Renginio pradžioje KKKC direktorius Liudas Andrikis kvietė tylos minute pagerbti visus kovojančius ir žūstančius už Ukrainos laisvę žmones.

Yevhen Titov – žurnalistas, fotografas, vykęs į subombarduotas, raketomis apšaudytas Ukrainos vietas. Į uostamiestį jis atvežė savo nuotraukų parodą „NElaimingų Naujųjų metų!“.

„Deja, fotografas negali prisijungti prie mūsų, taip pat ir parodos organizatoriai, visi jie yra Ukrainoje. Kviečiu visus pabūti su jais mintimis, palinkėti stiprybės visiems ukrainiečiams, kad kuo greičiau būtų pergalė“, – pažymėjo KKKC direktoriaus pavaduotoja kultūrinei veiklai Žana Jegorova.

Antroji paroda – grupinė Ukrainos menininkų darbų paroda „Kaip aš patekau į slėptuvę“. Ji kalba apie žmonių, išgyvenusių karą, paslaptis. Parodoje atsispindi ir viena kitai prieštaraujančios sąvokos – mirtis ir gyvybė, siaubas ir meilė, baimė ir drąsa.

Sukrėtė: darbai, kuriuose atsispindėjo Ukraina, kėlė įvairių emocijų. / I. Kiseliovaitės nuotr.

„Viena vertus, tai yra dveji metai bombų sprogimų ir oro pavojaus signalų, kurie skamba nuolatos, bet tuo pat metu tai yra dveji metai, kai demonstruojame drąsą ir susitelkimą. Kai tik prasidėjo šis karas, man kilo idėja parodyti ne tik visus baisumus, kurie iškyla ir kurie yra vykdomi, bet taip pat ir mūsų drąsą, meilę, susitelkimą bei pasitikėjimą vienas kitu“, – akcentavo parodos kuratorė Yulia Sapiha.

Ave Vellesalu-Murd, menininkės iš Estijos, paroda-instaliacija „Memoria“ tarsi nukelia į gamtą. Menininkė tikino šiuo darbu norėjusi parodyti, kaip jausdavosi vaikystėje, užklupus sunkumams, kas ją labiausiai nuramindavo ir kaip tam tikri įvykiai ją pavertė tokia, kokia yra šiandien.

Vienintelis amžinas dalykas – nuolatinė kaita.

Antrame aukšte eksponuojamoje Broniaus Rudžio parodoje „Vaizdas vilioja Vaizdą“ didelis dėmesys skiriamas linijai, šriftui, spalvai, pateikiami piešinių ciklai eksponuojami kaip atskiri vienetai arba jų instaliacijos.

Eglė Kontrimienė-Degutis apie savo tapybos parodą „Gilūs paviršiai“ sakė, kad ją kurdama rėmėsi fizika ir metafizika. Fizika – kalbant apie darbų techniką, o metafizika – apie būties laikinumą.

„Vienintelis amžinas dalykas – nuolatinė kaita. Viskas, kas išdygsta, tuoj pat sunyksta, vyksta amžinas ratas“, – akcentavo menininkė.

Tai ketvirtadienį pranešė portalas „rbc.ua“, remdamasis Jungtinių Tautų ataskaita.

JT duomenimis, nuo 2022 metų vasario 24 d. Ukrainoje žuvo mažiausiai 10 582 civiliai.

Taip pat mažiausiai 19 875 žmonės buvo sužeisti. JT pažymėjo, kad bendri civilių nuostoliai sudarė 30 457 žmones. Į šį skaičių įeina 587 žuvę ir 1 298 sužeisti vaikai.

„Tarp suaugusiųjų neproporcingai smarkiai nukentėjo vyrai – jiems tenka 60 proc. minėtų nuostolių“, – pridūrė JT atstovai.

Jie patikslino, kad per kelis pirmuosius plataus masto karo mėnesius civilių aukų buvo ypač daug. Kas mėnesį tūkstančiai civilių žūdavo ir būdavo sužeidžiami.

„Nors 2022–2023 metais šie skaičiai palaipsniui mažėjo, jie išliko dideli. Pavyzdžiui, 2023 metais per mėnesį vidutiniškai žūdavo 163 civiliai ir 547 būdavo sužeidžiami“, – pridūrė JT atstovai.

Artėjant vasario 24-ajai, kai bus minimos antrosios plataus masto invazijos metinės, JT Tarptautinė migracijos organizacija (IOM) teigė, kad, be užsienyje įsikūrusių pabėgėlių, apie 3,7 mln. žmonių buvo priversti palikti savo namus ir gyvena kitur Ukrainoje.

Iki šiol daugiau kaip 4,5 mln. žmonių grįžo namo iš užsienio arba iš kitų savo šalies vietovių.

