2019 m. prestižiniu „Auksiniu liūtu“ Venecijos meno bienalėje įvertintas kūrinys per pastaruosius ketverius metus apkeliavo net 33 miestus 26-iose šalyse. Kūrinys rodytas tokiose prestižinėse meno institucijose ir festivaliuose kaip Bruklino muzikos akademija Niujorke, šiuolaikinio meno muziejus MOCA Los Andžele, tarptautiniame Londono teatro festivalyje LIFT, Sidnėjaus menų festivalyje, šiuolaikinio meno centre „E-Werk Luckenwalde“ Berlyne, operos teatro „Colón Fábrica“ erdvėse Buenos Airėse, Paryžiaus rudens festivalyje didžiojoje Viletės salėje, Taipėjaus menų festivalyje, legendiniame operos teatre „Teatro Argentina“ Romoje ir kt.

Platų „Saulės ir jūros“ įvertinimų repertuarą papildo ir faktai, kad britų leidinys „The Guardian“ 2019-aisiais „Saulę ir jūrą“ įtraukė į geriausių metų meno įvykių ir parodų 20-uką, o didžiausia pasaulyje internetinės meno rinkos platforma ir portalas „Artsy“ autorių trijulę įrašė į įtakingiausių 2019 m. menininkų sąrašą.

Šįkart dėmesį norisi nukreipti ne į faktus, bet į pačią operą-performansą. Patrauklia menine leksika globalines problemas ir jų padarinius reflektuojantis kūrinys žavi neįprasta forma, gastrolėse leidžiančia vis prisitaikyti prie naujo politinio konteksto, o moralizuojančio tono atsisakymas – mėgautis originaliais meniniais sprendimais.

Apie tai, kaip „Saulėje ir jūroje“ dera politika ir menas, mintimis pasidalijo operos autorės: L. Lapelytė (L. L.), V. Grainytė (V. G.) ir R. Barzdžiukaitė (R. B.).

Tvarumas: lietuvių menininkių projektas gali atgaivinti jau nebenaudojamas erdves. Nuotraukoje – L. Lapelytė, V. Grainytė, R. Barzdžiukaitė buvusio baseino Lukenvalde (Vokietija) pastate. / Kūrinio organizatorių nuotr.

– „Saulės ir jūros“ anonsuose ryškėja du raktiniai žodžiai – opera ir klimato kaita. Abu potencialiam žiūrovui gali skambėti kiek įpareigojančiai, net gąsdinančiai. Apie ką iš tiesų šis kūrinys?

R. B.: „Saulė ir jūra“ yra dainuojantis paplūdimys, kurį žiūrovai stebi iš viršaus. Dainos, kurias dainuoja veikėjai, yra vienaip ar kitaip susietos su ekologinėmis temomis ir klimato kaita. Visa tai įpakuota į malonų, lengvą vaizdinį ir gražią muziką, todėl grėsmingos nuotaikos, kurias lyg ir sufleruotų kūrinio tematika, nejuntamos, jos yra užmaskuotos.

L. L.: Nors ir vadiname „Saulę ir jūrą“ opera, čia žiūrovai neišgirs tradicinio dainavimo, būdingo operai. Norėjome parodyti tikrus žmones, atskleisti jų charakterius, tad mums rūpėjo natūralūs balsai. „Saulė ir jūra“ nesistengia tilpti į kokio nors žanro ribas, priešingai – siekia jas praplėsti.

V. G.: „Saulė ir jūra“ sujungia labai daug žanrų – čia tekstas, vaizdas ir muzika yra lygiaverčiai, vienodai svarbūs. Tai kūrinys ne vien apie ekologiją ir klimato kaitą. Publika mato paplūdimio situaciją, kuria perteikiamas kasdienybės nerūpestingumas. Po tokiu lengvu paviršiumi žiūrovas gali patirti gilesnio sluoksnio egzistencinę melancholiją.

– Ar „Saulė ir jūra“ mus kažko moko, moralizuoja?

R. B.: „Saulėje ir jūroje“ nėra nei moralizavimo, nei intencijų tai daryti, kūrinys išlaiko lengvumą. Galbūt todėl jis ir pritraukia tiek daug žiūrovų.

V. G.: Kaip konkretesnį pavyzdį galima minėti sceną, kurioje viena iš vasarotojų dainuoja apie medūzas, jūroje šokančias su smaragdo spalvos plastikiniais maišeliais. Ši daina yra labai melodinga, lyg būtų populiariosios muzikos hitas, – ji pasiekia kulminaciją ir išsivysto į priedainį apie užterštą jūrą. Melodijos džiaugsmingumas perteikia ironišką, net groteskišką vaizdinį ir išvengia gąsdinimo retorikos ar moralizuojančios intonacijos. Toks meninis sprendimas klausytojui suteikia kitokį katastrofos patyrimo būdą.

