"Ir ne kelioms valandoms, bet mažiausiai kelioms dienoms, nes Florencija turi 40 muziejų, kuriuose sukaupta net 25 proc. viso pasaulinio kultūros paveldo!" – su aiškiai juntamu pasididžiavimu (ir jau itališku akcentu) balse aiškina Rūta, Italijoje sukūrusi šeimą. Jos vyras italas Andrea Franciosi yra banko tarnautojas, o aštuonmetis sūnelis Dario mokosi lietuvių kalbos bendraudamas ja su mama.
– Taigi gimėte Vilniuje, studijavote meno istoriją pirmojoje nepriklausomos Lietuvos aukštojoje mokykloje, ją baigusi atstovavote pirmajai VDU humanitarų laidai. O kaip vis dėlto atsidūrėte Florencijoje?
– Dar besimokydama VDU gavau stipendiją studijuoti Prahos universitete, iš kur man nusišypsojo laimė išvykti į Italiją. Likau ten ne dėl meilės (juokiasi). Buvo ir ji, tiesa, gerokai, vėliau. Iš pradžių teko visomis keturiomis kabintis į gyvenimą, nes su meno istorikės diplomu darbų nebuvo. Dvylika metų dirbau vienoje drabužių parduotuvėje. Paskui, kai jau sutikau savo gyvenimo meilę Andreą, jo paskatinta ėmiau rimčiau ieškoti darbo pagal pašaukimą ir baigtus mokslus. Jei atvirai, Italijoje pastaraisiais dešimtmečiais sunkoka rasti bet kokį darbą. Galų gale nusprendžiau išsilaikyti gido egzaminus. Ir štai jau vienuolika metų dirbu Toskanos regiono gide. Pagrindinė mano publika – rusai ir lietuviai. Ekskursijas vedu keturiomis kalbomis: rusų, lietuvių, anglų ir italų.
– Kai negalėjote pagal savo specialybę rasti darbo – ar nekilo minčių grįžti atgal į Lietuvą?
– Na, kažkaip nekilo… Gal akimirką, nes pamaniau, kad ir Lietuvoje su šita specialybe darbai nesimėto. O pasirinkau ją tik todėl, kad mėgstu istoriją ir gražius dalykus. Florencijoje, kur gyvenu, apstu gražių dalykų. Tai be galo estetiškas kraštas. Ir italų kalba žavėjausi nuo vaikystės. Pamenate tuos laikus, kai per televiziją kasmet transliuodavo Sanremo muzikos festivalį? Visi sėdėdavome prilipę prie ekranų. Tos malonios ausiai itališkos dainos sukdavosi ir mano plokštelėse. Beje, su muzika turėjau ir tiesioginių ryšių, nes vienoje Vilniaus muzikos mokykloje mokiausi griežti smuiku. O ten visi muzikiniai terminai irgi buvo italų kalba. Vėliau, jau mokydamasi VDU, pasirinkau italų kalbos fakultatyvą, kurį vedė Paulius Jurkevičius, dabar gyvenantis Romoje ir rašantis knygas apie Italiją.
– Vadinasi, prieš išvykdama studijuoti į Italiją, jau buvote neblogai su ja susipažinusi?
Specifinis toskaniečių humoras garsus visoje Italijoje ir, ačiū Dievui, aš jau jį suprantu. Gyvendama čia tiek metų įgijau ir florentietišką akcentą.
– Galima sakyti, šiek tiek pažinojau. 1993-iaisiais man teko padirbėti Genujoje, viename italų ūkyje. O patekau ten per italą dėstytoją, kilusį iš Bolonijos ir davusį mums, studentams, vieno pažįstamo vyndario adresą, pas kurį įsidarbinome. Gidės darbo pirmąsyk paragavau dar Lietuvoje – pusmetį vedžiau ekskursijas Lietuvos nacionaliniame muziejuje. Tik paskui išvykau į Italiją.
– Grįžkime į Florenciją, kurioje teko būti ir man. O jei, pasinaudodama šia smagia pažintimi, paprašyčiau nuvesti į pačią mėgstamiausią jūsų vietelę? Kur atsidurtume?
– Turbūt San Miniato al Monte bazilikoje. Negirdėta? Ten turistų neveda. Per toli nuo centro. Ir dar reikia lipti į aukštą kalvą. Visos turistinės grupės, atvykusios į Florenciją, atsiduria šiek tiek žemiau – vadinamajame Florencijos balkone (kur stovi Mikelangelo Dovydo kopija).
San Miniato al Monte šventykla yra skirta pirmajam Florencijos kankiniui, piligrimui Miniato, ir pastatyta jo mirties vietoje IV a. Jos architektūra yra unikali ir atstovauja Toskanos romaniniam stiliui. Presbiterijoje akį traukia labai gražios mozaikos. Klebonija ištapyta autentiškomis XIV a. freskomis. Šalia bažnyčios dar veikia benediktinų vienuolynas. Vienuoliai turi krautuvėlę, kurioje pardavinėja pačių gamintus suvenyrus, užaugintas gėrybes.
