Praeitis virsta metafora

Į festivalį iš Andalūzijos, Ispanijos, atvykusį rašytoją kalbino literatūros istorikė profesorė Dalia Kuizinienė ir kultūros žurnalistė, radijo laidų vedėja Juta Liutkevičiūtė.

Susitikime nemažai dėmesio skirta naujausiai rašytojo knygai – romanui „Geležiniai gyvatės kiaušiniai“. Paklaustas, ar nekeista po dvejų metų grįžti prie šio kūrinio, apie jį galvoti ir kalbėtis, rašytojas neslėpė: dabartinių įvykių kontekste knyga jam tebegyva. Profesorė D.Kuizinienė prisiminė ir vieną anksčiau išsakytų S.Šaltenio minčių: „Reikia rašyti tada, kai praėjęs laikas jau sutelpa į metaforą.“

Rašytojas šią savo mintį papildė: gera literatūra, geras menas patys yra metafora. „Metafora, kaip rašė ispanas Ortega y Gassetas, yra pincetas, kurį Viešpats paliko žmogaus kūne, – sakė rašytojas. – Galima rašyti dokumentines knygas, bet man tai neįdomu. Kai gyvenimas yra kaip atominė bomba, kai gali vienu ar keliais sakiniais nusakyti gyvenimą, – tai yra menas, tai yra įdomu.“

„Geležiniuose gyvatės kiaušiniuose“, kaip ir kitose S.Šaltenio knygose, dažnai kalbama apie tikrus istorinius įvykius ar asmenybes, bet, paties rašytojo žodžius priminė J.Liutkevičiūtė, rašyti tikrais vardais ir pavardėmis jam atrodo literatūrinė nuodėmė. Pratęsdamas šią mintį S.Šaltenis sakė, kad vardai ir pavardės romanuose gali būti, bet tai jau kita literatūra, kuriai jis nesutvertas. Jam esą svarbiau užrašyti gilius žmogaus išgyvenimus istorinių įvykių kontekste.

Magija ir tikrovė

Rašytojas pripažino paliekąs erdvę, neužkertąs kelio skaitytojų vaizduotei ir magiškajam realizmui, kurio jo paskiausiame romane gausu, bet pabrėžė ir autentiškų detalių svarbą.

„Čia kaip statyti bažnyčią: statai iš autentiškų plytų plytelių, autentiškų pastebėjimų, pokalbių nuotrupų. Rašydamas surenku krūvas knygų, atrodytų, visiškai niekam nereikalingų, ne į temą. Bet tos knygos reikalingos, ir didžiulis kalnas jų lieka, ir stori sąsiuviniai, kol parašai visą gyvenimą“, – sakė S.Šaltenis.

Susitikimo dalyviai iš autoriaus lūpų galėjo išgirsti romano „Geležiniai gyvatės kiaušiniai“ ištrauką. Joje, pastebėjo viena pokalbio moderatorių prof. D.Kuizinienė, užsimezga meilė, jos idėja, paieškos, disonuojančios su posovietinio gyvenimo tikrove, ir neišsipildžiusi, neįmanoma meilės istorija. Knyga, anot literatūros kritikės, – vaizdinga, kinematografiška, sudėliota iš vaizdingų, fragmentiškų novelių, išryškinančių vis kitas idėjas.

Kinematografija neliko nuošalyje ir šiame susitikime. Juolab kad 1978 m. pagal S.Šaltenio apysaką sukurtas, Arūno Žebriūno režisuotas kino filmas „Riešutų duona“ yra tapęs Lietuvos kino klasika. Paklaustas, kiek pats prisidėjo į teatro sceną ar didįjį ekraną perkeliant jo kūrinius, S.Šaltenis dalijosi prisiminimais apie bendrą savo ir režisieriaus Eimunto Nekrošiaus projektą – Klaipėdos dramos teatre statytą spektaklį „Kalės vaikai“.

E.Nekrošiaus paprašytas „duoti kibirkštį“, S.Šaltenis rašydavęs jam laiškus, dalydavosi vaizdiniais, iš kurių režisieriui likdavo viena ar kita detalė, idėja. „Aš taip sutvertas, labai jaučiu žodį, bet gera literatūra ta, kai skaitant nebelieka žodžių. Kai rašau, matau vaizdus“, – sakė S.Šaltenis.

Kai palaidoji, galvoji, reikėjo daugiau pabūti, kažką pasakyti, kažką dar padaryti. O kas gi svarbiau yra?

