Kalifornijos technologijų instituto („Caltech“) tyrėjos Rosaly Lopes (Rozali Lopes) vadovaujama grupė nurodė, kad Titano reljefas pasižymi „viena didžiausių geologinių įvairovių Saulės sistemoje“.

„Nors Žemės ir Titano medžiagos, temperatūros ir gravitacijos laukai skiriasi, daugelis paviršiaus darinių yra panašūs ir gali būti aiškinami kaip tų pačių geologinių procesų rezultatai“, – sakoma straipsnyje, paskelbtame mokslo žurnale „Nature Astronomy“.

Išanalizavę dabar jau nebeveikiančio zondo „Cassini“ tyrimų radaru ir infraraudonųjų spindulių kameromis duomenis mokslininkai paskelbė dabar jau galintys užpildyti daugumą baltųjų dėmių Titano, skriejančio maždaug už 1,2 mlrd. km nuo Žemės, paviršiaus žemėlapyje.

Du dešimtmečius trukusi „Cassini“ misija buvo užbaigta 2017 metais, kai zondas buvo nukreiptas sudegti Saturno atmosferoje.

Pasak tyrėjų, Titano kopos ir ežerai atrodo esą jaunesni dariniai, o kalnagūbriai veikiausiai susidarė seniau.

Titano reljefą formavo besikaupiančios sąnašos ir nuosėdų erozija; jis taip pat pasižymi įvairove platumos atžvilgiu: kopos – ties pusiauju, lygumos – vidutinėse platumose ir įvairių reljefo formų bei ežerų labirintas – ties ašigaliais“, – sakoma studijoje.

Pusiaujo regionas yra „sausringas“, o arčiau ašigalių esančios sritys gauna daugiau kritulių.

Kaip ir Žemėje, Titano paviršiuje esama smūginių kraterių, skysčių ir vėjo sukeliamos erozijos žymių. Be to, šiame palydove lyja skystu metanu, reiškiasi tektoninių plokščių judėjimas ir, galbūt, vulkaninė veikla.

Viena iš šios grupės narių Alice Le Gall (Alis Le Gal), dirbanti Paryžiaus-Saklė universitete, sakė, kad Titanas „yra vienintelis žinomas dangaus kūnas, kurio paviršiuje žinome esant skysčių telkinių“.

Smarkiai atšaldytas metanas gali būti trijų būvių: kieto, skysto ir dujinio. A. Le Gall naujienų agentūrai AFP sakė, kad ši medžiaga Titane pasižymi panašiu ciklu kaip ir vanduo – Žemėje: Saturno palydove lietaus pavidalu iškrentantis skystas metanas sudaro upes ir ežerus, o vėliau gali išgaruoti ir  vėl sudaryti debesis.

Per JAV kosmoso agentūros vaizdo konferenciją, kuriuos metu buvo pristatyti kosminio zondo „Cassini“ tyrimų rezultatai, buvo pranešta, kad aparatas aptiko vandenilio molekulių vandens garų pliūpsniuose, sklindančiuose iš plyšių Encelado paviršiuje.

Šis mažas Saturno palydovas yra sukaustytas storų ledo šarvų, po kuriais, kaip manoma, plyti skystas vandenynas.

Tirdami vandens garų pliūpsnius mokslininkai padarė išvadą, kad Encelado vandenyno uolėtame palydovo tikriausiai vyksta hidroterminės cheminės reakcijos.

Žemėje tokios cheminės reakcijos sudaro sąlygas mikroorganizmams klestėti giliai mūsų planetos vandenynų dugne atsiveriančiuose plyšiuose, kur nepasiekia saulės spinduliai. Taigi, Saturno palydove taip pat tikriausiai yra gyvybei tinkamos sąlygos.

„Dabar Enceladas yra aukštai Saulės sistemos (objektų), pasižyminčių gyvybei tinkamomis sąlygomis, sąraše“, – sakė vienas šios studijos pagrindinių tyrėjų Hunteris Waite'as (Hanteris Veitas).

Ketvirtadienį žurnale „Science“ paskelbtoje naujoje studijoje sakoma, kad atlikti tyrimai „rodo, jog esama cheminio potencialo palaikyti mikrobines sistemas“, sakė mokslininkas.

Vandenilio buvo aptikta, kai „Cassini“ 2015 metų spalį praskriejo arti Encelado paviršiaus.

