Akistata su mirtimi
Sykį, važiuodama iš darbo namo troleibusu, išgirdau dviejų jaunų mamyčių pokalbį. Viena susisielojusi aiškino kitai, kaip maži vaikai tiesmukai suvokia mirtį, ypač jei tėvai neapdairiai lepteli kažką panašaus į "senelis išėjo…" "O kada grįš?" – natūraliai kyla klausimas mažyliui, laukiančiam mylimo žaidimų draugo dieną, savaitę, mėnesį. Paskui stvarstančio tėvus už skvernų ir neleidžiančio žengti nė žingsnio iš namų, nes juk ir jie gali išeiti, o paskui nebegrįžti. "Geriausia, – svarstė toji mamytė, – mirus artimam žmogui leisti vaikui su juo atsisveikinti."
Tuomet prisiminiau ir savo elgesį, kai mirė Saulėjos senelis. Dukrai buvo septyneri. Ilgai svarsčiau: vestis ją į šarvojimo salę ar vėliau, po laidotuvių, tiesiog pateikti mergaitei faktą, kad, deja, senelis buvo jau senas ir mirė. Daugiau su Saulėja žaisti nebegalės. Niekada.
Žinau, psichologai skeptiškai vertina mamų pastangas mirtį sušvelninti, apipinti pasakiškais motyvais, bet man tąkart tikrai labai norėjosi kalbėti apie nuostabų Saulėjos žaidimų draugą – senelį, sėdintį su angelais Danguje ant pūkinių debesų ir stebintį mus, likusius čia, Žemėje.
Pasakiau jai tiesą: senelis sunkiai sirgo. Nepagydoma liga. Kartais taip nutinka, kad ir gydytojai nebegali padėti. Todėl mirė ir pateko į kitą, Dangaus, pasaulį. Ten nėra ligų, todėl senelis dabar laimingas šypsosi ir siunčia linkėjimų. Jis iš Dangaus stebės, kaip Saulėja augs, mokysis mokykloje, kada nors augins savo vaikučius, kuriems papasakos apie jų prosenelį.
Piešinys "miegančiam" seneliui
Tuomet drauge su vyru nusprendėme, kad geriausias atsisveikinimas, suprantamas septynmečiui vaikui, galėtų būti… piešinys. Taigi, pasitelkę dailės terapiją, sėdome visi drauge piešti.
Tai buvo išties nuostabus laikas. Prisiminėme, kaip jis – aktyvus sodininkas – rudeniop tempdavo mums visokias sodo ir daržo gėrybes, kaip mokė Saulėją slidinėti, kaip visi drauge liejome čiuožyklą ant ežero kranto… Dabar jis – nuostabaus grožio angelas. Ir Saulėja pripiešė juokingam žmogeliukui, sėdinčiam ant debesies kraštelio, didelius sparnus. O lapo kamputyje – ir visą mūsų šeimyną, linksmai mojuojančią jam.
Šarvojimo salėje, sėdinčiųjų siaubui, įkišome tą gražiai sulankstytą piešinį "miegančiam" seneliui į kišenę. Nei tada, nei per laidotuvių ceremoniją dukrelė neverkė – nes ir ko gi? Keliauti į Dangų, patys pagalvokite, o dar su artimųjų nupieštu "meilės žemėlapiu" kišenėje – visai nebaugu!
Baimė užmigti ir nebeprabusti
Kitaip reagavo vienuolikmetė draugės dukra į savo broliuko, dar gyvenusio mamos pilvelyje, netektį. Sakoma, kad tokio amžiaus vaikai jau beveik supranta, jog mirtis – neišvengiama. Ji anksčiau ar vėliau aplankys kiekvieną iš mūsų.
Po dar negimusio broliuko mirties mergaitė net bijodavo eiti miegoti: jautėsi labai nesaugi. Vis prisispyrusi klausinėdavo tėvų, ar nakčiai užmigusi ji tikrai iš ryto pabus. Tėčiui teko apsišarvuoti kantrybe ir kantriai atsakinėti į visus specifinius klausimus, kurie tik nedavė jai ramybės. Sąmoningi tėvai netgi leido vienuolikmetei laikinai persikraustyti į jų lovą, kad įsijautrinusi mergaitė galėtų užmigti ir keltis su jais drauge.
Po kiek laiko skausmas atlėgo, baimė užmigti ir nebeprabusti dingo, o broliukas – palaidotas bendrame neišnešiotukų kapelyje – visuomet liks šios šeimos širdyje.
Skausmas išgremžė
Turbūt sudėtingiausia gedėti ir kalbėti apie savo jausmus paaugliams, kurie dar tik žengia pirmuosius žingsnius į suaugusiųjų pasaulį. Bando pažinti save. Formuoti savo pasaulėvoką.
Draugės mirtis užklupo mane dar ankstyvoje paauglystėje. Iki tol buvo tekę išgyventi tik mylimų gyvūnų netektis. Ta pirmoji žmogiškoji mirtis sudrebino mano gyvenimą iki pačių pašaknų. Dėl jos, kaip tada maniau, viena ausimi klausydama kaimynų plepesių prie karsto, buvo kalti gydytojai, laiku neatpažinę ligos ir nebespėję suteikti tinkamos pagalbos.
