Bijojo prarasti rinkėjus
"Nekviečia, tai negaliu eiti", – į klausimą, ar dalyvaus Kovo 11-osios 30-mečio minėjime, atsako Ryšardas Maceikianecas. Jis – vienas iš šešių, 1990-aisiais susilaikiusių balsuojant dėl Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo.
Ar nebalsuoti "už" buvo politinė klaida? "Suprantama, kad klaida. Bet tai buvo vienintelis kelias, kad nenutrauktume ryšių su lenkakalbiais rinkėjais.
Gal lietuviams sunku tai suprasti, bet mes neatidavėme lenkų elektorato kitai grupei, kuri turėjo visai kitų tikslų, – "jedinstvininkams", – šiandien sako R.Maceikianecas.
Jis prisimena, kaip iki Kovo 11-osios likus kelioms dienoms išrinkti į Aukščiausiąją Tarybą lenkakalbiai deputatai buvo susirinkę ir nutarė balsuojant susilaikyti, nes jų rinkėjai nesuprastų, jei šie pritartų nepriklausomos valstybės atkūrimui. Bet ir apie balsavimo "prieš" variantą nebuvo kalbama.
"Lenkų bendruomenė keletą metų buvo rengiama nepriklausomybės paskelbimui kaip neigiamam, žalingam įvykiui. Laikraštis "Czerwony sztandar" ("Raudonoji vėliava") ieškojo lietuviškoje spaudoje neigiamų pasisakymų apie lenkus, vertė į lenkų kalbą ir su visokiais prierašais spausdino. O buvo toks laikas, kai net šeimos skirdavosi dėl tautinių nesutarimų. Taip buvo nuteiktas mūsų elektoratas. Nuo jo visiškai atsiskirti, manau, būtų buvę klaidinga", – pasakoja R.Maceikianecas.
Du lenkų atstovai – Česlovas Okinčicas ir Zbignevas Balcevičius (kuris vėliau buvo susisiejęs su "Fronto" partija) balsavo "už".
"Įdomiausia, kad ir jie dalyvavo tame pasitarime, bet pasėdėjo, patylėjo, o paskui balsavo kitaip. Tačiau Z.Balcevičius kaip tik ir buvo "Czerwony sztandar", kuris rengė lenkus priešintis nepriklausomybei, piktavališkai juos priešino su lietuviais, redaktorius", – primena R.Maceikianecas.
Lenkiškai kalbantis lietuvis
Dvi kadencijas R.Maceikianecas buvo parlamentaras, po kadenciją – Vilniaus miesto ir rajonų savivaldybių tarybų narys, vadovavo Lietuvos lenkų sąjungai, vėliau Lietuvos lenkų liaudies partijai, buvo lenkakalbių savaitraščių redaktorius. Po to jis atsidėjo Vilnijos istorijos studijoms. 2000-aisiais įsteigė leidyklą "Czas", lenkų kalba leidžiančią daugiausia lenkų autorių su Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste, Vilniumi ir Vilnija susijusias knygas. Devyneri metai jis yra Lietuvos lenkų istoriją ir dabartį analizuojančio portalo pogon.lt vyriausiasis redaktorius.
Jo rašinius taip pat spausdina "Voruta", bernardinai.lt, propatria.lt, kiti lietuvybę akcentuojantys portalai ir leidiniai. Lietuvos lenkai ironizuoja, kad gal jam perpylė kraują, kad iš lenko nacionalisto tapo lietuviu nacionalistu.
"Nesu lietuviškas nacionalistas mūsų visuomenės suvokimo prasme. Kiek galėsiu, "advokatausiu" Lietuvai ir lietuviams dėl to, kad lietuvių pozicija atitinka istorinę tiesą ir istorinį teisingumą. Be to, čia yra mūsų tėvynė ir esame Lietuvos piliečiai. Vis dėlto man svarbiausia – žmoniškos savybės, o paskui – tautinės", – pabrėžia R.Maceikianecas, save vadinantis lenkiškai kalbančiu lietuviu.
Jis sako, kad dėl to gausu mokslinių įrodymų. "Mes, kaip ir mūsų protėviai, nesame čia atvežti iš Lenkijos, gimėme Lietuvoje. Tad nuo, kaip čia pavadinus, tikrųjų lietuvių, skiriamės tik tuo, kad sulenkėjome. Šis procesas vyko per du etapus: nuo Šalčininkų iki Vilniaus lietuviai buvo pradėję kalbėti "po prostemu", o po Vilniaus krašto okupacijos buvo sulenkinti. Esame kalbinė grupė, o ne tautinė mažuma. Tautinės mažumos Lietuvoje – žydai, rusai ar totoriai", – aiškina R.Maceikianecas.