Šalia vienuolyno – vienos gražiausių Florencijoje Šv.Vartų kapinės, kur ilsisi ne tik Italijai, bet ir visam pasauliui svarbūs žmonės. Ten palaidotas ir Carlo Collodi, kurio tikroji – pavardė Lorenzini. Tikrai žinote šį italų rašytoją, pagarsėjusį pasaka vaikams "Pinokio nuotykiai. Medinuko istorija". Dar čia palaidotas Pietro Annigoni – italų tapytojas portretistas, studijavęs Florencijos meno akademijoje ir tapęs žymių valstybės veikėjų portretus. Bet įdomiausia, kad tose kapinėse yra ir LDK didikų Sapiegų laidojimo koplyčia. O parodė man ją tikras florentietis, vedęs ten ekskursiją.
– Bet sutikite, kad yra daug žmonių, kuriems istorinė atmintis, architektūros stiliai, garsenybių vardais nusėti kapinių antkapiai visiškai nerūpi. Ką pasiūlytumėte norintiems tiesiog pajusti laisvą Florencijos dvasią?
– Man vis tiek mintys sukasi apie tą pačią San Miniato al Monte bažnyčią. Ji parodo iš viršaus miestą, ir mes matome, kad jis nėra didelis. Florencijoje gyvena tiktai 400 tūkst. gyventojų, bet šis miestas be galo svarbus viso pasaulio istorijai. Florencijoje gimė ir išplito po visą pasaulį Renesanso epochos dvasia, tas renesansiškasis humanizmas, kuris pakeitė visą žmonijos istoriją. Nukreipė jos dėmesį nuo viduramžių bažnyčios į žmogų, sukurtą pagal Dievo paveikslą. To nebūtų atsitikę, jei ne turtingi Florencijos miesto gyventojai, kurie ir rėmė visas tas naujas idėjas. Juk anų laikų menininkas negalėjo kurti tiesiog to užsimanęs. Jei tavęs niekas nefinansuodavo, tai nieko ir nebūdavo. Tarkim, koks nors turtingas miestietis duodavo užsakymą nupiešti ne Madoną su kūdikiu, o jau Venerą, nes, prasidėjus Renesansui, buvo grįžtama prie antikos meno, prie žmogaus.
Dar norėčiau jums parodyti didžiausius Florencijoje Pitti rūmus, esančius šalia renesansinių Boboli sodų. Pitti rūmų ansamblis nuo XVI a. buvo Toskanos didžiųjų kunigaikščių, o nuo XIX a. – Italijos karalių rezidencija. Nuvesčiau jus vien tam, kad pamatytumėte, kaip gyveno ir kur gyveno jos valdovai Mediči, valdę Toskaną net 300 metų. Kaip sako italai, senjorais reikia gimti – pinigai to nepadarys. Taigi Pitti rūmuose jūs pamatytumėte miniatiūrinį Versalį – karališkuosius kambarius, menes su freskomis, baldais, paveikslais. O matydami visas tas juos supusias grožybes, galėtumėte lengviau įsivaizduoti, kuo toji diduomenė mito, t.y. koks buvo jos dvasinis penas. Beje, iš Pitti rūmų, nusipirkę bilietėlį, išvystumėte ir pirmuosius renesansinius Bobolio sodus, o iš jų lengvai patektumėte ir į neseniai atidarytus Bardini sodus, pilnus senų medžių, akmeninių terasų ir jaukių vietelių pasisėdėti. Netrukus čia pradės žydėti violetinės visterijos – bus beprotiškai gražu.
Šeima: ištekėjusi už italo Andrea Franciosi ir susilaukusi sūnelio Dario lietuvė sako, kad Florencija per 26-erius metus tapo jos antraisiais namais.
– Kalbate apie šiuos objektus tarsi apie savo mylimą šeimą. Ar iš tiesų italai ir Italija jus – svetimtautę – jau priima kaip savą?
– Florentiečiai gana uždari. Su vietiniais čia didelių draugysčių taip ir neužmezgiau. Jie truputį ciniški, gal kiek ironiški. Specifinis toskaniečių humoras garsus visoje Italijoje ir, ačiū Dievui, aš jau jį suprantu (juokiasi). Gyvendama čia tiek metų jau įgijau ir florentietišką akcentą, tad, jei nuvažiuoju su vyru į Šiaurės Italiją, jie išsyk atpažįsta, kad esu iš Toskanos.
