Iššoko nedidelis guzelis

Viena iš piktybinių kraujo ligų – Hodžkino limfoma – Saulius susirgo prieš dvejus metus. Tuo metu 37-erių metų vyras buvo tėvystės atostogose – rūpinosi penkerių metų dukryte ir dvejų metų sūneliu. Saulius prisimena, kad pirmas nerimą keliantis ženklas buvo iššokęs nedidelis guzelis kaklo limfmazgio srityje. "Po savaitės nuėjau pas gydytoją. Rentgeno nuotraukoje tarp plaučių pasimatė įtartinas šešėlis. Šeimos gydytojas išrašė siuntimą pas onkologą. Vizito pas šį gydytoją teko palaukti. Tuo metu naktimis pradėjau labai gausiai prakaituoti – tekdavo net kelis kartus per naktį keisti prakaitu permirkusius drabužius, patalynę. Paskui ėmė ir labai smarkiai niežtėti visą kūną. Supratau, kad tai labai rimta. Pradėjau domėtis, ieškojau informacijos patikimose interneto svetainėse. Supratau, kad šie du simptomai yra du pagrindiniai Hodžkino limfomos simptomai", – prisiminė Saulius.

Dar prieš išgirsdamas diagnozę iš gydytojų, vyras pasakoja supratęs, kad ši liga taps gyvenimo iššūkiu, kurį reikės įveikti.

Kauniečiui buvo atlikta pozitronų emisijos tomografija – tyrimas, padedantis tiksliai nustatyti piktybinės ligos židinius organizme. Jį atlikus, Sauliui buvo nustatyta ketvirta Hodžkino limfomos stadija. "Tai truputį išgąsdino, bet mano gydytoja nuramino, kad sergant limfoma ketvirta stadija nėra kažkas labai baisaus. Ketvirta limfomos stadija reiškia, kad liga jau pažengusi, kad yra daugiau nei vienas jos židinys. Man nustatė židinius limfmazgiuose, tarp stuburo slankstelių ir ant klubo", – dabar jau ramiai pavojingos ligos židinius skaičiavo pašnekovas.

Mintyse dėkojau kraują paaukojusiam žmogui, kad aš jo dėka galiu gyventi.

Pasitikėjo gydytoja

Saulius įsitikinęs: pasveikti padėjo ne vien užsispyrimas nepasiduoti ligai – labai svarbus buvo jį gydžiusios gydytojos hematologės Mildos Rudžianskienės tinkamai parinktas gydymo būdas. "Ji nuramino, pasakė, kad nuo šios ligos išgyjama net 95 proc. atvejų. Sužinojau, kad, gydant Hodžkino limfomą, pagal tyrimų rezultatus individualiai pritaikomas gydymas. Pasitikėjau savo gydytoja, tikėjau, kad ji man pritaikys geriausią gydymą", – pasakojo Saulius.

Jis skaičiuoja: limfmazgis kakle padidėjo 2018 m. rugpjūčio mėnesį, o gydymas baigėsi 2019 m. sausį. Per tą laiką kauniečiui skirti šeši intensyvūs chemoterapijos ciklai, kiekvieno jų metu lašinti būtent Hodžkino limfomos atveju skiriami kelių rūšių vaistai. "Tie vaistai buvo labai stiprūs, tiesiog deginantys. Kartą kateteris man buvo išlindęs iš venos ir kažkiek tų vaistų pateko į raumenį – toje vietoje atsirado tamsus ruožas. Liko keletas tokių raumens ir venos išdegimo vietų. Tai įsivaizduokite, kokį krūvį, lašinant tuos vaistus, gauna venos, kapiliarai, širdis. Po kurio laiko tampa sunku ir adatą įvesti į veną, nes ji pasidaro labai kieta", – apie šalutinį vaistų poveikį užsiminė vyras.

Per pertraukas tarp chemoterapijos ciklų būdamas namuose jis per dieną išgerdavo po 20–30 tablečių skirtingų vaistų. "Tai būdavo hormoniniai vaistai, taip pat vaistai nuo skirtingų uždegimų, grybelių. Gydant vėžį labai nusilpsta imunitetas, nuo įvairių ligų gali apsisaugoti tik gerdamas vaistus", – pasakojo Saulius.