L. L.: Mums labai svarbu, kad žiūrovas pats atrastų prieigą prie šio kūrinio, nesinori jam primygtinai siūlyti jokios konkrečios žiūrėjimo perspektyvos. Galbūt vienas ateina į „Saulę ir jūrą“ paklausyti dainų, kitas šiame kūrinyje įžvelgs ką nors gilesnio, o trečias, pasitelkdamas žvilgsnį iš viršaus, žiūrės į kūrinio vaizdinį kaip į kokį archeologijos radinį, lyg žiūrėtų į jau išnykusį praeities vaizdinį.

– „Saulės ir jūros“ premjera įvyko 2017-aisiais. Nuo tada praėjo daug laiko, keitėsi ir meno pasaulio kontekstas, ir bendras socialinis-politinis klimatas. Ar pastebite, kaip keičiasi žiūrovų reakcija į „Saulę ir jūrą“?

V. G.: Atsiliepimus didžiojoje spaudoje – „The Guardian“ ar „New York Times“ – lydi skambios antraštės, tokios kaip „Apokalipsė gulinėjant ir mėgaujantis“, „Pasaulio pabaiga, kuriai neplojama“. Įvairaus pobūdžio straipsniuose pastebimas kūrinio lengvumas, šviesumas, bet pabrėžiama, kad „Saulė ir jūra“ kalba apie mūsų planetos trapumą.

L. L.: Kaskart su šiuo kūriniu nuvykus į naują vietą suprantu, kad jis vis dar yra aktualus. Man pačiai tai labai svarbu. Tąkart Venecijos bienalėje, kai gavome „Auksinio liūto“ apdovanojimą, „Saulė ir jūra“ reflektavo tuo metu aktualias socialines ir politines temas. Kūrinio aktualumą pabrėžė ir kontekstas, kuriame jis buvo rodomas, – Venecijos aplinka pati savaime primena apie klimato kaitos problemas ir galimus jos padarinius. Vėliau buvo pandemija – dar viena globali katastrofa. Po jos „Saulė ir jūra“ įgavo dar daugiau naujų prasmių. Iki šiol įvairiose operos žiūrovų refleksijose atsiranda vis naujų niuansų, kurie šiandienos kontekste dar labiau suaktualina mūsų kūrinį.

R. B.: Tąkart, vos pasibaigus Venecijos bienalei, įvyko grandiozinis potvynis. Tokio seniai niekas nebuvo matęs, skendo visa Venecija. Prieš porą mėnesių, rodant kūrinį Vilniuje, Islandijoje ir vėl išsiveržė ugnikalnis – tarsi realiu metu pildėsi tai, apie ką dainavo porelė V. Grainytės užrašytame operos tekste. Vienas po kito vykstantys kataklizmai vis primena apie tai, kad Žemei reikia atsivėsinti.

Gastrolės tik patvirtina, kad „Saulė ir jūra“ gali priklausyti visiems meno kontekstams, o kartu – ir jokiems.

– Ar įvairūs kataklizmai ir kitos globalios negandos daro įtaką susidomėjimui „Saule ir jūra“?

V. G.: Kataklizmai susidomėjimo kūriniu tiesiogiai nepaveikia, tačiau žiūrovams, kurie ateina į „Saulės ir jūros“ pasirodymą, kūrinys gali atrodyti paveikesnis – lyg specialiai šioms katastrofoms parašytos eilutės. Nors „Saulės ir jūros“ libretas rašytas prieš septynerius metus, kūrinys nuolat sąveikauja su dabartimi, tad esamojo laiko įvykiai vienaip arba kitaip paryškina kūrinyje esančias temas.

L. L.: Įdomu tai, kad operos turinio mes nekeičiame, tačiau kartais atrodo, kad opera keičia tikrovę, – tai, kas vyksta šiandien, jau buvo užrašyta librete, kartais tai suvokus nukrečia šiurpas.

V. G.: Kartu norisi pasakyti, kad „Saulėje ir jūroje“ šalia ekologijos yra ir kitų svarbių temų – pavyzdžiui, visuotinis žmonijos ir planetos nuovargis. Net ir ekologinė linija pasakojama asmeniškai, per operos veikėjų nuovargį. Kūrinyje ryški ir vartojimo malonumo, kasdienybės džiaugsmo tematika arba reiškinys, kurį galima pavadinti kasdiene amnezija, kai gyvename negalvodami apie ore tvyrančią katastrofą, pamirštame, kad tas džiaugsmas yra laikinas.

– „Saulėje ir jūroje“ veikia labai įvairių personažų – pavyzdžiui, senjorai, homoseksualūs asmenys, kuriuos (bent jau turint omenyje tradicinį įvairių formų teatro personažų repertuarą) galima priskirti mažumoms. Ar tai dar viena politinė žinutė žiūrovui, artikuliuojama šalia ekologinės tematikos?

V. G.: Paplūdimys yra tokia situacija – ir komiška, ir keista, nes po ta pačia saule ant smėlio deginasi labai skirtingo amžiaus ir skirtingų biografijų žmonės. Kurdamos „Saulę ir jūrą“ išsikėlėme užduotį savo kuriamame paplūdimyje atvaizduoti labai įvairaus amžiaus ir konstitucijų žmonių grupes – ne vien tik gražius modelius, bet ir natūralios faktūros poilsiautojus. Iš čia ir randasi veikėjų įvairovė.