Gyvendama Florencijoje jaučiuosi nei žuvis, nei mėsa (rusai turi tokį posakį). Suprantu, kad niekada netapsiu vietiniu aborigenu (juokiasi). Iš pradžių mane tai trikdė, o dabar susitaikiau su mintimi, kad vis tiek būsiu čia tik migrantė, nors ir turinti Italijos pilietybę. Užtai mano vaikas, gimęs Florencijoje, čia jaučiasi kaip žuvis vandenyje. Jis Lietuvoje turbūt jaustųsi emigrantu. Kai kalbuosi su juo lietuviškai, Dario atsako itališkai, nes jam taip lengviau. Kad ir kokius lūkesčius puoselėčiau – vis tiek sūnui lietuvių bus tik antroji kalba.
– Pašnekėkime apie florentiečių charakterį. Kuo tie Florencijos senbuviai jus žavi? Ir kuo iš esmės jie skiriasi nuo mūsų kraštiečių?
– Florentiečiai yra labai darbštūs. Buvo darbštūs visais laikais. Tarkim, jei būčiau atvykusi viduramžiais, turbūt matyčiau tą daubą su miestu (katedra, bažnyčiomis) ir ant aplinkinių kalvelių išsidėsčiusias tuomečių feodalų pilis. O nusileidusi į miestą tikrai išgirsčiau daugybės plaktukų taukšėjimą per akmenį, metalą, sidabrą ir auksą.
Toskaniečiai yra labai smalsūs. Vaikščiodamas po miesto centrą gali matyti, kaip koks pardavėjas ar amatininkas (jei klientų parduotuvėje nėra) stovi tarpdury ir stebi viską, kas vyksta aplinkui. Taip jie aiškinasi, kur link krypsta gatvės mados, ko turistai ieško, kas juos domina. O paskui bando jiems įtikti savo produkcija.
Dar jie labai mėgsta nekilnojamąjį turtą. Jei turi kokią mažytę parduotuvėlę, jos niekada neparduos. Gal patys ir nedirbs, bet nuomos. Jie supranta, kad sienos Florencijoje – auksinė investicija: juk per metus šį regioną aplanko net 8 mln. turistų! Ar bent įsivaizduojate, koks srautas žmonių tenka tiems 400 tūkst. gyventojų?! Jei čia turi nekilnojamojo turto – pajamos užtikrintos ne tik tau, bet ir ateinančioms kartoms.
Florentiečiai mėgsta grožį ir jį supranta. Italijos miestuose negražių dalykų dar reikia paieškoti, nes jie – begaliniai estetai. Bepigu tokiems būti, kai klimatas kurti grožiui yra toks palankus. Saulė, šiluma. Sodinti čia galima bet ką: užaugs viskas – gėlės, vaisiai, daržovės. Be to, ir saulė keičia žmones. Jie čia tikrai laimingesni. Pajutau tai: tas vitaminas D tikrai daug duoda ne tik kaulams, bet ir tam, kad kasdien būni geros nuotaikos.
Niekada netapsiu vietiniu aborigenu. Iš pradžių mane tai trikdė, o dabar susitaikiau su mintimi, kad vis tiek būsiu čia tik migrantė, nors ir turinti Italijos pilietybę.
– Ar teisybė, kad dauguma italų pradeda rytą nuo puodelio kavos mėgstamoje kavinukėje?
– O, taip. Šį malonų įprotį gyvendama Florencijoje išsiugdžiau ir aš. Rytinės kavos einu tiesiai į po mūsų namais esančią kavinę. Vos peržengus jos slenkstį mane pasveikina jos šeimininkas klausimu: "Tą patį?.." "Taip", – patvirtinu aš, ir diena prasideda. Čia gyvendama pasidariau didelė smaližė, beje, kaip ir visi italai. Nenustebkite: itališki pusryčiai visada saldūs.
– Saldumas gerai: mėgstu saldžiai. Bet lietuviai jau pereina prie sveikesnių kasdienių valgymo tradicijų. O italai?
– Pusryčių jie valgo mažai ir saldžiai. Koks nors ragelis su kava ar arbata. Per pietus, jei dirba, irgi valgo nedaug. Na, tarkim, makaronų (pastos) lėkštę su padažu ar kokį sumuštinį. Užtai jau vakare, grįžę po darbo namo, mėgsta iki soties prisikirsti. Dažnai vakare jie valgo mėsą, ko lietuviai turbūt tikrai vengtų. O italai gali mėgautis mėsišku patiekalu net ir aštuntą vakaro. Įdomiausia, kad nuo to jie nė kiek nestorėja. Manau, kad tai lemia ir kiti mitybos įpročiai. Tarkim, jie valgo pastą iš kietagrūdžių kviečių. Ir ta pasta turi būti "al dente", t.y. kandant turi lipti prie danties. Dar vienas pranašumas – italai kasdien tiesiog prie visokio maisto vartoja ypač tyrą šaltai spaustą alyvuogių aliejų. Jie gali valgyti pietus be vyno (aišku, tai retas atvejis), bet jau be aliejaus – niekada. Pila jo ant duonos, salotų, mėsos. Ir aš jau gaminu tik itališkai. Cepelinus baigiu pamiršti. Paskutinįsyk valgiau jų prieš ketverius metus, kai viešėjau Lietuvoje.