Prieš kiekvieną naują chemoterapijos ciklą jam būdavo atliekamas kraujo tyrimas, pagal kurį sprendžiama, ar organizmas atlaikys tolesnį gydymą. "Man pasisekė – atlaikiau visus šešis pagrindinius chemoterapijos ciklus. Tik dviejų papildomų ciklų neskyrė, nes organizmas ir kraujas buvo labai nusilpę", – prisiminė pašnekovas.

Izoliavosi pusei metų

Prasidėjus pandemijai, Sauliui juoką kėlė kai kurių lietuvių nusiskundimai, kad reikia izoliuotis, negali nueiti nei į šokius, nei į teatrą. "Man buvo keista, kad žmonėm atrodė, jog prasidės pasaulio pabaiga, jei jie į kokį renginį nenueis. Juk gyvenime yra daug svarbesnių dalykų. Susirgęs vėžiu, aš buvau izoliavęsis daugiau nei pusę metų. Išbuvau be jokio gyvo kontakto su išoriniu pasauliu, bendravau tik su žmona, vaikais ir gydytojais. Net su vaikais labai mažai bendravau, nes jie tuo metu lankė vaikų darželį ir galėjo man parnešti užkrečiamų ligų", – pasakoja jaunas vyras ir prisimena, kad per gydymosi pusmetį jam teko porą kartų pagulėti ligoninėje dėl bakterijų sukeltų uždegimų.

Kartu: "Kai esi jaunas, nori matyti šeimą, vaikus, labiau kabiniesi į gyvenimą", – sako Saulius, už kartu įveiktą vėžį dėkingas savo žmonai Raimondai. Asmeninio archyvo nuotr.

Įsimintiniausiu įvykiu iš savo ligos istorijos Saulius vadina 2019 m. sutikimą Kauno klinikose. "Buvau ten dėl labai prastos savijautos, uždegimų, temperatūros. Hemoglobinas buvo labai nukritęs – vos 60 (normalus hemoglobino kiekis kraujyje – 120–160 g/l – red. past.), kraujas beveik nebekrešėjo. Kad ir nedaug įsipjovęs, galėjau visiškai nukraujuoti. Tada, kaip tik pasitinkant Naujuosius metus, prieš pat 24 val. man pradėjo lašinti kraują. Mintyse dėkojau kraują paaukojusiam žmogui, kad aš jo dėka galiu gyventi. Nežinau, ar būčiau išgyvenęs be donoro kraujo. Tada sutikau Naujuosius metus, džiaugdamasis, kad dar gyvenu. Šalia buvo žmona, – vyro žodžiais, jo organizmas tuo metu buvo taip išsekęs, kad pačiam atsikelti iš lovos ir nueiti į tualetą ar nusiprausti buvo per sudėtinga. – Taip sutikau 2019 m. O sausio antroje pusėje gavau šeštą chemoterapijos ciklą, po kurios man pripažino remisiją."

Didesnis išbandymas žmonai

Saulius prisimena labai sunkiai ištvėręs chemoterapiją, jį nuolat pykindavo. "Įsivaizduokit, jei dvylika valandų per dieną lašina lašelinę, sulašina gal 3 l skysčio su chemija, tai kiek visa tai visą organizmą apnuodija. Ligos metu atradau akupunktūrą, aromaterapiją – tai padėdavo sumažinti pykinimą", – atradimais dalijosi Saulius.

Vis dėlto, pasak vėžį įveikusio vyro, ligos metu jį labiausiai vargino nemiga. Dėl prakaitavimo ir nuolatinio niežulio būdavo sunku užmigti. Dušas nepadėdavo – nusiprausus po šiltu vandeniu niežtėdavo dar labiau. "Taigi, būdavo sunku užmigti, nuolatos būdavau neišsimiegojęs, pavargęs fiziškai ir psichologiškai. Po antros chemoterapijos nuslinko plaukai, bet dingo niežulys. Tada jau galėjau ramiau miegoti. O naktimis prakaituodavau dar ilgai – beveik viso gydymo metu", – apie sergančio organizmo pastangas toksinus pašalinti per prakaitą pasakojo pašnekovas.

Sportas, judėjimas, imuniteto stiprinimas, sveika mityba, streso vengimas – tikiuosi, visa tai padės man išlikti remisijoje.