R.Maceikianecas pripažįsta, kad nebalsuoti už Lietuvos nepriklausomos valstybės atkūrimą buvo klaida.
Laiškai prezidentams
R.Maceikianecas sako dabar politikoje tebedalyvaujantis, bet kita nei anksčiau forma – rašo straipsnius, atvirais laiškais dėl Lietuvos lenkų ir kitų problemų yra kreipęsis į Lietuvos ir Lenkijos prezidentus.
Andrzejui Dudai prieš jo vizitą į Lietuvą 2018 m. R.Maceikianecas rašė, kad dalies Lietuvos piliečių šioks toks lenkų kalbos mokėjimas nesuteikia Lenkijai jokių – nei teisinių, nei moralinių – pagrindų kištis į mūsų šalies vidaus reikalus.
Gitanui Nausėdai pernai liepą rengiantis pirmojo užsienio vizito į Lenkiją R.Maceikianecas laiške jam nuogąstavo: jei būtų pažadėta lenkiškas pavardes rašyti nelietuviškomis raidėmis, tai padarytų Lietuvos piliečius – lenkakalbius lietuvius – dar sovietmečiu pradėtų politinių žaidimų įkaitais. Jo manymu, tai jiems tik sukeltų nepatogumų, nes nėra išlikusių archyvinių dokumentų lenkų kalba, o pavardes rašyti iš lubų būtų neteisinga.
R.Maceikianecas mato ir dar vieną priežastį to nedaryti: "Pažiūrėkite į emigrantus. Kada jie kitoje šalyje jaučiasi gerai? Kai įsilieja į tą visuomenę, gerai išmoksta kalbą. Neretai jie net "pašlifuoja" savo vardą ir pavardę, kad žmonės galėtų ją ištarti, nes jie nori būti bendruomenės nariais, neišsiskirti."
Lenkams kenkia lenkai
Vis dėlto, kodėl Lietuvos lenkakalbiai per 30 nepriklausomybės metų taip iki galo ir nesiintegravo į valstybės piliečių bendruomenę – dauguma jų rinkimuose balsuoja ne pagal pažiūras, o pagal nacionalinę priklausomybę, tebegyvena labiau lenkiškoje ir rusiškoje nei lietuviškoje kalbinėje ir informacinėje erdvėje.
"Nesveikas reiškinys. Bet tai priklauso ne nuo lenkų: turime valstybę, jei joje tai leidžiama, tai taip ir daroma", – įsitikinęs R.Maceikianecas. Jo nuomone, Lietuvai atkūrus nepriklausomą valstybę lenkakalbiai gyventojai pamažu ėmė keisti nuomonę, tačiau po 1999-ųjų, kai Lietuvos lenkų rinkimų akcijai ėmė vadovauti Valdemaras Tomaševskis – vėl lūžis.
"Niekas nepažeidžia Lietuvos kitakalbių piliečių teisių, išskyrus teritorijas, kurias visiškai valdo sovietinė-kolūkinė nomenklatūra su Rinkimų akcijos iškaba. Ten lenkakalbiai lietuviai negali deramai pasinaudoti žodžio laisve, teise burtis į pilietines asociacijas ir laisvai rinktis", – Lenkijos prezidentui rašė R.Maceikianecas.
Tai kaip Vilniją artinti prie visos Lietuvos? R.Maceikianecas įsitikinęs: "Geras kalbos mokėjimas duoda pagrindą, kad žmogus nebijotų bendrauti, suprastų teikiamą informaciją, galėtų judėti pirmyn. Tačiau per tiek metų Vilnijos krašte nesurengta nė vienų lietuvių kalbos mokymo kursų. Kas dabar baigia mokyklą, problemų nėra, bet yra karta žmonių, kurie baigė mokyklas iki 1990-ųjų, tad jie lig šiol kalba arba "po prostemu", arba rusiškai su visais iš to kylančiais neigiamais padariniais."
Ką pasakytų Seime
Paklaustas, kokios šiandien Lietuvos lenkakalbių problemos, R.Maceikianecas nedvejodamas atsako: "Tokios pat kaip visų lietuvių – jie kenčia dėl socialinės atskirties."
