Parodos pradžioje sveikinimo ir padėkos žodžius tarė R. Jusionytės mama Violeta Jusionienė, ji ir vadovauja Naujajai Klaipėdos galerijai.

„Labai dėkoju savo dukrai. Gyvenimas nėra lengvas, darbo – labai daug ir kūrybos labai daug, ir aš dukrą be galo myliu, ir Francisco labai myliu – gražus mano žentas“, – šmaikštavo V. Jusionienė.

Menotyrininkė Jolita Mieželaitienė pasakojo, kad jau ne pirmą kartą susiduria su R. Jusionytės kūryba ir ją analizuoja.

J. Mieželaitienė pastebėjo abiejų kūrėjų skirtumus ir kaip jie vienas kitą papildo ne tik gyvenime, bet ir kūryboje.

„Visa prasmė – šios parodos pavadinime“, – kalbėjo ji ir pridūrė, kad savo straipsnyje apie menininkų sukurtus tapybos, grafikos ir skulptūros darbus ji analizavo meilės temą ir klausė, ką apskritai reiškia mylėti?

Veikiausiai į visus R. Jusionytės ir F. Sapuveldos kūrinius vertėtų žvelgti filosofiškai, ieškoti ir kreipti dėmesį į simbolius, jų vaidmenį ir reikšmę.

Menotyrininkė taip pat pažymėjo, kad Rūtos kūryboje – nemažai gamtiškų aspektų ir pasakiškų gyvūnų, simbolizuojančių meilę, ištikimybę, vaisingumą ir apsaugą. O F. Sapuveldos kūriniuose irgi netrūksta sapniškumo ir kartu siurrealizmo aspektų.

Abu menininkai taip pat padėkojo visiems susirinkusiems. O R. Jusionytė sakė, kad jai ši paroda – lyg šeimos projektas.

„Temą – „Meilės alchemija“, man atrodo, bus galima atpažinti kiekviename mūsų paveiksle. Kas yra alchemija? Tai – kūnas, sielas ir dvasia. Trigubas susivienijimas, filosofinis mąstymas apie tai, kas yra žmogus. Noras buvo parodyti pozityvų požiūrį, jį perteikti tam tikrą simboliką, archetipą ir emociją bei per pozityvumo prizmę. Aš manau, kad jeigu mes visi mąstysime teigiamai, mūsų gyvenimas bus gražesnis“, – tikino menininkė R. Jusionytė.

Parodą bus galima aplankyti iki rugsėjo 6 d.

Paryžiuje gyvenanti ir kurianti menininkė kasmet rengia tapybos ir skulptūrų parodas Vilniaus galerijoje „Menų tiltas“. O šį kartą į uostamiestį ji atvežė dar niekur Lietuvoje neeksponuotą parodą, kuri atspindi ne tik naująjį jos gyvenimo laikotarpį, bet ir šeimos meninių tradicijų pratęsimą.

„Mintis parodai gimė labai natūraliai. Kiekviena paroda seka tam tikrą mano gyvenimo kelią, tai, kad ji yra tokia šiandien, atspindi ir mane. Be to, pirmą kartą eksponuosime kartu su vyru savo tapybos darbus galerijoje, kuri yra „diriguojama“ mano mamos Violetos Jusionienės. Joje ji ilgą laiką dirbo kartu su mano tėčiu tapytoju Algimantu Jusioniu“, – sakė R. Jusionytė.

Jos šeimoje būta išties daug menininkų – ne tik tėtis buvo tapytojas, bet ir senelis.

Iš viso parodoje bus eksponuojama iki 25 tapybos paveikslų, taip pat bus grafikos, skulptūros darbų.

Pasiruošti šiai parodai užtruko metus.

„Darbai yra nutapyti būtent šiai parodai. Paryžiuje šeši mūsų didžiausi paveikslai buvo eksponuoti viename kultūros ir meno centre. Tad nusprendėme pasibaigus tai parodai juos iš ten paimti ir atvežti į Klaipėdą. Jie daugiau niekur nėra rodyti, tai patys „šviežiausi“ darbai, tarsi tiltas tarp Paryžiaus ir Klaipėdos“, – tikino menininkė.

