti, kai kurie menininkai atmeta, tai ko negali suprasti iš karto, užsidarydami ankštoje taisyklių dėžutėje. Šį požiūrį pastebiu ir bendraudamas su jaunais žmonėmis – tai ne tik vyresnės kartos bruožas. Akidangtis man yra siauro matymo, mąstymo, nusistatymo prieš platesnį požiūrį į kūrybą, simbolis", – paaiškina P.Ramanauskas.

Kita stotelė – "ArtVilnius'17"

Būsima paroda – ne vienintelis iššūkis, kuris artimiausiu metu laukia P.Ramanausko ir R.Sorakaitės: tapytojai dalyvaus vasaros pradžioje vyksiančioje Tarptautinėje šiuolaikinio meno mugėje "ArtVilnius‘17", kurioje prisistatys kaip menininkų duetas.

"Mugė yra tarsi didelė meno kūrinių paroda, sudaranti galimybę jaunam menininkui būti pastebėtam. "ArtVilnius" suteikia galimybę pamatyti visų, per vienus metus įvykusių, parodų kontekstą, kuris yra išplečiamas iki tarptautinio", – teigia menininkas.

"Tiesa, publika į šį renginį ateina ne itin suinteresuota įsigyti patikusius meno kūrinius, tačiau užsienyje formuojasi priešinga tendencija: fizinės galerijų erdvės yra uždaromos, jos keliauja iš vienos mugės į kitą, o tai garantuoja naujus kontaktus, pažintis, pardavimą", – papildo R.Sorakaitė.

Tapytojai pasidalija nuomone, kad ne visi žmonės atskiria kūrinius, turinčius meninę vertę, nuo darbų, papildančių bendrą namų interjerą, tačiau neturinčių išliekamosios vertės.

"Mugėje norime išsiskirti: eksponuoti savo kūrinius netradiciškai, eksperimentuoti su erdve, ieškoti santykio vienas su kitu. Todėl stengsimės nekurti tvarkingos ekspozicijos, pabrėžiančios balto kubo erdvę. Galerija "Meno parkas", kuriai atstovausime mugėje, mus palaiko, todėl norisi pasistengti dėl jų", – planais dalijasi P.Ramanauskas.

"Kartu gyvename, keliaujame, lankome parodas, todėl mūsų estetikos suvokimas panašus. Tiek kūrybiniame procese, tiek formuojant parodų ekspozicijas patariame vienas kitam, nepaisant to, kad kaip kūrėjai esame labai skirtingi. Eksponuodama darbus aš eksperimentuoju tik tada, kai kažką kuriame kartu su Povilu, nes jei rengiu personalinę parodą, kabinu paveikslus "švariai", nes tuomet man reikalinga ramybė, tyla. Rengiantis bendrai parodai ar projektui leidžiu sau su paveikslais elgtis laisviau, nes jie tampa kito pasakojimo dalimi. Povilas kitoks: jis eksperimentuoja, ieško, atranda. Jo būdas ugningesnis. Dėl to kartais tampa sunkiau sutarti rengiant bendrą ekspoziciją: kuriuos kūrinius atrinkti, kur, ką ir šalia ko padėti, kad išlaikytume pulsavimą, bangavimą, esantį tarp mūsų. Tai darbas, tačiau jis malonus, dėl to, kad jį darome dviese", – prisipažįsta R.Sorakaitė.

Bendra kūrybinė būtis ir buitis tapytojų poros gyvenime tampa ir iššūkiu, ir jungiamąja grandimi ieškant naujumo asmeninėje kūryboje ir auginant tarpusavio santykius.

Kartu ir kūryboje, ir gyvenime Rosanda ir Povilas išskiriami, vertinami ne tik Kauno meno lauke. Europos kultūrinėje erdvėje jiedu pastebėti kaip autentišką pasaulėvoką perteikiantys menininkai, pasirenkantys minimalizuotas tapybinės raiškos priemones, kurios kvestionuoja pačios tapybos ar tapomo motyvo vizualų ribiškumą tarp regimo ir pranykstančio.

Stebėsime R.Sorakaitės ir P.Ramanausko autorių kūrybą, fiksuosime stažuotėse užsienyje, šiuolaikinį meną pristatančiose Lietuvos ir Europos meno mugėse  įgytas patirtis, kūrėjų socialinę veiklą.