Iš viso daugiau kaip 14 mln. žmonių – beveik trečdalis Ukrainos gyventojų – tam tikru karo metu paliko savo namus.

„Destrukcija plačiai paplitusi, žmonių žūtys ir kančios tęsiasi“, – pareiškime sakė IOM generalinė direktorė Amy Pope (Eimi Poup).

„IOM giria Ukrainos vyriausybę ir Ukrainos žmones už jų stiprybę ir atsparumą, taip pat Ukrainos kaimynes, kurios priima saugumo ieškančius žmones. Mes ir toliau esame visapusiškai įsipareigoję mažinti žmonių kančias ir padėti atsigauti“, – pridūrė ji.

JT agentūra teigė, kad pačioje Ukrainoje ir 11-oje Europos šalių, priėmusių pabėgėlius, ji suteikė paramą 6,5 mln. žmonių.

„Tačiau karui įsibėgėjant, poreikiai ir toliau didėja ir viršija turimus išteklius“, – sakė agentūra.

Per pirmuosius dvejus karo metus IOM gavo 957 mln. dolerių (882,6 mln. eurų) aukų.

„Tikimės didesnės paramos iš donorų ir vietos partnerių, kad įveiktume laukiančius iššūkius užtikrinant geresnį gyvenimą ukrainiečiams“, – sakė A. Pope.

Rusijos invazija sukėlė didžiausią pabėgėlių krizę žemyne nuo Antrojo pasaulinio karo laikų.

Jungtinės Tautos apskritai teigia, kad šiais metais joms reikia 4,2 mlrd. dolerių (3,9 mlrd. eurų) humanitarinei pagalbai Ukrainoje ir pabėgėliams, tačiau baiminasi, kad jos greičiausiai pritrūks, nes pasaulio dėmesio centre taip pat yra karas Gazos Ruože.

Iš tų, kurie pabėgo ir dabar grįžo į savo namus, „daugelis susidūrė su ilgalaikiais sunkumais, įskaitant nesaugumą, pragyvenimo šaltinių praradimą, sugadintus būstus ir infrastruktūrą bei įtemptą paslaugų teikimą“, sakė IOM humanitarinės pagalbos ir atkūrimo departamento direktorius Soda Federico (Soda Federikas).

„Turime sutelkti dėmesį į ekonominį atsigavimą“, – sakė jis agentūros ataskaitoje apie pirmuosius dvejus karo metus.

Jis tai sakė netrukus, kai buvo nušalintas nuo pareigų.

„2024-ųjų metų užduotys skiriasi nuo tų, kurios buvo 2022 metais. Todėl visi turi keistis ir prisitaikyti prie naujų realijų. Tam, kad kartu laimėtume“, – sakė V. Zalužnas, paskelbus apie jo atleidimą.

– Kaip šiuo metu galėtumėte apibūdinti karo padėtį Ukrainoje? Kur ir kaip vyksta intensyviausi mūšiai?

– Manau, padėtis Ukrainoje yra komplikuota. Ukraina iškovojo keletą labai svarbių pasiekimų – ypač taikydama ilgo nuotolio raketų smūgius į Rusijos teritoriją, sabotuodama svarbią Rusijos infrastruktūrą ir didindama Krymo pusiasalio negyvenamumą. Labai pasisekė atverti pakrantės laivybos maršrutą Ukrainos grūdams, kad iš Ukrainos jie galėtų patekti į tarptautines rinkas. Tačiau yra ir rimtų kliūčių. Viena iš jų – oro gynybos nepakanka Ukrainos miestams, ypač Charkivui, apsisaugoti nuo Rusijos smūgių. Trūksta amunicijos, sviedinių ir ginklų, vykstant įnirtingam sausumos mūšiui Rytų Ukrainoje.

Manau, Vakarams čia tenka didžiulė atsakomybė. Jei būtume suteikę Ukrainai ginklų ir amunicijos, kurių jai reikėjo anksčiau, dabar šalis nebūtų šioje painiavoje. Taigi, trumpai tariant, ukrainiečiai savo krauju, ašaromis, pastatų ir infrastruktūros sunaikinimu moka dėl politinės Vakarų nesėkmės.

– Ukraina fronte vis labiau stokoja ne tik ginkluotės ar šaudmenų, bet ir karių. Nacionalinio saugumo ir gynybos tarybos sekretorius Oleksijus Danilovas pareiškė, kad mobilizacija yra būtina. Buvo nurodytas 500 tūkst. karių poreikis. Taip pat svarstoma mobilizuoti užsienyje gyvenančius vyrus. Ar Lietuva galėtų grąžinti ukrainiečius į tėvynę?