Lidos močiutė niekada neskambindavo be priežasties. Drebančia ranka imdama iš mamos laidinio telefono ragelį jau žinojau – naujienos bus blogos. "Lida mirė, – sausai nuskambėjo. – Poryt laidotuvės. Atvažiuok." Ir viskas. Tiesą pasakius, daugiau faktų – kodėl, kaip, kada – man, tuometei šešiolikmetei, ir nereikėjo.
Kadangi buvau tik paauglė ir neturėjau (kaip dabar) prieš nieką vaidinti stiprios – daviau valią ašaroms. Ačiū mamai, kuri nelindo į sielą ir nebandė raminti, kaip tada atrodė, beprasmiais paguodos sakiniais. Ji tik kartojo: "Žinau, kaip tau sunku, žinau…"
Tol verkiau užsidariusi savo kambaryje, kol likau visiškai tuščia. Tuščia kaip kaimiškas bidonėlis, su kuriuo manoji Liduška eidavo parsinešti karvės pieno pas vieną pamiškėje gyvenusią močiutę. O aš ją lydėdavau. Nuo to laiko žinau, kad nereikia bijoti ašarų.
Gyti padėjo dienoraštis
Mamos, leiskite savo vaikams verkti. Ir išsiverkti. Tai gydantis vanduo, kuriam išbėgus iš žmogaus kūno, sielai pasidaro lengviau. Net baisu pagalvoti, kas galėjo man nutikti, jei visą tą begalinį skausmą būčiau mėginusi uždaryti savyje.
Nežinau, kas – mama ar aš pati – sumąsčiau dienoraščio idėją. Tai buvo pats lengviausias (ir pats efektyviausias) būdas išlieti savo skausmą, nerimą ir pyktį. Dabar galiu drąsiai teigti, kad tas gėlėtas sąsiuvinis su kraštuose paprastu pieštuku kruopščiai iškeverzotomis gėlytėmis išgelbėjo mane nuo depresijos ar net nuo baisesnių dalykų.
Kad jūs žinotumėt, kaip aš tąkart pykau… Ant daktarų, laiku nenustačiusių plaučių uždegimo. Apskritai, ant visos ribotos žmonių padermės. O vėliau, kai jau nebeliko ant ko pykti, – prirėmiau prie sienos (o gal debesų) ir patį Dievą, leidusį įvykti tokiai beprasmei mirčiai. Mama nevedė manęs pas psichologą (nebuvo dar sovietiniais laikais tokios mados), bet kantriai buvo šalia, nepaliko manęs vienos. Daug šnekėjomės. Ir ne tik apie mano Lidušką. Po informacinės programos "Vremia" žiūrėdavome filmus. Vis drauge. O kai labai užspausdavo širdį, aš sėsdavau rašyti. Taip pamažu gijau.
Neišskiriami bendrakeleiviai
Kai glaudžiame draugių ratelyje imame diskutuoti egzistencinėmis temomis, visada be galo apsidžiaugiu, kad esu katalikė. Man išties lengviau priimti netektį. Kam verkti, jei geras žmogus išėjo į geresnį gyvenimą. O jei ne žmogus? Kaip atsakyti smalsiam ikimokyklinukui, ar yra šuniukų, peliukų, kačiukų ar kitų naminių gyvūnėlių Rojus? Šiuo atveju renkuosi patį sąžiningiausią atsakymą: "Nežinau…" Bet tikrai žinau, kad vaikams, susidūrusiems su mylimo augintinio netektimi, skauda nė kiek ne mažiau, nei patyrus artimo žmogaus mirtį.
Mūsų namuose akvariumo nėra. Bet gyvena daug kitų gyvūnų, kurie vieną dieną mirs ir suteiks mano dukroms daug skausmo. Vedžiodama šunelius sutinku daug mielų, stadione ratus sukančių bobulyčių, kurios linguodamos galvas rypuoja: "Oi, nenorėčiau… Tikrai daugiau nenorėčiau."
Mamos, leiskite savo vaikams verkti. Ir išsiverkti. Tai gydantis vanduo, kuriam išbėgus iš žmogaus kūno, sielai pasidaro lengviau.
Niekaip nesuprantu, ko gi jos nenorėtų, todėl stabdau jų flegmatiškus krosus ir klausiu. Pasirodo, garbiosios senjoros nenorėtų darkart patirti to, ką joms teko išgyventi, matant kaip į aną pasaulį iškeliauja jų augintiniai, – neretai jausdami didžiausius skausmus, dažnai neapsieinant be miego injekcijų. "O jei tai mato vaikai? – klausė jautriosios senulytės. – Kaip palengvinti jų sielvartą dėl mylimo augintinio mirties?"
Turiu joms vieną atsakymą. Mano vaikystės draugas neteko jūrų kiaulytės. Mama, neapsikentusi berniuko ašarų, pasiūlė išeitį: jo augintinė visada liks su juo – Ciputė (toks buvo jos vardas) virto iškamša ir kaip gyva įsitaisė ant lentynos.
Jau vaikystėje turime išmokyti savo atžalas susitaikyti su mirtimi. Nes juk taip gyvenime sutverta... Mirtis ir gyvybė visuomet koja kojon žengia drauge. Ir pagarbioje Vėlinių tyloje, paskendę mintyse apie tuos, kurių netekome, galvojame ne apie skausmą, gedėjimą, bet leidžiamės į pagarbų dialogą su ja. Visuomet užimančia nugalėtojos poziciją.
