Salė – sausakimša

Dar neprasidėjus renginiui, Koncertų salė buvo sausakimša, visos sėdimos vietos – užimtos, tad dalis atvykusiųjų, nebeturėdami kur atsisėsti, stovėjo.

Vakaro metu aptarta daug temų – išmintis ir išsilavinimas, iškreiptas savęs matymas, socialinių tinklų pavojai, skirtumai tarp religingumo ir tikrojo tikėjimo, kasmet besikeičiančių Kalėdų tradicijų ir tuščių madų vaikymasis.

„Skaityti mokame, rašyti mokame, keliauti keliaujame, civilizacijos produktais naudojamės, esame išsilavinę, bet susikūrė labai keistas reiškinys – šiandieną mes esame tie, kurie neturime jokios nuomonės apie nieką. Pati populiariausia specialybė, kuri turbūt labiausiai neša pelną, – influenceriai, nuomonių formuotojai, kažkada buvo „pletkininkai“, kažkada – gandų nešėjai. Dabar laikai pasikeitė, mes sumokame pinigus, kad mums suformuotų nuomonę“, – sakė R. Doveika.

Gyvename tiesioginiame eteryje.

Dėl šios priežasties žmonės pastato save į pavojų – atsisako būti savimi ir tampa socialinių tinklų „preke“.

Kyla poreikis nustebinti

„Socialinė erdvė tapo erdve, kurioje mes gyvename lyg tiesioginiame eteryje. Ryte atsikėlę, pasidarę kavos ar arbatos puodelį, galime tiesiogiai dalyvauti įkaitų išlaisvinimo ar bombardavimo dramoje, stichinių nelaimių įvykiuose. Gyvename tiesioginiame eteryje ir tiek apsipratome, kad su kiekviena diena kyla didesnis poreikis – nustebinkite mane“, – samprotavo kunigas.

Vakaras: šimtai klaipėdiečių atvyko pasiklausyti pokalbio su kunigu R. Doveika. Indrės Kiseliovaitės nuotr.

Anot R. Doveikos, širdies ramybė kyla tada, kai žmogus žino, kas jis yra, dėl ko ir kam gyvena. Tačiau ramybę trikdo daugybė visuomenės suformuotų reikalavimų – kalėdinių dovanų paieškos, stresas dėl nuolatinio pinigų stygiaus.

„Tolstame nuo savęs, nuo kito, ir susiformuoja keistas vakuumas – atsiranda atotrūkis tarp išminties ir išsilavinimo. Širdies ramybė bando šitas dvi sritis sujungti. Tad šiandien turime labai daug išsilavinusių idiotų ir labai nedaug protingų žmonių“, – tikino R. Doveika.

Dėl Kalėdų virs diskusijos

Šiemet Kūčios bus sekmadienį, o tai, pasak R. Doveikos, sukels nemažai diskusijų tarp tikinčiųjų.

„Šiemet didžiulė problema, brangieji, Kalėdas švęsime Kūčių dieną. Nesuvokiami dalykai. Praėjo septyneri metai – vėl tas pats. Gruodžio 24 d. bus sekmadienis, tad iki pietų – adventas, po pietų – Kalėdos. Teks du kartus eiti į bažnyčią – už adventą ir už Kalėdas“, – šaržavo kunigas.

Jis taip pat priminė įsisenėjusį mąstymą apie tai, kad per Kūčių vakarienę privaloma pasigaminti 12 patiekalų, nors užtektų tik po vieną, kadangi po švenčių tonos maisto tiesiog išmetamos.

„Dovanos, Viešpatie Dieve, kartelė užkelta tokia, kad esame įsitempę, pervargę. Visą mėnesį mašinoje arba rankinuke reikia turėti nereikalingų daiktų, nes gali bet kada už kampo pasveikinti, o kuo „atmuši“, jeigu nieko neturėsi?“ – ironizavo R. Doveika.

Tačiau tikrosios dovanos, anot jo, tai tos, kurių niekur negalima nusipirkti – geras žodis, laikas drauge, malda.

Liturginiais giedojimais vakarą praturtino Klaipėdos Marijos Taikos Karalienės parapijos liaudiškojo giedojimo ansamblis, vadovaujamas Vidmanto Budreckio.