– Manau, kiekvieno piliečio pareiga yra dalyvauti krašto gynyboje. Jei esi fiziškai ir protiškai pajėgus, turi visuotinę pareigą padėti. Nėra teisės išvengti karo. Taigi, manau, šalys, kuriose gyvena didelė Ukrainos diaspora, turi teisę sakyti šaukiamojo amžiaus asmenims, ypač vyrams, teoriškai ir moterims: jūs turėtumėte grįžti kovoti. Vien todėl, kad jums pasisekė išvykti iš šalies prieš prasidedant karui, dar nereiškia, kad esate atleistas nuo pilietiškos pareigos paremti savo šalį. Todėl, manau, teisinga, kad Lenkija, Lietuva ir kitos šalys sako, kad mes automatiškai nesuteikiame leidimų gyventi ir pabėgėlio statuso šaukiamojo amžiaus ukrainiečių vyrams, kurie yra mūsų žemėje, kai jie galėtų kautis namuose.

Turime ruoštis karui, kuris iš tikrųjų gali įvykti, o ne karui, kurį norėtume kariauti.

– Sausio 10 d. Ukrainos prezidentas lankėsi Lietuvoje. Kokią pagrindinę žinutę, jūsų nuomone, Volodymyras Zelenskis atvežė Lietuvai?

– Aš buvau S. Daukanto aikštėje, prie pat prezidentūros, kai kalbėjo V. Zelenskis, ir tai buvo labai jaudinantis įvykis. Didžiavausi, kad esu minios dalis. Akivaizdu, kad solidarumas ir dėkingumas jaučiamas iš abiejų krypčių. Jie [ukrainiečiai] yra labai dėkingi už pagalbą, kurią teikia lietuviai. Lietuviai labai dėkingi ukrainiečiams, nes jie kovoja su Rusija dabar tam, kad Lietuvai nereikėtų kovoti su Rusija vėliau. Žinoma, yra vietos dar praktiškesniam bendradarbiavimui. Lietuva padarė nuostabų darbą prisidėdama prie pagalbos Ukrainai, jei kalbėtume apie jos, kaip mažos šalies, indėlį vienam gyventojui. Yra galimybių prisidėti dar labiau. Manau, Lietuvoje taip pat jaučiamas nervingumas, kad jei Ukraina suskils, tai [Vladimiras] Putinas nesustos.

– V. Zelenskis pareiškė, kad Donaldo Trumpo sugrįžimas į Baltuosius rūmus jam kelia nerimą. Kaip pasikeistų karas Ukrainoje, jeigu JAV prezidento rinkimus laimėtų D. Trumpas?

– Manau, jau matome, kad Amerika žlunga. Dar anksčiau, likus metams, jau buvo aišku, kad Amerikos politinė sistema neturi politinės valios, reikalingos šiam mūšiui, kurį Amerika gali laisvai leisti sau kovoti. Taigi, mes ne tik neturime paskutinės galimybės, mes esame už paskutinės galimybės ribų. Jaučiu, kad europiečiai dešimtmečius neįvertino būtinybės gintis ir tai daryti tinkamai, pervertino amerikiečių norą jiems padėti. Dabar mokame už šį klaidingą apskaičiavimą. Europa yra pakankamai turtinga, kad tai padarytų pati. Ji tiesiog pasirenka to nedaryti, o ukrainiečiai moka to kainą.

– Vakarai kaltina Rusiją ir Šiaurės Korėją bendradarbiaujant dėl karo Ukrainoje. Manoma, kad Šiaurės Korėja savo sąjungininkei nusiuntė šimtus tūkstančių artilerijos sviedinių ir kitų ginklų. Ar Šiaurės Korėja gali tapti viena svarbiausių ginklų tiekėjų Rusijai?

– Manau, Šiaurės Korėja yra maža, bet labai militarizuota karo ekonomika, turinti milžiniškų atsargų. Jos akivaizdžiai vaidina tam tikrą vaidmenį. Manau, europiečiams, turintiems 450 mln. gyventojų, ar kiek tai būtų, ir beveik 20 trln. BVP, turėtų būti gėda, kad mus nukonkuruoja nesąžininga valstybė, kurios ekonomika yra viena silpniausių pasaulyje. Taigi, tai pabrėžia mūsų nesėkmę, kad Šiaurės Korėja tapo tokia svarbi.

– Šiuo metu auga baimė dėl platesnio konflikto tikimybės. Vokietijos gynybos ministras Borisas Pistoriusas įspėjo dėl Ukrainos karo išplitimo. Jis kalbėjo apie penkerių–aštuonerių metų laikotarpį. Ką apie šį teiginį manote jūs?