L. L.: Personažų įvairovė taip pat atliepia ekologijos temą, kurioje yra labai svarbi bendrystė ir bendradarbiavimas tarp įvairių gyvybės rūšių. Žmogiškoji ekologija yra gebėjimas leisti skleistis įvairovei ir visiems darniai gulėti po ta pačia saule.

R. B: Grįžtant prie mažumų temos – „Saulės ir jūros“ rodymuose Kaune dalyvaus etninių mažumų atstovė – planuojame į pasirodymą įtraukti romų kilmės dainininkę. Gastrolių metu Čilėje operoje dainavo mapučia – kadaise tame regione dominavusios etninės grupės atstovė. Okupuotoje Palestinos teritorijoje (Jeruzalėje) analogišką vaidmenį kūrinyje atliko arabų dainininkė. Tai turėjo stiprų poveikį operos žiūrovams, kurie įpratę arabų kalbą girdėti ir suprasti kaip supykdytų žmonių kalbą. Girdėjome atsiliepimų, kad švelniai arabų kalba interpretuojama melodija žiūrovus be galo jaudino. Ne visada kontekstai turi ką nors ryškaus pasiūlyti, tačiau gastroliuodamos stengiamės ieškoti vietinių aktualijų, atliepti skaudulius.

V. G.: Ir mapučia, ir palestinietė į operos turinį buvo integruotos natūraliai, tai nebuvo į tam tikrą vietą atvykusių menininkių akibrokštas ar skandalingas išsišokimas. Bandėme viską padaryti taip subtiliai, kad turinys liktų tas pats, bet žiūrovas galėtų perskaityti politinę žinutę – kad toje teritorijoje nugesinti balsai būtų išgirsti.

Artima: tarp atlikėjų kiekvienas žiūrovas gali rasti sau artimą herojų. Nuotraukoje – pasirodymas Taipėjaus menų festivalyje. / H. Lang Lino nuotr.

– „Saulė ir jūra“ daugeliu aspektu priartėja prie tikrovės. Kiek iš tiesų kūrinyje yra tikrovės ir kiek meninės fantazijos?

R. B.: „Saulėje ir jūroje“ yra labai daug spontaniškumo – sąmoningai daugelio scenų nerežisavome iš anksto, palikome joms galimybę vystytis pačioms, natūraliai, spektaklio metu. Impulsyvumo galimybė mums, kaip kūrėjoms, labai svarbi. Aktorių, kurie dainuoja, vaidyboje yra daugiau išankstinio susitarimo ar nuspėjamumo, tačiau tiems, kurie scenoje tik veikia, bet nedainuoja, sąmoningai neužkonservavome jokios veiksmų partitūros. Norėjome, kad paplūdimio situacijos vystytųsi kuo laisviau. Jeigu tai galima pavadinti dokumentika ar tikrove dirbtinėje situacijose, tai „Saulėje ir jūroje“ jos yra labai daug. Spektaklio metu gali kilti smėlio audros, nes vaikai pradeda lakstyti po smėlį, jie gali susimušti, nes kuo nors nepasidalija, šunys gali pradėti loti garsiau, nei dainininkai dainuoja, dainininkai gali užmigti prieš savo ariją, nes pasirodymas užsitęsė labai ilgai.

V. G.: Kūrinys trunka keturias ar penkias valandas nesustojamai. Baigiasi viena kilpa, kurios trukmė yra valanda, ir prasideda nauja, į kurią ateina nauji žiūrovai. Atlikėjai neturi fiksuotos pabaigos, kaip įprasta teatre, tad kylantis nuovargis natūraliai atsispindi jų balsuose, jų kūnai natūraliai apsunksta, – visa tai tikra, nesuvaidinta. Dar vienas svarbus momentas – galimybė žiūrovui susitapatinti su beveik kiekvienu dainą dainuojančiu veikėju: su darboholiku, įsimylėjėlių porele, kuriems surasti vienas kitą padėjo nukelti skrydžiai. „Saulėje ir jūroje“ nėra fantasmagorijos ir siurrealizmo, viskas yra kasdieniška.

Užduodama klausimus sau, kviečiu juos reflektuoti ir potencialius žiūrovus, tad kūryboje man labai svarbus dalijimosi momentas ir santykio kūrimas per dalijimąsi.

L. L.: Tekstai ir muzika, ir net buvimas scenoje grįstas tikromis žmonių, kurie veikia operoje, asmenybėmis. Mes juos stebėjome, klausėmės, ir, paveiktos jų skleidžiamos energijos, sukūrėme operos veikėjus. Galima minėti konkrečius pavyzdžius – Svetlana ir Jonas ir tikrame gyvenime yra pora, homoseksuali porelė dažniausiai irgi būna iš tiesų homoseksualūs vyrai, kurie gyvenime nebūtinai yra pora, bet jų identitetas „Saulėje ir jūroje“ nemeluoja. Stengiamės, kad po smėlį lakstantys vaikai ir šunys būtų su savo tikrais tėvais ir šeimininkais, kad buvimas pasirodymo dalimi jiems keltų gerų emocijų.