R. Doveiką pasveikino ir dovaną įteikė Etnokultūros centro direktorė Nijolė Sliužinskienė.

Laukia kunigo vizito

„Prieš Velykas žmonės dažniau ieško kapelionų, taip pat manęs – dvasinės asistentės. Ligoniai nori, kad juos aplankytų kunigas, už juos pasimelstų, nori prieiti velykinės išpažinties, priimti Šv. Komuniją. Yra ir norinčiųjų tiesiog pasikalbėti ar pabūti kartu tyloje“, – pastebėjo Kauno klinikų dvasinė asistentė Svetlana Adler-Mikulėnienė.

Dvasinę pagalbą čia teikia penki kapelionai, ligoninėje budintys skirtingomis savaitės dienomis, ir dvasinė asistentė. Dar du kapelionai sielovados darbą dirba klinikų filiale – Onkologijos ligoninėje Panemunėje.

Daugiau žmonių užsuka pasimelsti ir į Kauno klinikų Šv. Luko koplyčią, esančią Paslaugų centro pastate. Šv. Mišios čia aukojamos kasdien, išskyrus šeštadienį. Praėjusią savaitę Šv. Mišios buvo aukojamos ir klinikų filiale Panemunėje, taip pat Romainių tuberkuliozės ligoninėje.

Laikas: S. Adler-Mikulėnienė, kaip ir kiti Katalikų Bažnyčios atstovai, ragina nelaukti sunkiai sergančio artimojo paskutinių gyvenimo valandų – daug anksčiau pasirūpinti, kad jam būtų suteiktas Ligonių patepimas. / Justinos Lasauskaitės nuotr. 

„Stengiamės ir personalui, ir ligoniams suteikti pagalbą. Kartais žmonės, atvykę į ligoninę, būna priėję išpažinties savo parapijose, tačiau gulėdami ligoninėje nori priimti Šv. Komuniją. Ją gali dalinti ne tik kunigai, bet ir specialius kursus baigę pasauliečiai. Man taip pat kartais tenka tai atlikti“, – pasakojo Svetlana.

Baigusi specialius kursus, ji tapo ekstaordinarine Šv. Komunijos dalytoja – gavo vyskupo leidimą nešti Šv. Komuniją ligoniams parapijose arba gydymo įstaigose.

Ne rinkliavos rinkti

Dvasinė asistentė prisiminė praėjusios savaitės kapeliono vizitą klinikų padalinyje, Romainių tuberkuliozės ligoninėje: „Ten žmonės žinojo, kad ateis kunigas. Žmonės nori tiesiog kunigo aplankymo, jo palaiminimo, maldos. Jie labai džiaugiasi, kai kunigas užkalbina. Ligoniui kunigo aplankymas reiškia labai daug.“

Pašnekovė pastebėjo: žmonės kartais nori, kad kunigas ligoninėje juos aplankytų, bet drovisi ir neprašo jo pakviesti, sako neturintys pinigų aukai.

Ligoniai, pas kuriuos ateina kapelionas, neprivalo aukoti. Ligoninės yra įdarbinusios kapelionus tam, kad tai netaptų finansine našta ligoniams.

„Noriu pabrėžti: ligoniai, pas kuriuos ateina kapelionas, neprivalo aukoti. Klinikos, kaip ir kai kurios kitos ligoninės, yra įdarbinusios kapelionus tam, kad būtų rūpinamasi ligonių ir darbuotojų dvasiniais reikalais ir kad tai netaptų finansine našta ligoniams. Kapelionai neateina pas ligonius susirinkti rinkliavos. Kapelionai ateina pasimelsti, palaiminti, džiaugtis kartu su jumis. Jie ateina aplankyti – jiems reikia tik jūsų geros širdies“, – teigė S. Adler-Mikulėnienė.

Ji pastebėjo, kad kai kurie ligoniai bijo Ligonių patepimo sakramento.