– Taip, manau, mums gresia platesnis konfliktas. Vyksta visokių konfliktų, pvz., Artimuosiuose Rytuose, kurie jau liepsnoja ir situacija gali pablogėti. Ramiojo vandenyno vakarinėje dalyje – įtampa su Kinija dėl Taivano ir daugelio kitų klausimų. Nerimaujame dėl Irano branduolinio proveržio. Taip pat Šiaurės Korėja, kurią ką tik paminėjote. Taigi, pasaulis yra pavojingesnis, nei turbūt buvo per visą gyvenimą kiekvienam, kuris skaitys šį interviu.

– NATO pavasarį surengs didžiausias karines pratybas nuo Šaltojo karo laikų. Apie 90 tūkst. karių dalyvaus „Steadfast Defender 2024“ pratybose ir treniruosis, jei kiltų konfliktas su Rusija. Ar tai įprasta NATO praktika, ar tai koks nors Aljanso signalas?

– Tai pageidautina, pavėluota, svarbu ir nepakankama. Šių pratybų problema – didžiulės NATO pastangos surengti tokias pratybas. Jų gana kruopščiai parašytas scenarijus, kai darome dalykus taip, kaip norime, o ne taip, kaip mums gali tekti tai daryti kritiniu atveju. Man kyla klausimas dėl atsargų. Jei iš tikrųjų turėtume kovoti ilgiau nei kelias dienas, savaites ar mėnesius, ar mums pritrūktų amunicijos, atsarginių dalių, degalų ir visų kitų dalykų, kurių mums reikia? Lygiai taip pat, kaip pritrūko ukrainiečiams. Man kyla klausimas, kiek mes priklausome nuo amerikiečių. Tai, ką norėčiau matyti, yra didelės pratybos, kai bandytume tai padaryti be amerikiečių, ir, manau, mums tai būtų labai sunku.

– Lietuvoje prieš keletą mėnesių pasklido kai kurių politikų kalbų apie realią grėsmę Lietuvai, vėliau šalies pareigūnai ragino nusiraminti ir teigė, kad tiesioginės grėsmės šaliai kol kas nėra. Ar toks nuomonių išsiskyrimas ir šalies vadovų komunikacija gąsdina lietuvius, o gal kaip tik ruošia juos galimam scenarijui?

– Paradoksas, kad Lietuva istoriškai dar niekada nebuvo tokia klestinti, tokia saugi ir tokia laisva. Tai yra geriausias laikas būti lietuviu turbūt nuo Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino laikų. Gal tada ir buvo geriau, bet dabar yra labai puikus laikas būti lietuviu. Lietuva yra tikras sėkmės pavyzdys, bet kartu šalis yra tikrai pavojingoje saugumo aplinkoje. Abu šie teiginiai yra teisingi.

– Lietuvoje planuojama dislokuoti vokiečių brigadą, perkama ginkluotė, išaugo gynybos biudžetas, turime tvirtą NATO užnugarį. Ar Lietuva taip vertina Ukrainos karo su Rusija pamokas?

– Turime ruoštis karui, kuris iš tikrųjų gali įvykti, o ne karui, kurį norėtume kariauti. Todėl džiaugiuosi, kad Lietuvoje turime vokiečių brigadą. Tai daug geriau, nei neturėti vokiečių brigados. Džiaugiuosi, kad Lietuva rotuoja amerikiečių karius. Tačiau tai nepaneigia fakto, kad dar neturime gynybos planų, dėl kurių NATO susitarė Vilniaus viršūnių susitikime. Jei tikrai ketiname tinkamai apginti Baltijos regioną, turime padaryti daug daugiau, o mes to dar nepadarėme.

– Nors Ukraina apie derybas nebekalba, diplomatiniuose užkulisiuose girdėti vis daugiau paraginimų derėtis. Ar realu derybų tikėtis 2024-aisiais?

– Ne.

V. Čmilytė teigė, kad svarbu nesusiaurinti Rusijos invazijos į Ukrainą iki regioninės krizės, nes visi saugumo iššūkiai – migracijos spaudimas, karas prieš Ukrainą, įvykiai Izraeliui, situacija Taivane – susiję ir yra tarsi atskiros didelio paveikslo dalys.

„Kartu tai – ir iššūkis Jungtinėms Amerikos Valstijoms, grasinantis JAV lyderystei ir viskam, ką sukūrė po Antrojo pasaulinio karo. Ji ruošiasi ilgai konfrontacijai su Vakarais. Siekia panaikinti JAV dominavimą Europoje, pasaulyje, sugriauti JAV sukurtą tarptautinę saugumo, politikos, ekonomikos sistemą, tikisi, kad po prezidento rinkimų JAV parama Ukrainai nuslūgs“, – sakė V. Čmilytė-Nielsen.

