Po studijų Kaune ir Vilniuje medikas džiaugiasi dirbti pasirinkęs Klaipėdą. Šiuo metu biomedicinos mokslų daktaras, Klaipėdos jūrininkų ligoninės (KJL) kardiochirurgas S.Raugelė planinių operacijų neatlieka – karantinas. Kai jis baigsis, medikas vėl grįš prie kasdienybės: kartais ir 6–8 valandas trunkančių sudėtingų operacijų.
– Kiek operacijų jums teko atlikti per karantiną?
– Karantino metu planinės širdies operacijos neatliekamos. Šiuo metu atliekamos tik skubios, tokios širdies operacijos, kurių neatlikus, iškiltų pavojus gyvybei. Man per karantiną širdies operaciją teko atlikti tik vieną kartą, tai buvo atvejis, kai paciento širdies kraujagyslės buvo labai užkalkėjusios, beveik užsikimšusios, todėl atidėlioti operacijos nebuvo galima. Tai buvo pačią pirmą karantino dieną.
Sergantys širdies ir kraujagyslių ligomis neturėtų pamiršti, kad jie koronaviruso yra ypač pažeidžiami. Vyresni nei 60 metų asmenys, sergantys kvėpavimo, inkstų, endokrininėmis ligomis, tokiomis ekstremaliomis sąlygomis turi itin saugotis. Nes sergant šiomis ligomis išauga rizika susirgti sunkesne COVID-19 forma, padidėja mirties tikimybė nuo šios ligos.
S.Raugelei tenka atlikti ir sudėtingas, 6–8 valandų trukmės širdies operacijas. (Vytauto Petriko nuotr.)
– Kodėl pasirinkote mediciną ir širdies chirurgiją?
– Pasirinkimas nebuvo spontaniškas. Mano abu tėvai gydytojai, todėl nuo pat vaikystės žinojau, kas yra operacija, budėjimas, girdėdavau kalbas apie sunkius pacientus. Be to, ne kartą teko lankytis tėvų darbovietėse (tuo metu gyvenome Pakruojyje), visa aplinka skatino mano domėjimąsi ta sritimi. Gal kažkas pasakytų, kad tai pašaukimas. Širdies chirurgija ilgą laiką man atrodė kažkas labai stebuklingo, mistiško, nežinomo. Apie širdies chirurgų darbus išgirdau dar būdamas moksleiviu. Tada bibliotekoje radau keletą žymaus ukrainiečių kardiochirurgo Nikolajaus Amosovo knygų apie šį darbą, parašytų populiariuoju stiliumi. Jas perskaičius, gimė dar didesnis susidomėjimas. Studijuojant Kauno medicinos universitete (dabar – Lietuvos sveikatos mokslų universitetas – red. past.), ypač anatomijos studijų metu, pradėjau domėtis širdies anatomija, fiziologija, ir tas susidomėjimas tik augo chirurgijos mokslų ciklo metu. Kaip tik tuo metu buvo prasidėjęs širdies chirurgijos kilimas. Tai ir nulėmė, kad stojau į šios srities rezidentūrą Vilniaus universitete.
– Apie širdies chirurgus sakoma, kad jie – beveik dievai: kone iš numirusiųjų sugeba prikelti. Ar jūs pritartumėte tokiam apibūdinimui?
– Mes nesame nei dievai, nei antžmogiai, iš numirusiųjų neprikeliame. Tačiau kartais susiduriame su gana kritiškomis situacijomis, kai tenka gelbėti gyvybę. Tai yra išsunkiantis darbas. Bet kuriuo paros metu gali būti iškviestas net keletą kartų, ir operacijos kartais trunka labai ilgai. Didžioji dalis mano atliekamų operacijų yra planinės. Daugelis šių operacijų trunka 2–4 valandas, kartais – penkias. Tai priklauso nuo operacijos apimties, nuo paciento būklės sunkumo, jo širdies būklės, kitų dedamųjų. Pavienės sudėtingos širdies operacijos trunka 6–8 valandas.