Kaip ir „Geležiniai gyvatės kiaušiniai“, taip ir kiti susitikime paminėti rašytojo S.Šaltenio romanai: „Kalės vaikai“, „Demonų amžius“, „Žydų karalaitės dienoraštis“, „Basas ir laimingas“ – atsiremia į istorinę temą. Tai ne istoriniai romanai, bet juose atpažįstami istoriniai prototipai, kontekstai, istorinis laikmetis. Paklaustas, kaip pasirenka tokias temas ir kontekstus, rašytojas pabrėžė, kad tie istoriniai įvykiai turi būti giliai asmeniški. „Lyg mano šeimos istorija, mano šeimos albumas. Atrodytų, kad ir svetimi įvykiai, bet paskui prisimeni senelio pasakojimus... Juk turi sušildyti istoriją. Istorija turi būti asmeniška, ji turi jaudinti“, – sakė jis.

Gyvenimas – kaip dovana

Kibirkštimis, tik nebūtinai kūrybos, bet ir gyvenimo meno, S.Šaltenis dalijosi ir su gerbėjais. Paklaustas apie naująjį gyvenimo etapą Ispanijoje, jis sakė persikraustęs, kad gyventų šalia dukterų.

„Kai palaidoji, galvoji, reikėjo daugiau pabūti, kažką pasakyti, kažką dar padaryti. O kas gi svarbiau yra? Kaipgi gražus žmonių gyvenimas? Daugiau nieko gi nėra. Jeigu nėra karo, jeigu neištinę iš bado, viskas mums yra duota. Mes patys sau esame nelaimė, patys sau kryžius. Ir patys sau esame džiaugsmas. Ir kitiems galime būti džiaugsmas“, – atviravo rašytojas.

Aštuntąją dešimtį įpusėjęs S.Šaltenis literatūros gerbėjus ragino nebijoti gyventi. „Visą laiką kažkas gražaus atsiveria, svarbu, kokiomis akimis mes žiūrime, kaip gyvenimą priimame, – sakė prozininkas. – Visi patiriame, anksčiau ar vėliau, baisų sielvartą ar negandas, bet jeigu žiūri į gyvenimą kaip į dovaną, tada ir gimsta ta prasmė, kurios mes visi ieškome ir be kurios gyvenimas atrodo nepilnas. Nereikia bijoti. Reikia gyventi drąsiai.“

Tokį sprendimą Utenos rajono savivaldybės taryba priėmė šią savaitę.

Rašytojui, dramaturgui, scenaristui, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatui S. Šalteniui šis vardas suteiktas „už reikšmingą pilietinę, literatūrinę, kultūrinę veiklą ir Sąjūdžio idėjų  puoselėjimą“.

Rašytojas, aktorius P. Treinys pagerbtas už aktorinę, kultūrinę–literatūrinę veiklą, garsinančią Utenos kraštą.

Žirgininkė V, Jovarienė įvertinta „už ilgą, atkaklų ir nuoširdų darbą puoselėjant žirgininkystės tradicijas, kaupiant ir saugant senuosius liaudies buities, kultūros, tautodailės eksponatus ir įkurtą Žirgininkystės muziejų“.

Utenos krašto garbės piliečio vardas suteikiamas Utenos krašto garbės piliečio vardo suteikimo komisijos teikimu savivaldybės tarybos sprendimu.

– Šiuo metu rašote naują romaną, ar jūsų dėmesį vėl patraukė istorinė tema?

– Taip, dabar rašau romaną "Geležiniai gyvatės kiaušiniai". Kažkada su visa šeima keliavome po Argentiną, mano nepamirštamos Lolos gimtinę. Kokioje nors pakelės užeigoje, gatvėje ar lėktuve visi jos užkalbinti nepažįstami greitai tapdavo širdingiausiais draugais. Su viena ponia ji ilgai užsikalbėjo apie visokius sapnus ir ta ponia jai papasakojo apie moterį, kuriai sapnas visiškai sugadino gyvenimą.

Tai moteriai sapne pasirodė prosenelis, kuris prieš šimtą metų pabėgo iš Europos: plaukė į Niujorką, bet nustebęs išlipo Buenos Airių uoste. Pasirodo, įlipo ne į tą laivą. Ta moteris atsibudusi apsiverkė ir viską metusi išdūmė kažkur į tą nežinomą, šalčio sukaustytą prosenelio Europą. Ir atsidūrė ten kaip tik per pačius kruvinus neramumus ir šaudymus griūvant komunizmui. Ši viena ausimi nugirsta istorija įstrigo mano atminty ir daug metų brendo.