„Kai pasiūlai jį priimti, žmonės sako: jei kunigas suteiks Ligonių patepimą, dar numirsiu, tegul kunigas mane tik palaimina, už mane pasimeldžia. Toks įsitikinimas, matyt, kilęs iš to, kad žmonės šį sakramentą vadina paskutiniu patepimu. Tačiau Bažnyčia jo niekada taip nevadino, nors, pagal Bažnyčios teikiamų sakramentų eiliškumą, jis priimamas paskiausiai. Visų pirma žmogus turi būti pakrikštytas, paskui prieiti išpažinties, priimti Šv. Komuniją, Sutvirtinimo sakramentą ir tik priėmęs Sutvirtinimo sakramentą, žmogus gali gauti Ligonių patepimą“, – dvasinė asistentė pabrėžė, kad minėtų sakramentų nepriėmusiam žmogui Ligonių patepimas neteikiamas. Jis gali būti tik palaimintas, už jį gali būti meldžiamasi.

Pakeliui: Šv. Komuniją Kauno klinikose dalina ir kapelionai, ir dvasinė asistentė. / Justinos Lasauskaitės nuotr.

Ligonių patepimo galia

Pašnekovė užsiminė apie Ligonių patepimo galią.

„Nesąmoningam žmogui suteikiamas Ligonių patepimas išlaisvina jį nuo išpažinties. Jam atleidžiamos nuodėmės. Mūsų visuomenėje išpažintis yra tapusi nemaloniu, kankinančiu sakramentu. Kai kurie žmonės laukia Ligonių patepimo, kad išvengtų išpažinties. Vis dėlto paskutinių žmogaus gyvenimo valandų nereikėtų laukti. Aš pati šį patepimą esu priėmusi tris ar keturis kartus ir visus ligonius drąsinu: Dievo malonė yra jį gauti, kol žmogus dar sąmoningas, – teigė pašnekovė. – Juk Ligonių patepimo paskirtis yra sustiprinti žmogų. Šio sakramento maldoje prašoma, kad Dievas tą žmogų sustiprintų, nuramintų skausmus, padėtų sugrįžti prie darbų. O jeigu jis nepakils iš ligos patalo, iškeliaus amžinybėn – kad atleistų nuodėmes ir priimtų į savo rankas.“

Katalikų Bažnyčios atstovai pabrėžia, kad Ligonių patepimo sakramentas gali būti suteikiamas pakartotinai: prieš laukiančią operaciją, sunkiai sergant, pablogėjus būklei ar tiesiog žmogui, varginamam senatvės negalių. Lėtinėmis ligomis sergantys pacientai jį gali priimti kas pusę metų. Patartina, kad Ligonių sakramentas būtų teikiamas dar žmogui esant sąmoningam, kad jis galėtų atlikti išpažintį ir priimti Šv. Komuniją.

„Moterys paprastai nedrįsta to paprašyti, bet Ligonių patepimas teikiamas ir persileidimo atveju“, – užsiminė S. Adler-Mikulėnienė.

Ji stengiasi tokioms moterims padėti sunkiu metu, jas paguosti. Kartais dvasinei asistentei tenka pasirūpinti persileidimų ir abortų vaikelių palaikais. Jei nepasiima tėvai, pusę metų jie saugojami ligoninėje, tam skirtame šaldiklyje. Paskui kremuojami ir urnose, klinikų koplyčioje, laukia tos valandos, kai bus palaidoti. Jau keletą metų Svetlana rūpinasi, kad pakeliui į šį pasaulį mirusių mažylių palaikams palaidoti Lietuvoje būtų skirta kapavietė.

Raseinių rajono savivaldybė Kauno arkivyskupijai skyrė tokią kapavietę Šiluvoje. Visos Kauno arkivyskupijos ligoninės ten laidos tuos negimusius vaikelius, kurių palaikų neatsiėmė tėvai. Šiuo metu derinamas kapavietės projektas. Kai jis bus parengtas, ieškosime lėšų, rinksime aukas jos įrengimui.

„Raseinių rajono savivaldybė Kauno arkivyskupijai skyrė tokią kapavietę Šiluvoje. Visos Kauno arkivyskupijos ligoninės ten laidos tuos negimusius vaikelius, kurių palaikų neatsiėmė tėvai. Šiuo metu derinamas kapavietės projektas. Kai jis bus parengtas, ieškosime lėšų, rinksime aukas jos įrengimui“, – planais pasidalino dvasinė asistentė.