Už kartu įveiktą vėžį Saulius dėkingas savo gyvenimo moteriai – žmonai Raimondai. Kauniečio žodžiais, jai teko atlaikyti dar didesnį išbandymą nei jam pačiam. "Aš jaučiausi ramesnis. Labai daug domėjausi savo liga, daug skaičiau, todėl daug labiau tikėjau, kad pasveiksiu. Aišku, būdavo momentų, kai pradėdavau bijoti dėl visko. Bijodavau, kad vaistai nesuveiks, kad liga išplis labiau. O Raimonda dar labiau visko bijojo. Ant jos pečių tuomet buvo viskas: verslas, vaikai, namai. Kai aš visai neturėjau jėgų, ji fiziškai rūpinosi ir manimi. Iki ketvirto chemoterapijos ciklo stengiausi padėti žmonai, stengdavausi atlikti buitinius darbus kaip ir anksčiau", – vyro žodžiais, paskui organizmas taip nusilpo, kad visas krūvis teko Raimondai.

Pašnekovas prisimena: kartais būdavo taip blogai, kad jis net nebūdavo tikras, ar išgyvens, ar organizmui tenkantį didžiulį krūvį atlaikys širdis. "Tokiais momentais labiausiai norėdavosi, kad artimiausias žmogus būtų šalia. Žmona labai palaikė, tačiau dėl mano ligos labai jaudinosi. Ji vaikams pasakė: tėtis labai serga, turi gydytis, dabar nukris jo plaukai, jis pasikeis. Žmona nuo mūsų vaikų ligos rimtumo neslėpė – net buvo pasakiusi: gali būti, kad tėvelio nebebus", – vyras neslėpė, kad žmona vaikams buvo užsiminusi ir apie blogiausią scenarijų.

Ligos metu Saulius numetė 10 kg svorio, jam nuslinko vešlūs garbanoti plaukai. "Tie plaukai buvo nepaklusnūs, kartais kirpėjai pasiskųsdavau, kad erzina. Tai va – dabar nebeturiu", – šyptelėjo vyras, kuriam po ligos plaukai ataugo silpni ir daug retesni.

Kaunietis viliasi, kad liga nebesugrįš. Prognozės – optimistinės: po penkių metų 80 proc. žmonių, sirgusių šia liga, ji neatsinaujina. "Čia labai daug priklauso nuo žmogaus organizmo, nuo to, ar jis pakeičia savo gyvenimą po ligos, ar saugosi. Sportas, judėjimas, imuniteto stiprinimas, sveika mityba, streso vengimas – tikiuosi, visa tai padės man išlikti remisijoje, – viliasi Saulius ir pasakoja, kaip pakeitė savo gyvenimą. – Prieš ligą aš galvojau, kad gyvenu gana sveikai. Nerūkiau, negėriau, nevartojau saldžių, gazuotų gėrimų, pagal tuometinį įsivaizdavimą stengiausi valgyti natūralų maistą. Pradėjęs domėtis sveika mityba, supratau, kad iki ligos aš vis dėlto nelabai sveikai maitinausi. Dabar ėmiau domėtis, ką valgau, koks maisto produktas kokią naudą ar žalą daro organizmui, ėmiau valgyti kuo natūralesnį, šviežią augalinį maistą, labai sumažinau gyvulinių, pieno produktų."

Pasibaigus gydymui, Saulius suprato: reikės labai rimtai dirbti, kad atsistatytų ligos smarkiai nualintas kūnas. Jį vargino nuolatiniai širdies ritmo sutrikimai, raumenys buvo nusilpę, dėl sutrikusios kraujotakos tirpo kojos. Visi šie negalavimai liko praeityje.

Iki ligos aktyviai sportavęs, tą patį kaunietis daro ir dabar. Tris kartus per savaitę prakaitą lieja sporto klube. Po ligos jį sportuoti skatinusį trenerį ir sveikos gyvensenos propaguotoją Andžejų Michmelį vyras vadina savo motyvacijos šaltiniu.

Vėžį sukėlė stresas?

Saulius svarsto, kas galėjo sukelti vėžį? "Dešimt metų dirbau logistikos srityje – tai yra labai daug streso sukeliantis darbas. Viską labai giliai priimdavau, nesugebėdavau išlieti. Manau, dalis kaltės dėl vėžio tenka stresui, dalis – skaniam, bet nesveikam maistui. Kotletukai, šašlykai, kepsniai. Dabar mėsos vietą mano racione dažnai užima daržovės, vaisiai, įvairios sėklos. Vengiu cukraus, kaip pagrindinės medžiagos, kuria maitinasi vėžys. Aš ne tik jo nededu į arbatą ar kitus gėrimus, bet ir renkuosi tokius produktus, kuriuose pridėtinio cukraus yra mažiau arba jo išvis nėra. O kai nebegauni pridėtinio cukraus, tai ir pomidoras tampa saldus", – šypsosi pašnekovas.