– "Žydų karalaitės dienoraštis" neseniai pasirodė italų ir bulgarų kalbomis, rudenį romanas pasirodys ir anglų kalba. Kaip skaitytojai priima šią istoriją, kaip reaguoja į šį tamsų mūsų istorijos etapą?

– Gyvenu atsiribojęs nuo visokio triukšmo. Juokiuosi, kad geras mano gyvenimas – mano knygos tarsi pačios be manęs kruta. Jei reikia, dukros pabendrauja su leidėjais, vertėjais ar kokiais skaitytojais. Va, skambino dukra ir juokėsi, kad entuziastingi italai skaitytojai rudenį Sicilijoje ruošia "Žydų karalaitės dienoraščio" pristatymą. Ir ne kokioje bibliotekoje, kaip įprasta, o kažkokioje prabangioje salėje.

Užsienio skaitytojai, girdėjau, pastebi, kad mano literatūra labai vaizdinga, kinematografiška. Dukra pranešė, kad vokiečiai susidomėjo mano knyga "Basas ir laimingas". Prodiuseriui atrodo, kad pagal šį romaną reikėtų penkių ar šešių serijų televizijos filmą susukti.

– Ir Lietuvoje "Žydų karalaitės dienoraštis" sulaukė daug skaitytojų dėmesio bei vertinimų. Kas jums labiausiai įsiminė iš skaitytojų reakcijų, vertinimų?

– Labiausiai įsiminė skambutis iš Kauno. Dar maža būdama lietuvių išslapstyta žydė Eliza susijaudinusi manęs klausė, iš kur taip viską atspėjau rašydamas. Net tokia muzika kaip ir mano Žydų karalaitei Esterai jai skambėjo. Žinoma, man niekas to nepasakojo, daugybė detalių sugalvotos, pavirtusios metaforomis... O, pasirodo, tos detalės tikresnės nei tikros, su mėsa ir krauju.

– Vis naujos skaitytojų kartos skaito ir atranda "Riešutų duoną", Arūno Žebriūno filmas rugpjūtį bus rodomas visoje Lietuvoje. Kaip šiandien jūs pats žvelgiate į "Riešutų duoną"?

– Kai šiandien žvelgiu į "Riešutų duoną", matau savo jauną mergaitę Lolą iš Pietų, iš Patagonijos. Dieną ar naktį aš jai diktuoju šitos knygos puslapius, ji juokiasi, žiovauja paryčiais arba netikėtai jos didelės tarsi nustebusios stirnos akys sudrėksta... Gal todėl tokie sudrėkę mano literatūros puslapiai yra gyvybingi, nepaliesti senatvės, nors pusė amžiaus praėjo, nebeturiu kam diktuoti, nebegaliu rašyti taip, rodos, lengvai, be prakaito, lyg žaidžiant slapčiausius meilės žaidimus, kuždantis sieloms.

Gyvenu atsiribojęs nuo visokio triukšmo. Juokiuosi, kad geras mano gyvenimas – mano knygos tarsi pačios be manęs kruta.

– Pagal jūsų romaną "Kalės vaikai" Klaipėdoje pastatytas spektaklis buvo vienas paskutinių jūsų bičiulio Eimunto Nekrošiaus darbų. Kaip prisimenate darbą su teatro maestro?

– Po "Kalės vaikų" premjeros Eimuntas Nekrošius užkulisiuse kažkodėl mįslingai pakraipė galva, lyg išsiaiškinęs pagaliau kokį sąmokslą ir pasakė: "Ten, Sauliau, tavo sakiny, dugno nepasieki, ten tiek visko, tiek visko..." Aš jam atsakiau: "Nustebinai, Eimi, tu chuliganas, galingai padarei, išplėšei spektaklį, bet jau lyg ne raumenimis, o vien gyslomis."

Jis buvo be galo darbštus, kantrus, panašus į kaimietį, kuris žiauriai įsikirto kirviu į koją, bet, kol nesuvarė gyvulių, nebaigė darbų, nevažiavo į ligoninę. Taip panašiai santūriai keliasdešimt metų bendravome – lyg kokie rimti, vienas kitą gerbiantys ir smalsiai, bet neįkyriai stebintys ūkininkai.