Pasak jos, tokios kapavietės labai laukia šeimos, neturinčios šeimos kapų, kur galėtų palaidoti dar prieš gimstant mirusius mažylius.

„Kol urnos čia, yra tėvų, kurie užsako Šv. Mišias ir atvažiuoja prie jų pabūti, pasimelsti“, – pastebėjo S. Adler-Mikulėnienė.

Šv. Mišios Kauno klinikų Šv. Luko koplyčioje aukojamos darbo dienomis 14.30 val., sekmadieniais – 16 val. Tačiau Didįjį Ketvirtadienį ir Penktadienį, kaip ir kitur, taip ir čia, Šv. Mišios aukojamos nebus.

Laukimas: urnos su persileidimo vaikučių palaikais Kauno klinikų Šv. Luko koplyčioje laukia, kada Šiluvoje bus įrengta speciali kapavietė jiems palaidoti. / Justinos Lasauskaitės nuotr.

Viešai kol kas neaukoja

Klaipėdos universiteto ligoninės filialo Jūrininkų ligoninės kapelionas kunigas prof. Saulius Stumbra apgailestavo, kad dėl siaučiančių virusų šio filialo Nukryžiuotojo Jėzaus koplyčioje viešos Šv. Mišios vis dar neaukojamos.

„Priešpandeminiu laikotarpiu, kai ligoninės koplytėlėje būdavo viešai aukojamos Šv. Mišios, prieš Šv. Velykas būdavo daugiau išpažinčių, daugiau žmonių priimdavo Šv. Komuniją. Pandemija baigėsi, tačiau įvairūs virusai plinta toliau – ligoniams likęs tik asmeninis kontaktas su kunigu teikiant sakramentus. Ligonių poreikis priešvelykiniu laikotarpiu išpažinčiai, Šv. Mišioms išauga. Bandome visa tai šiek tiek atgaivinti, nes dvasinė dimensija, dvasinis gydymas yra toks pat svarbus kaip ir kūno gydymas“, – sakė kunigas.

Išimties tvarka viešos Šv. Mišios ligoninės koplytėlėje bus aukojamos rytoj, Didįjį Trečiadienį.

„Manau, sulauksime daug žmonių. Juk sunkiai sergantieji ir Šv. Velykoms neišvažiuos į namus – prieiti išpažinties ir priimti Šv. Komuniją jie greičiausiai norės čia, ligoninėje“, – pastebėjo S. Stumbra.

Kunigas pabrėžė: nors Šv. Mišios neaukojamos viešai, užeiti pasimelsti į koplytėlę ligoninės darbuotojai ir pacientai gali bet kuriuo paros metu.

Jau dešimt metų S. Stumbra yra etatinis Jūrininkų ligoninės darbuotojas: „Kapeliono uždavinys ligoninėje yra rūpintis ne tik pacientais – visų pirma aš rūpinuosi kolektyvu. Esu, sakykime, kolektyvo dvasininkas. Ligoninės darbuotojai žino, kad turi savo dvasininką ir kreipiasi su prašymais jiems patarnauti. Be abejo, lankau ligonius. Kartais per savaitę jų aplankau 20, o kartais – nei vieno. Būna skaudžių valandų, kai žmogui artėjant link gyvenimo ir mirties slenksčio artimieji nepasirūpina, kad žmogui būtų suteiktas Ligonių patepimo sakramentas. Būna visko. Juk tai – gyvenimas.“

Kartais suteikti Ligonių patepimą ir pasimelsti už mirštantįjį kapelioną pakviečia ligoninės personalas. „Tačiau visada prašome, kad nesąmoningam žmogui teikiant Ligonių patepimą dalyvautų ir ligonio artimieji ,nes jei pats ligonis negali išreikšti sutikimo, kad jam būtų suteikti sakramentai, būtent artimieji kalba jo vardu“, – teigė kunigas.

Justinos Lasauskaitės nuotr. 