Bet kokiu atveju tai yra nuostabus uždegantis darbas, susijęs su žmogaus gyvybės išsaugojimu.
– Juk po operacijų pagerėja jūsų operuotų žmonių sveikata.
– Taip, dauguma mūsų pacientų po operacijos jaučiasi geriau, buvę simptomai išnyksta, širdies veikla stabilizuojasi. Tačiau žmogus pats turi rūpintis sveikata, ją saugoti. Medicina per gyvenimą žmogui gal tik apie 10 proc. padeda išsaugoti sveikatą. Visa kita yra įgimti, genetiniai dalykai, darbo ir gyvenamoji aplinka, įpročiai, mityba – paprastai tariant, gyvenimo būdas.
– Dalyvaujate ir širdies transplantacijos operacijose?
– Man yra tekę rezidentūros metu ne kartą asistuoti transplantuojant širdį Vilniuje, esu dalyvavęs įsiuvant širdį ir važiavęs paimti donoro širdies. Tačiau aš dirbu KJL, čia širdies transplantacijos operacijos neatliekamos. Manau, kad tai yra teisinga, nes tokio tipo operacijų atliekama labai mažai, todėl pacientų labui geriausia, kad jos būtų sutelktos vienoje ar dviejose ligoninėse. Tokios operacijos Lietuvoje atliekamos Kaune ir Vilniuje.
– Dėl kokių priežasčių dažniausiai atliekamos širdies operacijos ir kokios jos būna?
– Dažniausia priežastis – širdies kraujagyslių, aprūpinančių širdies raumenį krauju, užkalkėjimas. Dėl to sutrinka širdies raumens aprūpinimas deguonimi, pacientas jaučia įvairius stenokardijos simptomus. Apie šiuos simptomus plačiai rašė ir rašo spauda. Vienas iš gydymo būdų, suteikiantis gerą ilgalaikį efektą, yra operacija. Tokios operacijos metu atkuriama širdies vainikinių kraujagyslių kraujotaka, kad širdis būtų pakankamai aprūpinama krauju, o kartu – ir deguonimi.
Dažnai atliekamos ir širdies vožtuvo keitimo operacijos. Jų prireikia, kai širdies vožtuvai užkalkėja arba pasidaro nesandarūs. Dėl to susiformuoja neteisinga kraujotaka. Tada ne tik širdis – ir kiti vidaus organai blogai aprūpinami krauju, ima blogai funkcionuoti. Atliekamos vožtuvų korekcijos arba protezavimo operacijos.
Apskritai yra visokiausių širdies operacijų: įgimtų ir įgytų širdies ydų, stambiųjų širdies kraujagyslių, taip pat operacijos dėl įvairių patologijų kombinacijų.
Standartiškai širdies operacijos atliekamos atveriant krūtinės ląstą, sustabdant širdį, prijungus ją pavaduojantį dirbtinės kraujo apytakos aparatą, tačiau naudojant naujas technologijas įmanoma tas pačias operacijas atlikti per mažus pjūvius, kai kada nestabdant širdies.
– Kada prireikia širdies stimuliatoriaus?
– Jis implantuojamas tada, kai širdies susitraukimų dažnis dėl įvairiausių priežasčių yra mažesnis nei būtinas, kad žmogaus vidaus organai būtų pakankamai aprūpinti krauju.
– Sakoma, kad širdies stimuliatorius ir gelbsti, ir kankina žmones: esą juos turintys ilgiau kankinasi, kol numiršta. Ar jūs sutinkate su tokia nuomone?
– Mano galva, tai netiesa. Man neteko girdėti, kad žmogus dėl širdies stimuliatoriaus patirtų kančių. Širdies stimuliatorius yra prietaisas, generuojantis impulsą, sužadinantį širdies raumens susitraukimą. Atrodytų, kad dėl to širdis susitraukinėja net tada, kai ji turėtų sustoti. Tačiau tuomet, kai kūne išsenka vidiniai resursai, susidaro tokia vidinė terpė, kad į stimuliatoriaus siunčiamus impulsus širdies raumuo paprasčiausiai nebeatsako, ir širdis sustoja, nepaisant to, kad stimuliatorius ir toliau siunčia impulsus. Taigi, aš nematau jokio ryšio tarp širdies stimuliatoriaus darbo ir pratęstų žmogaus kančių.
