Kita vertus, ar kas turėjo iliuzijų, kad separatistai, paleidę nelemtąją raketą į civilių lainerį, sulauks teisingumo? Ne dėl to, kad tuo nebūtų suinteresuoti daugiausiai piliečių per šį išpuolį netekę Nyderlandai ar kad Ukrainos teismai būtų menkai kvalifikuoti. Naujausių laikų istorijoje yra galybė pavyzdžių, kai iš Temidės glėbio ištrūksta mirtinų tarpvalstybinių provokacijų iniciatoriai, žudyti civilius įsakę karo lauko vadai. Realių bausmių sulaukia tik tarptautinių tribunolų teisiamieji, o steigti tokio lygio instituciją, kurios teisiamųjų suole atsidurtų jei ne visi, atsakingi už nusikaltimus rytų Ukrainoje, tai bent MH17 tragedijos kaltininkai, nebuvo jokių šansų.

Atėjo metas ne tirpdyti ledus, bet priminti amnezijos ištiktiems mūsų sąjungininkams, kad Rusijoje vis dar laikomi karo belaisviai – tik ledkalnio viršūnė.

Tad šiuokart viršų ima ne apmaudas dėl praleistos progos įvykdyti teisingumą, bet paprastas žmogiškas džiaugsmas dėl to, kad laisvę atgavo Rusijoje įkalinti ukrainiečiai. Tai jie, su 20 metų kalėti nuteistu režisieriumi Olegu Sencovu priešakyje, net ir būdami nekalti, satisfakcijos galėjo tikėtis tik iš aukščiausio lygio politikų, o laisvę atgauti tik tapę kokio nors parodomojo diplomatinio žaidimo dalimi.

Daugiau prieštaringų emocijų kelia ne šis Kijevo (ne)laimėjimas, bet tai, kaip pasikeitimą belaisviais vertina kai kurios Vakarų Europos šalys, o ypač – Prancūzija. Įkandin savo prezidento, neseniai susitikimuose su Vladimiru Putinu pademonstravusio ypatingą šilumą, Prancūzijos užsienio reikalų ministras suskubo prabilti apie metą mažinti įtampą su Rusija. Tačiau atrodo, kad atėjo metas ne tirpdyti ledus, bet priminti amnezijos ištiktiems mūsų sąjungininkams, kad Rusijoje vis dar laikomi karo belaisviai – tik ledkalnio viršūnė. Trys ketvirtadaliai problemos (ir pretekstas kalbėti apie įtampos mažinimą) slypi rytų Ukrainoje, kur vis dar žūva savanoriai okupantų toliau siaubiamame Kryme.