Trys šalčio mėnesiai – lėtos kūrybos periodas. Dirbtuvės senojo buities paslaugų komplekso "Juzė" patalpose tampa šalčio saugykla, todėl meniniai ieškojimai ir atradimai sutalpinami poros namuose Vilijampolėje. Nedidelio formato blyškios akvarelės, greiti eskizai išgeltusiuose lapuose, idėjos užrašų knygutėse ar momentiniai pastebėjimai, užfiksuoti fotografijose. Iš patefono skambanti muzika ir pasitinkanti jauki namų ramybė, grįžus po kasdienių darbų.

Tačiau šios žiemos rami laiko slinktis jauniems kūrėjams sietina su ją sujudinusiomis personalinėmis parodomis: Šiaulių dailės galerijoje vienu metu įvyko R.Sorakaitės parodos "Persidengimai" ir P.Ramanausko parodos "Šviesos" atidarymai.

"Ši paroda man kol kas didžiausia. Eksponuoju 2012–2017 m. kurtus darbus. Džiaugiuosi Šiaulių dailės galerijos erdvėmis, kurios puikiai tinka eksponuoti tapybą: aukštos lubos, daug natūralios šviesios – erdvė, oras tiek paveikslams skleistis, tiek žiūrovams juos pajausti, pamatyti, prieiti ar atsitraukti. Esu iš Šiaulių. Ši paroda yra pirmas personalinės kūrybos pristatymas gimtajam miestui. Juokauju, kad esu šiaulietė, bet kaip menininkė – kaunietė. Persidengimai – tai iš tapybos proceso atėjęs veiksmažodis, kuomet vieną dažų sluoksnį dengiu kitu. Kitas parodos pavadinimo paaiškinimas – persidengimas, įvykstantis mūsų kasdienybėje. Buities fragmentai kūrybiniame procese atsiveria gerai į juos įsižiūrėjus. Pasaulio gylis tampa pasiekiamas", – atskleidžia R.Sorakaitė.

Tapytojos pasaulis nušviestas blankia šviesa, švelniai glostančia vaizduojamus objektus, drobėse sukuriančia laikinumo įspūdį, skatinantį susimąstyti apie fundamentalius dalykus: gyvenimą, mirtį, laiką ir kt.

P.Ramanauskas šviesą perkelia į vizualius tūrius, objektus, todėl personalinę parodą "Šviesos" apibūdina kaip kūrinių selekciją, sudarytą iš įvairių kūrybinių laikotarpių šviesos gaudymų. Vienas pirmųjų pagavimų – paroda "Horizontas" (2013 m.), inspiravusi šviesos refleksijų stebėjimus. Šviesdėžės, "Kamertonas" ir kiti autoriaus darbai, pristatomi ekspozicijoje, nagrinėja tapybinę šviesą. "Ši selekcija vienaip ar kitaip susijusi su šviesa, kūriniai arba šviečia patys, arba reflektuoja šviesą iš išorės, per įvairius blizgius ar matinius tapybinius paviršius", – paaiškina P.Ramanauskas. Tapytojas savo kūryboje vizualiai nagrinėja įvairius galimus ir negalimus tapybinės raiškos įvaizdžius, ekspozicijoje pristatydamas naujausius ir senesnius kūrinius, objektus, instaliacijas, kurių koncepcijos kalba apie tapybą, įvairius jos paviršius ir visą jungiantį elementą – šviesą.

Menininkų darbai – tarsi susisiekiantys indai, renkantys šviesą. Prie jos prisiliesdami, kūrėjai suteikia jai fizinį būvį, žiūrovus skatinantį ieškoti gylio kasdienėje rutinoje.

Ko gero, svarbiausia ir sunkiausia yra kūrybinio proceso pradžia – įsivažiuoti.

Žiemą maža šviesos, jos blyksniai neryškūs, reti. Tačiau kiekvienas sezonas – lyg maža nauja pradžia. Kartais rami ir lėta, kartais – staigi, dinamiška.