V. G.: Svetlana ir Jonas (kurie, beje, yra kauniečiai) – mūsų vyresnieji vasarotojai. Svetlana Bagdonaitė yra legendinė „Vilniaus bokštų“ solistė. Čia ji atlieka „Saulės kremo bosanovą“. Jos vyras Jonas nedainuoja, tačiau operoje atlieka labai svarbų vaidmenį – guli šalia ir tepa solistę kremu nuo saulės. Ši mizanscena yra mielai komiška ir paveiki, jos komiškumą sukuria Svetlanos ir Jono tarpusavio santykis – jų natūralus intymumas, tai, kaip sutuoktiniai traukia daiktus iš krepšio, kaip tarpusavyje nebyliai ginčijasi. Ši pora nepakeičiama; jie yra publikos numylėtiniai.

– „Saulė ir jūra“ buvo rodoma labai įvairiuose kontekstuose, ne kartą festivaliuose yra atsidūrusi šalia šiuolaikinio meno žvaigždžių. Kaip šis kūrinys atliepia estetines šiuolaikinio performatyvaus meno tendencijas? Arba kuo išsiskiria iš konteksto?

R. B.: Girdėjome refleksijų, kad Venecijos bienalėje „Saulė ir jūra“ iš kitų meno kūrinių išsiskyrė tuo, kad atvėrė daugiau emocinės gelmės nei įprasta dominuojančiose šiuolaikinio meno tendencijose. Mums pačioms kuriant labai svarbi ne tik turinio ir formos vienovė, konceptuali prieiga, bet ir emocinis užtaisas.

V. G.: Gastrolės tik patvirtina, kad „Saulė ir jūra“ gali priklausyti visiems meno kontekstams, o kartu – ir jokiems. Šis kūrinys rodomas ir teatro, ir muzikos festivaliuose, jį galima traktuoti kaip instaliaciją ar šiuolaikinio meno kūrinį, galima galvoti, kad tai yra vizualus koncertas ar dramos pjesės dainavimas. „Saulės ir jūros“ žanrinis lankstumas yra išskirtinis.

– Kas jums pačioms yra menas?

V. G.: Man menas yra būdas reflektuoti pasaulį ir mane supančią aplinką.

L. L.: Menas man yra santykio kūrimas ir galimybė užduoti klausimų. Užduodama klausimus sau, kviečiu juos reflektuoti ir potencialius žiūrovus, tad kūryboje man labai svarbus dalijimosi momentas ir santykio kūrimas per dalijimąsi.

R. B.: Man menas yra patirties tiltas – tiek perdavimo, tiek perėmimo. Tik ne buities, o būties patirties.

Menininkių Rugilės Barzdžiukaitės, Vaivos Grainytės ir Linos Lapelytės kūrinys sausio 6–8 dienomis skamba didžiausiame Sidnėjaus menų festivalyje. Miesto merė Clover Moore džiaugėsi galėdama jam užleisti pačioje Sidnėjaus širdyje esančią rotušę, o po pirmųjų pasirodymų Australijos žiniasklaida „Saulę ir jūrą“ vadina genialiu ir išskirtinę patirtį teikiančiu kūriniu.

Po Venecijos meno bienalėje 2019 m. pelnyto aukščiausio „Auksinio liūto“ įvertinimo, operą-performansą kviečiama atlikti žymiausiose parodų erdvėse, muzikos bei teatrų salėse, festivaliuose ir renginiuose visame pasaulyje. Po dirbtine kūrinio saule gulintys ir apie žmogaus bei planetos nuovargį dainuojantys poilsiautojai šių metų turą pradeda Australijoje. „Saulė ir jūra“ atidarė tris savaites truksiantį, nuo 1977 m. rengiamą Sidnėjaus festivalį, pristatantį teatro, muzikos, šokio, vizualaus meno kūrėjus iš viso pasaulio.

„Prisiraganauta: kūrinys keliauja librete minimų geografinių nuorodų kryptimis. Viena iš operos veikėjų apdainuoja savo svaigius atostogų įspūdžius Australijoje. Jos euforija nardant palei Didįjį Barjerinį rifą ironiškai pasakoja apie šios koralų kolonijos – vieno didžiausių gyvojo organizmo – nykimą. Nesitikėjau, kad prieš bene penkerius metus rašytame tekste sudėti pasažai apie agresyvias ir malonias Žemės resursų vartojimo formas, saulės ir nuolatinių gaisrų nugairintiems australams skambės kaip vietinė aktualija“, – sako „Saulės ir jūros“ libreto autorė, rašytoja V. Grainytė.