Chemoterapijos metu mačiau ir tokių, kurie prašė, kad jiems į palatą atneštų kokakolos arba vis bėgdavo parūkyti.

Jis įsitikinęs: jei, prasidėjus remisijai, žmogus vėl nesveikai maitinasi, valgo greitą, perdirbtą maistą, rūko, nejuda, nesportuoja – vėl laukia ligos atkrytis. Vyras pastebi, kad gyvenimo būdą sugeba pakeisti ne visi sergantieji piktybinėmis ligomis: "Chemoterapijos metu mačiau ir tokių, kurie prašė, kad jiems į palatą atneštų kokakolos arba vis bėgdavo parūkyti. Yra žmonių, kurie nesusimąsto net susirgę tokia liga. O kai esi jaunas, nori matyti šeimą, vaikus, labiau kabiniesi į gyvenimą."

Ateinančių metų pradžioje vyras teigia švęsiantis dvejų remisijos metų sukaktį. "Pirmi metai po ligos buvo sunkūs. O dabar jaučiu, kad mano kūnas vėl sustiprėjo, didžioji jėgų dalis sugrįžo. Manau, labai gerai, kad prasidėjus remisijai dar dvejus metus žmogui nustatomas tik dalinis darbingumas. Tą laiką gali skirti sveikatai stiprinti, kaupti jėgas ir ruoštis vėl visiškai įsilieti į gyvenimą. Tam aš dabar ir skiriu savo laiką. Be to, turiu laiko pamąstyti, ką toliau gyvenime veiksiu. Turiu planų savanoriauti. Norėjau tapti donoru, bet, kadangi esu sirgęs vėžiu, juo nebegalėsiu būti. Turiu planų studijuoti bendrąją slaugą, kitas variantas – tapti paramediku, vairuoti greitosios pagalbos automobilį. Kažkas, duodamas kraujo, išgelbėjo mane – dabar aš noriu gelbėti kitus", – ateities planais dalijosi jėgas baigiantis atgauti vyras.

"Sauliui buvo pritaikytas agresyvus gydymas, kuris davė rezultatų. Galima pasidžiaugti – dabar jis jau beveik dveji metai remisijoje", – sakė S.Grumadą gydžiusi gydytoja hematologė M.Rudžianskienė.

Hematologė: piktybinės kraujo ligos Lietuvoje gydomos šiuolaikiškai

Kasmet Lietuvoje piktybinėmis limfomomis suserga apie 500 žmonių. "Jų galimybės pagyti šiais laikais yra daug didesnės nei prieš dešimt metų", – sako Kauno klinikų Onkologijos ir hematologijos klinikos gydytoja hematologė mokslų daktarė M. Rudžianskienė.

– Kiek paplitusios piktybinės kraujo ligos? Ar jų dažnai pasitaiko tarp kitų vėžinių ligų?

– Yra ir dažnai pasitaikančių vėžinių kraujo ligų, ir retesnių. Mielominė liga (kaulų čiulpuose esančių plazminių ląstelių vėžys – red. past.) sudaro 1 proc. visų onkologinių ligų. Kalbant apie onkologines kraujo ligas, mielominė liga sudaro 10 proc. atvejų. Limfomos – 1–1,5 proc. visų onkologinių ligų. Ūminės leukemijos yra šiek tiek retesnės.

– Kurių piktybinių kraujo ligų pasitaiko dažniausiai?

– Dažniausiai pasitaiko trims pagrindinėms onkohematologinių ligų grupėms priskiriami atvejai. Tai limfomos, mielominė liga (arba dauginė mieloma) ir leukemijos. Lėtinės leukemijos dažnesnės, ūminės – retesnės.

– Ar egzistuoja tam tikri bendri simptomai visoms piktybinėms ligoms, ar vis dėlto iš tam tikrų simptomų galima suprasti, kad tai piktybinė kraujo liga?