O ką jis pasakytų, jei būtų pakviestas lipti į Kovo 11-osios 30-mečio minėjimo tribūną? "Sudėtinga būtų, – minutę susimąsto R.Maceikianecas. – Pasakyčiau, kad reikia mąstyti apie ateitį, keisti Konstituciją, dalį įstatymų ir kurti valstybę kaip teisinę pilietinę bendruomenę. Dabar nusikalstamai išplėtota antikonstitucinių privilegijų sistema ir sovietmečio, ir naujai nomenklatūrai, kai trečdalis Lietuvos piliečių gyvena žemiau skurdo ribos, veda prie atskirties gilinimo, skurdo ir emigracijos. Gaila ir Kovo 11-osios signatarų: nors Konstitucija draudžia teikti privilegijas, jiems skirtos rentos, jie gavo sklypus namų statybai, tad dabar jie, bėduliai, negali nieko pasakyti dėl įvykių, kurie vyksta valstybėje, nes patys įtraukti į antikonstitucinius veiksmus. O tauta apimta nevilties, per milijoną žmonių iškeliavo iš savo valstybės. Tai rimtas signalas. Besikeičiančios valdžios rašinėja veiksmų planus, bet niekas rimtai dėl to nesirūpina."
Rašė prisiminimus, verslavo
Po 1992-ųjų, išsiskirsčius Aukščiausiajai Tarybai-Atkuriamajam Seimui, viešojoje erdvėje apie kitus susilaikiusius balsuojant dėl nepriklausomos valstybės atkūrimo girdėti buvo nedaug. Išskyrus Leoną Jankelevičių – jis buvo nuteistas už antivalstybinę veiklą kaip lenkų autonomininkas. Jo gynyba tapo net tarptautinės politikos objektu. Jam advokatauti ėmėsi Lenkijos vyriausybės nariai, diplomatai, žiniasklaida, bandyta į tai įtraukti ir JAV bei Didžiosios Britanijos lenkų organizacijas. 2000 m. prezidentas Valdas Adamkus jam suteikė malonę. Lenkijos premjeras Jerzy Buzekas, susitikęs su į Varšuvą energetinio bendradarbiavimo aptarti atvykusiu V.Adamkumi, pareiškė, kad Lietuvos vadovo suteikta malonė "pašalina nereikalingą įtampą".
Gal lietuviams sunku tai suprasti, bet mes neatidavėme lenkų elektorato kitai grupei, kuri turėjo visai kitų tikslų.
Vėliau L.Jankelevičius užsiėmė verslu.
Tarp aktyvių autonomininkų minėti ir kiti susilaikę balsuojant – Stanislavas Akanovičius (dabar jau miręs), vienas "Jedinstvo" įkūrėjų Stanislavas Peško, vėliau dalyvavęs Lenkų sąjungos, paskui – Lenkų rinkimų akcijos veikloje.
Kiti nuo politikos netrukus nutolo. Edvardas Tomaševičius užsiėmė smulkiuoju verslu, dabar jį perdavęs sūnui, bet jam dar padeda.
Valentina Suboč "Lietuvos žinioms" yra pasakojusi, kad norėjo dalyvauti 1992 m. Seimo rinkimuose, bet keistomis aplinkybėmis pateko į avariją. Pasikalbėti ją pakvietė vienas signataras. Kai V.Suboč atvažiavo į susitikimo vietą Laisvės prospekte Vilniuje, į jos automobilį rėžėsi kitas. Moteriai lūžo du slanksteliai, teko ilgai gydytis ligoninėje.
Prisimindama 1990-ųjų Kovo 11-ąją V.Suboč pasakojo, kad ji buvo išrinkta tik kovo 10 d., per antrą balsavimo turą, antrą nakties sužinojo rezultatus, o ryte – jau į posėdį. Moteris tikina nesusigaudžiusi, kokia yra situacija. Ji sakė, kad dabar pasielgtų kitaip.
2005 m., kai ją kalbino "Lietuvos žinios", V.Suboč gyveno JAV, Toms Riverio miestelyje Naujajame Džersyje. Rašė savo antrą knygą, o vertėsi mokydama vaikus lenkų kalbos, padėdama problemų turinčioms moterims.
Į klausimą, ar grįš į Lietuvą, ji atsakė Adomo Mickevičiaus žodžiais: "Litwo, Ojczyzno moja!" V.Suboč į Lietuvą grįžo, gyvena Vilniuje.