Lietuvių menininkių sukurtą operą-performansą Australijoje atlieka tarptautinė solistų trupė, prie kurios prisijungė keturių chorų nariai. Galimybę suburti bene šimtą dainininkų ir savanorių suteikė neeilinė renginio erdvė. Rekordinis, daugiau nei tūkstančio kvadratinių metrų dirbtinis paplūdimys supiltas XIX a. Sidnėjaus rotušėje. Joje iki pat Sidnėjaus operos atidarymo vykdavo koncertai, svečių priėmimai, 2000-ųjų olimpinių žaidynių ceremonijos. Toje pačioje salėje, kur rodoma „Saulė ir jūra“, 1890 m. įrengti tuo metu didžiausi pasaulyje vargonai.

„Ypatingai didelio mastelio pliažas reikalauja ir didesnių pastangų jį gyvai režisuoti, tačiau savanoriai entuziastingai ir natūraliai įsitraukia į kūrinio veiksmą. Ko gero labiau nei bet kur kitur justi, kokia stipri Australijoje yra pliažo kultūra, o savo oda pajutau, kad kur kas kandesnė čia ir pati saulė“, – apie kelionę į Australiją pasakoja viena iš kūrinio autorių R. Barzdžiukaitė. Jai antrindama L. Lapelytė sako, kad prieš pasirodymą kelias savaites keliavusi ir tyrinėjusi šalies gamtą bei istoriją, savo akimis pamatė ekologinių kataklizmų alinamą peizažą: „Kur kas labiau nei prieš tai atrodo, kad kūrinys skirtas Australijos kontekstui“.

Ypatingo Australijos žiniasklaidos dėmesio opera-performansas susilaukė jau po pirmųjų rodymų. „The Guardian“ meno ir kultūros apžvalgininkas Sidnėjuje Steve’as Dowas pavadino „Saulę ir jūrą“ komentaru apie privilegijas ir ode šiuolaikiniam išsekimo darbe persmelktam gyvenimui. Australiškame žurnalo „Time Out“ leidime kūrinys įvertinamas aukščiausiu balu ir pavadinamas jaudinančiu priminimu apie neišvengiamą žmonijos pabaigą. „Lapelytės partitūra apgaulingai paprasta, sudaryta iš elektroninių garsų, aidinčių klavišinių ir virš jų pakibusios įvairaus dainavimo faktūros. Santūri, plonesnė muzikos tekstūra, kuri, atrodo, sklinda iš visur ir niekur, reiškia, kad triukšmai, tokie kaip raketės smūgis į kamuoliuką, kūdikių čiulbėjimas, verksmas ir kikenimas, tampa garso peizažo dalimi. Grainytės libretas taip pat subtilus, kupinas ir labai smagių, ir beviltiškai liūdnų akimirkų. Žavinga ir Barzdžiukaitės režisūra bei scenografija“, – „Time Out“ rašo teatro kritikė Charlotte Smee, žavėdamasi atradimo džiaugsmą teikiančiu ir maloniai spalviškai suderintu kūrinio paplūdimiu.

Meno leidinių redaktorė, rašytoja Deborah Jones muzikos, menų ir kultūros žurnale „Limelight“ tekstą apie „Saulę ir jūrą“ paženklina penkiomis žvaigždutėmis ir pavadina kūrinį genialiu bei ilgai išliksiančiu atmintyje. Teksto autorė išskiria sumanų L. Lapelytės kompozicijoje panaudotą ostinatinį ritmą, paverčiantį kūrinio muziką švelniomis povandeninėmis srovėmis, kurias papildo atpalaiduojančios, o kartais susierzinimą konstruojančios melodijos. R. Barzdžiukaitės indėlį D. Jones apibūdina kaip įdomų žiūrovui sukurtą pratimą, kuris moko susikaupti, atkreipti dėmesį ir rasti paplūdimyje dainuojančius atlikėjus. O jų atliekamus V. Grainytės parašytus ir Rimo Užgirio į anglų kalbą išverstus tekstus kritikė vadina pilnais peno apmąstymams.

„Įdomus sutapimas, jog iš Sidnėjaus visa komanda keliaus į Čilę. „Saulės ir jūros“ librete būtent po australiško pasažo seka vieta apie iš Pietų Amerikos į mūsų šiaurės platumas atkeliaujantį bananą. Rašydama galvojau apie maisto mylias, apie tai, kokius atstumus įveikia ir kokį pėdsaką aplinkoje palieka iki mūsų keliaujantys vaisiai ir daržovės. Net nenumaniau, kad kūrinys pats virs tuo keliaujančiu importiniu bananu“, – apie kūrinio kelionę po pasaulį svarsto V. Grainytė. Artimiausiu metu kūrinį planuojama rodyti Santjage, Buenos Airėse, Vienoje, Paryžiuje.

Pasaulinė „Rūgštaus miško“ premjera įvyko prieš kelerius metus.

Per tą laiką filmas daug keliavo ir tebekeliauja po festivalius, bet dėl pandemijos Azijos pasiekęs iki šiol nebuvo.

„Parodyti filmą Busano kino centre buvo ypatinga patirtis. Architektūriniu atžvilgiu tai – vienas įspūdingiausių kino teatrų pasaulyje, dėl ypatingos konstrukcijos stogo patekęs net į Gineso rekordų knygą.