R. Jusionytė neslėpė, kad šią parodą įkvėpė ir liga – pernai pusę metų ji gydėsi nuo vėžio, kuris ją nuteikė kurti pozityvius ir šviesius kūrinius.

„Vėžys kažkuo nuteikė pozityviai, tam tikra prasme jis buvo naudingas. Visas mūsų kūrybinis veiksmas sustojo, vyras visą laiką buvo kartu su manimi, nerengė parodų. Mes užsidarėme namų dirbtuvėse ir visą laiką kūrėme. Atsivėrė naujas puslapis, tarsi nauja alchemija, nauja mūsų meno kūrybos laboratorija. Įvyko kažkoks pokytis ir mano pačios kūryboje. Darbai tapo galbūt labiau lakoniškesni, koncentruoti į būties prasmę, į žmogų, o per žmogų – į gamtą, gyvūnus, natūralumą“, – sakė kūrėja.

Paroda Klaipėdoje bus eksponuojama iki rugsėjo 6 d.

Klaipėdoje gimusi, Paryžiuje gyvenanti ir kurianti menininkė R. Jusionytė kasmet rengia tapybos ir skulptūrų parodas Vilniuje. Šiemet ji kartu su sutuoktiniu, dailininku F. Sepulveda vasaros ekspoziciją paruošė Naujajai Klaipėdos galerijai. Abiejų dailininkų kūrinių parodų geografija – visas pasaulis: Prancūzijos, Ispanijos, Šveicarijos, Danijos galerijos, planuojamos ekspozicijos Filipinuose, Japonijoje ir Mozambike.

„Meilės alchemija“ – paroda prie Baltijos jūros, siunčianti galingą žinią apie žmogiškų santykių ryšius ir jų ženklus. Anot menotyrininkės Jolitos Mieželaitienės, „šioje parodoje dailininkė R. Jusionytė kitokia, akivaizdi plastikos kaita atsirado ne šiaip sau, tai gyvenimo tarpsnio elipsė – emocinga, simbolinė, dinamiška, veikianti ir vaizdo semantiką“.

Dailininkai R. Jusionytė ir F. Sepulveda. Asmeninio archyvo nuotr.

Meilė visais laikais, per visą žmonijos istoriją buvo įkvėpimo ir didžių darbų katalizatorius. Alchemijos terminas į antrąją parodos pavadinimo dalį įsibrauna neatsitiktinai. Ilgaamžė tradicija, apgaubta paslaptimi ir legendomis, pastaraisiais metais meninėje dailininkų praktikoje tapo jungiančia kūrybos gija. Istorijos tyrinėtojai alchemiją apibūdina kaip filosofinę praktinę tradiciją, kurios siekiamybė – sąmoningas gyvenimas ir žmogaus nemirtingumo paieška. Jos aksioma – sąmonės ir kūno darna, vidinės pusiausvyros siekiamybė iki aukso grynumo ir švytėjimo.

Paradoksais ir simboliais grįsti dailininkų kuriami vaizdai, kiekvieno savaip paremti autentiškų patirčių ir kultūrinio paveldo pastoliais.

Rūtos darbuose nėra pasakų naratyvo, tiesioginės iliustracijos, tai simbolinė optimizmo išraiška, sielos džiūgavimas, nešinas žinia apie alcheminės kelionės tikslą – sąmonės nušvitimą.

Gamtos ir žvėries artumas, neretai įsikūnijantis žmoguje, būdingas tapytojo, grafiko F. Sepulvedos kūrybai. Vaizdiniai paradoksai ir simboliai jo darbuose užima dominuojančią vietą.

Nepaisant vaizdo sąrangos, stiliaus skirtumų, šiuos du menininkus sieja ir sujungia žmogaus ir gamtos ryšio tema, emocinio išgyvenimo perteikimas, gretinant žvėrį ir žmogų, sukuriant simbolį, glaustai išreiškiantį mintį.