– Ligos pradžioje piktybinių kraujo ligų simptomai yra visiškai neišsiskiriantys, nespecifiniai. Pavyzdžiui, tai gali būti simptomai, labai panašūs į peršalimo, ir net nepagalvotum, kad tai piktybinės kraujo ligos pradžia. Vėliau simptomai įgauna vienai ar kitai ligų grupei būdingesnę eigą. Tarkim, susirgus kažkuria iš ūminių leukemijų, gali pradėti rastis mėlynės, prasidėti kraujavimai, dažnesnės infekcinės ligos, išryškėti mažakraujystė. Sergant mieloma, gali skaudėti kaulus, jie gali dažnai lūžti. Ši liga gali pažeisti inkstus. Sergant limfomomis, padidėja limfmazgiai kakle ar pažastyse. Tokie simptomai atsiranda, kai liga jau būna pažengusi. Pačioje ligos pradžioje gali būti tik nuovargis, silpnumas. Dėl to, kad patiriami simptomai nespecifiniai, o priešingai – gana įprasti, būdingi esant įvairiems negalavimams, ankstyvosiose limfomos stadijose dažniausiai nei šeimos gydytojas, nei artimieji, nei pats žmogus neįtaria, kad jam – limfoma. Ir tik atsiradus kitų simptomų ima įtarti piktybinę kraujo ligą.

Milda Rudžianskienė. Asmeninio archyvo nuotr.

– Kokiais tyrimais diagnozuojamos šios ligos?

– Tyrimai skiriami priklausomai nuo to, kokia kraujo liga įtariama. Jei įtariama limfoma – reikia imti limfmazgio biopsiją. Jei įtariame leukemiją ar dauginę mielomą – reikėtų daryti kaulų čiulpų biopsiją. Kartais reikalingi platesni, specifiškesni kraujo, radiologiniai tyrimai: rentgenas, kompiuterinė tomografija ar pozitronų emisijos tomografija. Bendras atliktas kraujo tyrimas kartais taip pat leidžia įtarti, kad tai yra viena ar kita kraujo liga, tačiau limfomos atveju kraujo tyrimo rezultatai dažniausiai būna normalūs. Tačiau bet kuriuo atveju piktybinei kraujo ligai patvirtinti reikia histologinių tyrimų – biopsijos.

– Kaip gydoma dabar, esant tam tikrų apribojimų dėl koronaviruso?

– Mūsų darbas nebuvo sustojęs net karantino metu. Visiems pacientams, kuriems reikėjo chemoterapijos, ji buvo skiriama ir atliekama. Vieni – stacionare, kiti – chemoterapijos dienos stacionare. Net ir karantino metu šie žmonės neliko be pagalbos. Šiuo metu šių paslaugų prieinamumas taip pat yra užtikrintas. Poliklinika dirba visu pajėgumu, pacientai gali ir patys registruotis, ir šeimos gydytojai juos pirmiausia registruoti į nuotolinę konsultaciją, o vėliau – kontaktinę.

Pirmas žmogus, kuris turėtų įtarti piktybinę ligą, yra šeimos gydytojas. Esant tam tikrų įtarimų, jis turi arba skirti atlikti tam tikrus tyrimus, arba iš karto siųsti pacientą pas onkologą. Juk, kaip minėjau, kai kurios ligos net iš bendro kraujo tyrimo gali būti įtariamos. Pavyzdžiui, įvairios lėtinės leukemijos, ūminės leukemijos. Jei padidėję limfmazgiai, šeimos gydytojas gali įtarti, kad galbūt tai yra limfomos pradžia. Ir tada atitinkamai pacientą nusiunčia pas gydytoją specialistą. Biopsijas ir kitus labiau specifinius tyrimus skiria gydytojas specialistas.

– Ar sergantieji piktybinėmis kraujo ligomis Lietuvoje gydomi šiuolaikiškai?

– Šiais laikais, turbūt per pastarąjį dešimtmetį, iš esmės pasikeitė visų onkohematologinių ligų gydymas ir jis yra labai pažengęs, šiais laikais į rinką atėjus naujos kartos vaistams, biologinei terapijai, pacientų, sergančių piktybinėmis kraujo ligomis, išgyvenamumas žymiai pailgėjo. Nustačius diagnozę, labai svarbu tinkamai parinkti gydymą konkrečiam pacientui, įvertinus jo amžių, sveikatos būklę, genetinius ligos faktorius ir kita. Paprastai kraujo ligos gydymas susideda iš trijų etapų: specifinio gydymo siekiant kontroliuoti pačią ligą, paciento stebėsenos bei ligos sukeltų komplikacijų gydymo. Skirtingos piktybinės kraujo ligos gydomos skirtingai, jų gydymas labai įvairus. Biologinė terapija dažnai kombinuojama su chemoterapija, kurios tikslas kontroliuoti ligą, pasiekti remisiją. Tam tikrais atvejais taikomas ir spindulinis gydymas, kraujodaros kamieninių ląstelių transplantacija. Paciento stebėsena reikalinga tam, kad laiku pamatytume ligos atkrytį, kol neišsivystė sunkios komplikacijos. Anksčiau susirgus viena ar kita piktybine kraujo liga pacientai likdavo be pagalbos, o šiais laikais skiriame tikrai modernų šiuolaikišką gydymą.