Naudojant šio zondo spektrometrą nustatyta, kad nuo palydovo paviršiaus kylančius pliūpsnius sudaro 98 proc. vandens ir vienas procentas vandenilio. Taip pat aptikta kitų molekulių, tarp jų amoniako, anglies dvideginio ir metano.

Pasak mokslininkų, anksčiau vandenilis būdavo „sunkiai aptinkamas“, bet faktas, kad jo buvo rasta, atskleidžia, kad šis dangaus kūnas pasižymi gyvybei reikalingu atsirasti potencialu.

Vandenilis po ledu plytinčiame vandenyne galėtų jungtis su anglies dvideginio molekulėmis vykstant procesui, vadinamam metanogeneze, kurio šalutinis produktas yra metanas. Jeigu šio palydovo vandenyne tikrai esama mikrobų, jie gali iš šio proceso gauti gyvybei reikalingos energijos.

Mokslininkų nuomone, šiame palydove tikriausiai apstu gyvybei reikalingų energijos išteklių. Teksase veikiančio Pietryčių tyrimų instituto geochemikas Christopheris Gleinas (Kristoferis Gleinas) juokavo, kad Encelade atsipalaiduojantis energijos kiekis prilygsta apie 300 picų per valandą.

„Tai pirmasis kartas, kai sugebėjome apskaičiuoti kalorijų kiekį nežemiškame vandenyne“, – sakė jis.

Naujos pažinimo ribos

Nors „Cassini“ neturi prietaisų, leidžiančių aptikti pačios gyvybės požymius, „nustatėme, kad ten yra jai tinkamas maisto šaltinis“, sakė H.Waite'as.

„Mikrobams tai būtų tarsi saldumynų parduotuvė“, pridūrė jis.

Vuds Holo okeanografijos instituto mokslininkas Jeffrey Seewaldas (Džefris Sivaldas) patvirtino šias prielaidas „Science“ paskelbtame minėtos studijos komentare.

„Šie stebėjimai turi fundamentalią reikšmę (vertinant) gyvybės buvimo Encelade tikimybę, – pabrėžė jis. – Cheminis disbalansas, kaip žinoma, palaikantis mikroorganizmų gyvybę Žemės vandenynų gelmėse, taip pat galėtų palaikyti gyvybę Encelado vandenyne.“

Atskiroje studijoje, paskelbtoje žurnale „The Astrophysical Journal Letters“, mokslininkai nurodė Hubble'o (Hablo) kosminiu teleskopu vėl pastebėję garų pliūpsnį Europoje, viename iš keturių didžiausių Jupiterio palydovų. Manoma, kad po šio dangaus kūno lediniu paviršiumi telkšo skystas vandenynas.

Pirmasis numanomas pliūpsnis Europoje pastebėtas 2014 metais. Pernai mokslininkai pastebėjo garus, besiveržiančius iš tos pačios vietos, esančios ypač šiltame Europos regione, kur vandenyną dengiantis ledas gali būti suskeldėjęs.

Abi šios studijos suteikia pagrindą tyrimų misijai „Europa Clipper“, kurią planuojama pradėti trečiame dešimtmetyje.

Zondas „Europa Clipper“ reguliariai praskris virš Europos ir rinks duomenis apie jos gelmių vandenyną.

„Jeigu esama pliūpsnių Europoje, kaip dabar smarkiai įtariame, turėdami „Europa Clipper“ būsime pasiruošę juos“ tirti, sakė NASA Planetologijos skyriaus direktorius Jamesas Greenas (Džeimsas Grinas).

„Cassini“ rugsėjį turėtų būti nukreiptas į Saturno atmosferą ir joje sudegti. Zondas dar paskutinį kartą praskris pro didelį Saturno palydovą Titaną ir 22 kartus kirs sritį tarp planetos ir jos žiedų.

Sprendimas užbaigti misiją buvo priimtas 2010 metais, siekiant išvengti žalos Saturno palydovams, įskaitant Enceladą, kuriame ateityje gali būti ieškoma gyvybės pėdsakų.

Tyrėjai savo naujausią atradimą vadina kertiniu akmeniu naujai tyrimų misijai.

„Stumiame tolyn (pažinimo) ribas. Atrandame naujas aplinkas, – aiškino J.Greenas. – Nors anksčiau nebūtume įsivaizdavę, kad tai įmanomą, dabar ieškome gyvybei tinkamų aplinkų mūsiškėje Saulės sistemoje.“