Franciscas – čilietis, gimęs Santjage, įgijęs solidų meninį išsilavinimą ir jau nuo 15 metų patyręs keliautojo nuotykių. Apvažiavęs Lotynų Amerikos šalis, Meksiką, Kubą, penkerius metus gyvenęs Mozambike tarp vietinių juodaodžių, neabejotinai sukaupė milžinišką įspūdžių kapitalą, patirdamas įvairių kultūrų ir meno mokyklų įtaką. Menininkas save priskiria naiviojo meno krypčiai. Žmogaus ir gamtos ryšys neapleidžia dailininko ir gyvenant Paryžiuje.

Dviejų menininkų darbų ekspozicija suteikia unikalią galimybę matyti ir jausti jų kuriamo pasaulio atspindžius. „Meilės alchemija“ – kūrybingų asmenybių saviraiška, ilga kelionė iš tamsos į šviesą.

Paroda veiks iki rugsėjo 14 d.

Menininkų kūrinių parodų geografija – visas pasaulis: Prancūzijos, Ispanijos, Šveicarijos, Danijos galerijose, planuojamos Filipinuose, Japonijoje ir Mozambike.

„Meilės alchemija“ – paroda prie Baltijos jūros siunčia galingą žinią apie žmogiškų santykių ryšius ir jų ženklus. Siūloma net neieškoti dailininkų vaizdo raiškos, stilių skirties ar panašumų, bet pasinerti į tyvuliuojančius jausmų vandenis. Parodoje dailininkė R. Jusionytė kitokia, akivaizdi plastikos kaita atsirado ne šiaip sau, tai gyvenimo tarpsnio elipsė – emocinga, simbolinė, dinamiška, daranti įtaką ir vaizdo semantikai.

Tikrai neteko skaičiuoti, kiek poezijos, vaizduojamojo meno kūrinių skirta meilės jausmui. Viena tegalima teigti – visais laikais, per visą žmonijos istoriją jis rūpėjo, buvo įkvėpimo ir didžių darbų katalizatorius. Spontaniškai iš atminties išniro W. Shakespeare’o meilės sonetų jausmingi ir jautrūs žodžiai: „Aš myliu, bet retai apie tai kalbu. Aš myliu švelniau, bet ne daugeliui akių“ (Meilės sonetai #102). Šios eilutės geriausiai apibūdina menininkų poros santykius, kurie neafišuoja savo jausmų, bet, sprogus nelaimės minai, yra stiprybės mazgas, ramstis ir paguoda vienas kitam.

Alchemijos terminas įsibrauna į antrąją parodos pavadinimo dalį neatsitiktinai. Ilgaamžė tradicija, apgaubta paslaptimi ir legendomis, pastaraisiais metais meninėje dailininkų praktikoje tapo jungianti kūrybos gija. Istorijos tyrinėtojai alchemiją apibūdina kaip filosofinę praktinę tradiciją, kurios siekiamybė – sąmoningas gyvenimas ir žmogaus nemirtingumo paieška. Jos aksioma – sąmonės ir kūno darna, vidinės pusiausvyros siekiamybė iki aukso grynumo ir švytėjimo.

Menininkų kūrinių parodų geografija – visas pasaulis: Prancūzijos, Ispanijos, Šveicarijos, Danijos galerijose, planuojamos Filipinuose, Japonijoje ir Mozambike.

Kaip įgalinti visas žmogiškąsias pastangas kovoje su negandomis? Tik per sąmonės evoliuciją, pasak menininkų, galima pasiekti kūno išsivadavimą. „Tegu tavo kūnas daro tą patį, ką daro tavo sąmonė“, – teigia R. Jusionytė. Šis savotiškas rebusas menininkų lūpose lengvai išsprendžiamas, jei imsime vadovautis tam tikra „sapniška“ logika, jei leisime veikti vaizduotei. Tuomet atsivers abiejų menininkų drąsa, ryžtas pakelti pasąmonės uždangą ir pažvelgti į vidinę scenos gilumą. Paradoksais ir simboliais grįsti dailininkų kuriami vaizdai, kiekvieno savaip, paremti autentiškų patirčių ir kultūrinio paveldo pastoliais.