Kaip teigiama Seimo išplatintame pranešime, V. Čmilytė-Nielsen su M. Johnsonu aptarė, kad nepaisant to, kad su Rusijos invazija atėjo iššūkių metas Europai, JAV, transatlantinei partnerystei, reikia jį tinkamai išnaudoti, kad iš kovos lauko pasaulio demokratijos išeitų sustiprėjusios.

„Krizių suteikiamas galimybes išnaudokime transatlantinei partnerystei, ypač saugumo, energetikos ir prekybos srityse, stiprinti. Tačiau pirmiausia dabar – saugumas. Nors karštoji fronto linija eina per Ukrainą, taip pat svarbi ir šaltoji, einanti palei rytines NATO sienas. Todėl būtina stiprinti Baltijos valstybių gynybą, kad šaltasis frontas nevirstų karštuoju“, – susitikime kalbėjo V. Čmilytė-Nielsen.

Pasak Seimo pirmininkės, Rusija veikia kartu su kitomis autoritarinėmis valstybėmis, o jų tikslas – sukurti naują pasaulio tvarką, kuri būtų naudingesnė joms, o ne demokratijoms, ne JAV.

„Ir būtent todėl iš Vašingtono NATO viršūnių susitikimo tikimės svarbių saugumo, gynybos ir narystės sprendimų. Šiandien taip pat sakiau, jog svarbu, kad į gynybos ir nacionalinio saugumo reikalus aktyviai būtų įsitraukę ir NATO valstybių parlamentų pirmininkai. Taigi pasiūliau Vašingtonui pratęsti Vilniuje pradėtą praktiką prieš viršūnių susitikimą sukviesti NATO parlamentų pirmininkus“, – teigė V. Čmilytė-Nielsen.

Antradienį parlamento vadovė taip pat susitiko su Senato Ginkluotųjų pajėgų komiteto pirmininku Jacku Reedu (Džeku Rydu),

Trečiadienį V. Čmilytė-Nielsen ir Latvijos, Estijos parlamentų pirmininkai susitiks su JAV Kongreso nariais, lankysis Lietuvos Respublikos ambasadoje, kur bendraus su Vašingtono ir Baltimorės lietuvių bendruomenių atstovais.

Baltijos parlamentų pirmininkai JAV vieši tuomet, kai dalis respublikonų nebenori remti Ukrainos, sakydami, kad šiame kare trūksta aiškios galutinio rezultato perspektyvos.

Buvęs JAV vadovas ir tikėtinas respublikonų kandidatas lapkritį vyksiančiuose prezidento rinkimuose Donaldas Trumpas (Donaldas Trampas), dažnai giriantis Rusijos lyderį Vladimirą Putiną, ragina respublikonų įstatymų leidėjus atmesti imigracijos susitarimą, dėl kurio deramasi Kongrese. Tai taip pat sužlugdytų tolesnės pagalbos Ukrainai planus.

– Esame Vilniaus centre, matome, viskas išpuošta. Daugybė žmonių, kino teatrai pilnutėliai, žmonės švenčia, išlaidauja. Kokias šventines nuotaikas jūs matote nuvykęs į Ukrainą?

– Kontrastas, aišku, yra akivaizdus. Bet vėlgi, kai mes kalbame apie Ukrainą, mes turėtume suvokti, kad miestai, tokie kaip Kyjivas, Dniepras, net Charkivas, kuris taip dažnai apšaudomas, nėra visiškai sugriauti ir ten vyksta gyvenimas, yra žmonių, eglučių.

– Kai prasidėjo invazija, buvo labai daug prognozių, kad Kyjivas kris per kelias dienas, tada, kai ukrainiečiai neleido to padaryti – kad jie išstums rusus gana greitai. Dabar, kai jau antri karo metai, rusai patys kalba, kad yra pasirengę bent penkeriems metams kariauti. Šiandien iš to, ką jūs matote, girdite Ukrainoje, jūsų nuomone, kiek gali karas trukti ir kada galėtų baigtis?

Tokiu atveju karas gali baigtis ir šiais metais.