Pavasarį R.Sorakaitė ir P.Ramanauskas pasitinka naujais iššūkiais: "Galvoju apie artėjančią rezidenciją Vengrijoje, Budapešte. Turiu minčių, kurias pirmiausia pradėsiu įgyvendinti, o po to, esu tikra, kūrybinis procesas paskatins rastis naujų idėjų, įtrauks į natūralią savo eigą. Abu su Povilu esame gavę Lietuvos kultūros tarybos stipendijas – laukia aktyvus kūrybinis vyksmas, parodos."

"Ko gero, svarbiausia ir sunkiausia yra kūrybinio proceso pradžia – įsivažiuoti", – mano P.Ramanauskas, dėliojantis mintis ir vizijas artėjančiai parodai galerijoje "Meno parkas". – Ši pradžia – jaudulio ir streso teikiantis dalykas, kadangi į viską žiūriu labai atsakingai. Tačiau taip pat tai be galo malonu – tokia yra kūrybinio proceso magija."

Rosanda Sorakaitė

1988 m. Šiauliuose gimusi, Kaune gyvenanti ir kurianti tapytoja, kurios pagrindinis kūrybos motyvas – efemeriškos šviesos formos, nugulančios kasdienybės paviršius. 2016-ųjų "Jaunojo Tapytojo Prizo" laimėtoja. Rengusi personalines ir dalyvavusi grupinėse parodose: "Young Poor Artists Show 2016", "Tikrovės aktualumas" ir kt. 2016-aisiais viena reikšmingiausių ekspozicijų – drauge su P.Ramanausku rengta paroda "Kamertono aidas" ("101" galerija, Kaunas). Jaunos tapytojos biografijoje reikšminga rezidencija "CreArt AiR – Artist in Residence program" Lince (Austrija); svarbi solo darbų prezentacija šiuolaikinio meno mugėje "Start", rengtoje "Saatchi" galerijoje Londone (Jungtinė Karalystė).

Povilas Ramanauskas

1987 m. gimęs Kaune, čia gyvenantis ir kuriantis konceptualaus vizualiojo meno kūrėjas. Tapytojo kūrybos sritis apima šiuolaikinės tapybos praplėtimo paieškas. 2016-aisiais P.Ramanauskui paskirta viena iš septynių asociacijos LATGA stipendijų kūrybiniams planams įgyvendinti. Svarbiausi pastaraisiais metais vykę projektai ir parodos: "Notes on Tomorrow" – grupinė paroda rengta Kaune, vėliau eksponuota Norvegijoje ir Portugalijoje; Berlyne (Vokietija) pristatyta personalinė paroda "Už horizonto"; Vilniuje surengta solo ekspozicija "Buitis".

2016 m. Jaunojo tapytojo prizo nugalėtoja Rosanda Sorakaitė sako: "Viskas prasideda nuo pastangos. Kažkur labai pasistengi ir tai atveda į rezultatus." Kiekvienas jaunas menininkas sprendžia pats: vieni stengiasi susikurti sąlygas kūrybinei savirealizacijai, kiti užsiblokuoja, veikiami vidinių baimių, neužtikrintumo.

Fejerverkai Lince

Į 2016-uosius metus R.Sorakaitė įžengė ryžtingai. Geri pavyzdžiai įkvepia. Kūrybinėje biografijoje turėdama svarų įrašą apie 2015-ųjų vasarą "Meno parko" galerijoje įvykusią personalinę parodą "Kažkas panašaus", kurią autorė laiko atspirties tašku, atvėrusiu naujas erdves kūrybai.

Turėdama darbų aplanką su profesionaliomis kūrinių fotografijomis ir su bendru ekspozicijos galerijoje vaizdu, tapytoja apeliavo į "CreArt" kvietimą teikti paraiškas rezidencijai Linco mieste, Austrijoje. Laimėjusi konkursą, ji kartu su vilniete menininke Gabriele Gervickaite, kūrėjais iš Ispanijos ir Olandijos du mėnesius užsiėmė intensyvia kūrybine praktika.

"Rezidencijos metu kūriau laisvai. Nebuvau suvaržyta per tam tikrą laiko atkarpą pateikti nustatyto skaičiaus kūrinių. Kiekvienas Linco mieste rezidavęs menininkas galėjo lengvai valdyti savo kūrybinį procesą, kreipti jį tokia linkme, kokia tuo metu norėjosi. Vieniems tai buvo idėjų paieška, kiti kūrė darbus. Viduje buvo prisikaupę daug idėjų, todėl visos rezidencijos metu norėjosi rimtai dirbti, savo laiką skirti tik kūrybai", – įspūdžiais iš Linco pasidalijo R.Sorakaitė.