Tai kokia kūrybinio galvosūkio sandara, kokia ženklų ir simbolių reikšmė? R. Jusionytės atveju – vidinės kovos ir pergalės. Aštuonis mėnesius menininkė sąmoningai gyveno atsiskyrėlės gyvenimą, kuris iš esmės pakeitė jos mąstymo būdą. Tai buvo stotelė, kuri privertė suvokti, kokia našta ją slegia ir ką pradėti iš naujo. Atsikratyti pesimizmo, baimės prikrautų lagaminų ir toliau keliauti su lengvu kūrybinių galių, drąsos, ramybės ryšulėliu. Rūtos „filosofinis akmuo“ – tai naujas sąmonės lygis, suvokiant visumą per jos dalis vienu metu. Godžiai žvelgti į gyvenimą, vėl ir vėl su nuostaba, kaip tai sugeba jos nutapytų žvėrių akys. Atgauti sveiką pasitikėjimą savimi per kūrinių personažą – jauną, žavią moterį, merginą, kuri tarytum visų pasakų (Brolių Grimmų, Ch. Perrault, H. Ch. Anderseno) princesė – esmė, apibendrinimas, esencija. Reflektuoti pasakų happy end’ą ir paversti jį slaptažodžiu – gyvenimas, kaip pasakoje. Tai tikrai ne animaciniai vartotojiškos W. Disney’aus kultūros herojai, bet pastangos perteikti pozityvumo emociją, harmonijos intenciją. Rūtos darbuose nėra pasakų naratyvo, tiesioginės iliustracijos, tai simbolinė optimizmo išraiška, sielos džiūgavimas, nešinas žinia apie alcheminės kelionės tikslą – sąmonės nušvitimą.

Ne tik personažai transliuoja pasikeitusį Rūtos vidinį pasaulį, visa vaizdo semantika paklūsta jam. Iš paveikslų dingsta horizonto linija, piešinio kietumas, konkretūs objektai, konstruojantys kompoziciją. Stalas ir prie jo sėdinčios figūros, makabriškos puotos ir šachmatų dėlionės personažai lieka praeityje. Dabarties paveiksluose įstrižaine plaukiančios figūros, tarytum iš pasąmonės išnyrantys gėrio simboliai, laisvai ir gaivališkai plūduriuoja paveikslų paviršiuje. Atviras, harmoningas pasaulis atsiveria skaidriomis spalvomis, akvarelinis jų peršviečiamumas gula paveikslo paviršiuje. „Aš tiesiog pradedu nuo spalvų dėlionės drobėje, žaismingai taškausi dėmių pavidalais ir žiūriu, kas iš to išeis, improvizuoju ir ieškau prasmės atsitiktinėje vaizdų poetikoje. Ir pamatau tose formose ir dėmėse žmonių ir žvėrių pavidalus, siluetus. Troliai, šunys, mergaitės veidai ar jų figūros atslenka nuo drobės viršaus ar iš šono“, – kūrybiniu procesu dalijosi Rūta.

Akivaizdu, menininkė nebenori griežtai kontroliuoti kūrybinių impulsų, į laisvę paleidžia vaizduotės tvarinius ir stebi, ką dovanoja emocinis spontaniškumas. Tai savotiškas meditatyvinis procesas, kai vidinė energija išpučiama lyg žaismingi bubble gum burbulai. Kai aplink siautėja egzistencinis nerimas ir iš visų kampų slenka tamsūs abejonių šešėliai, daugelį menininkų pastūmėjo į blogio anatomiją ir pastangas jį įvaizdinti. Rūta, priešingai, pasitelkė prancūzų humanistus, A. Camus, taip pat A. Schopenhauerį, kurie Antrojo pasaulinio karo fone filosofavo apie katarsį kaip būdą išeiti iš tamsos.

R. Jusionytės mūza – harmonija, vidinė darna, kurią pasiekti buvo nelengva. Menininkės įsitikinimu, toks jos požiūris veiksmingesnis nei tiesioginė blogio ir pesimizmo transliacija. Dailininkės kuriamų žvėrių simboliai turi plačias ištakas. Tai Vydūno filosofinės idėjos, folkloras, viduramžių legendos apie drakonus ir vienaragius, istoriko M. Pastoureau’s veikalai apie spalvų ir žvėrių simbolius viduramžių Europos kultūroje.