– Beveik kiekviename didesniame Europos mieste ar regione yra susibūrusios išeivijos lietuvių bendruomenės. Ar tokia yra ir Florencijoje?
– Mes turime Toskanos lietuvių bendruomenę. Ją sudaro apie 400 lietuvių. Ir kol dar būdavo galima, ji rengdavo tuos vadinamuosius cepelinų balius. Atsinešdavome visokių namuose pagamintų lietuviškų patiekalų – mišrainių, silkių ir pan. Kol pasaulį valdo pandemija, aišku, kad jokių susibūrimų nėra.
– Rytoj – Atvelykis, pirmasis sekmadienis po Velykų. Sakykite, o kaip italai švenčia Velykas?
– Italijoje kiekvienas rajonas turi savo bažnyčią. Prieš Velykas kiekviena šeima gauna laiškelį, kurią dieną ir valandą pas tave į svečius ateis kunigas. Jis pašventina namus, sukalba maldą, palaimina tų namų gyventojus. Už tai jam į vokelį įdedame auką. Italai Velykas pasitinka vadinamuoju Palmių sekmadieniu. Eina į bažnyčią, iš kurios namo parsineša pašventintą alyvmedžio ar palmės šakelę. Ja papuošia kokį nors šventą paveikslą namuose. Bet tai daro vyresnioji italų karta. Jaunoji bažnyčios beveik nelanko, nebent per Velykas ir Kalėdas.
Susėdę prie Velykų stalo, italai paprastai valgo ėrieną arba ožkieną. Nors gyvūnų teisių globėjai prieš šią tradiciją protestuoja metų metus, bet nieko negali padaryti. Italai – tikri mėsėdžiai ir vegetarams čia striuka.
Istorija: „Pontė Vekijo – seniausias Europoje akmeninis uždarųjų skliautų segmentinis arkinis tiltas, esantis Florencijoje“, – aiškina prie jo pozuojanti gidė.
Turime tradiciją ir dažyti kiaušinius, bet ji ne tokia svarbi kaip Lietuvoje. Italai nueina paprastesniu keliu ir perka savo vaikams šokoladinių kiaušinių su staigmenomis viduje. Tiesa, Velykų rytą mano anyta visuomet nešasi į bažnyčią keletą kiaušinių, kad kunigas juos pašventintų. O grįžusi tuos kiaušinius padalija visiems ir liepia pirmiausia suvalgyti, nes jie pašventinti.
Dar vienas svarbus itališkų Velykų akcentas – pyragas "Kolomba", kepamas iš dvigubo kildinimo tešlos (iš jos dar kepamas ir Kalėdų pyragas). Kadangi "kolomba" itališkai reiškia balandį (o juk balandžiu krikščionybėje vaizduojama Šventoji Dvasia), tai ir pyragas – balandžio formos, o į jo vidų dedama cukatų – riešutų, razinų, šokolado, pistacijų kremo. Velykų pyragas puošiamas glazūra iš migdolų ir apibarstomas sveikais riešutais.
– Kokios šiuo metu florentiečių nuotaikos – turiu galvoje karantiną. Pavasaris įsibėgėja, skiepijimas irgi – ar italų prognozės šiuo klausimu optimistiškos?
– Šiuo metu mūsų nuotaikos, sakyčiau, visai neblogos. Florencija yra tokioje pusiau sugriežtintoje zonoje, kur jau dirba parduotuvės, kirpyklos. Restoranai ir barai tiekia maistą išsinešti. Deja, muziejai neveikia. Dauguma viešbučių – irgi. Judėti savo regione galime, tik turime vengti vadinamųjų raudonųjų zonų. Aišku, turistų nėra. Ir mums, gidams, dėl to labai gaila. Vasarą jų dar truputį buvo, bet ne grupių, o tik šeimų, pavienių turistų, atvykusių savais automobiliais.
Neseniai pasikeitė Italijos premjeras. Dabar juo tapo ekonomistas Mario Draghi, kuris davė pažadą padėti tiems Italijos darbuotojams, kurie jau seniai nedirba. Mes, gidai, irgi nedirbame jau visus metus. Tai, kad nėra turistų, Florencijai yra tikra tragedija, nes viskas čia sukasi aplink turizmą. Patys italai irgi nekeliauja. O jei ir keliautų – ką pamatytų?! Muziejai uždaryti, kavinės nedirba. Dabar mes (turbūt kaip ir lietuviai) keliaujame į gamtą, parkus ir tikimės greitai sulaukti geresnių laikų.