Šis pastatas primena erdvėlaivį. Techninės kino rodymo sąlygos čia nepriekaištingos, o svarbiausia tai, kad Busano žiūrovai – labai aktyvūs ir smalsūs

Šis pastatas primena erdvėlaivį. Techninės kino rodymo sąlygos čia nepriekaištingos, o svarbiausia tai, kad Busano žiūrovai – labai aktyvūs ir smalsūs“, – pasakojo iš Pietų Korėjos sugrįžusi filmo režisierė.

Juodkrantėje kartu su Dovydu Korba kurtame filme turistų lūpomis pasakojama apie didžiausią Europoje kormoranų koloniją.

Savo išmatomis išdeginę sengirės plotus, sparnuočiai šią vietą pavertė makabriškiausiu turistų traukos objektu. Apokaliptiškas, bet tuo pačiu ironiškas filmas kelia painius moralinius ir tarprūšinius klausimus.

„Nors festivalyje didžiausias dėmesys skiriamas klimato kaitai, tačiau nevengiama ir kitų su aplinkosauga susijusių temų.

Moderatorė po filmo užsiminė, kad Busano žmonėms filmo tema labai suprantama, nes Pietų Korėjoje iš didmiesčių taip pat bandoma išguiti nepatogius gyvūnus“, – prisiminė R. Barzdžiukaitė.

Tiesa, režisierė prisipažino kiek nerimavusi dėl to, kaip į filmą reaguos vietos žiūrovai.

„Rūgštaus miško“ žiūrėjimui reikia vidinės ramybės – nors filmo turinys yra kintantis, dinamiškas, filmo forma yra taupi, o ritmas – pakankamai lėtas.

Nerimavau, kas laukia, nes mačiau naujausius korėjiečių filmus ir žinau, kur neša pagrindinė srovė. Tačiau žiūrovai sinchronizavosi su filmu. Salėje buvo net pradinių klasių moksleivių – stebėjausi, kokie jie tylūs ir mandagūs.

Pietų Korėjoje spėjau pastebėti kontrastą tarp milžiniškų dangoraižių kuriamos įtampos, kamščių mieste, ir visai netoliese esančių ramybės salų – budistų šventyklų, kuriose ne tik gyvena vienuoliai, bet apsistoja ir žmonės, norintys pailsėti, sulėtėti. Gal dėl to priešybių sugyvenimo korėjiečiams priimtini ir greiti, ir lėti filmai?“ – svarstė režisierė.

Klimato kaitos temai skirtas festivalis surengtas mieste, prie kurio krantų, ieškant sprendimų kaip prisitaikyti prie kylančio jūros lygio, statomas pirmasis pasaulyje plūduriuojantis miestas.

Festivalio „Blue Planet Future“ pagrindinę 50 filmų programą papildė susitikimai su filmų autoriais, tvarų gyvenimo būdą propaguojanti mugė, tarptautinė konferencija apie klimato kaitos erą. Organizatorių teigimu, per penkias festivalio dienas jame apsilankė beveik 15 tūkstančių žiūrovų.

Dėl Busane puoselėjamo gyventojų susidomėjimo kinu, daugybės čia vykstančių filmų festivalių ir klestinčios kino industrijos, UNESCO šiam antram pagal dydį Pietų Korėjos miestui yra suteikusi kino miesto statusą. Europoje Busanas dažnai vadinamas „Azijos Kanais“.

R. Barzdžiukaitės „Rūgštus miškas“ prieš mėnesį pirmą kartą pristatytas ir Jungtinėje Karalystėje, Londone filmas rodytas Šiuolaikinio meno institute (ICA). 

Tarptautinę publiką sužavėjęs kūrinys nukelia į saulėtą vasaros dieną paplūdimyje, kur ryškiaspalviais maudymosi kostiumėliais apsirengę poilsiautojai atlieka įprastas pliažo procedūras ir dainuoja. Ant kelių dešimčių tonų smėlio, po dirbtine saule gulintys vasarotojai dalijasi gyvenimiškais rūpesčiais, prisiminimais, kremo nuo saulės sudėtimi ir ryto planais kepti kiaušinienę. Pagaviai ir su švelnia ironija kūrinyje skleidžiasi klimato kaitos, kūniškumo ir visuotinio nuovargio temos. Tuo tarpu žiūrovai veiksmą stebi iš saulės perspektyvos, taip, tarsi žmoniją tyrinėtų lyg nykstančią rūšį.

Venecijos bienalėje ir kelionėje po pasaulį „Saulė ir jūra“ skambėjo anglų kalba, o ilgai laukto ir kelis kartus dėl pandemijos atidėto rodymo Vilniuje proga specialiai ruošiama lietuviška versija. Poetės ir dramaturgės Vaivos Grainytės parašytame operos librete – 13 solistų ir chorų partijos, kurias atliks Venecijoje ir pasaulinėse gastrolėse dainavę atlikėjai. Prie jų prisijungs ir 2017 m. Vilniaus tarptautiniame teatro festivalyje „Sirenos“ įvykusioje kūrinio premjeroje pasirodę „poilsiautojai“. Kompozitorės ir muzikos režisierės Linos Lapelytės sukurta minimalistinė muzika skambės visuose kūriniui dėl unikalios architektūros ypatingai tinkančio statinio aukštuose, iš kurių bus galima stebėti Rugilės Barzdžiukaitės surežisuotą pliažą.