Gamtos ir žvėries artumas, neretai įsikūnijantis žmoguje, būdingas ir tapytojo, grafiko F. Sepulvedos kūryboje. Vaizdiniai paradoksai ir simboliai jo darbuose užima dominuojančią vietą.

Nepaisant vaizdo sąrangos, stiliaus skirtumų, šiuos du menininkus sieja ir sujungia žmogaus ir gamtos ryšio tema, emocinio išgyvenimo perteikimas gretinant žvėrį ir žmogų, sukuriant simbolį, kuris glaustai perteikia mintį.

F. Sepulveda – čilietis, gimęs Santjago mieste, įgijęs solidų meninį išsilavinimą ir jau nuo penkiolikos metų išbandęs keliautojo nuotykius. Apvažiavęs Lotynų Amerikos šalis, Meksiką, Kubą, penkerius metus gyvenęs Mozambike tarp vietinių juodaodžių, neabejotinai sukaupė milžinišką įspūdžių kapitalą bei įvairių kultūrų ir meno mokyklų įtaką. Dailininko dėmesio lauke atsidūrė ir senovės kultūrų: Mesopotamijos, Egipto, persų meno principai. Persų miniatiūrų dekoratyvumas, ornamentinė stilistika, gryna spalva menininko kūryboje transformuojami į savitą stilių. Tvariausias kelionių ir meno krypčių lydinys atsiskleidžia stipriausiame Francisco kūrybos, Čilės indėnų autentiškos kultūros impulse. Menininkas save skiria naiviojo meno krypčiai. „Sapniškumo“ logika ypač svarbi šio stiliaus atstovams, tai vienas originaliausių Lotynų Amerikos, Afrikos kultūrų požymis, kurį kuo puikiausiai panaudojo Europoje siurrealistai. Su naiviojo meno XX a. dailininku H. Rousseau Francisco sieja paveiksluose vaizduojama egzotinė aplinka, gamtos vitališkumas ir ta ypatinga snūduriavimo būsena. Menininko personažai – indėniškų bruožų būtybės, jojančios ant arklio, asiliuko arba sėdinčios valtyje. Sapniškumo atmosferą kuria laiko ir erdvės suvokimas paveiksluose. Žiūrovas net nežino, koks tai paros metas – diena ar naktis, kokia tai vieta – aplinka dekoratyvi, plokščia, ornamentiška. Net neskaičius ir nesiklausius visų čilietiškų pasakų ir legendų, suvoki, kad menininko paveiksluose vaizduojama kuri nors iš močiutės ar mamos nugirsta istorija. Žmogaus ir gamtos ryšys neapleidžia menininko gyvenant Paryžiuje. Menotyrininkės Marios Gainza taiklus H. Rousseau asmenybės apibūdinimas knygoje „Regos nervas“ pasirodė tinkantis ir F. Sepulvedai. M. Gainza rašo, jog prancūzų dailininkas primityvistas „netruko suprasti, kad jo vidinio dangaus oras kur kas tyresnis už troškią miglą, tvyrančią viršum avangardo salonų“.

Dviejų menininkų, kuriančių ir gyvenančių kartu, darbų ekspozicija suteikia unikalią galimybę matyti ir jausti jų kuriamo pasaulio atspindžius. Tai vaizdų galvosūkis, kurį išspręsti galės kiekvienas žiūrovas. „Meilės alchemija“ – kūrybingų asmenybių saviraiška, ilga kelionė iš tamsos į šviesą.

Didesnių akių. Trapesni. Rūta atlieka nuogo kūno vaizdavimo ritualą, jį iš tiesų apnuogindama. Jos būtybės – tai žmogaus pavidalo skylės. Kadangi jas gaubia kūnas, pro jas galima matyti, iš kur ir kaip prabėga amžinybė. Nebėra horizonto, dangus iš jų atimtas. Galbūt jos ir purvo spalvos, ir jų žvilgsniai išdegę, bet tikrasis purvas degina dar smarkiau. Tai būtybės, prisotintos skausmo, trūkumų ir keistos energijos. Negali iš jų nieko paimti, nes jos jau nieko neturi. Jos prarado viską, tik ne mūsų žmoniškumą. Jos nėra nesunaikinamos: įkvėpimas jas trikdo, priekaištai joms sukelia baimę, ir vis dėlto jos atsilaiko. Jų kiautas buvo visapusiškai ardytas, bet sunaikinti jų neįmanoma. Tai mūsų pražūties broliai, bet jie kovos iki galo. Visi jų organai sulipo į vieną. Viskas sustingo, viskas susitelkė vienoje vietoje. Jų tankis begalinis. Galėtų sudaužyti širdį. Tačiau jiems labai labai reikia mūsų švelnumo.