– Karas gali baigtis labai greitai, kaip rusai ir sako. Bet aš labai nenorėčiau tokios karo baigties, nes jeigu nutrūksta finansavimas, ginkluotės tiekimas, tai net su pačiu didžiausiu ryžtu, net nuėjus į gynybinį puolimą yra labai sunku išsilaikyti. Tokiu atveju tai būtų labai silpnas pralaimėjimas. Ne Ukrainos, bet Vakarų pralaimėjimas – būtų parodytas silpnumas. Ir būtų agresoriui ženklas, kad agresyvesnė politika pasiteisina ir galima eiti su ja toliau. Bet jeigu mes kalbame apie kitą situaciją, apie tai, kad įvyksta atsitokėjimas Vakaruose, kad išsprendžia tuos klausimus ir Vašingtone, ir Europos Sąjungoje (ES) – kalbant tiek apie finansinę, tiek apie karinę paramą – kad Ukrainoje išsprendžia mobilizacijos klausimą ir Vakarai vis dėlto rimtai pasirengia suteikti visą reikalingą ginkluotę – tokiu atveju karas gali baigtis ir šiais metais. Bet ar šitos sąlygos gali būti išpildytos, čia yra būrimas iš kavos tirščių, nes labai daug faktorių sueina į atsakymą į šį klausimą.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– Ukrainiečiai viską mato – kad JAV parama stringa, Vengrijos parama yra stabdoma. Patys jie puikiausiai žino, kad jiems yra iššūkių su mobilizacija. Kokios nuotaikos yra Ukrainoje, žengiant į 2024-uosius? Ką jūs matote, ko jie tikisi iš šių metų, kai invazija jau bus dvejus metus vykstanti?

–  Švenčių dienos, Naujieji metai, Kalėdos, ir yra švenčių dienos. Žmonės švenčia, atsipalaiduoja. Bet aš manau, kad jau pirmomis dienomis, kai aš būsiu Ukrainoje, matysiu jau net per mėnesį galimai pasikeitusią nuotaiką. Aš jau mačiau ją lapkričio pabaigoje, kai išvažinėjau. Nes jau tada buvo aišku, kad kažkas yra ne taip Vašingtone su sprendimais dėl finansavimo, buvo nerimas, ar ES įveiks Orbano pasipriešinimą. Ir šitos kalbos, tai yra ne tai, kad tu kalbi su profesionalais, ekspertais, pareigūnais, karininkais, bet tu girdi tai kur nors gatvėje, kavinėje. Aišku, žmonės yra sunerimę.

– Apibendrinant šį didžiulį paveikslą, kuris yra aiškiai išeinantis už Ukrainos ribų, ar šiais metais mes galime tikėtis kažkokio proveržio?

– Pirmiausia, mes turime pamatyti, ar Vakaruose bus įveikti visi tie barjerai, kurie yra sustatyti, kalbant apie finansavimo skyrimą. Antras dalykas, aišku, yra Ukrainos atsakomybė – ar jai pavyks sustabdyti Putino norą prasiveržti pro Ukrainos gynybos linijas. Ir jeigu abu dalykai įvyks, tai tokiu atveju mes vėl galime grįžti prie situacijos prieš tą vadinamą kontrpuolimą, kada buvo labai daug kalbų apie jį, tačiau, kaip rodė kreivė, paaiškėjo, kad artėjant kontrpuolimui, kaip tik ginkluotės tiekimas, karinė parama sumažėjo iki minimumo. Šia prasme ta klaida neturėtų būti kartojama. Kad tų iššūkių nebūtų, yra daug geriau laiku ir visu reikiamu kiekiu padėti Ukrainai.

„Ukraina yra dėkinga partneriams, kurie stengėsi į tekstą įtraukti griežtas formuluotes. Tuo pat metu, kalbant apie Rusijos agresiją prieš Ukrainą, dvidešimtukas neturi kuo didžiuotis“, – pareiškė Ukrainos užsienio reikalų ministerijos atstovas Olehas Nikolenka.

O. Nikolenka paskelbė redaguotos pareiškimo dalies nuotrauką, kurioje žodžiai „karas Ukrainoje“ pakeisti raudonai įrašytais žodžiais „karas prieš Ukrainą“ ir pridėta nuorodų į Rusiją.

G-20 lyderiai šeštadienį paskelbtoje aukščiausiojo lygio susitikimo deklaracijoje pasmerkė jėgos naudojimą Ukrainoje siekiant teritorinių tikslų, tačiau Rusijos tiesiogiai neįvardijo.

Dokumente dėl karo Ukrainoje teigiama, kad visos valstybės turėtų susilaikyti nuo jėgos panaudojimo ar grasinimo panaudoti jėgą siekiant įsigyti teritoriją ir taip pažeisti bet kurios valstybės teritorinį vientisumą, suverenitetą ar politinę nepriklausomybę.

Kitaip negu pernai Balyje priimtame G-20 pareiškime, kuriame buvo pacituota Jungtinių Tautų rezoliucija, kurioje „griežčiausiai smerkiama Rusijos Federacijos agresija prieš Ukrainą“, šįkart Rusija nebuvo tiesiogiai paminėta.