S. Stumbra vylėsi, kad pasibaigus šiam šaltajam sezonui Jūrininkų ligoninėje Šv. Mišios bus aukojamos tokia pačia tvarka kaip iki pandemijos – ketvirtadieniais 19 val.

„Dabar, kai ligonių judėjimas apribotas, dažniausiai Šv. Mišios aukojamos privačiai, kartais tik vienam žmogui. Laukiam sprendimo, kai bus visiškai atnaujintos veiklos, ligoniai galės laisvai migruoti, ateiti ar atvažiuoti pas mus ir iš kitų ligoninės skyrių, padalinių“, – vylėsi kapelionas.

Iš rektoriaus pareigų S. Stumbra išeina paties prašymu.

Jis darbą tęs Palangos Švč. M. Marijos ėmimo į dangų parapijoje, taip pat vykdys kapeliono tarnystę Klaipėdos Jūrininkų ligoninėje, liks atsakingas už Bergeno krašto lietuvių sielovadą, užsiims akademine veikla Klaipėdos universitete.

S. Stumbra seminarijos rektoriumi dirba nuo 2018 metų vasaros.

Iki pareigų perdavimo, numatomo rugpjūčio viduryje, kunigas toliau vadovauja seminarijai.

Jį pakeis kunigas Jonas Ačas, jis šiuo metu dirba Žemaičių Kalvarijos parapijoje, yra Telšių vyskupijos Ekonomo tarnybos direktorius. Jis seminarijos rektoriumi buvo nuo 2008 metų rugsėjo iki 2011 metų.

Telšių kunigų seminarija atidaryta 1927 metais. Šiuo metu joje studijuoja 22 klierikai.

Šiuo metu Lietuvoje veikia trys seminarijos Vilniuje, Kaune ir Telšiuose.

Balandžio 25 d. 17 val. Klaipėdos etnokultūros centras (Daržų g. 10) kviečia į Tradicinių giedojimų vakarą „Velykinės giesmės. Katalikai, stačiatikiai, liuteronai“. Drauge pažvelgsime į šiandienį Klaipėdos kraštą – per šv. Velykų giesmes didžiausiose krikščionių bendruomenėse.

Pati didžiausia visų krikščionių šventė – šv. Velykos – Kristaus prisikėlimo iš mirties diena.

Tikėjimo turinys išgyveninamas šioje iškilmėje gražiai peraugęs tautiniais papročiais, apipintas dainomis, rateliais ir šokiais.

Svarbiausia iš visų tikėjimo švenčių – šv. Velykos, savo prisikėlimo žinia garsiai skamba ir giesmėse. Lietuvių liaudies giesmės, perėmusios dalį liaudiškų melodijų skamba velykiniu priskėlimo turiniu atpasakodamos Šventojo Rašto žodžius ir įvykius, be dažnai kartojamu džiaugsmingu Dievo garbinimo šūksniu  „Aleliuja“. Katalikų giesmėms įtakos turėjo ir lenkų giesmės ir profesionali muzika. Tuo tarpu Lietuvos liuteronams (Klaipėdos kraštas) didžiausią įtaką darė vokiškieji choralai. Stačiatikių giedojimo tradicija unikali ir net kildinama iš Jeruzalės ir Antikos giedojimo tradicijų. Liturginis giedojimas  unikalus – nenaudojami jokie instrumentai, tik gyvas žmogaus balsas. Liaudies giesmėse pastebimi ir tautiniai, šalies liaudies dainų motyvai.

Renginyje dalyvauja: Klaipėdos Marijos Taikos Karalienės giedotojai (vad. Vidmantas Budreckis), folkloro asociacijos „Vėčiora“ giedotojai (vad. Marija Serebriakova). Renginį veda kun. dr. Saulius Stumbra.

Penktadienį 17.00 val. Klaipėdos etnokultūros centro salėje (Daržų g. 10) bus giedami „Tradiciniai giedojimai. Giedame Marijai. Mojavos-gegužinės“. Dalyvaus Dovilų etninės kultūros centro folkloro ansamblis „Lažupis“ (vad. Lilija Kerpienė). Renginį ves kunigas dr. Saulius Stumbra.