Organizatorių nuotr.

Lietuvai Venecijos meno bienalėje 2019-aisiais atstovavęs kūrinys vieno svarbiausių šiuolaikinio meno renginių komisijos įvertintas už eksperimentinę paviljono dvasią, netikėtą požiūrį į šalies pristatymą ir kūrybingą erdvės pritaikymą. Britų leidinys „The Guardian“ 2019-aisiais „Saulę ir jūrą“ įtraukė į geriausių metų meno įvykių ir parodų 20-uką, o didžiausia pasaulyje internetinės meno rinkos platforma ir portalas „Artsy“ autorių trijulę įrašė į įtakingiausių 2019 m. menininkų sąrašą. Šį rudenį kūriniui turuojant po Jungtines Amerikos Valstijas „The New York Times“ operą-performansą apibūdino kaip vieną didžiausių performanso pasiekimų per pastaruosius dešimt metų.

„Saulė ir jūra“ Vilniaus taksi parke bus rodoma gruodžio 16–19 dienomis.

Nors dėl pasaulį suparalyžiavusios koronaviruso pandemijos dalis „Saulės ir jūros“ pasaulinio turo pasirodymų buvo atšaukti arba perkelti į kitus metus, šveicariška kūrinio premjera įvyko rugpjūčio 13 dieną. Su kelių dienų pertraukomis opera po 5 valandas skambės iki rugpjūčio 24 dienos.

Prieš metus Venecijos meno bienalės publiką sužavėjęs ir „Auksiniu liūtu“ įvertintas kūrinys Šveicarijoje atliekamas iš Lietuvos ir Italijos atvykusių solistų. Pastarieji dainuoja dirbtiniame 375 kvadratinių metrų paplūdimyje, įkurtame viename iš šalia Ciuricho ežero esančių laivų statyklos pastatų. O tam, kad 35 tonų smėlio pripildytą pliažą žiūrovai galėtų stebėti iš viršaus, šįkart teko sukonstruoti specialius erdvę juosiančius pastolius.

„Mūsų kūrinys priklausomas nuo specifinės, žiūrovo žvilgsnį iš viršaus į apačią nukreipiančios architektūros. Tokią surasti – nėra paprasta, tad kartais erdvę tenka transformuoti“, – pasakoja viena iš operos autorių R. Barzdžiukaitė, kuriai sugrįžimas į Šveicariją – simbolinis. Prieš dvejus metus jos dokumentinis filmas „Rūgštus miškas“ buvo įvertintas prestižiniame šioje šalyje vykstančiame Lokarno kino festivalyje.

Šiemet „Zürcher Theatre Spektakel“ festivalis atkreipia dėmesį į aktualias rasizmo bei kolonializmo padarinių temas, fokusuoja žvilgsnį į Afrikos menininkų kūrybą. Tarp jų – žymaus Pietų Afrikos Respublikos menininko Williamo Kentridge’o pieštų judančių vaizdų instaliacija ir garsaus iš Kamerūno kilusio politologo Achille’io Mbembe paskaita. Specialius projektus festivaliui paruošė kultinė amerikiečių menininkė Laurie Anderson, Libano grupė „Mashrou’Leila“, garsus amerikiečių choreografas Williamas Forsythe’as.

Be „Saulės ir jūros“ tarptautiniame teatro ir scenos menų festivalyje pristatoma per 30 meno projektų, tarp kurių – telefoninio pokalbio performansas, grupinės fonetinių paveikslų peržiūros, koncertų transliacijos, garsiniai pasivaikščiojimai ar tarptautinis radijo baletas, kurio metu dalyviai šoka pagal per ausines girdimus trylikos choreografų nurodymus. Tokių neįprastų formų nuo 1980-ųjų organizuojamas renginys kartu su pakviestais menininkais turėjo ieškoti dėl pandemijos padiktuotų saugumo reikalavimų.

Kovo 20 d. 18 val. visi kviečiami į Kaunas kultūros sostinė 2022 „Laimės dienos“ kiną – naujausią režisierės Rugilės Barzdžiukaitės filmą „Rūgštus miškas“ Kauno apskrities viešojoje bibliotekoje (Radastų g. 2, I a. salė).

„Rūgštaus miško“ režisierė, operatorė, montuotoja R. Barzdžiukaitė yra kino ir teatro režisierė, tyrinėjanti objektyviosios ir įsivaizduojamos realybės skirtumą. Ji skatina kūrybingai ir žaismingai mąstyti antropocentrinį, t. y. žmogaus, žvilgsnį į viską aplinkui. Mūsiškio periferijoje egzistuoja kitas ir kitų centriniai pasauliai. Žiūrint iš kokio aukščio ir kokiu kampu žiūrėsi.