„Akivaizdu, kad Ukrainos dalyvavimas (susitikime) leistų dalyviams geriau suprasti situaciją“, – sakė A. Nikolenka.

Tuo tarpu JAV prezidento patarėjas nacionalinio saugumo klausimais Jake'as Sullivanas (Džeikas Salivanas) palankiai įvertino tokias deklaracijos formuluotes.

Anot jo, deklaracijoje įtvirtinti principai, kad valstybės negali naudoti jėgos siekdamos teritorinės naudos, kad branduolinių ginklų naudojimas yra neleistinas ir kad taika turi būti grindžiama JT Chartijos principais, įskaitant suverenumo ir teritorinio vientisumo principus.

„Išpuoliai prieš civilinę infrastruktūrą, įskaitant energetikos tinklų infrastruktūrą, turi būti sustabdyti“, – pabrėžė J. Sullivanas.

Prieš 15 metų rusams užpuolus šią šalį, Rusija vis dar yra okupavusi Sakartvelo dalis – Abchaziją ir Pietų Osetiją.

„Lietuva smerkia Rusijos įvykdytą Sakartvelo teritorijos okupaciją prieš 15 metų. Visada palaikėme Sakartvelo suverenitetą ir teritorinį vientisumą“, – socialiniame tinkle „X“ rašė G. Nausėda.

„Šiandien Ukraina gina savo laisvę nuo to paties agresoriaus. Raginame Rusiją išvesti savo pajėgas iš Sakartvelo ir Ukrainos teritorijų“, – teigė prezidentas.

2008 metais, po ne vienerius metus trukusios įtampos dėl Tbilisio pastangų užmegzti glaudesnius ryšius su Vakarais, Maskva surengė invaziją į Sakartvelą.

Vienintelis būdas apsaugoti Europą yra Ukrainos pergalė ir agresorių tribunolas.

„Prieš 15 metų Rusija įsiveržė į Sakartvelą ir išvengė bausmės. Vėliau sekė vis brutalesni Rusijos agresijos aktai. Lietuvos parama Sakartvelo teritoriniam vientisumui ir suverenitetui yra nepajudinama. Taip pat kaip ir mūsų įsitikinimas, kad vienintelis būdas apsaugoti Europą yra Ukrainos pergalė ir agresorių tribunolas“, – socialiniame tinkle „X“ pažymėjo I. Šimonytė.

Karas truko penkias dienas, po kurių Rusijos pajėgos buvo dislokuotos dviejuose separatistiniuose regionuose. Kremlius pripažino juos nepriklausomais po to, kai tarpininkaujant Europos Sąjungai buvo paskelbtos paliaubos.

Laimėjusi šį trumpą karą, nusinešusį šimtus gyvybių, Rusija oficialiai nepriklausomomis valstybėmis pripažino Pietų Osetiją ir kitą nuo Sakartvelo atskilusią sritį Abchaziją, užsitikrindama šių abiejų teritorijų, kuriose Maskva turi dvi karines bazes, kontrolę.

Tbilisis ir Vakarai pasmerkė šį žingsnį kaip neteisėtą karinę okupaciją.

Pietų Osetija ir Abchazija sudaro apie 20 proc. Sakartvelo teritorijos.

Stengiasi padėti

Asmeniškai prie įvairių paramos Ukrainai iniciatyvų, viešinamų socialiniuose tinkluose, prisidėję nurodė 74 proc. tyrimo dalyvių – 5 proc. punktais daugiau negu 2022 m. spalį rinkos tyrimų ir technologijų bendrovės „Synopticom“ atliktos analogiškos apklausos metu.

Taip pat 5 proc. punktais sumažėjo visai abejingų ir neprisidedančių prie Ukrainos palaikymo iniciatyvų žmonių skaičius – nuo 31 proc. iki 26 proc. 4 procentiniais punktais padidėjo skaičius žmonių, aukojančių didesnes pinigines sumas nuo 100 eurų – nuo 17 proc. iki 21 proc.

„Viešojoje erdvėje jau bene metus girdime nuogąstavimų dėl to, kad nuo pirminio šoko atsigavę žmonės apsiprato ir grįžo į įprasto gyvenimo rutiną. Vis dėlto apklausos rezultatai rodo, kad didžioji Lietuvos gyventojų dalis širdyse ir toliau kasdien yra su Ukraina – ne tik stebi karo ir politinius įvykius, bet ir bando padėti ukrainiečiams išgyventi, laimėti šį karą ir, kiek įmanoma, greičiau grįžti į normalų gyvenimą. Ukrainą žmonės ir toliau aktyviai palaiko tiek piniginėmis aukomis, tiek savanoriškomis veiklomis“, – teigia tyrimą inicijavusios pokyčių komunikacijos agentūros „Idea prima“ partneris Linas Damanskis.