R. Jusionytė. „Kavalierius“. / Organizatorių nuotr.

Mažytis nemirtingas žmogus, švelniosios lyties, paaukotas amžinybei. Moteris virpančia širdimi. Užgautas vaikas. Visi jie tėra vienas. Vienas žvilgsnis. Kiekvienas Rūtos darbas – tai gražaus, didingo gyvenimo sala. Begalinė stiprybė ir atsparumas viskam įgavo kūną... Rūta kuria tai, ko visi šalinasi. Jos darbuose visada tūno naktis. Nepamatuojama, begalinė. Ji ištraukia į šviesą tą tamsiąją pusę, kurios dienų tėkmėje nedrįstame paliesti: kalba apie žmogaus trūkumus, savo pačių tamsybėms pašvęstus kūnus ir pražūtingą jų grožį. Ji žino, kaip dirbama žemė, o ta žemė, jos simboliai, jos baltiškojo krašto protėvių kultūra gyvena joje. Tos nenusakomos būtybės, veriančios širdį ir kartu gydančios, alsuoja slapta gyvųjų šaknų, savų tikėjimų ir slapčiausių legendų nostalgija. Jos dvelkia mūsų žaizdomis ir nutylėtais išgyvenimais. Jos sutrūkusios, sudraskytos, permatomos ir įplyšusios, bet – svarbiausia – paliestos dangaus. Nes R. Jusionytei svarbi ne vien kančia. Angelas atleido nusidėjėliams, ir pragaištis traukiasi. Dvasingumas mene... Švelnumas nugali viską.

R. Jusionytė. „Žmonių grupė“. / Organizatorių nuotr.

Rūtos skulptūra rizikinga, jos puikiuose kūriniuose – nė šešėlio linksmybės. Nė menkiausios vilionės, tik klastingas griežtos ir negailestingos būties užkratas. Nenusakoma, nepasaldinta užuojauta. Subtili žiauraus grožio ir rūsčios būties alchemija. Nedidukė beamžių, nuskurdintų, pirmapradžių ir keistai sumažintų žmogystų gentis atskleidžia didžiausių išgyvenimų nepakeliamumą ir siaubingą tuštumą, slepiamą vaikiškose sielose. Tos būtybės, žvelgiančios šmėklos žvilgsniu, – nepaneigiami mūsų pačių atspindžiai. Kai viskas nutyla, jie, tokie maži, be žodžių mums byloja amžiną būties paslaptį.

R. Jusionytė lipdo tikrus, nepagražintus žmones. Jos skulptūros perteikia amžinojo gyvenimo idėją.

Iš Prancūzijos, kur gyvena ir kuria, R. Jusionytė į tėvynę grįžta kelis kartus per metus. Šįkart jos vizitas ypatingas – autorė nusprendė įprasminti savo kūrybos dvidešimtmetį ir publiką pradžiuginti naujausiais savo darbais, iš kurių didžioji dalis anksčiau nebuvo niekur pristatyta.

Parodai ji parinko temą – „Pusryčiai ant žolės“. Tokiu pat pavadinimu įvardyta galerijos centre „įsitaisiusi“ monumentali skulptūrinė instaliacija – tai Eduardo Manet eponiminio kūrinio variacija. XIX amžiuje nutapytas paveikslas, tuomet eksponuotas Atmestųjų salonu vadintoje parodoje, tuo metu prancūzų meno žinovų ir gerbėjų tarpe sukėlė tikrą skandalą dėl pavaizduotu siužeto – dviejų apsinuoginusių moterų ir joms kompaniją palaikančių buržua.

„Dabar ši tema yra kitaip aktuali, todėl mano darbas – laisva E. Manet temos interpretacija“, – sakė R. Jusionytė.