– Grįžtant prie širdies kraujagyslių užkalkėjimo ir vožtuvų – ar tas užkalkėjimas vyksta žmogui senstant, kad ir ką jis darytų, ar vis dėlto tai yra žmogaus gyvenimo būdo išraiška: susijęs su tuo, ar jis rūkė, ką valgė ir kaip gyveno?
– Širdies kraujagyslių užkalkėjimas labiausiai būdingas pacientams, kuriems per 60–70 metų. Tačiau ši liga – aterosklerozė – yra sisteminė visų kūno arterijų liga. Ir, jei pacientas turi genetinį polinkį į šią ligą, jis suserga daug anksčiau. Prie viso to prisideda gretutinės ligos: cukrinis diabetas, kuris tik pasunkina ir pagreitina šios ligos vystymąsi, ir kitos. 30–40 proc. įtakos tam daro žmogaus gyvensena: įpročiai (rūkymas), mityba, judrumas. Ši liga turi tendenciją jaunėti. Vožtuvų kalkėjimas taip pat dažniau pasireiškia vyresnio amžiaus pacientams.
– Kokio amžiaus yra jauniausi pacientai, operuojami dėl aterosklerozės?
– Dėl širdies kraujagyslių aterosklerozės operuojamų pacientų amžius yra vidutiniškai 60–70 metų. Mano asmeninėje praktikoje jauniausias pacientas buvo 39 metų, mano kolegos yra operavę ir jaunesnių. Tai nėra dažni atvejai, tačiau bendra tendencija tokia, kad ši liga jaunėja.
Mes nesame nei dievai, nei antžmogiai, iš numirusiųjų neprikeliame. Tačiau kartais susiduriame su gana kritiškomis situacijomis, kai tenka gelbėti gyvybę.
– Tam įtaką daro stresas?
– Viskas turi įtakos. Ir bendras gyvenimo ritmas, kai žmonės lekia bėga, ir sėslesnis gyvenimo būdas. Prisideda ir valgymo įpročiai, kai žmonės maitinasi greituoju ar be galo riebiu maistu. Jis, žinoma, greitai pasotina, bet ilgainiui atsiliepia sveikatai. Toliau rikiuojasi žalingi įpročiai, labai svarbus faktorius yra paveldimumas. Negalime atskirti vienos kurios priežasties kaip ne tokios svarbios ar svarbesnės – visos jos svarbios. Dėl visų šių priežasčių širdies kraujagyslių aterosklerozė jaunėja.
– Kardiochirurgu dirbate dvylika metų. Ar per tą laiką pasikeitė širdies operacijų galimybės?
Pasak S.Raugelės, jei būtų sukurta biologinė širdis, laboratorijoje išauginta iš ląstelių, tai būtų didžiulis medicinos proveržis, tačiau kol kas gamtos kaip idealaus kūrėjo darbo pakartoti neįmanoma. (Asmeninio archyvo nuotr.)
– Širdies chirurgijos prieinamumas išliko toks pats – šios operacijos prieinamos visiems, kuriems jų reikia, gal kiek geresnė diagnostika, atsirado naujų tyrimo būdų. Visada yra galimybė atlikti skubias operacijas ir numatyti planines atsižvelgiant į paciento būklę. O technologijos, žinoma, tobulėja. Nuolatos vykdomi moksliniai tiriamieji darbai ieškant tobulesnio, geresnio dirbtinio širdies vožtuvo implanto. Analizuojami operacijų metodikų atokieji rezultatai, atnaujinamos pasaulinės rekomendacijos širdies ligų gydymo metodikose. Atsiranda naujų operacijų atlikimo būdų, mažiau invazinė chirurgija. Šį progresą skatina ne tik pačių chirurgų ieškojimai, bet ir įvairios technologijų kompanijos, tų technologijų ir reikalingų prietaisų gamintojos – siūlo naujus produktus. Vienais atvejais tos technologinės inovacijos pasiteisina, kitais – ne.