Geografiškai pakeitusi kūrybinę erdvę jaunoji tapytoja atrado ir naujų motyvų kūryboje. "Pradžioje vizualizavau tas idėjas, kurias subrandinau dar Lietuvoje, tačiau du mėnesius leisdama svetur, atradau įdomų motyvą – fejerverkus. Kai rezidavau Lince, buvo pavasaris, mieste vyko daug švenčių, kurios baigdavosi fejerverkų šaudymu. Mane sudomino ne spalvoti šviesuliai, iššaunami į orą, o jų atspindžiai vandenyje, juodame danguje paliktos žymės: švieselės, debesys, rūkas", – pasakojo menininkė.

Ne tik dėl naujo kūrybinio motyvo, bet ir dėl intensyvaus, nepertraukiamo kūrybinio proceso, kiek pakito R.Sorakaitės kūrinių formatai – jie tapo didesni. "Kai turi galimybę intensyviai dirbti, pralaisvėji, įdirbi gerą ranką, kūrimo procesas vyksta greičiau, todėl man norėjosi didesnės drobės. Tokiame formate galima ir labai subtiliai dirbti, ir stiprią energiją išlieti", – sakė tapytoja.

Solo Londone ir duetas Kaune

Rezidencija Austrijoje buvo svarus faktas autorės kūrybinėje biografijoje, tačiau ne mažiau asmeninių atradimų įvyko "Start Art Fair" mugėje Londone, Didžiojoje Britanijoje.

"Mugėje dalyvavo galerijos iš Amerikos, Azijos, Europos. Jaudinausi dėl to, ar mano kūrinai nepranyks bendroje skirtingų ekspozicijų masėje. Prieš išvykdami į mugę, kartu su galerijos "Meno parkas" komanda apgalvojome būsimą ekspoziciją, derinome ją prie erdvės, kurią mums skyrė mugės organizatoriai. Didelė dalis lankytojų ekspoziciją apibūdino kaip ramią ir elegantišką. Sulaukiau gerų atsiliepimų, daug kas domėjosi kūrinių atlikimo technika: lankytojus žavėjo ploni dažų sluoksniai, šviesos ir šešėlio santykiai. Mugėje buvau pastebėta, užmezgiau kontaktus su kitų šalių galerijų atstovais", – patirtį tarptautinėje mugėje apibūdino R.Sorakaitė.

Svarbus kūrybinis sprendimas buvo bendra paroda "Kamertono aidas" su tapytoju Povilu Ramanausku. "Tiek aš stebiu Povilo kūrybinį procesą, tiek jis stebi manąjį – nebylus bendradarbiavimas vyksta nuolatos. "Kamertono aidas" buvo pirmoji paroda, kurią surengėme dviese. Ji buvo nedidelė, sklidina žiemos atgarsių – ramaus kūrybinio periodo, kai esame susikoncentravę į būsimus kūrybinius procesus ir projektus. Ekspozicija siekėme atskleisti, jog kūrybinį procesą sudaro įvairūs etapai: intensyvesni, lėtesni, bet kūrybos nepaleidžiame, esame joje tiek, kiek tuo metu leidžia galimybės", – kūrybinę buitį nupasakojo tapytoja.

Šviečianti pergalė

Naujomis pradžiomis nužymėtus menininkės metus reziumuoja pergalė viename svarbiausių Baltijos šalių meno renginių "Jaunojo tapytojo prizas 2016". Jame R.Sorakaitė su kūriniu "Nakties šviesa" nurungė keturiolika finalistų iš Lietuvos, Latvijos ir Estijos.

"Džiaugiuosi pergale, tačiau jos nesitikėjau, – prisipažino autorė. – Viena vertus, tai didelė sėkmė, kita vertus, ji iš tiesų yra uždirbta. Konkurse dalyvauju nuo 2012-ųjų kasmet. Tai renginys, suburiantis tarptautinę komisiją, surengiantis kokybišką šiuolaikinės tapybos parodą. Tai rimtas konkursas, todėl visada į jį žiūrėjau atsakingai. Labiausiai džiugina tai, kad mano pergale džiaugiasi ir kiti."