„Pusryčiai ant žolės“ savotiškai atveria naują jos kūrybos etapą. Parodą įprasminančioje ir pagrindinę jos žinutę transliuojančioje instaliacijoje – šeši personažai tarsi žaidžia „Monopolį“: jie sėdi aplink žaidimų lentą su trimis mažyčiais namais ir dviem obuoliais. Trys iš jų yra žmogaus ir gyvūno hibridai: vienas su dramblio galva, kitas – su kiškio, o paskutinis – su lokio. Dar – trys moterys: viena laiko rankose žuvį, kita – kiškį, trečioji – obuolį. Šiame gyvenimo žaidime jaudinantys ir žiaurūs faktoriai – aistra ir protas, troškimas ir intelektas, instinktas ir pareiga susilieja ir priešinasi vienas kitam.

„Tai – lyg suaugusiųjų žmonių žaidimas. Kas kaip nori, tas taip ir lošia. Pasirenka įvaizdį, priemones. Pirmiausia darbu kalbu apie šiais laikais aktualią lygybės temą, metaforiškus personažus, kuriuos galima suteikti daugeliui žmonių, vis sunkiau sugebančių po elegancijos kauke paslėpti savo prigimtį“, –sakė skulptorė.

„Pusryčiai ant žolės“, anot jos, yra ir pokalbis apie vis labiau ryškėjančią įtampą tarp gamtos ir žmonijos. Pastarųjų metų kataklizmos, katastrofos ir nevaldomos stichijos vis ryškiau primena – kasdien supančių reiškinių ne tik kad nepavyksta pažaboti, bet jų nepaisymas išprovokuoja negrįžtamus, skaudžius procesus.

„Darbe yra ir vidinio balanso, buvimo su savimi tema“, – pridūrė autorė.

Apie jos naujausius kūrybos kelius nemažai pasisakė ir Prancūzijos meno kritikai. Pavyzdžiui, Mikael Faujour rašė: „Dabar Rūtos menas įvaldo ne tokią intymią, o veikiau universalią, simbolinę, netgi mitologinę kalbą. Rūta savo darbais kalba apie įtampą siekiant pusiausvyros, taiką su kitu savyje kaip sąlygą priimti kitą už savo individualybės ribų – visa tai tampa stiebimusi į išsvajotą Arkadiją, kur nei minotauras, nei kentauras, nei žmonės su kiškio galvomis neturi nieko agresyvaus ar bauginančio, nieko grasinančio; kur šios būtybės sugyvena su vyrais, moterimis, mergaitėmis ir savo buvimu teigia taiką su pačiu savimi“.

Po ketverių metų su savo kūryba grįžusi į Lietuvą, parodoje R. Jusionytė eksponuoja per pastaruosius dvejus metus sukurtus darbus. Daugelis pirmą kartą iškeliavo iš menininkės studijos Paryžiuje ir buvo parodyti viešai. Į parodos atidarymą susirinkusieji tai įvertino – jau pirmąjį vakarą net trys kūriniai buvo įsigyti kolekcininkų.

„Kiekvienas kūrėjas perteikia tai, ką jis mato aplinkui. Aplinka tarsi veidrodis atspindi kiekvieno iš mūsų gyvenimą. Tuos atspindžius žmonės gaudo ir todėl susitapatina su menininko darbais“, – sako R. Jusionytė, savo kūryboje itin pabrėžianti individo, asmenybės ir žmogaus būties temas. „Šiandien man artima graikų filosofija, – dar priduria. – Jie sakė, kad nieko iš gyvenimo tikėtis nereikia, svarbu to nepamiršti ir gyventi carpe diem – šia diena“.

R. Jusionytės paroda „Pusryčiai ant žolės“ yra Eduardo Manė paveikslo variacija. Aplink žaidimo „Monopolis“ lentą, ant kurios padėti trys mažyčiai namai ir du obuoliai, sėdi šeši personažai. Trys iš jų yra žmogaus ir gyvūno hibridai, įkūnijantys gyvūno charakterį turinčio žmogaus metaforą: vienas su dramblio galva, kitas su kiškio, trečiasis su lokio. Draugiją jiems palaiko trys moterys: viena rankose turi žuvį, kita – kiškį. Paslaptimi pridengtos nuogybės atveria scenos erotinį matmenį.