Pernai rudenį, gal keli mėnesiai prieš mirtį, jis kalbėjo, kaip Lietuvoje statys mano "Demonų amžių", sutarėme, kad Sankt Peterburgo scenai parašysiu dramą pagal "Amžinai žaliuojantį klevą".

Ir dabar man atrodo, kad jis paskambins ir dėl to per daug nenustebsiu, nes tarp tų jo skambučių kartais būdavo ir ilgų metų pertraukos. Išnirs Eimis iš nebūties lyg iš rūko be galo kantrus, kaip tas darbštus ūkininkas, dar nebaigęs darbų, kraujo pilnu batu, ir paklaus kaip visados savo pakimusiu, lyg atidrėkusiu balsu: "Ką veiki? Gal susitinkam?"

– Kalbėjome apie literatūrą, o ar lieka laiko jūsų svarbiam pomėgiui – pasivaikščiojimams po Antakalnio miškus arba vandenyno pakrante Ispanijoje?

– Vaikštau. Juk judėjimas – savotiškas džiaugsmas, ramybė, Antakalnio pušynų ošimas, vandenyno bangų mūša, švara galvoje, jaudinantis gyvenimo skonis gerklėje...

Rašytojas premijai nominuotas už romaną „Demonų amžius“. Sprendimą dėl to dar turi priimti savivaldybės taryba.

Romane „Demonų amžius“ vaizduojamas sudėtingas prieškario ir pirmųjų okupacijos metų laikotarpis. Lemtingi įvykiai į savo sūkurį įtraukia talentingą poetę Juditą. Iš naivaus iliuzijų pasaulio staiga ji patenka į skaudžią akistatą su laiku.

S.Šaltenis – prozininkas, dramaturgas, kino scenaristas, buvęs aktyvus Sąjūdžio dalyvis, Nepriklausomybės akto signataras. Populiariausi jo kūriniai – apysakos ir novelės „Riešutų duona“, „Duokiškis“ , „Amžinai žaliuojantis klevas“, romanas „Kalės vaikai“, pjesės „Škac, mirtie,visados  škac“, „Jasonas“,  „Lituanica“. 

J.Avyžiaus premiją Joniškio rajono savivaldybė įsteigė 2012 metais. Jos dydis – 950 eurų.

Antrajai Jono Avyžiaus premijai gauti buvo pateikta septynių rašytojų kūryba. Juos siūlė Rašytojų sąjunga, Rašytojų sąjungos leidykla, Jurbarko biblioteka, patys rašytojai, per praėjusius penkerius metus išleidę knygų. Geriausiomis vertinimo komisija pripažino S. Šaltenio „Demonų amžius“, „Žydų karalaitės dienoraštis“ ir „Basas ir laimingas“.

„Tai, kas buvo svarbu Jonui Avyžiui – istorija, Lietuvos istorija, istorinė linija. Matome, jog tas pats rūpi ir Sauliui Šalteniui. Jo pastarųjų metų kūryba labai gausi – trys romanai. Būtent tuos romanus vienija istorijos tema“, – sakė vertinimo komisijos pirmininkė Džiuljeta Maskuliūnienė.

„Avyžius užsukdavo kartais su šuniuku, aš gyvenau Antakalny, o jis Žirmūnuose. Pašnekėdavome. Jis buvo padorus, malonus žmogus ir mūsų kartos žmones – Sigitas Geda, Granauskas, – laikė jį savu“, – sakė premiją gavęs S. Šaltenis.

J. Avyžius gimė 1922-siais Joniškio rajone, Mėdginuose. Išleido 16 knygų suaugusiesiems ir apie 20 knygelių vaikams. Populiariausio romano – „Sodybų tuštėjimo metas“ I tomas – yra išverstas į daugiau nei 25 kalbas, pagal šį romaną sukurtas dviejų serijų filmas.

„Jis džiaugtųsi kas yra tokia premija. Ji ir paskata, ir parama rašytojams. Jonas Šaltenį labai gerbė kaip savitą rašytoją“, – sakė J. Avyžiaus žmona Irena Avyžienė.

Jono Avyžiaus literatūrinė premija įsteigta  2012-aisiais, kas penkerius metus minint rašytojo gimtadienį ji skiriama už grožinės literatūros – prozos ar eseistikos – kūrinį, kuriame profesionaliai ir meniškai vaizduojamas Lietuvos praeities ar dabarties gyvenimas, akcentuojamos moralinės ir dvasinės vertybės. Pirmuoju laureatu tapo Romualdas Granauskas.