„Šis filmas mums buvo vienas įspūdingiausių netikėtumų – jis lyg dokumentikos apie gamtą, trilerio, komedijos ir siaubo filmo sintezė,“ – sakė vienas iš Lokarno kino festivalio (Šveicarija) sudarytojų Sergio Fantas. Filmas buvo apdovanotas Pirmojo ilgametražio filmo kategorijoje „Už tai, kad atvėrė mums nepažintą gamtą ir parodė, jog viską lemia mūsų suvokimas, gražus ar bjaurus gali būti pasaulis“ (Funa Maduka, „Netflix“ kūrybos ir pirkimų vadovė).

„Rūgštus miškas“, 2018, 63 min. Rež. Rugilė Barzdžiukaitė. Amžiaus cenzas – V. Vietų skaičius ribotas.

Filmo seansą remia „Kėdainių konservų fabrikas“, todėl atėjusiųjų į filmo peržiūrą laukia nieko neįpareigojantis žaidimas „Laiminga kėdė“. Niekada negali žinoti į kokią kėdę atsisėsi! Laimėtojai bus apdovanoti maloniomis staigmenomis.

Renginio metu bus fotografuojama ir / ar filmuojama, todėl informuojame, kad jūs galite būti matomi renginio nuotraukose ar vaizdo įrašuose, kurie gali būti paskelbti įvairiose medijos priemonėse.

Anot kūrėjų pranešimo, dabar kiekvieną šeštadienį rodomą menininkių Rugilės Barzdžiukaitės, Vaivos Grainytės ir Linos Lapelytės operą-performansą aplanko daugiau kaip tūkstantis lankytojų, jiems eilėje tenka palaukti iki trijų valandų.

„Atsižvelgiant į susidomėjimą ir lankytojų srautus bei gavus papildomą finansavimą, nuspręsta rodymų skaičių padidinti. Tad pagrindinį bienalės apdovanojimą pelnęs kūrinys nuo birželio 19 dienos bus rodomas ne tik šeštadieniais, bet ir trečiadieniais“, – pranešė kūrėjai.

Kitomis dienomis paviljone įrengtame paplūdimyje, kaip ir iki šiol, veiks garso instaliacija, ją kasdien aplanko iki 400 žiūrovų.

Lietuvos paviljonas Venecijoje atidarytas gegužės 10 dieną.

Pagal pirminį sumanymą, 20 atlikėjų gyvai atliekamą operą-performansą planuota rodyti aštuonias valandas nepertraukiamai vieną kartą per savaitę iki pat spalio pabaigos.

Klimato kaitai skirtas spektaklis įvertintas pagrindiniu Venecijos bienalės prizu – „Auksiniu liūtu“.

Bienalės komisija Lietuvą apdovanojo už eksperimentinę paviljono dvasią, netikėtą požiūrį į šalies pristatymą ir kūrybingą erdvės pritaikymą brechtiškai operai, taip pat už išradingą sąveiką su Venecijos miestu ir jos gyventojais.

Kas dvejus metus rengiama tarptautinė Venecijos bienalė laikoma prestižiškiausia šiuolaikinio meno paroda pasaulyje.

Lietuva joje dalyvauja nuo 1999 metų.

Kaip pranešė Kultūros ministerija, svarbiausiame šiuolaikinio meno renginyje Lietuvai atstovauja tarptautiniais apdovanojimais įvertintų menininkių Rugilės Barzdžiukaitės, Vaivos Grainytės ir Linos Lapelytės naujausias kūrinys.

Tai – šviesiai ir lengvai apie klimato kaitą pasakojanti šiuolaikinė opera-performansas „Saulė ir jūra (Marina)“. Jos scenografijai Venecijoje prireiks 35 tonų smėlio, o tam, kad ji suskambėtų – daugiau nei 20 atlikėjų.

Erdvaus pastato vidų juosia balkonas, jame lankytojai apačioje ant smėlio gulinčius ir 8 valandas dainuojančius atlikėjus galės stebėti ir iš viršaus.

Opera bus atliekama kiekvieną šeštadienį iki pat spalio. Žadama, kad kūrinio dalimi galės tapti ir patys lankytojai, jie kviečiami kartu su atlikėjais išsitiesti paplūdimyje po netikra saule. Tai padaryti galės iš anksto užsiregistravę ir savo maudymosi kostiumą bei rankšluostį atsinešę asmenys, jie čia turės išbūti ne trumpiau nei tris valandas bei galės skaityti atsineštas knygas, užkandžiauti ar  nusnausti.

Paviljoną organizuojančios Vilniaus dailės akademijos Nidos meno kolonijos vykdomoji direktorė Rasa Antanavičiūtė sako, kad šis kūrinys yra „šansas įgyvendinti galbūt seniai kirbančią svajonę bent trumpam tapti aktoriumi“.

Lietuva Venecijos bienalėje dalyvauja 11-ąjį kartą. Šiemet šalis prisistato kartu su dar 89 nacionaliniais paviljonais.

Keturis kartus Lietuvos paviljonas buvo įvertintas specialiu vertinimo komisijos paminėjimu.