2017-aisiais jaunosios tapytojos laukia personalinės parodos "Pamėnkalnio galerijoje" Vilniuje ir gimtuosiuose Šiauliuose – Šiaulių dailės galerijoje, taip pat Jautono tapytojo konkurse laimėta rezidencija Budapešte, Vengrijoje.

R.Sorakaitė dažnai kartoja: "Jei galiu aš, gali ir kiti." Geri pavyzdžiai įkvepia.

Jauna tapytoja Rosanda Sorakaitė neigia stereotipą, kad kūryba – erdvė, kurioje galima pasislėpti nuo dabarties. "Kūrinys yra sintezė visko, kuo gyveni kasdienybėje: santykiai, knygos, filmai, parduotuvės, troleibusai..." – sako ji.

Tapybos magistro studijas šiemet baigusios dailininkės, surengusios ne vieną asmeninę parodą, dalyvavusios grupinėse parodose Lietuvoje ir užsienyje, darbai jau sulaukė pripažinimo: kaunietė tapo šiųmetinės tarptautinės akvarelės bienalės "Baltijos tiltai" diplomante.

Pokalbis su menininke – tarsi vartai į jos pasaulį, kuriame apsilankius įprasti objektai tampa gražesni, prisipildo paslapties ir prabyla savo istorijomis. Jautrus menininkės paveikslų koloritas, drobėje įamžinamo objekto kompozicija pakeri. Kaip ir tapytojos gebėjimas atrasti ir prakalbinti motyvą, kuris gyvena visai šalia mūsų, bet skubėdami jo nė nepastebime.

R.Sorakaitės kūriniuose labai svarbi apšvietimo kaita. Stebėdama kiekvieną dieną kambario sienas glostančią, pro užuolaidas besiskverbiančią natūralią šviesą, kas vakarą namų aplinką deformuojantį elektros apšvietimą, menininkė intuityviai užfiksuoja akimirką, kai šviesa ir motyvas užpildo vienas kitą ir tampa vaizdu, kurį stebint, rodos, panyri į meditacinę būseną, pakyli aukščiau realybės ir kasdienybėje atrandi didžiausių stebuklų.

– Ar visada žinojote, jautėte, kad tapyba – jūsų pašaukimas?

– Kaip dabar suprantu, visada turėjau norą išreikšti tai, ką jaučiu, ką matau, tačiau tik atradusi tapybą išmokau tai padaryti. Vaikystėje, kaip ir dauguma, mėgau piešti, užsiimti įvairiais rankdarbiais. Bebaigdama mokyklą ėmiau lankyti pirmąsias rimtesnes dailės pamokas. Aliejiniais dažais tuokart tik žaidžiau, bet procesas mane pakerėjo. Vis dėlto tapybos prisibijojau, prireikė laiko, kad tvirtai apsispręsčiau stoti į Vilniaus dailės akademijos Kauno fakultetą, o ir čia įstojau tik laimingai susiklosčius aplinkybėms. Taigi, kiek to vidinio nujautimo, o kiek atsitiktinumo – sunku pasakyti.

– Kaip per studijų metus formavosi jūsų, kaip kūrėjos, asmenybė? Ką atradote savyje, aplinkoje?

– Mokymasis tapybos man yra mokymasis įsiklausyti, įsižiūrėti, sustoti. Tapyba, menas apskritai leidžia visai kitaip matyti. Esu labai laiminga, kad galiu eiti šiuo keliu šalia juo einančiųjų. Kalbant konkrečiau apie studijas – tie metai buvo sudėtingi ir įvairūs: tai buvo laikas suprasti, ko noriu, ką galiu, ką renkuosi.

– Kokia jūsų kūrybinė buitis. Nuo ko prasideda pasirengimas darbui? Ar įžengus į dirbtuves impulsyviai leidžiatės į naujo kūrinio kūrimą, ar savo darbus planuojate iš anksto?