Daugiau aukoja

Didžioji dalis šalies gyventojų prie paramos Ukrainai iniciatyvų teigia prisidėję aukodami iki 100 eurų siekiančias sumas – 34 proc. (2022 m. spalį – 36 proc.). Nors aukojančių iki 100 eurų sumažėjo, atsirado daugiau žmonių, paramai skiriančių didžiausias, virš 500 eurų, siekiančias sumas – 7 proc. (spalį – 5 proc.).

Piniginėmis aukomis Ukrainos kovą palaikančių vyrų yra truputį daugiau negu moterų, atitinkamai 59 ir 53 proc. Ukrainos palaikymo iniciatyvoms reikalingus daiktus ir toliau labiau linkusios aukoti moterys (28 proc., 2022 m. spalį – 29 proc.) nei vyrai (23 proc., 2022 m. spalį – 22 proc.).

Apklausos rezultatai rodo, kad didžioji Lietuvos gyventojų dalis širdyse ir toliau kasdien yra su Ukraina – ne tik stebi karo ir politinius įvykius, bet ir bando padėti ukrainiečiams.

L. Damanskis taip pat atkreipia dėmesį į išaugusius savanorystės mastus – 10 proc. gyventojų teigia dalyvavę tokiose iniciatyvose (2022 metų spalį – 8 proc.).

Kuo pasitiki

Norėdami sužinoti aktualijas ir naujienas apie agresorės Rusijos karą prieš Ukrainą, Lietuvos gyventojai pirmenybę teikia televizijai – ją renkasi net 32 proc. apklaustųjų (2022 m. spalį – 30 proc.). Antroje vietoje pagal populiarumą yra naujienų portalai – juose informacijos ieško 29 proc. apklaustųjų (spalį – 26 proc.). Trečioje vietoje išliko socialiniai tinklai, juose informacijos ieško 4 procentiniais punktais mažiau žmonių negu praėjusių metų spalį – atitinkamai 21 proc. ir 25 proc.

„Pirmaisiais karo mėnesiais svarbiausia būdavo informaciją gauti kuo greičiau, todėl stebėjome itin išaugusį socialinės medijos vartojimą. Šiuo metu daugeliui rūpi ne tik operatyvi naujienų sklaida, bet ir informacijos patikimumas ir išsamesnė analizė. Socialiniuose tinkluose skelbiama informacija apie karą pernai spalį pasitikėjo 47 proc. gyventojų, o birželį jų skaičius sumažėjo iki 39 proc. – tai rodo išaugusį kritinį vertinimą“, – komentuoja komunikacijos ekspertas.

Ieškodami aktualios informacijos apie karo eigą Ukrainoje, gyventojai labiausiai pasitiki Lietuvos ir Ukrainos socialinės medijos kanalais – atitinkamai 66 proc. ir 26 proc. (2022 m. spalį – 68 proc. ir 28 proc.). Dar labiau sumenko pasitikėjimas agresorės Rusijos socialiniuose tinkluose skelbiama teikiama informacija – ja pasitiki vos 6 proc. apklaustųjų (spalį – 7 proc.). Pastebimai, iki 10 proc., išaugo domėjimasis NATO šalių narių sprendimais šioje situacijoje; praėjusį spalį Aljanso veiksmais domėjosi 5 proc.

Socialinių tinklų kategorijoje, ieškant informacijos apie karą, lyderis išlieka „Facebook“ – jam pirmenybę teikia 48 proc. gyventojų (praėjusių metų spalį – 51 proc.). Minimaliai paaugo besirenkančių „YouTube“ skaičius – informacijos šiame socialiniame tinkle ieško 26 proc. gyventojų (spalį – 25 proc.). Trečioje vietoje likęs „Telegram“ vėl populiarėja – jį renkasi 13 proc. respondentų, 3 procentiniais punktais daugiau negu 2022 m. spalį (10 proc.).

Socialiniuose tinkluose gyventojus labiausiai domina informacija, susijusi su karo eiga, kariaujančių pusių pergalėmis ar pralaimėjimais – 30 proc. (2022 m. spalį – 37 proc.), taip pat ekspertų komentarai ir prognozės apie karo eigą – jas skaito 23 proc. žmonių (spalį – 24 proc.).

Lietuvos gyventojų, turinčių bent vieną socialinio tinklo paskyrą, apklausą 2023 m. birželio mėnesį agentūros „Idea prima“ užsakymu atliko rinkos tyrimų ir technologijų bendrovė „Synopticom“. Apklausoje dalyvavo 614 žmonių, kurių amžius – 18–60+ metų.