– Paprovokuosiu: ar šiais laikais piktybinės kraujo ligos pagydomos?

– Piktybinės kraujo ligos nėra viena ligų grupė. Net ta pati liga, pavyzdžiui, limfoma, nėra vienos ląstelės ta pati liga, identiška visiems pacientams. Ir pagijimas galimas, bet tai visų pirma priklauso nuo ligos ypatybių (stadijos ir pan.), įvairų genetinių veiksnių, nuo tos ligos jautrumo vaistams. Nuo to priklauso, ar liga pasiduos gydymui. Priklauso ir nuo paties ligonio savybių, ar jo amžius, sveikatos būklė leis taikyti, pavyzdžiui, kamieninių ląstelių transplantaciją, ar bus galima skirti agresyvų gydymą. Taigi, susideda labai daug lemiančių veiksnių. Labai dažnai būna, kad toje pačioje palatoje guli pacientai, kurių ligos diagnozė tokia pati, ir vienam sekasi puikiai, o kitam – nelabai gerai. Kodėl? Gal taip suveikia ligos mechanizmai, gal žmogaus organizmo ypatybės, molekulinio lygio vaistų veikimo ypatybės, kurios dar nėra iki galo ištyrinėtos. Todėl ir mes, gydytojai, 100 proc. negalime pasakyti, kodėl vienam sekasi, o kitam nesiseka. Tačiau sėkmės atvejų tikrai yra ir kai kurie ligoniai visiškai pasveiksta, grįžta į visavertį gyvenimą, darbą.

Taikant šiuolaikinį gydymą, pasveikimo atvejų ar ilgalaikių remisijų yra žymiai daugiau, nei būdavo anksčiau.

– Pasveikimo tikimybė paprastai siejama su piktybinės ligos stadija?

– Taip, svarbu, kurios stadijos yra liga. Limfoma turi keturias stadijas, mielominė liga – tris, ir kuo mes anksčiau pagausime ligą, kuo mažiau bus ligos masės organizme, tuo ją gydyti ir išgydyti bus lengviau. Bet, pavyzdžiui, ūminės leukemijos neturi stadijų. Čia jau kiti parametrai lemia išgijimą.

Taip tiesiogiai teigti, kad visos kraujo ligos yra pagydomos, negalėčiau. Tačiau, priklausomai nuo anksčiau minėtų veiksnių, galime kalbėti apie kai kurių pacientų pasveikimą. Juk šiais laikais diagnozės nustatomos tiksliai, atliekami ne tik kraujo, radiologiniai, bet ir genetiniai tyrimai. Be to, anksčiau žmonės gal neskubėdavo pas gydytojus, dažnai vėlesniais, uždelstais atvejais kreipdavosi. Dabar žmonės budresni, kreipiasi anksčiau – daugiau nustatome ankstyvų onkologinių ligų stadijų. Diagnostikos galimybės dabar labai geros, ir, jei žmogus kreipiasi, taip nebūna, kad rimta liga liktų nenustatyta. Inovatyvūs vaistai Lietuvoje taip pat prieinami. Tiesa, medicina nestovi vietoje – kuriami vis naujesni vaistai.

– Kaip manote, kada bus sukurta vakcina nuo vėžio, kada vėžys taps visiškai išgydomas?

– Medicina yra viena sparčiausiai besivystančių sričių pasaulyje, kiekvienais metais sukuriama naujų medikamentų, atsiranda naujų gydymo metodų, tokių kaip ląstelių terapija, vakcinos nuo onkologinių ligų. Ir aš tikiuosi, kad, pasitelkus genetinius tyrimus, bus atrasti individualizuoti gydymo metodai, kurie leis kiekvienam pacientui parinkti specifinį išskirtinį gydymo metodą ir tokiu būdu visiškai išgydyti pacientą nuo vėžio