– Ko gero, mano atveju buitis gyvenime ir kūryboje yra persipynusi. Kalbant apie procesą, darbai randasi iš lėto, sluoksniais. Daugumą motyvų, prieš pradėdama realiai tapyti, stebiu, fotografuoju: skirtingoje šviesoje, skirtingu metų laiku. Kūrinys yra sintezė visko, kuo gyveni kasdienybėje: santykiai, knygos, filmai, parduotuvės, troleibusai... Tapydama darbą, negalvoju tik apie kūrinį – tai yra kažkas kito, kai galiu visiškai paskęsti savo prisiminimuose.

– Viename iš savo tekstų apie tapybą teigėte: "(...)mėgini įvaizdinti atmosferą, nuotaiką laiko tarpo, kai kasdienis buvimas daiktiškoje aplinkoje pasikeičia ir įprasti dalykai atsiveria naujomis prasmėmis." Kaip apčiuopiate tą pasikeitimo virsmą? Ar padeda intuicija?

– Taip, renkuosi intuityviai. Kažkas tiesiog sutampa manyje ir tame motyve, suprantu, kad per jį galiu kalbėti. Dauguma motyvų yra iš artimiausios aplinkos, kurią bėgant laikui pažįstu geriausiai.

– Surengėte šešias asmenines parodas Lietuvoje, dalyvavote grupinėse parodose Lenkijoje, Prancūzijoje, kartu su menininke Židrija Janušaite bendradarbiavote performanse Londone. Tai parodo, kad esate aktyvi ir perspektyvi kūrėja. Ar jaunam menininkui, neseniai baigusiam studijas, yra pakankamai galimybių būti pamatytam ir įvertintam? Žinoma, išlieka tik stipriausieji, bet daugelis baigusiųjų meno krypties studijas ilgainiui pamiršta išmoktą amatą ir stengiasi tik išgyventi. Kur slypi tas balansas tarp socialinio įsitvirtinimo ir kūrybinio potencialo realizavimo?

– Galiu kalbėti tik apie save. Niekad neturėjau iliuzijų, kad baigusi studijas gyvensiu tik tapydama. Šiuo metu taip pat dirbu darbą, nesusijusį su tapyba, bet laisvą laiką galiu skirti kūrybai ir tuo džiaugiuosi. O ja pasidalyti, jei nori, atsiranda galimybių, bet, be abejo, turi pats belstis. Konkrečių planų ar tikslų neturiu. Noriu ramiai ir laimingai gyventi, turėti galimybę kurti. Džiaugiuosi diena, kas ateis – ateis.

– Esate sakiusi: "Visas gyvenimo laikas susideda iš kasdienybių." Ar kasdienybės fiksavimas ir toliau išliks aktualus, ar ketinate analizuoti ir kitus savo pastebėjimus?

– Man į žodį "kasdienybė" telpa labai daug: visas gyvenimas, praeinantis laikas, mūsų buvimo trapumas, nesuvokiamas pasaulis... Seku aktualijas žiniasklaidoje, yra man rūpimų socialinių klausimų, bet viską permąsčiusi vis dėlto grįžtu prie to paties išeities taško.

– Ar kurdama įkvėpimo semiatės tik iš kasdienės aplinkos, ar inspiruoja ir kitų menininkų kūryba, galbūt knygos ar kelionės?

– Be abejo, ir knygos, ir kitų tapytojų kūryba, apskritai įkvepia geras menas bet kokia forma. Kūryba randasi samplaikoje su prisiminimais, kasdieniais išgyvenimais, rūpesčiais. Darbo procese kūrinys yra neatsiejamas nuo autoriaus. Vėliau jis gyvena sau. Visos interpretacijos, vertinimai teisingi, bet dirbant skleidžiasi autoriaus vidinis pasaulis.

– Ar yra kitų sričių, kuriomis domitės ir kurios papildo jūsų kūrybą?

– Tapymo procesas man yra artimiausias, leidžiantis dirbti ilgai, su daug sluoksnių, susikaupus. Taip pat visada įdomus balansavimas tarp atsitiktinumo, intuicijos ir apgalvoto pasirinkimo. Ne visus motyvus galiu perteikti per tapybos darbą, kartais renkuosi kitas medijas.

– Kokia yra svarbiausia jūsų kūrybos siunčiama žinia žiūrovams?

– Siunčiu palinkėjimą stabtelėti ir pažvelgti į siūbuojančius medžius.