„Žaidimas be aiškių ir apibrėžtų taisyklių atskleidžia ryšius, kurie sieja vyrus ir moteris. Šiame gyvenimo žaidime, tokie jaudinantys ir kontrastingi faktoriai kaip aistra ir protas, troškimas ir intelektas, instinktas ir pareiga tarsi susilieja, bet tuo pačiu metu ir priešinasi vienas kitam“, – taip meninio žaidimo taisykles aiškina pati kūrėja ir sako, kad kiekviename iš mūsų gyvena vaikas, mama ir tėtis, mes patys renkamės pagal kokias taisykles žaisti savuosius žaidimus visuomenėje. Būtent tos taisyklės ir lemia – esame laisvi ar ne, laimingi ar ne.

Šia paroda R. Jusionytė tarsi uždaro dviejų dešimtmečių savo kūrybos etapo duris. Ji sako, kad baigėsi periodas, kai ji mokėsi plaukti drumzliname vandenyje. „Atvykusi į Paryžių, – prisimena, – labai daug mokiausi, žiūrėjau, savinausi, bendravau su dailininkais, galerininkais, kolekcininkais. Kai atvykau, buvau vos 23-ejų, teko pačiai išsiaiškinti, kas vyksta ir kokios žaidimo taisyklės egzistuoja. Vėliau, nuo 25-erių iki 40-ies, įrodinėjau sau ir kitiems, ką galiu. Šiandien, rodos, žengiu į naują etapą, keliu visiškai naujus klausimus“.

„Rūta triumfuodama įveikė jos viduje degusius skausmingus iššūkius – istorijos naštos, išeivijos, egzistencinio nerimo, intymaus kvestionavimo, – todėl dabartinis jos menas tapo išgrynintos brandos rezultatu. Jos veikėjų šypsenos kalba apie pasitikėjimą gyvenimu, dabar jau be pykčio ar baimės, apie naują taiką ir koheziją su pasauliu. Jos kūriniai nebe tokie ekspresyvūs, nebe tokie momentiniai, nebe tokie emociniai – dabar Rūtos menas įvaldo ne tokią intymią, o veikiau universalią, simbolinę, netgi mitologinę kalbą. Mitologinis bei simbolinis repertuaras – kentaurai, vilkės, sparnuotos būtybės – egzistavo ir anksčiau, bet tas pasaulis buvo ekspresyvus, perteikė tai, kas keliaudavo iš tolimų, gilių asmeninių jutimų – skausmo, pykčio, melancholijos, kvestionavimo, geismo. Dabar jos skulptūros alsuoja ramybe, švelnumu – bruožais, kurie liudija stiprios sielos įveiktus iššūkius, įveiktą desperaciją, kol buvo pasiektas moralinis apsivalymas, susitaikyta su Pasauliu ir Kitu; taigi Rūtos kūryba jau tapo kitokia“, – prieš parodą taip apie R. Jusionytės kūrybą Prancūzijoje rašė žurnalistas ir meno kritikas Mikaëlis Faujouras.

Menininkė su jo požiūriu sutinka: „Žengiu į etapą, kai Miuncho klyksmo nebereikia, kai norisi mažiau ekspresijos, o daugiau lėto ir ramaus buvimo studijoje, šalia darbų. Kuriu taip, kad nebūtų pamiršta ir „gero gyvenimo idėja“.

Nors jau daug metų gyvena Paryžiuje, su savo kūriniais R. Jusionytė visada grįžta į Lietuvą. „Tik taip esu savimi, – sako. – Lietuva mane formavo, paklojo man pamatą. Štai kodėl šiandien galiu mąstyti apie Lietuvos ir Prancūzijos charakterius, juos analizuoti, ieškoti mėginti balanso, iš abiejų kultūrų pasiimti tai, kas man tinka, kas artima ir nekreipti dėmesio į tai, ko nenoriu, kas nepriimtina“.

R. Jusionytės personalinė paroda Vilniaus Užupio galerijoje „Menų tiltas“ veiks iki gruodžio 20 dienos.