„Amžių bėgyje Marijos garbei ir šlovei buvo paaukota visa, ką gražiausio gamta ir žmogus sukūrė. Todėl ir tas metų laikas, kai gamta atbunda ir pasipuošia gražiausiais žiedais, negalėjo likti nepašvęstas.“ (J.V.)

Mojavų arba gegužinių kilmė labai sena, jau nuo V a. rasime bandymų gegužės mėnesį skirti Mergelės Marijos garbei. Pirmasis gegužę paskirti Marijai  sumanė Ispanijos karalius Alfonsas X (XIII a.). Italijoje šio pamaldumo pradininkais buvo šventieji Pilypas Nėris ir Karolis Boromėjus (XVI a.). Matydami, kaip pavasariui veikiant sukyla žmonių jausmai, sumanė juos sujungti aukštesniems tikslams. Eidami nuo savo oratorijos iki Didžiosios Marijos bazilikos Romoje linksmai giedodavo Marijos litaniją prijungdami giesmių.

Vėliau jų pavyzdžiu pasekė keli vienuolynai. Jau tada buvo nustatyta tvarka: gėlėmis puošiamas Marijos altorėlis, meldžiamasi. 1853 m. gegužinės pamaldos pradėtos vesti Lietuvoje, Seinų katedroje  (dabar Lenkijoje). Jų pradininku laikomas prel. Butkevičius.

Galima manyti, jog Žemaitijoje šios pamaldos atsirado anksčiau nei Vilniuje,  nes vysk. M. Valančius bičiuliavosi su minėtu prelatu, tuoj jas įvedė šiame krašte, o Vilniuje suskambo tik 1898 metais. Mojavų giesmė „Sveika, Marija, Motina Dievo“ yra kilusi iš Lenkijos, tačiau sulietuvinta ir prigijusi savitu pavidalu.

Dera pastebėti, jog šios giesmės daugiau neturi nei viena kita pasaulio šalis, ji giedama tik Lenkijoje ir Lietuvoje. Gegužinės labai populiarios, ypatingos, nes pasibaigus maldai pasklisdavo daina, sukdavosi rateliai.

Šiemet giesmes Marijai giedos Dovilų etninės kultūros centro folkloro ansamblis „Lažupis“, kurio dalyviai – gyvos žemaitiškos tarmės pateikėjai ir žemaitiško tradicinio giedojimo puoselėtojai.

Gruodžio 7 d. 15 val. visi norintieji kviečiai į tradicinių giedojimų popietę Klaipėdos etnokultūros centre (Daržų g. 10). Adventines giesmes drauge giedoti kvies Vilniaus Bernardinų bažnyčios kantičkinių giesmių grupė (vad. Zita Dragūnaitė) bei renginio vedėjas kunigas Saulius Stumbra.

Liturginiai metai prasideda Advento laiku. Tai maldingo ir džiugaus laukimo metas, kuris prasideda po Kristaus Karaliaus iškilmės ir baigiasi Šv. Kalėdų džiaugsmu. Adventas yra vienas išskirtiniausių laikotarpių visame kalendoriuje, – teigia renginio organizatoriiai. Nuo seno formavosi įvairios krikščioniškos tradicijos, papročiai šio laiko įprasminimui. Ilgais žiemos vakarais dainuojama, giedama, žaidžiami žaidimai, klausomasi įvairių pasakojimų – išgyvenama šeimos bendrystė. Šiuo metu ypatingai pagerbiama Mergelė Marija, išgyvenanti pirmagimio laukimą, o liaudyje pagerbiama motinystės paslaptis. Jai skirti gražūs ir skambūs Rarotų giedojimai bažnyčiose ir namuose.

Adventines giesmes giedos Bernardinų bažnyčios kantičkinių giesmių grupė, susibūrusi 2002 m. Giedotojai lietuviškų giesmių mokosi iš gyvą tradiciją išsaugojusių kaimo giesmininkų bei tautosakinių ekspedicijų įrašų, siekdami išsaugoti ir gaivinti šį lietuvių kultūros palikimą.

Šią popietę kviečiame pabūti drauge ir išgyventi laukimą, drauge giedoti giesmes ir laukti stebuklo – Išganytojo gimimo.