– Pakalbėkime apie ateitį: kaip manote, po kiek laiko žmogui bus įsodinta dirbtinė širdis?
– Dirbtinė širdis yra labai plati sąvoka. Įvairiausi jos modeliai buvo ir yra kuriami, kai kurie – jau sukurti. Prancūzijoje mokslinių tyrimų grupė kuria ir tiria dirbtinę mechaninę širdį, funkcionuojančią be išorinio energijos šaltinio. Italijos mokslininkai sukūrė bioninę širdį. Iki tol egzistavo įvairūs mechaninės širdies pakaitalai, dirbtiniai skilveliai. Žodžiu, dirbtinės širdies kūrimas visą laiką progresuoja, mokslininkai dirba, nes nuolatos susiduriama su širdies donorų stygiumi, iškyla dar ir organo suderinamumo su jį priimančiu problema. Todėl nuolatos yra eilė laukiančiųjų širdies transplantacijos.
Jei būtų sukurta biologinė širdis, laboratorijoje išauginta iš ląstelių, – tai būtų didžiulis proveržis. Turint omenyje, kad gamta yra labai skrupulingas ir idealus kūrėjas, visa tai, ką gali ji, atkartoti žmogui yra labai sudėtinga, ir kol kas – nepasiekiama.
– Kodėl jūs, buvęs kaunietis, pasirinkote Klaipėdą?
– Gimiau ir augau Kaune, čia studijavau, taip pat ir internatūroje. Širdies chirurgijos rezidentūrą atlikau Vilniaus universitete, Širdies chirurgijos centre, kuriam tuo metu vadovavo profesorius Vytautas Sirvydis, kuris vadovavo ir mano doktorantūros studijoms. Jos metu dažnai lankydavausi KJL Širdies chirurgijos skyriuje, vienas iš mano mokytojų – šio skyriaus vedėjas gydytojas Gediminas Kundrotas perteikė daug teorinių ir praktinių žinių, būtinų kasdieniame darbe. Apskritai turėjau gerų mokytojų, vieni mokė, kaip reikia daryti, kiti išmokė, kaip nereikia daryti. Todėl baigęs rezidentūros studijas atvažiavau dirbti į KJL. Tai buvo savanoriškas pasirinkimas. Mačiau čia perspektyvą.
– Stažavotės Italijoje, Vokietijoje. Ar nenorėjote pasilikti dirbti užsienyje?
– Medicinos lygis, požiūris, galimybės ten yra labai viliojančios ir pasiūlymai, gauti Vokietijos ligoninėse, taip pat atrodė labai viliojantys. Jau nekalbu apie tuometį atlyginimą – kaip du skirtingi pasauliai. Tačiau pabuvęs ilgiau kaip mėnesį svetimoje šalyje supranti, kad aplinka – ne ta. Traukia atgal, namo.
– Sakoma, kad kai kurie pajūrio gyventojai nepastebi jūros. Jūs – vienas iš tų, kurie jos nepastebi, ar, priešingai, ten praleidžiate gana daug laiko?
– Kai gyvenau Kaune su tėvais, kiekvienais metais važiuodavome atostogauti prie jūros – į Juodkrantę. Kaip ir visi atostogaujantys, panašiu laiku kaip į darbą išeidavome prie jūros. Tas dvi savaites jūra būdavo visas gyvenimas. O visus likusius metus svajodavai, kad vėl prie jos grįši. Dabar, kai pasikeitė aplinkybės ir gyvenu prie jūros, tai priimu kaip esamybę. Ir apsilankymai ten tampa kur kas retesni. Tačiau kiekvienas apsilankymas prie jūros man tampa nusiraminimu. Kai esi pavargęs, vėjo gūsis, kad ir koks jis būtų, – stiprus ar silpnas – ir jūros ošimas labai gerai išvėdina smegenis, suteikia naujų jėgų.
